Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-134/2007 m.

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.4.

N U T A R T I S

2007 m.spalio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas :

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 300 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Priteista iš D. G. uždarajai akcinei bendrovei ,,P. L.” 2180 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 10 d., apie 18 val., UAB „P. L.“ parduotuvės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), parduotuvės darbuotojams melagingai prisistatęs (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. L. bei pateikęs AB „SEB Vilniaus bankas“ UAB (duomenys neskelbtini) išduotą čekių knygelę, jų akivaizdoje užpildęs 2005 m. birželio 10 d. data čekį Nr.(duomenys neskelbtini), pasirašęs imituodamas A. L. parašą, taip suklastojęs tikrą dokumentą, šį suklastotą čekį pateikdamas parduotuvės darbuotojams atsiskaitydamas už perkamas vejapjoves MTD FP H WH 1290 Lt vertės ir (duomenys neskelbtini) Lt vertės bei suklastodamas tikrą dokumentą – 2005 m. birželio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija ZPC Nr.(duomenys neskelbtini), pasirašęs imituodamas A. L. parašą, taip apgaule savo naudai įgijo UAB „P. L.“ turto bendros 2180 Lt vertės.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo skunde pateikti argumentai dėl, jo nuomone, nepagrįstos teismo išvados nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi iš esmės siejami su formuluotėmis, kuriomis teismas grindė savo išvadą.

Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas atsisakymą pripažinti apelianto veikoje buvus šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, be kitų motyvų, nurodė, ir tokius, kad D. G., atlikęs bausmę, ,,toliau daro šimtus analogiškų nusikaltimų”, pats patvirtino, ,,kad beveik visuose rajonuose jam iškeltos baudžiamosios bylos dėl analogiškų nusikaltimų”. Apeliantas, skunde teigdamas, kad teismas jį kaltina įvykdžius šimtus naujų nusikaltimų, neteisingai interpretuoja teismo motyvus, nes juose nekalbama apie nuteistojo kaltę padarius kitus nei skundžiamu nuosprendžiu pripažintus nusikaltimus, tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos nuosprendyje pavartotos minėtos formuluotės yra teisiškai nekorektiškos. Teismas nuosprendyje neturėjo apsiriboti abstrakčiu teiginiu, kad D. G. po bausmės atlikimo ,,toliau daro šimtus analogiškų nusikaltimų”, o privalėjo nurodyti, kokias konkrečiais teismo nuosprendžiais pripažinta jo kaltė padarius šiuos nusikaltimus. Darydamas išvadą apie D. G. toliau daromus nusikaltimus, teismas negalėjo remtis ta aplinkybe, kad nuosprendžio priėmimo metu dėl jo veikų pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai, nes asmens kaltė padarius nusikaltimą išsprendžiama tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš byloje esančio įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų matyti, kad D. G. buvo pripažintas įtariamuoju keliuose ikiteisminiuose tyrimuose (2 t., 32-35 b.l.), tačiau šie tyrimai skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo baigti, todėl nuosprendyje negalėjo būti dviprasmiškų teiginių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad D. G. pripažintas padaręs šiuos nusikaltimus. Be to, teiginys, kad dėl D. G. veikų pradėti ikiteisminiai tyrimai ,,praktiškai visuose rajonuose”, yra neteisingas ir lingvistiniu aspektu, nes iš minėto registro duomenų matyti, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti ne beveik visuose, o tik keliuose rajonuose.

Tačiau šie argumentacijos trūkumai nėra esminiai ir nedaro teismo išvados dėl lengvinančios aplinkybės apelianto veikoje nebuvimo nepagrįsta, nes nuosprendyje nurodyti pagrindiniai argumentai yra teisingi ir patvirtinti bylos duomenimis.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad norint konstatuoti šią lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Darydamas išvadą apie D. G. nesigailėjimą padarius nusikaltimus, teismas įvertino jo elgesį prieš skundžiamo nuosprendžio priėmimą ir po jo. D. G. anksčiau 5 kartus teismo nuosprendžiais pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, Kauno apylinkės teismo 2004-03-16 nuosprendžiu – net už 208 nusikaltimus pagal BK 182 str. 1 d., 186 str. 1 d., 300 str. 1 d., 301 str. 1 d., nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už įvykdytus tyčinius nusikaltimus, t.y būdamas recidyvistu. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsiteisėjo dar 3 apkaltinamieji nuosprendžiai dėl D. G. nusikalstamų veikų : Kauno miesto apylinkės teismo 2007-06-06 nuosprendis, kuriuo D. G. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. už nusikalstamas veikas, padarytas 2004-09-17, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007-07-26 nuosprendis, kuriuo D. G. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., 301 str. 1 d. už nusikalstamas veikas, padarytas 2006-02-10 – 2006-02-11 ir 2006-03-21 ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-09-18 nuosprendis, kuriuo D. G. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. už nusikalstamas veikas, padarytas 2004-10-22, 2005-09-29 ir 2006-11-30. Ankstesni ir po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-08-14 priimto nuosprendžio įsiteisėję nuosprendžiai rodo, kad D. G. tiek prieš nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tiek po jų, darė analogiškus nusikaltimus. Apeliantas skunde teigia, kad stengsis atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad jis pardavė neteisėtai įgytus daiktus, tačiau nukentėjusiesiems per daugiau kaip 2 metus neatlygino nei dalies padarytos žalos. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad apeliantas savo nusikalstamo elgesio kritiškai nevertino ir jo gailėjimasis tėra formalus. Nenustačius, kad D. G. kritiškai vertintų savo elgesį, negalima konstatuoti jo nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto prisipažinimo padarius nusikaltimus jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nenustatė nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio ir, individualizuodamas bausmę, atsižvelgia į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. D. G. padarė du nesunkius tyčinius, savanaudiškus, baigtus nusikaltimus, kurie nelaikomi itin pavojingais, tačiau įvertinus itin neigiamai jo asmenybę apibūdinančius duomenis : sistemingą analogiškų nusikalstamų veikų darymą ir pelnymąsi iš šių veikų, teisėto pragyvenimo šaltinio neturėjimą, žalos nukentėjusiesiems neatlyginimą, tai, kad nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, jam pagal BK 182 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė, viršijanti sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, pagal BK 300 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ir galutinė apėmimo būdu subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.