Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-06-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-292/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-23
Bylos Nr.
1A-292/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė, Elena Vainienė (pran.), Kęstutis Jucys
Nuteistasis
D. B.
Advokatai
Remigijus Jakštas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-292/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.1; 1.2.17.1; 1.1.9.6 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTART I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų: Kęstučio Jucio, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergėjui Stulginskiui,gynėjui advokatui Remigijui Jakštui,nuteistajam D. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį areštu 40 dienų;

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Konfiskuotas automobilis ,,V. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas J. K. vardu, bei dėžė su įrankiais, saugomi Panevėžio teritorinėje muitinėje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo D. B. apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 1 d., apie 7.30 val., neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 3,2237 g kanapių ir jų dalių, neturėdamas tikslo jų parduoti, jos minėtu laiku buvo surastos jo vairuojamame automobilyje ,,V. P.“, sulaikytame Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste ((duomenys neskelbtini)), ir tuo pačiu laiku, neturėdamas leidimo šių medžiagų gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, jas gabeno iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, bei nekonfiskuoti J. K. priklausančio automobilio V. P., v/n (duomenys neskelbtini) O teismui nenustačius pagrindo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį, paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas, nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, mano, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas.

Apeliantas savo kaltės nepripažįsta ir teigia, jog apie įrengtą automobilyje slėptuvę nieko nežinojo. Jis nurodė asmenį pas kurį lankėsi Rusijoje, tačiau šis nebuvo apklaustas. Jo kaltė grindžiama tik liudytojų, teritorinės muitinės pareigūnų, V. Z. ir A. Š. parodymais, kurie, apelianto manymu, negali būti objektyviais jo kaltės įrodymais. Liudytojas V. Z., aptikęs bake slėptuvę ir atsukinėjęs bako varžtus, teigia, jog jie buvo šviežiai sukti, remiantis tuo padarė išvadą, jog apeliantas pats įrengė slėptuvę ir paslėpė rastas narkotines medžiagas. Apeliantas mano, kad šie muitinės pareigūno parodymai vertintini neigiamai, nes liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, jis nėra specialistas, kad galėtų spręsti kada bako varžtai buvo sukti (šviežiai ar senai). Apeliantas mano, kad tokiais savo parodymais liudytojas slepia ir savo darbo trūkumus, nes atsukinėjant baką nebuvo nuimti pirštų spaudai nuo bako ar kitų vietų, kas neabejotinai būtų objektyvus kaltės įrodymas. Liudytojas A. Š. bako varžtų neapžiūrinėjo ir neatsukinėjo, todėl jis negali tvirtinti, kad jie buvo šviežiai sukti. Liudytojas A. Š. teisme nurodė aplinkybes, kurių neneigia ir pats apeliantas.

Apelianto manymu, aplinkybė, jog jis apie metus laiko naudojo motinos automobilį, taip pat neduoda pagrindo teigti, jog jis pats joje įrengė slėptuvę. Tai yra tik teismo prielaida. Automobilis buvo išregistruotas Vokietijoje 2008-06-23, jo motina automobilį įsigijo 2008-08-02, Klaipėdos turguje. Šios aplinkybės rodo, kad automobiliu pusantro mėnesio naudojosi byloje nenustatytas asmuo, iš kurio buvo įsigytas automobilis. Apelianto manymu, negalima atmesti galimybės, jog šis asmuo galėjo užsiiminėti prekyba narkotinėmis medžiagomis, įrengti slėptuvę ir ja naudotis. Neatmestina, apelianto nuomone, ir galimybė, kad šią slėptuvę galėjo įrengti ir buvęs šio automobilio savininkas. Apeliantas tvirtina, kad nei jie, nei automobilio savininkė J. K. nežinojo apie automobilyje įrengtą slėptuvę. J. K. nieko nežinojo ir apie daromą nusikaltimą, todėl, apelianto manymu, jos automobilis konfiskuotas nepagrįstai.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, byloje neįrodyta nusikaltimo subjektyvioji pusė – kaltė. Neįrodyta, kad jam buvo žinoma apie jo įgytas, laikytas ir perduodamas narkotines medžiagas, apie jų kiekį, užtraukiantį baudžiamąją, o ne administracinę, atsakomybę. Teismas nuosprendyje išsamiai teoriškai išanalizavo jo kaltės objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tačiau visiškai nepasisakė dėl nusikaltimo objekto ir dalyko. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtatakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo bau­džiamąsias bylas“ 1 ir 17 punktuose išdėstytų nurodymų bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Mano, kad jis pagal BK 259 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Jis gali atsakyti tik pagal ATPK 44 straipsnį. Kadangi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, jei laikomas nedidelis kiekis narkotinių medžiagų- kanapių ir jų dalių, kuris pagal Sveikatos ministro 2003-04-23 įsakyme Nr. V-239 apibrėžtas kaip 5 g kiekis.

Be to, apelianto manymu, vedant analogiją tarp baudžiamosios ir administracinės teisės, kontrabanda, numatyta ATPK 210 straipsnio 1 dalyje, numato atsakomybę už narkotinių medžiagų gabenimą kontrabandos būdu, kai medžiagų kiekis yra nedidelis, vertė neviršija 250 MGL dydžio sumos. Apelianto teigimu, jo gabentų narkotinių medžiagų vertė yra apie 100 - 150 litų. Be to, pagal BK 199 straipsnio 2 dalies dispoziciją turi būti gabenamos narkotinės medžiagos, viršijančios sveikatos ministro įsakyme nurodytą rekomenduojamą kiekį - 5 g kanapių ar jų dalių. Todėl jo padaryta veika atitinka administracinį pažeidimą ir nesudaro baudžiamojo nusikaltimo sudėties.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje išdėstytų reikalavimų, kad kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės, bei LAT senato 2003-06-30 nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išdėstytų reikalavimų, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo D. B. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį išteisinti, o teismui nenustačius pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį, paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Šie apelianto prašymai negali būti tenkinami.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo apeliacinio skundo turinys nėra visiškai nuoseklus. Apeliantas, nepripažindamas kaltės, teigia, jog byloje nėra įrodyta, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikaltimas veikas, ir prašo jį išteisinti, tuo pat metu apeliantas pateikia ir alternatyvų prašymą – sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas mano, jog už jo padarytas veikas jam galėtų būti taikoma tik administracinė atsakomybė. Tokie apelianto teiginiai ir prašymai yra ne tik skirtingi, bet ir prieštaringi.

Apeliantas nurodo, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir prašo jį išteisinti.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visetą, nustatė, kad D. B. neteisėtai laikė ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos sieną gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 3,2237 g kanapių ir jų dalių. Teismas, nustatydamas minėtų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, rėmėsi liudytojų V. Z. ir A. Š. parodymais, automobilio patikrinimo aktu, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pats apeliantas neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jo vairuojamame automobilyje ,,V. P.“ buvo įrengta slėptuvė, kurioje muitinės patikrinimo metu buvo rasta narkotinė medžiaga, tačiau teigia apie tokią slėptuvę nieko nežinojęs ir ja nesinaudojęs. Mano, kad automobilyje rastą slėptuvę galėjo įrengti ir joje narkotines medžiagas palikti ankstesni automobilio savininkai.

Tokie apelianto skundo teiginiai yra paneigti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Byloje apklausti liudytojai V. Z. ir A. Š. parodė, kad jie, būdami muitinės pareigūnai, sustabdė ir patikrino nuteistojo D. B. vairuojamą automobilį ,,V. P.“. Patikrinimo metu prie automobilio benzino bako buvo pastebėti negamykliniai pertvarkymai, todėl buvo nutarta automobilį patikrinti detaliau. Atlikus detalų automobilio patikrinimą, automobilio benzino bake buvo rasta metalinė konstrukcija, o jos dugne tepaluotas skuduras ir polietileninis maišelis, kuriame, kaip buvo nustatyta vėliau, buvo narkotinė medžiaga. Detalų automobilio patikrinimą atlikęs pareigūnas V. Z. parodė, jog jis atsukinėjo bako varžtus. Atsukinėdamas varžtus pastebėjo, kad varžtai buvo neseniai sukinėti, nes ant jų galvučių buvo mechaniniai pažeidimai, varžtai lengvai sukosi, o tokioje vietoje varžtai greitai „apsineša“, aprūdija, o šiuo atveju varžtai nebuvo „apsinešę“ (t. 2, b. l. 27-28). Šiuos liudytojo parodymus patvirtino specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ant tirti pateiktų įrankių ir įrankių dėžutės esantis skystis ir skystis, kuriuo sumirkę skuduras ir plastiko maišelis, yra eksploatuota alyva. Didelė tikimybė, kad ant įrankių ir įrankių dėžutės esanti alyva ir alyva, kuria sumirkę skuduras ir plastiko maišelis, turi bendrą kilmės šaltinį (t. 1, b. l. 56-57). Liudytojas A. Š. nors pats bako varžtų neatsukinėjo, tačiau matė bake padarytą slėptuvę ir dalyvavo išimant ir išvyniojant polietileninį paketėlį, kuriame buvo narkotinė medžiaga (t. 2, b. l. 26-27).

Nors apeliantas teigia, kad liudytojų V. Z. ir A. Š. parodymai negali būti jo kaltės objektyvūs įrodymai, tačiau tokie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įrodinėjant nuteistojo kaltę dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo ir gabenimo per valstybės sieną, pagrįstai rėmėsi liudytojų V. Z. ir A.Š. parodymais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad minėti liudytojai yra kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi. Abu liudytojai davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, ir šie jų parodymai atitiko kitus byloje surinktus duomenis. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsukinėjant baką nebuvo nuimti pirštų spaudai nuo bako ir kitų vietų, nesukuria nuteistajam alibi, paneigiančio jo kaltę.

Apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta nusikaltimo subjektyvioji pusė – kaltė. Neįrodyta, kad jam buvo žinoma apie jo automobilyje laikytas ir gabenamas narkotines medžiagas, apie jų kiekį, užtraukiantį baudžiamąją, o ne administracinę, atsakomybę.

Apygardos teismas nustatydamas apelianto padarytų nusikalstamų veikų subjektyviąją pusę rėmėsi byloje esančiais objektyviais duomenimis, faktinėmis aplinkybėmis, o būtent: kad nuteistojo vairuojamame automobilyje buvo rasta specialiai įrengta slėptuvė, kurioje per valstybės sieną, neturint leidimo buvo gabenama narkotinė medžiaga; kad nuteistasis automobilį iki įvykio įsigijo palyginti seniai – daugiau negu prieš metus, ir nuo to laiko juo naudojosi jis vienas, liudytojo V. Z., tyrusio įrengtą slėptuvę, parodymais, specialistų išvadomis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė ir dėl nuteistojo iškeltos versijos, kad slėptuvę automobilyje galėjo įrengti ir ten narkotines medžiagas palikti ankstesni automobilio savininkai, ir ją motyvuotai atmetė. Ištyręs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis sąmoningai ir tyčia siekė laikyti narkotines medžiagas ir jas gabenti per valstybės sieną. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę, tuo pat metu savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes jam galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, neva jis galėtų atsakyti pagal ATPK 210 straipsnio 1 dalį ir 44 straipsnio 1 dalį. Tokie apelianto teiginiai yra ne tik nenuoseklūs ir prieštaringi, bet ir nepagrįsti.

ATPK 210 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų, išskyrus kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias ir stipriai veikiančias, psichotropines ar narkotines medžiagas, jų pirmtakus (prekursorius), gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant šios kontrolės, kai neteisėtai gabenamų prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų vertė neviršija 250 MGL dydžio sumos. Taigi, kaip matyti iš ATPK 210 straipsnio 1 dalies dispozicijos, priešingai nei teigia apeliantas, šis straipsnis nenumato administracinės atsakomybės už neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą per valstybės sieną.

ATPK 44 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad apeliantas ne tik neteisėtai laikė, bet ir neteisėtai gabeno narkotines medžiagas. Už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimą, gabenimą, siuntimą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, taip pat jų pardavimą ar kitokį platinimą – yra numatyta tik baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtatakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo bau­džiamąsias bylas“ 6 punktas). Todėl taikyti apeliantui administracinę atsakomybę nėra juridinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nei esminių BPK, nei Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimų nenustatė. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistas įstatymas. Šioje byloje teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė apelianto pateiktas versijas.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, pripažindamas D. B. kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį bei BK 199 straipsnio 2 dalį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Nuteistasis pagrįstai pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje bei BK 199 straipsnio 2 dalyje, ir jam tinkamai taikyti baudžiamieji įstatymai.

Apeliantas savo skunde be prašymo jį išteisinti, pateikia ir kitą prašymą - teismui nenustačius pagrindo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį, paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam D. B. yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes už jo padarytas nusikaltimas veikas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Apeliantas padarė dvi nusikalstamas veikas: vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta tiesiogine tyčia. Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuosprendyje įvertinta nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau ne kartą teistas (t. 1, b. l. 130-133), būdamas darbingo amžiaus niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskyrė 40 parų areštą, o už sunkų nusikaltimą (kontrabandą) – 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantui paskirta bausmė už jo padarytą sunkų nusikaltimą yra artima įstatymo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, kuris yra 3 metai.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirtos apeliantui bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti jas nėra pagrindo. Teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 2 dalies ir 5 dalies 1 ir 2 punktuose numatytomis taisyklėmis ir apeliantui paskirtąsias bausmes teisingai subendrino apėmimo būdu.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti paskirtų bausmių dydį ir leistų jį mažinti, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas – sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę – atmetamas.

Be to, apeliantas mano, jog nepagrįstai buvo konfiskuotas jo motinai J. K. priklausantis automobilis. Nurodo, jog automobilio savininkė J. K. nežinojo nei apie automobilyje įrengtą slėptuvę, nei apie daromą nusikaltimą, todėl prašo nekonfiskuoti J. K. priklausančio automobilio V.P., v/n (duomenys neskelbtini)

Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad nors automobilis V. P., v/n (duomenys neskelbtini) yra registruotas ne kaltinamojo, o kito asmens- kaltinamojo motinos, vardu, tačiau nustatyta, kad automobilis faktiškai priklausė kaltinamajam. Todėl teismas pripažinęs D. B. kaltu, remiantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskavo automobilį kaip su nusikaltimo padarymu susijusią priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra teisingas.

Tačiau tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas J. K. priklausantį automobilį ,,V. P.“, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 72 straipsnio ir jo dalių bei punktų. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tai yra skundžiamo nuosprendžio trūkumas. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad skundžiamas nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 16 punkte išdėstytus išaiškinimus, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju minėto skundžiamo nuosprendžio trūkumo - BK 72 straipsnio ir jo dalių bei punktų rezoliucinėje dalyje nenurodymo - nelaiko baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio nuosprendis turėtų būti keičiamas, ir skundžiamame nuosprendyje nustatytus netikslumus aptaria nutarties aprašomojoje dalyje.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nors automobilis V. P., v/n (duomenys neskelbtini) registruotas jo motinos J. K. vardu, tačiau jis iš tikrųjų priklausė nuteistajam D. B.

Baudžiamasis įstatymas numato, jog kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 72 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant tokį nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes. Tokia išvada gali būti daroma ir nustačius, kad faktiškai perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu (Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga, išvadų 14 punkto 2 dalis). Būtent tokia situacija yra nustatyta nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos duomenų matyti, kad transporto priemonė, kurią nusikalstamų veikų padarymo metu vairavo apeliantas, tik formaliai buvo registruota jo motinos J. K. vardu. Faktiškai ja naudojosi nuteistasis. Pati liudytoja J. K., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jie kartu su sūnumi negyvena jau 6-7 metus. Jos sūnus maždaug prieš metus pirko automobilį (duomenys neskelbtini) ir paprašė jos įregistruoti šią transporto priemonę jos vadu, ji sutiko. Šiuo automobiliu nuo jo įsigijimo važinėjo jos sūnus. Ji vairuotojo pažymėjimo neturi, todėl minėtu automobiliu nesidomėjo (t. 1, b. l. 43-45). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir pats nuteistasis, nurodydamas, kad automobilį pirko ir juo naudojosi jis.

Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad faktinis automobilio ,,V. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas buvo nuteistasis, todėl pagrįstai šį automobilį kaip su nusikaltimo padarymu susijusią priemonę konfiskavo.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Kęstutis JucysRūta Mickevičienė