- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2K-385/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- R. Š.
- Kategorijos
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nutarties.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu V. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Iš V. M. nukentėjusiajai R. Š. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos bei 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistosios V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteista už tai, kad 2007 m. rugsėjo 29 d., apie 18 val., Molėtuose, vairuodama automobilį „Mazda 626“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) šalutine L.Giros gatve, privažiavusi sankryžą su pagrindine Algirdo gatve, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 53 ir 196 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui ir nebūtų sutrukdytas eismas, nedavė kelio pagrindine Algirdo gatve jai iš dešinės pusės artėjančiam prie sankryžos R. Š. vairuojamam automobiliui „VW Paesat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), įvažiavo į sankryžą ir susidūrė su šiuo automobiliu, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta minėto automobilio keleivio T. Š. sveikata.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji V. M. prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorė teigia, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, keliamų reikalavimų dėl duomenų surinkimo ir jų vertinimo bei pripažinimo įrodymais patvirtinančiais kaltę. Pasak kasatorės, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismai neteisingai atsakomybės pagrindu laikė Kelių eismo taisyklių 53 ir 196 punktų pažeidimus, ignoruodami ir nevertindami aplinkybės, kad nukentėjusiojo T. Š. sužalojimai atsirado jam išslydus iš vaikiškos kėdutės ir atsitrenkus į automobilio salono dalis, t. y. todėl, kad R. Š. nesilakė Kelių eismo taisyklių 204 punkto reikalavimų, numatančių, jog jaunesnius kaip 12 metų ir žemesnius kaip 150 cm vaikus leidžiama vežti tik specialiose jų ūgiui ir svoriui pritaikytose atitinkamos grupės sėdynėse su užsegtais saugos diržais. Jei R. Š. nebūtų pažeidusi Kelių eismo taisyklių 204 punkto reikalavimų tai, pasak nuteistosios, T. Š. sužalojimų nebūtų buvę. Skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į gydytojos L. T. parodymus, jog hidrocefalija nukentėjusiajam T. Š. negali atsirasti per tokį trumpą laiką (1-8 dienos)., Nuteistosios manymu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos.
Taip pat skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp nuteistosios padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir atsiradusių padarinių, be to, teigiama, kad teismas tik formaliai peržiūrėjo bylą nes nebuvo apklausta gydytoja L. T..
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistosios V. M. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokurorė nurodo, kad BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo konstatavimas kasacinės instancijos teisme galimas tuomet, kai nustatoma, kad žemesniųjų instancijų teismų atliktas įrodymų tyrimas, vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. Prokurorės nuomone, šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas laikydamasis BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų tiesiogiai ištyrė įrodymus: apklausė kaltinamąją, nukentėjusiąją, liudytojus, išklausė į teismo posėdį iškviestos ekspertės paaiškinimus, ištyrė dokumentinę medžiagą. Teismo motyvai nėra paviršutiniški, vienpusiški ar logiškai nepaaiškinami, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas atsirado būtent dėl V. M. veiksmų. Prokurorės manymu, teismas neapklausdamas liudytojos L. T., pasielgė teisingai, nes apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta, kodėl ji turėtų būti dar kartą apklausta.
Prokurorė nurodo, kad konstatuojant priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių Kelių eismo taisyklių pažeidimo atsirado BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyta žala. Iš bylos duomenų matyti, kad nėra nustatyta, jog T. Š. būtų buvęs vežamas pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 204 punkto reikalavimus. Be to, būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas rodo, kad būtent nuteistosios V. M. pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei nuteistoji būtų nepažiedusi, susidūrimas nebūtų įvykęs ir nebūtų nesunkiai sutrikdyta T. Š. sveikata. Teismai teisingai nustatė BK 281 straipsnyje reikalaujamą priežastinio ryšio požymį ir padarė išvadas, atitinkančias bylos faktines aplinkybes.
Prokurorė pažymi, kad teismai tinkamai ištyrė įrodymus ir įvertino ekspertų paaiškinimus, turimus medicininius duomenis ir pagrįstai pripažino, kad T. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes per eismo įvykį jam buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, kuris komplikavosi galvos smegenų vandene, t. y. T. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui yra galimas tik tuomet, kai bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224, 225 straipsnių taisykles, tuo tarpu, kasatorė nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, bei nenurodo, kad būtų pažeistos teismingumo taisyklės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji R. Š. prašo nuteistosios V. M. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiosios manymu, abiejų instancijų teismai nagrinėdami bylą teisingai įvertino surinktus įrodymus dėl V. M. padarytų Kelių eismo taisyklių 53 ir 196 punktų pažeidimų, dėl kurių įvyko eismo įvykis ir buvo sužalotas T. Š.. Tokia teismo išvada patvirtinta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji teigia, kad kasatorės V. M. skunde nurodyta aplinkybė, kad T. Š. sužalojimai atsirado jam išslydus iš vaikiškos kėdutės ir atsitrenkus į automobilio salono dalis prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Visą laiką nukentėjusioji teigė, kad sūnų vežė automobilio priekinėje keleivio sėdynėje pastatytoje ir diržu prisegtoje specialioje nešyklėje, kadangi pati nukentėjusioji eismo įvykio metu buvo sužalota, ji galėjo būti netinkamai suprasta ją apžiūrėjusio gydytojo, kuris nurodė netikslias įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios manymu, būtent V. M. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su T. Š. sužalojimu.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, tą, pasak nukentėjusiosios, patvirtina nutarties turinys, iš kurio matyti, kad teismas dar kartą išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, taip atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus. Nukentėjusioji sutinka su teismų išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp V. M. veiksmų ir kilusių padarinių, nes jeigu nuteistoji būtų laikiusis Kelių eismo taisyklių 53 ir 196 punktų reikalavimų, eismo įvykis būtų neįvykęs, jos manymu, V. M. veika kvalifikuota teisingai ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios V. M. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
Kasatorė nesutinka su veikos teisiniu įvertinimu, motyvuodama tuo, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių. Kasatorė teigia, kad teismai netyrė aplinkybės, jog nukentėjusiosios R. Š. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. kad nukentėjusioji važiavo per greitai, pažeidė vaiko vežimo tvarką, vaikas buvo sužalotas dėl neteisingo sėdynės pritvirtinimo, todėl nėra priežastinio ryšio su nuteistosios veiksmais. Tokie nuteistosios argumentai prieštarauja bylos duomenims yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. M., išvažiuodama iš šalutinės gatvės į pagrindinę, nestabdė ir nepraleido pagrindine gatve jai iš dešinės pusės per sankryžą važiavusio automobilio, su juo susidūrė, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta T. Š. sveikata. Pagal eismo įvykio metu galiojusias Kelių eismo taisykles nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu (Kelių eismo taisyklių 196 punktas, 2006 m. spalio 5 d. redakcija, Žin., 2006, Nr. 108-4115). Vadovaudamasis galiojusiomis teisės normomis bei remdamasis bylos duomenis, teismas teisingai įvertino, kad automobilių susidūrimo priežastis buvo V. M. neatsargūs veiksmai vairuojant automobilį. Eksperto išvada neginčytinai nustatyta, kad eismo įvykio priežastis buvo automobilio „Mazda 626“, vairuojamo V. M., išvažiavimas iš šalutinio kelio į pagrindinį sudarant kliūtį pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui. Be to, ekspertas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog ribotas matomumas būtų turėjęs įtakos šio eismo įvykio kilimui. Taip pat, pagal nustatytas bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio kilimui įtakos turėjo pagrindiniu keliu važiavusio automobilio greitis, nes nepriklausomai, kokiu greičiu važiuoja automobilis pagrindiniu keliu, iš šalutinio kelio išvažiuojantis vairuotojas jam privalo duoti pirmenybę ir jį praleisti.
Nuteistoji iš karto po eismo įvykio patvirtino, kad dėl jos kaltės įvyko susidūrimas, pasirašydama eismo įvykio vietoje surašytame protokole. Nepaisant to, kasatorė nesutinka, su nustatytomis šio įvykio pasekmėmis, t. y. kad būtent dėl šio eismo įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta T. Š. sveikata. Teisėjų kolegija tokį teiginį vertina, kaip nepagrįstą, kadangi byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu T. Š. patirta galvos trauma išprovokavo vidinės hidrocefalicjos klinikinius simptomus bei išorinės hidrocefalijos atsiradimą, kas medicinos specialistų buvo įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors kasatorė teigia, kad tokios pasekmės buvo sąlygotos pačios nukentėjusiosios R. Š. neatsargumo ir vaiko vežimo tvarkos nesilaikymo, tai prieštarauja surinktiems bylos duomenims ir nesuteikia pagrindo teigti, kad dėl šio eismo įvykio ir kilusių padarinių V. M. nėra atsakinga. Iš šios bylos nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad jeigu V. M. būtų praleidusi pagrindiniu keliu važiavusį automobilį, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir T. Š. sveikata nebūtų sutrikdyta. Būtent V. M. Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kaip teisingai įvertino žemesniųjų instancijų teismai, buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais ir buvo pagrindinė jų kilimo sąlyga. Priešingai negu teigia kasatorė, R. Š. Kelių eismo taisyklių pažeidimas, susijęs su vaiko vežimo tvarka, byloje nebuvo užfiksuotas, todėl tai yra faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. Bylos duomenys rodo, kad T.Š. buvo vežamas jo ūgiui ir svoriui pritaikytoje sėdynėje, kuri skirta vežti vaikams, sveriantiems mažiau negu 10 kg, pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus atitinkanti 0 sėdynių grupę. T.Š. eismo įvykio dieną buvo šeši mėnesiai, todėl jis tikrai negalėjo sverti daugiau negu 10 kg.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas tiksliai išsiaiškinti T. Š. sveikatos būklės priežastis ir ryšį su eismo įvykiu, skyrė ekspertizę dėl sveikatos sutrikdymo masto. Ekspertai konstatavo, kad patirta trauma išprovokavo vidinės hidrocefalijos klinikinius simptomus bei išorinės hidrocefalijos atsiradimą, išorinių sužalojimų po eismo įvykio nebuvo nustatyta. Teismai padarė teisingą išvadą, kad dėl autoįvykio T. Š. patyrė galvos traumą, dėl kurios paūmėjo įgimta liga ir kuri buvo gydoma ilgiau negu 10 dienų. Tokios pasekmės ekspertų buvo įvertintos nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio priežastis buvo V. M. neatsargus išvažiavimas į pagrindinį kelią, neįsitikinus, kad galima saugiai įvažiuoti į sankryžą. Tik jos veiksmai lėmė, kad automobiliai susidūrė. Dėl smūgio susidūrus automobiliams T. Š. patyrė galvos traumą. Iš nustatytų aplinkybių, akivaizdu, kad dėl R. Š. veiksmų vairuojant automobilį, nebuvo sukelta rizikinga situacija kelyje, nes šis automobilis važiavo pagrindiniu keliu ir turėjo pirmenybę prieš iš šalutinio kelio išvažiuojantį automobilį, vaikas automobilyje buvo vežamas jo ūgiui ir svoriui pritaikytoje sėdynėje, atitinkančioje įstatymų nustatytus reikalavimus. Bylos duomenys liudija, kad vieninteliai V. M. veiksmai sukėlė pavojų kelyje ir sąlygojo automobilių susidūrimą ir iš to atsiradusias pasekmes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad teismai neteisingai nustatė ir vertino priežastinio ryšio buvimą.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Ši nuostata aiškintina kaip diskrecinės teisės suteikimas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atlikti arba neatlikti papildomą įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra ne privalomas, bet galimas procesinis veiksmas, kurio atlikimas priklauso nuo teismo sprendimo. Tuo pačiu pažymėtina, kad sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo esant prašymui tai daryti, teismo turi būti motyvuojamas. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo, motyvuodamas tuo, kad byloje pateiktos ekspertų išvados ir liudytojų parodymai yra pakankamai aiškūs, pakartotinai juos apklausti nėra pagrindo. Šis teismo išdėstytas paaiškinimas nagrinėjamos bylos kontekste, laikytinas tinkamais motyvais pagrįstam teismo sprendimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuspręsdamas neatlikti papildomo įrodymų tyrimo baudžiamojo proceso taisyklių nepažeidė.
Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, nes neapklausė liudytojos L. T.. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė neapklausti liudytojos, motyvuodamas tuo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, dėl kokių aplinkybių prašoma dar kartą apklausti liudytoją. Nesant argumentuotai pagrįsto prašymo, apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo pakartotinei liudytojos apklausai. Be to, kiti bylos duomenys, susiję su įvykio pasekmėmis, teismo buvo įvertinti pripažįstant, kad jų visuma yra pakankama patvirtinti T. Š. sveikatos sutrikdymo pobūdį ir mastą. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų pakankamumo klausimą sprendžia žemesniųjų instancijų teismai tirdami faktines bylos aplinkybes, kasacinės instancijos teismas įrodymų pakankamumo klausimo nenagrinėja.
Išnagrinėjusi nuteistosios V. M. kasacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija nenustatė netinkamo BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistosios V. M. kasacinį skundą.