Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos M. K. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos M. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pareiškėjos atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria atsisakyta išaiškinti teismo sprendimą. Vadinasi, klausimas dėl sprendimo išaiškinimo nėra galutinai išspręstas;pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog skundas yra pateiktas dėl patvarkymo, kuriuo buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Nagrinėjant šį skundą, bus sprendžiamas viso vykdymo proceso teisėtumo klausimas. Vadinasi, kitaip negu motyvavo pirmosios instancijos teismas, vien tokio skundo padavimas sudaro pagrindą stabdyti vykdymo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjos atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, įskaitant ir vykdymo procesą (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis, 510 straipsnio 8 dalis). Laikinosioms apsaugos priemonėms, tarp jų – ir toms, kurių prašoma vykdymo procese (su būtinaisiais pakeitimais), taikyti yra būtinos trys sąlygos. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, kuriam užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antra, turi egzistuoti teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika arba objektyvus poreikis, iki bus išspręstas pareikštas reikalavimas, išlaikyti esamą padėtį. Trečia, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo apsaugoti intereso svarba turi pateisinti prašomą taikyti suvaržymą / ribojimą. Šias sąlygas privalo įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantė pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydama panaikinti 2015 m. liepos 14 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir patvarkymą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pagrindinis apeliantės skundo dėl antstolio veiksmų motyvas yra tas, jog, jos vertinimu, nėra aiški teismo sprendimo, pagal kurį buvo išduotas priimtas vykdyti vykdomasis dokumentas, vykdymo tvarka. Todėl antstolis, egzistuojant akivaizdžiai kliūčiai, neteisėtai priėmė vykdyti šį vykdomąjį dokumentą ir pagal jį pradėjo vykdymo procesą.

Apeliacinės instancijos teismo preliminariu vertinimu, apeliantė nepakankamai tikėtinai pagrindė savo skundą dėl antstolio veiksmų, kad skunde nurodomais motyvais būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Civilinio proceso kodekso 651 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris darbo dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Šio straipsnio antrojoje dalyje numatytas nebaigtinis atvejų, kuriais negali būti priimtas vykdyti vykdomasis dokumentas, sąrašas. Antstolio vaidmuo, gavus vykdomąjį dokumentą, yra toks, jog jis pagal pareigas privalo patikrinti, ar jis gali pradėti vykdymo procesą pagal tokį vykdomąjį dokumentą, koks yra pateiktas. Kitaip tariant, ar egzistuoja (yra įgyvendintos) procesinės vykdymo proceso pradėjimo sąlygos (ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti asmuo, turintis tokią teisę, ar vykdomasis dokumentas vykdytinas to antstolio ir taip toliau).

Teismo sprendimo, pagal kurį išduotas prašomas priimti vykdyti vykdomasis dokumentas, vykdymo tvarkos neaiškumas, jeigu toks ir egzistuotų, nėra akivaizdi kliūtis priimti vykdyti tokį dokumentą ir pradėti priverstinio vykdymo veiksmus. Civilinio proceso kodekso 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Vadinasi, teismo sprendimo vykdymo tvarkos neaiškumai, jeigu tokie iškyla, gali būti pašalinti pradėtame vykdymo procese. Apeliantės atskirasis skundas, pareikštas dėl teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta išaiškinti sprendimą, nėra išnagrinėtas. Bet ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo teismine tvarka stabdyti vykdymo veiksmus. Pirma, pirmosios instancijos teismo nutartimi jau yra atmestas prašymas dėl teismo sprendimo išaiškinimo ir šitos aplinkybės negalima visiškai ignoruoti vien tuo pagrindu, kad tokia teismo nutartis yra apskųsta. Antra, kaip jau minėta, teismo sprendimo išaiškinimas galimas ir vykdymo procese, tai yra priėmus vykdomąjį dokumentą vykdyti ir pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus.

Apeliantei tikėtinai nepagrindus siekiamo užsitikrinti reikalavimo, negali būti taikomos jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Vykdymo procese turi būti derinami abiejų šio proceso šalių – išieškotojo ir skolininko – interesai. Išieškotojo interesas – kuo pigiau, paprasčiau ir greičiau gauti savojo reikalavimo, kurio pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, patenkinimą. Vykdymo veiksmų stabdymas neatitinka šių išieškotojo teisėtų interesų. Todėl vykdymo veiksmai gali būti stabdomi tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja objektyvios ir svarbios aplinkybės, pateisinančios tokį procesinį veiksmą ir kartu išieškotojo teisėtų interesų laikiną nepaisymą. Kaip jau buvo minėta, tokias aplinkybes privalo nurodyti ir tikėtinai pagrįsti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus. Apeliantės nurodomos aplinkybės nėra pakankamos vykdymo veiksmams stabdyti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį nepakeistą.