Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

išteisintųjų gynėjams advokatams Ignatijui Šuškevič, Vitalijui Burinskiui (Vitalij Burinskij), Dimitrijui (Dimitrij) Fomkin,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro (toliau tekste – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. (R. T.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 str. 1 d., 2 d., 213 str. 1 d., I. K. išteisinta pagal BK 182 str. 1 d., 2 d., A. (A.) T. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d., 2 d., nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Nukentėjusiosios J. L. pareikštas 100 000,00 Lt dydžio civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu ir nukentėjusiajai J. L. išaiškinta, kad ji turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

išteisintasis R. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagamino netikrą vertybinį popierių - vekselį ir jį laikė bei realizavo, taip pat išteisintieji R. T., A. T. ir I. K. buvo kaltinami tuo, kad apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

R. T., A. T. ir I. K. 2009 metais, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė apgaule įgyti turtinę teisę į didelės vertės J. L. turtą ir užvaldyti didelės vertės nukentėjusiosios turtą.

Po to R. T., veikdamas kartu su A. T., R. T. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje užpildžius paprastąjį vekselį 25 000,00 Lt sumai, pasinaudodami įgytu nukentėjusiosios J. L. pasitikėjimu, 2009 m. kovo 7 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu ir vietoje, Vilniuje, pateikė J. L. pasirašyti užpildytą paprastąjį vekselį 25 000,00 Lt sumai, kuriame J. L., būdama R. T. ir A. T. suklaidinta ir nesuprasdama pasirašomo dokumento esmės, ties tekstu „vekselio davėjas“ įrašė savo vardą, pavardę ir asmens kodą, ties tekstu „adresas“ įrašė savo gyvenamosios vietos adresą, o ties tekstu „parašas“ pasirašė. Tokiu būdu R. T. ir A. T. pagamino netikrą vertybinį popierių - paprastąjį vekselį 25 000,00 Lt sumai, kurį laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. T. žinomai netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį 25 000,00 Lt sumai 2009 m. balandžio 20 d. realizavo, pateikdamas Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro, esančio J. Basanavičiaus g. 41, Vilniuje, notarei A. A. vykdomajam įrašui gauti.

Tokiu būdu jie, veikdami bendrininkų grupėje, R. T. pagaminus netikrą vertybinį popierių – parastąjį vekselį 25 000,00 Lt sumai ir jį pateikus vykdymui Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro, esančio J. Basanavičiaus g. 41, Vilniuje, notarei A. A., apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į nukentėjusiajai J. L. priklausantį turtą – 25 000,00 Lt.

Tokiais veiksmais R. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., 213 str. 1 d., A. T. ir I. K. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.

Be to, A. T. ir R. T. buvo kaltinami tuo, kad jie, pasinaudodami įgytu nukentėjusiosios J. L. pasitikėjimu, žadėdami jos vardu sutvarkyti neregistruoto žemės sklypo dokumentus, po to padėti parduoti žemės sklypą su gyvenamuoju namu už bendrą 220 000,00 Lt sumą, apgaule įtikino ją 2009 m. gruodžio 30 d. pasirašyti įgaliojimą, kurio pagrindu J. L. patikėjo R. T. parduoti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir visus kitus pastatus bei statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už kainą, ne mažesnę kaip 20 000,00 Lt.

Tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, I. K. su R. T. 2010 m. sausio 22 d. Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure, esančiame A. Juozapavičiaus g. 9A, Vilniuje, sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria R. T., būdamas įgaliotas J. L., pardavė I. K. už 20 000,00 Lt nukentėjusiajai J. L. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą 51 500,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 1390,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 1390,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 2450,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 1040,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 1340,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 1500,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 680,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 2950,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei kitus statinius (inžinierinius) - kiemo statinius 3060,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, I. K., R. T., A. T., veikdami bendrininkų grupėje, apgaule iš J. L. įgijo teisę išpirkti iš valstybės 0,0973 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Tęsdama bendrą nusikalstamą veiką, I. K. 2010 m. lapkričio 12 d. iš Lietuvos Respublikos valstybės pagal valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P49/2010-151, už 18 313,56 litų, įsigijo 0,0973 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, I. K., A. T. ir R. T. 2011 metais, tyrimo tiksliai nenustatytu metu, surado minėtų žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkėjus Steponą ir A. D., su kuriais suderino parduodamo nekilnojamojo turto kainą, o būtent, kad 50 000,00 Lt bus sumokėta grynais ir 50 000,00 Lt pervesta į I. K. sąskaitą.

Tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, I. K., veikdama kartu su A. T., 2011 m. lapkričio 28 d. prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį Vilniaus miesto 30-ajame notarų biure, esančiame Lvovo g. 25, Vilniuje, iš S. D. ir A. D. gavę 50 000,00 Lt grynais, prieš tai AB Swedbank, esančiame Konstitucijos pr. 20, Vilniuje, S. D. pavedimu iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pervedus 50 000,00 Lt į I. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal pirkimo pardavimo sutartį S. D. ir A. D. pardavė 0,0973 ha žemės sklypą, 140 000,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą, 51 500,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 1390,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 1390,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 2450,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 1040,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 1340,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 1500,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą 680,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, 2950,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei kitus statinius (inžinierinius) - kiemo statinius, 3060,00 Lt vertės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Tokiu būdu jie, veikdami bendrininkų grupėje, apgaule užvaldė didelės vertės J. L. turtą, padarydami nukentėjusiajai J. L. 207 300,00 Lt turtinę žalą.

Tokiais veiksmais R. T., A. T. ir I. K. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad susitarti daryti nusikalstamą veiką galima įvairiais būdais ir formomis. Susitarimo turinys ir jo išsamumas priklauso nuo bendrininkavimo formos. Jis gali būti išankstinis, bet galima susitarti ir prieš pat nusikaltimo pradžią ar net darant nusikaltimą, prisidedant prie jo. Susitarimas gali būti išsamus ir visiškai primityvus. Bendrininkavimas yra bendra, jungtinė kelių asmenų veika, todėl visi bendrininkai, neatsižvelgiant į jų indėlį, atsako pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą už visas veikas ir padarinius, kuriuos apėmė jų tyčia. Byloje esantys duomenys patvirtina išteisintųjų R. T., A. T. ir I. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. R. T. ir A. T. bendrininkavimas įrodytas nukentėjusiosios J. L., liudytojų V. L., A. S., A. N., S. D., A. D. ir kitų parodymais, kurie patvirtino, kad susitikimuose su nukentėjusiąja, aukščiau nurodytais liudytojais, teismuose sprendžiant turto, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo klausimus visada kartu būdavo ir dalyvaudavo R. T. ir A. T.. Apgaulingu 2010 m. sausio 22 d. pirkimo - pardavimo sandoriu nukentėjusiajai priklausantis turtas buvo perleistas A. T. artimam asmeniui - sugyventinei I. K., taip patvirtinant A. T., I. K. suinteresuotumą ir bendrininkavimą nusikalstamoje veikoje, neatlygintinai užvaldant didelės vertės svetimą turtą. I. K., sudarydama 2010 m. sausio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, prisidėjo prie išteisintųjų R. T. ir A. T. sumanytos nusikalstamos veikos, todėl taip pat yra atsakinga už nusikalstamos veikos padarymą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis A. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendį palikti nepakeistu, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Atsikirtime nurodoma, kad prokuroro skundas, kuriuo jis prašo dalį nuosprendžio (dėl veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.) panaikinti, o su kita dalimi (dėl veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., 213 str. 1 d.) sutinka, yra nelogiškas, nes pirmosios instancijos teismui nustačius, o prokurorui sutikus, kad išteisintasis R. T. neklastojo vekselio, kad teisėtai veikė J. L. vardu, atstovaudamas ją civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad teisėtai jos vardu pardavė išteisintajai I. K. kaltinime nurodytus statinius už 20 000,00 Lt, nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 2 d., pagal prokuroro suformuluotą kaltinimą negali būti padaryta, nes iki jos padarymo visi išteisintųjų veiksmai, susiję su J. L. įgaliojimu, nuosavybės teisės atstatymu ir statinių pardavimu, pirmosios instancijos teismo pripažinti teisėtais.

Atsikirtime nesutinkama su prokuroro skundo motyvais, kad nukentėjusiosios 2009 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas, 2010 m. sausio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartis neatspindi tikrųjų sandorio šalių ketinimų, sandoriai sudaryti piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu. Bylos medžiaga nustatyta ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras sutinka, kad ir nukentėjusiosios įgaliojimas, ir minėta pirkimo - pardavimo sutartis tarp J. L., atstovaujamos R. T., ir I. K. buvo teisėti. Dėl šios sutarties fiktyvumo išteisintiesiems buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 182 str. 1 d., bet dėl šios veikos visi buvo išteisinti ir šioje dalyje prokuroras nuosprendžio neskundžia, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ji buvo fiktyvi, atmestini vien šiuo aspektu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šioje byloje nukentėjusioji pagal 2009 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, paveldėjo namą su kitais statiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. 1. 76-83), 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus rajono 6-ajame notarų biure pasirašė įgaliojimą Nr. DT-5323, kuriuo įgaliojo išteisintąjį R. T. parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir visus kitus statinius ne mažiau kaip už 20 000,00 Lt, jos vardu sudaryti ir pasirašyti aukščiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus. Šio įgaliojimo turinys įgaliotojo prašymu žodžiu buvo išverstas į rusų kalbą, ką patvirtina įgaliojime esantis notaro įrašas (t. 1, b. 1. 88-89). Šie įrodymai nepaneigia R. T. nurodytos versijos, jog nukentėjusioji, sužinojusi, kiek galėtų kainuoti žemės išpirkimas iš valstybės, sutiko parduoti tik paveldėtą namą bei leido teismui daryti išvadą, kad nukentėjusioji, būdama vidutinio amžiaus ir turėdama vidurinį išsilavinimą, pasirašydama įgaliojimą, kurio turinys jai buvo išverstas į rusų kalbą, suprato, apie kokį konkrečiai sandorį kalbama įgaliojime. Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji taip pat patvirtino, jog už parduotą namą su ja yra visiškai atsiskaityta ir jokių pretenzijų dėl to ji neturinti. Taigi, įvertinęs šiuos byloje esančius duomenis, teismas išteisintųjų veiksmuose neįžvelgė jokios apgaulės, galėjusios turėti lemiamos įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui parduoti paveldėtą namą ir kitus statinius už sutartyje nurodyta kainą.

Atsikirtime sutinkama su teismo atliktu liudytojos advokatės I. M. parodymų vertinimu, kad nukentėjusioji buvo jos įspėta, jog pardavusi paveldėtą namą ji prarastų teisę privatizuoti šalia namo esantį žemės sklypą, todėl ragino namą parduoti tik kartu su sklypu. Taip pat teismas teisingai nustatė, kad vertinant nukentėjusiosios veiksmus per apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji iki 2009 metų apskritai neturėjo jokios įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), nes nei po tėvų mirties 1981 ir 1986 metais, nei po brolio mirties 2005 metais paveldėjimo klausimais visiškai nesirūpino. R. T. apmokėjus su civilinės bylos dėl paveldėjimo įteisinimo susijusias išlaidas bei kitas esamas skolas už nukentėjusiosios paveldimą turtą, nukentėjusiajai buvo įregistruota nuosavybės teisė į jos tėvams priklausantį namą bei kitus kiemo statinius. Nukentėjusiosios artimieji, t. y. brolis A. S., vyras V. L. bei duktė D. K., paveldėjimo tvarkymo klausimais taip pat visiškai nesidomėjo ir nežinojo kiek, už ką ir kam yra mokama, tvarkant dokumentus. Teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad nukentėjusioji, neinvestavusi nei vieno cento, paveldėjo po tėvų ir brolio mirties namą, kurį pardavusi gavo 20 000 Lt. Taip pat teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant nukentėjusiosios pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, nustatyta, kad jos teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo esmingai pasunkinta, nukentėjusioji turėjo galimybę ją įgyvendinti, tačiau iki policijos pareigūnų skambučių jos dukrai ji jokių pretenzijų išteisintiesiems neturėjo, į policiją kreipėsi tik 2012 m. spalio 29 d., nors, pačios nukentėjusiosios teigimu, apie tai, kad žemė yra išpirkta kažkokios merginos vardu, ji sužinojo dar 2010 m. gruodžio mėnesį.

Atsikirtime pažymima, kad nepagrįsti prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog tarp nukentėjusiosios, liudytojų ir išteisintųjų parodymų yra esminių prieštaravimų, kurių teismas nevertino, kad sukčiavimą įrodo aplinkybė, jog su J. L. buvo ne laiku atsiskaityta pagal pirkimo - pardavimo sutartį. Išteisintoji I. K. su J. L. atsiskaitė laiku ir tai patvirtino pati nukentėjusioji notarų biure pasirašydama pakvitavimą. A. T. nieko bendro neturėjo su nukentėjusiosios ir R. T. reikalais, kuomet R. T. gavo iš nukentėjusiosios 20 000,00 Lt, o vėliau jai juos grąžino. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad nei A. T., nei I. K. jokių pretenzijų neturi.

Atsikirtime nesutinkama su prokuroro argumentais, kad išteisintųjų kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų V. L., A. S., A. N., S. D., A. D. ir kitų parodymai. Šie liudytojai davė parodymus apie faktines bylos aplinkybes, kurių išteisintieji neginčijo. Priešingai nei mano prokuroras, teismas įvertino visų liudytojų parodymus ir padarė teisingą išvadą, kad A. T. ir I. K. kaltė, apgaule savo naudai įgyjant turtinę teisę į nukentėjusiajai priklausantį turtą, buvo grindžiama tik tuo, kad I. K. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nukentėjusiosios paveldėtą namą, kurį vėliau, privatizavusi šalia namo esantį žemės sklypą, pardavė Dauginiams. Nukentėjusiosios teigimu, iki bylos nagrinėjimo teisme ji I. K. apskritai nebuvo mačiusi. Šioje byloje teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, remdamasis BPK 20 str. teisingai įvertino surinktus įrodymus, nuosprendį grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tiksliai vadovavosi teismų praktika, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su R. T., I. K. ir A. T. išteisinimu dalyje dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, R. T. išteisino pagal BK 182 str. 1 d., 2 d., 213 str. 1 d., I. K. išteisino pagal BK 182 str. 1 d., 2 d., A. T. išteisino pagal BK 182 str. 1 d., 2 d. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik išteisintųjų parodymais. Sprendžiant dėl R. T., I. K. ir A. T. kaltės pagal BK 182 str. 2 d. buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai, 2009 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas Nr. DT-5323, 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 225, banko sąskaitos išrašai, 2010 m. spalio 27 d. pakvitavimas ir kiti rašytiniai įrodymai, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-895/2015).

Sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios J. L. ir išteisintųjų R. T. bei A. T. santykiai, sprendžiant nekilnojamojo turto įgijimo paveldėjimo teise ir jo perleidimo klausimus, buvo grįsti pasitikėjimu. Šiuos asmenis, kaip kompetentingus spręsti tokio pobūdžio klausimus, nukentėjusiajai rekomendavo patikimas žmogus (brolio žentas), jie sėkmingai sutvarkė su nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paveldėjimu susijusius dokumentus, reguliariai bendravo su nukentėjusiąja, visur ją nuveždavo, niekada nereikalavo atsiskaityti, todėl nukentėjusioji turėjo pagrindą jais pasitikėti. Vienok, visos šios aplinkybės nepaneigia jos, kaip atidžios, apdairios ir rūpestingos turto savininkės pareigų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiosios požiūrį į asmeninės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą buvus atmestiną. Svarbu pažymėti, kad pastaroji paveldėjimo klausimais pradėjo rūpintis tik 2009 metais, nors jos tėvai mirę 1981 ir 1986 metais, o brolis - 2005 metais. Eilę metų nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), patvirtinantys dokumentai nebuvo sutvarkyti. Nors, kaip teisingai nurodo prokuroras, nukentėjusioji po brolio mirties paveldėjimo klausimu kreipėsi į advokatę I. M., tačiau, kaip matyti iš pastarosios parodymų, jai išaiškinus teisinius situacijos aspektus, realių veiksmų iš nukentėjusiosios pusės imtasi nebuvo. 2009 metais su šiuo turtu susijusiais klausimais ėmus rūpintis išteisintiesiems, nukentėjusiosios elgesys taip pat neatitiko atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų. Kaip matyti iš jos parodymų, į šiuos reikalus ji gilinosi minimaliai, pasirašydavo viską, ką jai nurodydavo išteisintieji R. T. ir A. T., nesigilindama į dokumentų turinį ir esmę, skolomis, susijusiomis su nekilnojamuoju turtu, nesidomėjo ir jų neapmokėjo, nesiteiravo, kokių išlaidų turėjo išteisintieji, spręsdami šio turto įgijimo paveldėjimo teise ir jo perleidimo klausimus. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, nukentėjusioji J. L. turėjo visas galimybes aktyviai dalyvauti nekilnojamojo turto tvarkymo procese, jai buvo pateikiami visi dokumentai, kuriuos ji laisva valia pasirašydavo. Jeigu dokumentų turinys kėlė abejonių, nukentėjusioji galėjo jo netvirtinti savo parašu, o rūpimu klausimu pasitarti su tai išmanančiais asmenimis, turint omenyje ir tai, kad su situacija jau buvo susipažinusi pažįstama advokatė I. M.. Tokiu būdu yra paneigiamas apeliacinio skundo argumentas, kad sudaryti sandoriai neatspindėjo tikrosios šalių valios – nukentėjusioji turėjo realią galimybę nesutikti su jos tikrosios valios neatitinkančių sandorių sudarymu, bet niekieno neverčiama juos patvirtino.

Faktas, kad nukentėjusioji gyvenamąjį namą su statiniais ir iš valstybės neišpirktą žemę, esančius adresu (duomenys neskelbtini), tikėjosi parduoti už 220 000,00 Lt, nereiškia, kad 2010 m. sausio 22 d. sudarytas turto pirkimo-pardavimo sandoris yra neteisėtas. 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 225 yra patvirtinta notaro, jos teisėtumas nėra nuginčytas. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji su išteisintaisiais R. T. ir A. T. buvo iš anksto sutarusi, kad už žemę jai bus sumokėta 200 000,00 Lt, o už namą - 20 000,00 Lt. Kaip matyti iš išteisintojo R. T. parodymų, jis nukentėjusiajai buvo paaiškinęs, kad žemė, kuri yra prie jos paveldėto gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), yra neišpirkta iš valstybės, o ją išpirkti kainuotų apie 20 000,00 Lt. Nukentėjusioji nurodė neturinti tiek pinigų. Šie išteisintojo parodymai sutampa su pačios nukentėjusiosios parodymais. 2009 m. gruodžio 30 d. įgaliojimu Nr. DT-5323 J. L. įgaliojo R. T. parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir visus kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip už 20 000,00 Lt, jos vardu sudaryti ir pasirašyti aukščiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus. Šis įgaliojimas J. L. buvo žodžiu išverstas į jai suprantamą rusų kalbą. Nukentėjusioji nurodė, kad ji suprato, kad yra davusi R. T. įgaliojimą parduoti namą, ūkinius pastatus ir žemę, matė, kad įgaliojime yra surašytos jų aptartos kainos. Liudytojas V. L. patvirtino, kad jo žmona skaitė įgaliojimą ir pasakė, kad viskas yra tvarkoje. Tai dar kartą įrodo, kad nukentėjusioji turėjo visas galimybes, o taip pat ir pareigą, susipažinti su pasirašomu įgaliojimu, jį skaitė, dokumento turinys jai buvo išverstas į rusų kalbą, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji netinkamai suprato jo esmę, nes manė, kad įgaliojo R. T., be kita ko, parduoti ir žemę, nors žinojo, kad žemės sklypas jai nuosavybės teise nepriklauso. Būdamas teisėtu pardavėjos atstovu, R. T. 2010 m. sausio 22 d. sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 225, kurios pagrindu už 20 000,00 Lt perleido I. K. įgaliojime nurodytus objektus. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad ši sutartis buvo sudaryta nukentėjusiajai nedalyvaujant ir nesusipažinus su jos esme ir pasekmėmis, tačiau pastarosios dalyvavimas ir nebuvo būtinas, kadangi dalyvavo jos atstovas pagal įgaliojimą. Be to, sutarties turinys neprieštarauja įgaliojimo turiniui. Tai, kad 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 225 buvo sudaryta praėjus tik mėnesiui nuo J. L. nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą nustatymo, nepatvirtina apgaulės buvimo fakto išteisintųjų veiksmuose. R. T. dar iki nuosavybės teisių nustatyto momento žinojo, kad nukentėjusioji pageidauja nekilnojamąjį turtą parduoti, taip pat jis žinojo, kad jo pažįstama I. K. turi pinigų, kuriuos buvo laimėjusi loterijoje, todėl įsigyti turtą iš karto pasiūlė jai. 2010 m. gruodžio 27 d. notaras patvirtino J. L. pakvitavimą Nr. 7270, kuriame nurodyta, kad ji materialinių ir kitokio pobūdžio pretenzijų I. K. neturi, ši yra visiškai atsiskaičiusi su nukentėjusiąja pagal 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 225. J. L. buvo išaiškintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.65 str. turinys, kuriame yra reglamentuotas prievolės įvykdymo patvirtinimas. Kaip matyti, šis pakvitavimas buvo sudarytas trimis egzemplioriais, kurių vienas neišvengiamai buvo įteiktas nukentėjusiajai. Tokiu būdu, ji bet kuriuo metu galėjo ir netgi privalėjo įsigilinti į jo turinį, o nustačiusi, kad jame nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kreiptis dėl jo nuginčijimo.

Nukentėjusioji, apklausta pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, neneigė, kad už gyvenamojo namo su statiniais pardavimą su ja yra atsiskaityta ir dėl to ji neturi jokių pretenzijų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tai, jog 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 225 gyvenamojo namo ir kitų statinių kaina buvo nurodyta mažesnė nei VĮ „Registrų centras“ išduotoje pažymoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusioji buvo apgauta, nes tiek pačios J. L., tiek išteisintųjų, tiek liudytojų teigimu minėtas namas buvo senas, apleistas, apdegęs ir netinkamas gyventi, todėl pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta reali jo kaina, su kuria sutiko ir nukentėjusioji. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2010 m. sausio 25 d. R. T., kaip atsiskaitymą pagal 2010 m. sausio 22 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 225, pervedus 20 000,00 Lt į J. L. sąskaitą, ji šiuos pinigus išsigrynino ir atidavė išteisintajam, šiam faktui patvirtinti nėra jokių kitų įrodymų be pačios nukentėjusiosios parodymų. Jeigu ir buvo taip, kaip teigia J. L., tai šie pinigai nukentėjusiajai buvo grąžinti 2011 m. rugsėjo 25 d., kuomet išteisintieji R. T. ir A. T. buvo atvykę į J. L. namus. Nukentėjusiosios teigimu, R. T. jai pasakė, kad šie pinigai yra už parduotą namą. Šį faktą patvirtino ir apklausti liudytojai. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d. 20 000,00 Lt nepasigedo, šių pinigų nereikalavo, niekur dėl jų praradimo nesikreipė, kas reiškia, kad ją tenkino tokio pobūdžio su išteisintaisiais susiklostę tarpusavio santykiai ir išteisintųjų veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nukentėjusioji taip pat neskundė.

Taigi, atsižvelgiant į aptartus prokuroro apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti išteisintųjų veiksmuose buvus esminę apgaulę, kuri turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui pasirašyti dokumentus, dėl ko buvo parduotas jai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su statiniais, neišpirkus valstybei nuosavybės teise priklausiusios žemės. Nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiajai buvo pateikiama objektyvios tikrovės neatitinkanti informacija arba nutylimos esminės jos apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybės, kadangi nukentėjusioji pati laisva valia pasirašė visus dokumentus, su kurių turiniu turėjo galimybę ir pareigą susipažinti. Ji buvo informuota advokatės I. M., kad pardavus gyvenamąjį namą su statiniais be žemės sklypo, nukentėjusioji praras į jį bet kokias teises, tačiau J. L. vis tiek pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo R. T. parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir visus kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už ne mažiau nei 20 000,00 Lt. R. T. perleidus šį nekilnojamąjį turtą, naujoji savininkė I. K., nusipirkusi valstybei priklausiusį žemės sklypą bei sutvarkiusi elektros tiekimo problemas, teisėtai pardavė visą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Nors, nukentėjusiosios teigimu, apie tai, kad žemė yra išpirkta kažkokios merginos vardu, ji sužinojo dar 2010 m. gruodžio mėnesį, o 2011 m. rugsėjo 25 d., kai nukentėjusiajai buvo perduoti 20 000,00 Lt, pasakant, kad jie yra už parduotą namą, J. L. turėjo suvokti, kad ji yra netekusi teisės į valstybei priklausiusį žemės sklypą, kaip jai buvo nurodžiusi advokatė I. M., į policiją nukentėjusioji kreipėsi tik 2012 m. spalio 29 d. J. L. 2009 metais buvo 45 metų amžiaus, vidurinio išsilavinimo, dirbanti VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, todėl, atsižvelgiant į jos asmenybę ir parodymų turinį, galima pagrįstai manyti, kad jeigu ji ir nesuprato visų teisinių turto perleidimo aspektų, tai tikrai suprato įgaliojimo paskirtį, o, susipažinusi su konkretaus įgaliojimo turiniu, turėjo suprasti ir jo pasekmes, turint omenyje tai, kad šio dokumento turinys jai buvo išverstas į rusų kalbą. Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad lemiamą įtaką susidariusiai nukentėjusiajai nepalankiai situacijai turėjo ne išteisintųjų apgaulė, o jos pačios kaip nekilnojamojo turto savininkės neatidumas, neapdairumas ir nerūpestingumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamas atvejis neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir nukentėjusiosios teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra apsunkintas.

Vadovaujantis BK 2 str. 4 d., pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kadangi nenustatytas esminis sukčiavimo sudėties objektyviosios pusės požymis – apgaulė, tai reiškia, kad BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika, nagrinėjamu atveju, nepadaryta, o tokiu atveju nėra pagrindo kalbėti apie išteisintųjų bendrininkavimą darant šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs išteisintųjų veiksmus, pagrįstai juose nenustatė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios J. L. pareikštas 100 000,00 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Nukentėjusiajai papildomai išaiškinama teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad išteisintųjų R. T., A. T. ir I. K. veiksmai, nagrinėjamu atveju, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.