Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo F. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į F. S. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 5 d.

Iš F. S. priteista atlyginti nukentėjusiajai J. S. 573,80 Eur turtinę žalą ir 3 000 Eur neturtinę žalą, o nukentėjusiajai D. P. – 54 Eur turtinę žalą ir 2 000 Eur neturtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d., 12 val., iki 2015 m. birželio 7 d., 8.10 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su A. S. (A. S.) tyčia sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą. Nuo smūgių A. S. parkrito ant grindų, o F. S., tęsdamas savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, suvokdamas, kad smurtauja itin žiauriai, metaline lazda sudavė pastarajam ne mažiau kaip 19 smūgių, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 36 smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarydamas A. S. poodines kraujosruvas kairiame skruoste, kairio paausio srityje, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žande, smakre ir kakle, muštines žaizdas kaktoje, kairio antakio sityje ir viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas pakaušio bei veido minkštuosiuose audiniuose su 150 ml skysto kraujo ir kraujo krešuliais po kietuoju galvos smegenų dangalu, skysto kraujo galvos smegenų skilveliuose, poodines kraujosruvas krūtinėje ir pilve, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, daugybinius plonųjų žarnų pasaito plyšimus, poodines kraujosruvas nugaroje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus juosmenyje, abipusį inkstų sumušimą, poodines kraujosruvas abipus pečių srities, žastuose, dilbiuose, plaštakų nugariniuose paviršiuose, sėdmenų srityse, abipus šlaunų bei blauzdų, kairės pėdos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu, galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko A. S., jausdamas dideles kančias, mirė, tokiu būdu tyčia itin žiauriai nužudė nukentėjusįjį.

F. S. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo F. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia F. S. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 761/15 (01) (toliau – Specialisto išvada Nr. M 761/15 (01)) užfiksuoti daugybiniai A. S. kūno sužalojimai (t. 1, b.l. 66-73). Ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas šią specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas S. Chmieliauskas, kuris paaiškino, kad dokumente aprašyti nukentėjusiojo kūno sužalojimai padaryti mažiausiai 58 trauminiais poveikiais, o metaline lazda buvo suduota mažiausiai 19 kartų (t. 1, b.l. 77-78). Teismo medicinos ekspertas S. Chmieliauskas turi kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, jo ekspertinio darbo stažas yra nuo 2014 metų, todėl jo kompetencija nėra pagrindo abejoti. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje liudytojų S. S. ir A. V. parodymai buvo kompleksiškai įvertinti su duomenimis, gautais atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą, visų įrodymų turinys tarpusavyje neprieštarauja, todėl padarytos pagrįstos išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių ir F. S. kaltės nužudžius A. S..

Apygardos teismas, priimtame nuosprendyje pateikdamas pakankamai išsamius argumentus, paneigė versiją, kuri keliama ir nuteistojo apeliaciniame skunde, kad nukentėjusysis galėjo mirtinai susižaloti ne nuo apelianto nusikalstamų veiksmų (skundžiamo nuosprendžio 9 lapas, t. 3, b.l. 56). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. galėjo patirti sužalojimus, lėmusius jo mirtį, kitu nei nagrinėjamas įvykis metu. Pasak F. S., dieną iki konflikto A. S. nebuvo namuose apie pusantros valandos, jis buvo išvažiavęs dviračiu į (duomenys neskelbtini) kaimą, todėl koks nors konfliktas galėjo įvykti minėtame kaime, nes nukentėjusysis nuolat buvo skolingas, elgėsi arogantiškai, dažnai konfliktuodavo. Pabrėžtina, kad apeliantas, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, neparodė, kad prieš konfliktą nukentėjusiajam buvo pablogėjusi sveikata ar jis turėjo išorinių sužalojimų (t. 2, b.l. 11-13, 17-19, t. 3, 14-17). Liudytoja A. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji nematė, jog A. S. būtų sužalotas iki F. S. nusikalstamų veiksmų padarymo (t. 3, b.l. 30). F. S. apeliaciniame skunde iškeltos versijos taip pat nepatvirtino kita tiesioginė įvykio liudytoja S. S. (t. 3, b.l. 26-29). Akivaizdu, kad A. S., dieną iki konflikto iš tikrųjų patyręs kokius nors sužalojimus, būtų papasakojęs apie savo pablogėjusią sveikatos būklę ir ją sukėlusią priežastį kartu su juo girtavusiems asmenims, tačiau byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusysis elgėsi tokiu būdu. Byloje nenustatyta, kad A. S. iki nagrinėjamo įvykio turėjo konfliktų su kitais asmenimis dėl menamų skolų, savo provokuojančio elgesio. Apeliantas tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pradėjo aiškinti, kad S. S. sakė jam, jog A. S. kažkur važiavo dviračiu po jo ir nuteistojo konflikto (t. 3, b.l. 15), nors liudytoja kategoriškai paneigė sakiusi tokį teiginį nuteistajam (t. 3, b.l. 29). Įvertinus pastarojo patirtų sužalojimų kiekį, pobūdį ir lokalizaciją, neįtikėtina, kad nukentėjusysis galėjo patirti sužalojimus griūdamas nuo dviračio, kaip F. S. daro prielaidą apeliaciniame skunde. Tokią išvadą leidžia pagrįsti ir abiejų liudytojų parodymai, kad po nuteistojo smurtinių veiksmų padarymo A. S. buvo paliktas namo kieme ir jis po kelių valandų rastas toje pačioje vietoje (t. 3, b.l. 27, 30). Apelianto teiginiai, kad A. S. nematė viena akimi, blogai orientavosi aplinkoje, anksčiau ne kartą buvo nukritęs ir susižalojęs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmetami kaip nepagrįsti, juolab nuteistasis neišdėstė tokių aplinkybių ikiteisminiame tyrime ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad F. S. baudžiamajame procese davė nenuoseklius parodymus dėl A. S. suduotų smūgių kiekio, pobūdžio ir jų lokalizacijos (t. 2, b.l. 11-13, 17-19, t. 3, b.l. 14-17), kas leidžia abejoti nuteistojo parodymų patikimumu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas teisiamajame posėdyje neneigė, jog jis galėjo smogti nukentėjusiajam 19 kartų, tačiau jis tiksliai neprisiminė to (t. 3, b.l. 15). Tai rodo, kad pats F. S. iš dalies neneigė pakankamai intensyviai smurtavęs prieš A. S..

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, F. S. apeliacinio skundo teiginys, kad jis negalėjo suduoti inkriminuoto smūgių kiekio A. S., atmetamas kaip prieštaraujantis byloje surinktų patikimų įrodymų visumai, o nuteistojo pasirinkta pozicija vertinama kaip nepagrįstas bandymas sumažinti savo kaltės laipsnį padarius nusikaltimą.

F. S. apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai, neapklausti visi liudytojai. Visų pirma, BPK 164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Tai reiškia, kad būtent šis ikiteisminio tyrimo subjektas sprendžia, kiek ir kokius reikia atlikti procesinius veiksmus, kad būtų išsiaiškintos visos ikiteisminiam tyrimui reikšmingos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kiti asmenys žino apie A. S. nužudymo aplinkybes. Tokie asmenys nenurodyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Be to, pabaigus ikiteisminį tyrimą, F. S. buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jis pasirašytinai nurodė, kad neturi jokių prašymų, jog ikiteisminis tyrimas būtų papildytas atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (t. 2, b.l. 120-121). Atsižvelgiant į tai, F. S. teiginys apie ikiteisminio tyrimo neišsamumą atmetamas kaip nepagrįstas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Teismų praktikoje nužudymas pripažįstamas padarytas itin žiauriai, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl teismas konstatuoja tokį nužudymo ypatumą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Tai požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-364/2014).

Byloje nustatyta, kad F. S. sudavė didelį smūgių kiekį (ne mažiau kaip 58 kartus) A. S. į įvairias, taip pat gyvybiškai svarbias, kūno vietas, t. y. galvos sritį, krūtinę ir pilvą. Nukentėjusysis mirė nuo kūno sumušimo (Specialisto išvados Nr. M 761/15 (01) 1 punktas, t. 1, b.l. 71). Taigi, A. S. mirtį lėmė ne vienas konkretus veiksmas, o jų visuma. Pastarajam suduotų smūgių kiekis leidžia daryti išvadą, kad F. S. intensyviai, agresyviai ir pakankamai ilgą laiką naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Nuteistasis, smurtaudamas prieš A. S., panaudojo ne tik savo fizinę jėgą, bet ir įrankį – metalinę lazdą. Teismo medicinos ekspertas, tirdamas nukentėjusiojo lavoną, be kitų sužalojimų nustatė mirusiojo daugybinius šonkaulių lūžius (t. 1, b.l. 69, 71), kas įrodo F. S. suduotų smūgių stiprumą ir pavojingumą. Liudytoja S. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad po F. S. padarytų nusikalstamų veiksmų ji girdėjo kieme gulėjusio A. S. aimanas, bet šis nekalbėjo (t. 3, b.l. 27). Įvertinus nukentėjusiojo patirtų sužalojimų kiekį, pobūdį ir lokalizaciją, nėra abejonių, kad jis kentė skausmus. Darytina išvada, kad F. S. nužudė A. S. itin skausmingu būdu, todėl apelianto padarytas nusikaltimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip kito žmogaus nužudymas itin žiauriai. Minėtos aplinkybės, susijusios su A. S. sumušimu, lėmusiu jo mirtį, taip pat paneigia nuteistojo apeliacinio skundo nemotyvuotą teiginį, kad jis nenorėjo nužudyti A. S.. Byloje nenustatyta, kad F. S. sirgo psichine liga, dėl kurios jis negalėjo suvokti darytų veiksmų pavojingumo. Daugybinis ir intensyvus smūgių sudavimas A. S. į įvairias, taip pat gyvybiškai svarbias, kūno vietas rodo nuteistojo veiksmų ne atsitiktinį, o kryptingą pobūdį. Apelianto pasirinktas vienas iš fizinio smurtavimo būdų – smūgiavimas metaline lazda – patvirtina jo siekį sukelti nukentėjusiajam sunkesnius sužalojimus. Po nusikalstamų veiksmų padarymo F. S., matydamas stipriai sumuštą A. S., nesiėmė priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos pagalba, pavyzdžiui, iškviesta greitoji medicinos pagalba, kas, iš tiesų nenorint, kad žmogus mirtų, yra nelogiškas nuteistojo elgesys. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad F. S. suvokė, kad savo veiksmais sukelia dideles fizines kančias A. S., kurios yra pavojingos jo gyvybei, ir norėjo to, kas atitinka tiesioginės tyčios turinį. Apygardos teismas teisingai nustatė apelianto kaltės rūšį. Tokiai išvadai daryti neturi reikšmės ta aplinkybė, kad pasak nuteistojo, jo ir mirusiojo santykiai anksčiau buvo geri.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su F. S., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Už kito žmogaus nužudymą kankinant ar kitaip itin žiauriai, reglamentuotą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apygardos teismas paskyrė F. S. šiek tiek mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – 13 metų.

Apeliantas pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad F. S. nužudė A. S. itin žiauriai. Nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, jis konflikto su nukentėjusiuoju metu intensyviai naudojo fizinį smurtą prieš pastarąjį. F. S. apeliaciniame skunde nurodyta konflikto ir smurtavimo priežastis, t. y. A. S. padaryta vagystė, kai jis neteisėtai paėmė nuteistojo pinigus, nemažina apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumo. Pats F. S. pasirinko elgesio būdą sprendžiant iškilusį konfliktą su nukentėjusiuoju. Apygardos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažino tai, kad jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos padaryti nusikaltimą (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pasak F. S., jis gailisi dėl to, kas įvyko, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes apeliantas baudžiamajame procese neigia sudavęs A. S. inkriminuotą smūgių kiekį ir tyčia nužudęs jį. F. S. apeliaciniame skunde akcentuoja savo asmenybę. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Skundžiamame nuosprendyje individualizuojant F. S. bausmę jau buvo įvertinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys (skundžiamo nuosprendžio 10 lapas, b.l. 57). Tai, kad F. S. anksčiau nėra teistas (t. 2, b.l. 78), nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nes nenusikalsti turi būti kiekvieno visuomenės nario įprastas elgesys. Kita vertus, byloje yra duomenų, kad nuteistasis priekaištingai nesilaikė visuomenėje nustatytų taisyklių. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tą aplinkybę, kad F. S. anksčiau trylika kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, neretai administraciniai teisės pažeidimai padaryti jam būnant neblaiviam (t. 2, b.l. 80-87). Be to, nuteistojo teiginys, kad jis, prieš nusikalsdamas, dirbo, nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis. Iš „Sodros“ duomenų bazės išrašo matyti, kad apeliantas niekada nėra oficialiai dirbęs, jis nebuvo registruotas darbo biržoje (t. 2, b.l. 75-76). Darytina išvada, kad F. S., būdamas laisvėje, neturėjo pastovaus legalaus pragyvenimo šaltinio. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis iki nusikaltimo padarymo visą savaitę girtuokliavo (t. 3, b.l. 14), kas nerodo nuteistojo pastangas būti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad apygardos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o F. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra šiek tiek mažesnis už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, atitinka teisingumo principą, todėl jos mažinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Tokios išvados nepaneigia apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad jis yra pasiruošęs atlyginti padarytą neturtinę žalą ir pasitaisyti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo F. S. (F. S.) apeliacinį skundą atmesti.