Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Zelionkienės, Gintaro Čekanausko,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Pėtnyčytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo motina M. P. , mirusi 2006 m. lapkričio 30 d., nustatytais terminais - iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų.

Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Įstatymo nustatytu laiku ir tvarka prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 3,92 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikė O. K. , kuriai Marijampolės rajono valdyba 1995 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1957-3482 atkūrė nuosavybės teises į minėtą 3,92 ha žemės sklypą natūra (b.l. 27-28, 35-37). Pareiškėjo motina M. P. nustatytu terminu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo P. L. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą nesikreipė (ginčo dėl to byloje nėra). Pareiškėjo motina M. P. mirė 2006 m. lapkričio 30 d. (b.l. 18), t. y. po Įstatymu nustatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino, iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio, motinos M. L. P., mirusios 2006 m. lapkričio 30 d., tėvo, P. L. iki nacionalizacijos valdytą 3,92 ha žemės sklypą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sprendžiant prašymą dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tiek iki Įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr.IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pagal minėtą teisinį reguliavimą šiuo atveju pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik kaip savo mirusios motinos M. P. įpėdinis, ir tik ta apimtimi, kuria ji iki savo mirties buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.).

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų teisė atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pareikšta individualiai ir dėl kiekvieno konkretaus išlikusio nekilnojamojo turto. Nei Įstatymo 11 straipsnis, nei Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr.331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“, nei vėliau priimti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė, kad į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, taip pat galėtų būti laikomi pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Į kito asmens prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo įrašyti kiti jam žinomi pretendentai, kurie patys nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, negali būti pripažinti pareiškusiais valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tuo atveju, kai pats pretendentas ar jo įgaliotas atstovas padavė prašymą iki įstatymu nustatyto termino, taip pat tuo atveju, jeigu į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai kartu su prašymą pateikusiu pretendentu sudaro rašytinį susitarimą dėl savininko išlikusio nekilnojamojo turto jiems tenkančių dalių ir tokį susitarimą iki įstatymu nustatyto termino pateikia prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančiai institucijai.

Kaip jau minėta, pareiškėjo motina M. P. iki įstatymu nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo P. L. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatymu nustatyto termino pareikštos valios apimtyje, todėl nagrinėti ir vertini priežastis, dėl kurių nebuvo pateikti iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) dokumentai dėl giminystės ryšio su buvusiu savininku ir prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nėra jokios teisinės prasmės. Esant minėtoms aplinkybėms, termino atnaujinimas paduoti prašymą ir dokumentus dėl giminystės ryšio su buvusiu savininku nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir būtų teisiškai beprasmis. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką (2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010).

Taigi, pareiškėjui iki Įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos neįgijus teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o pareiškėjo motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo, todėl prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendė:

Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.