- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- I-1409-463/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05861-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- L. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2013-10-08 sprendimą Nr. 10-S-16703 bei priteisti solidariai iš atsakovų nesumokėtą darbo užmokesčio dalį (dėl sumažinto priedo kvalifikacinę klasę), susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 10–12)
Pareiškėja skunde nurodė, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos veiklos organizavimo grupėje dirba nuo 2008-02-13, jai sutiekta antra kvalifikacinė klasė. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjos nuomone, jai turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Taip pat nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus AVPK dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti jos prašymą. Su tokiu atsakymu pareiškėja nesutinka ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo pažeista jos teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o atsakovas, kaip darbdavys, turi pareigą atlyginti pareiškėjos patirtus praradimus bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.
Pareiškėjai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėja 2016-08-19 teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 46). Byla nagrinėjama pareiškėjai nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybei, nesutiko su pareiškėjos skundu, jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad mokant darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjai darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Šiuo metu dar nėra nustatyto kompensavimo mechanizmo. Be to, prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama jam nedalyvaujat rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. VPK) viršininko 2008-02-14 įsakymu nuo 2008-02-13 perkelta į aukštesnes pareigas, t. y. iš Vilniaus m. VPK VP Migracijos tarnybos veiklos organizavimo grupės vyresniosios specialistės (B lygis, 6 kategorija) pareigų į vyriausiosios specialistės (A lygis, 10 kategorija) pareigas (b. l. 25). Vilniaus m. VPK 2008-02-19 įsakymu Nr. 10-TE-86 pareiškėjai suteikta 3 kvalifikacinė klasė (b. l. 26). Vilniaus m. VPK viršininko 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 pareiškėjos pareigybė pervardyta ir nuo 2008-10-01 ji perkelta į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos veiklos organizavimo grupės vyriausiojo specialisto (A lygis, 10 kategorija) pareigas, paliekant nustatytas priemokas (b. l. 27).
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį (sumažinus priedą už kvalifikacinę klasę) nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir Vilniaus AVPK pažyma, pagal kurią pareiškėjai buvo neišmokėta 2 127,86 Eur (7 347,06 Lt; b. l. 21–22).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), konstatuoja, kad Vilniaus AVPK, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Be to, pareiškėja prašė panaikinti ir Vilniaus AVPK 2013-10-08 sprendimą Nr. 10-S-16703 (b. l. 5). Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (b. l. 4). Vilniaus AVPK, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, ginčijamu 2013 m. spalio 8 d. raštu pateikė pareiškėjos prašomą informaciją, paaiškino teisinį reglamentavimą bei nurodė, kad nesant kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Konstatuotina, kad Vilniaus AVPK atsakymas atitinka pareiškėjos prašymo turinį, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.