Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistosios gynėjui advokatui Kęstučiui Stungiui, nuteistajai J. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažinta kalta ir nuteista:

-pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. BK 182 str. 2 d. ( D. J. D. didelės vertės turto įgijimas apgaule) laisvės atėmimu 3 metams;

-pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. BK 182 str. l d. (D. L. turto įgijimas apgaule) areštu 75 paroms;

-pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. BK 182 str. l d. ( I. D., D. Š. turto įgijimas apgaule) areštu 85 paroms.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. l d., 2d., 5d. 2p., 6d., griežtesne 3 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme apimti švelnesnes bausmes, galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Remiantis 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Amnestijos“ 1 str. l d. l p., J. K. nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.

Priteista iš J. K. nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui: 6000 (šeši tūkstančiai) Lt nukentėjusios D. Š. naudai; 6000 (šeši tūkstančiai) Lt nukentėjusios I. D. naudai; 8000 (aštuoni tūkstančiai) Lt nukentėjusiojo D. L. naudai; 38500 (trisdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai) Lt nukentėjusios D. J. D. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteista už tai, jog apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

-2000 metų kovo mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno mieste, Krėvos gatvėje Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, pranešdama D. J. D. žinomai melagingus duomenis apie rankų darbo lėlių vertę, taip pat melagingai žadėdama 2000-05-10 organizuoti kelionę ir kartu su ja vykti į O. K. bei iš jos nupirktas lėles parduoti Olandijos kolekcionieriui pagal tariamai jos sudarytą išankstinį susitarimą, pardavė D. J. D. 16 rankų darbo lėlių už bendrą 12500 Lt sumą, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą –D. J. D. priklausančius 12500 Lt;

-be to , ji toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2000 metų kovo mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno mieste, Savanorių prospekte, tokiu pačiu apgaulės būdu parduodama D. J. D. 13 rankų darbo lėlių už bendrą 10000 Lt sumą ir melagingai žadėdama organizuoti kelionę ir kartu su ja vykti į O. K. bei iš jos nupirktas lėles parduoti Olandijos kolekcionieriui pagal tariamai jos sudarytą išankstinį susitarimą, savo naudai įgijo svetimą turtą-D. J. D. priklausančius 10000 Lt;

-be to, ji toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2000 metų balandžio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno mieste, Savanorių prospekte, tokiu pačiu apgaulės būdu parduodama D. J. D. 21 rankų darbo lėlę už bendrą 16000 Lt sumą ir melagingai žadėdama organizuoti kelionę ir kartu su ja vykti į O. K. bei iš jos nupirktas lėles parduoti Olandijos kolekcionieriui pagal tariamai jos sudarytą išankstinį susitarimą, savo naudai įgijo svetimą turtą-D. J. D. priklausančius 16000 Lt ir šių tęstinių nusikalstamų veiksmų pasekoje apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: D. J. D. priklausančius 38500 Lt, tuo padarydama nukentėjusiai D. J. D. 38500 turtinę žalą;

Be to, ji 2000 m. liepos 8 d. apie 18 val. Šiaulių mieste, Vilniaus gt. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB "Aderlita" priklausančioje parduotuvėje "Užuolaidų salonas", tyčia, pranešdama D. L. žinomai melagingus duomenis apie jos parduodamų rankų darbo lėlių vertę, taip pat melagingai žadėdama 2000-07-08 organizuoti kelionę ir kartu su juo vykti į Belgijos valstybę bei iš jos nupirktas lėles parduoti pažįstamam Belgijos piliečiui pagal tariamai jos sudarytą išankstinį susitarimą, pardavė D. L. 8 rankų darbo lėles už bendrą 8000 Lt sumą, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - D. L. priklausančius 8000 Lt, tuo padarydama nukentėjusiajam D. L. 8000 Lt turtinę žalą;

Be to, ji 2000 metų liepos mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, Alytaus mieste, Vilniaus gatvėje, I. D. individuliai įmonei priklausančioje parduotuvėje "Mados skveras", tyčia, pranešdama I. D. ir D. Š. žinomai melagingus duomenis apie jos parduodamų rankų darbo lėlių vertę, melagingai žadėdama joms 2000 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje organizuoti kelionę ir kartu vykti į O. K., iš jos nupirktas lėles parduoti Olandijos kolekcininkei I. F. pagal tariamai jos sudarytą išankstinį susitarimą, pardavė I. D. 3 rankų darbo lėles už bendrą 3000 Lt sumą, D. Š. pardavė 3 rankų darbo lėles už bendrą 3000 Lt sumą, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - I. D. priklausančius 3000 Lt ir D. Š. priklausančius 3000 Lt;

-be to, ji toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2000 metų liepos mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, toje pačioje vietoje, tokiu pačiu apgaulės būdu, pardavė I. D. 2 rankų darbo lėles už bendrą 2000 Lt sumą, o D. Š. pardavė 2 rankų darbo lėles už bendrą 2000 Lt sumą ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - I. D. priklausančius 2000 Lt bei D. Š. priklausančius 2000 Lt;

-be to, ji toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2000 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, toje pat vietoje ir tokiu pat apgaulės būdu pardavė I. D. 1 rankų darbo lėlę už 1000 Lt, o D. Š. 1 rankų darbo lėlę už 1000 Lt ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - I. D. priklausančius 1000 Lt, o D. Š. priklausančius 1000 Lt. Šių tęstinių nusikalstamų veiksmų pasėkoje nukentėjusiajai I. D. ji padarė bendrą 6000 Lt turtinę žalą, nukentėjusiajai D. Š. bendrą 6000 Lt turtinę žalą.

Nuteistoji J. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos nuomone pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, teismo padarytos išvados dėl jos kaltės bei veikos įrodytumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos, be to pirmosios instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, netinkamai taikė teisės normas. Skundas pagrįstas šiais argumentais:

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji nuosekliai tvirtino, kad jos lėlių pardavimo sumos, kurias įvardino nukentėjusieji, yra visiškai nepagrįstos. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu ji parodė, kad D.J. D. 50 lėlių pardavė už maždaug 8000 Lt sumą, t.y. vidutiniškai po 150-300 Lt už lėlę ir kelias brangesnes už 700 Lt už kiekvieną lėlę. I. D. 12 lėlių pardavė už bendrą 3000 Lt sumą, t.y. vidutiniškai po 250 Lt už lėlę, ir tik D. L. 8 lėles pardavė už maždaug 8000 Lt sumą, kadangi šios lėlės tiek kokybiškai, tiek technologiškai skyrėsi nuo kitų lėlių.

Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose 2001-04-13, 2001-04-26 ir 2001-10-04 Kultūros vertybių apsaugos departamento pažymose jos parduotų lėlių vertė nustatyta nuo 120 iki 300 Lt už lėlę, t.y. vidutiniškai tiek, už kiek ji ir pardavė lėles. Teismas visiškai netyrė ir nevertino jos parodymų dėl parduotų lėlių vertės, nepagrįstai atmetė jos ir jos vyro-liudytojo G. K. parodymus dėl lėlių kainos bei pažadų padėti realizuoti lėles pažįstamiems užsienio kolekcionieriams, nurodydamas, jog šie parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prieštarauja nuosekliems nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, bylos rašytiniams įrodymams. Teismas nepagrįstai juos vertino kaip būdą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, siekimu palengvinti savo teisinę padėtį. Iš tokio teismo argumento visiškai neaišku, kodėl jos ir jos sutuoktinio nuoseklius parodymus jis atmetė ir vertina tik kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tarpusavyje susijusių nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus laiko objektyviais ir teisingais. Nesuprantamas ir nepagrįstas teismo argumentas, kad jos ir liudytojo G. K. parodymai prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams. Kokiems rašytiniams bylos įrodymams gali prieštarauti jų parodymai liečiantys kainą, už kurią buvo perleistos gamintos lėlės, jei jokių įrodymų (išskyrus žodinius suinteresuotų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus), tuo labiau rašytinių, apie lėlių kainą byloje nėra. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė universalų įrodymų leistinumo ir sąsajumo principą, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BK 301 str. 1 d.). Be to, ji nurodo, jog pagal 2001-04-13, 2001-04-26 ir 2001-10-04 Kultūros vertybių apsaugos departamento pažymas, lėlės yra autoriniai darbai. Nei vienas nacionalinės ar tarptautinės teisės aktas nedraudžia autorinių darbų subjektams - kūrėjams nustatyti autorinių darbų kainą savo nuožiūra. Autorinio darbo kaina yra daugelio specifinių kriterijų rezultatas-darbų originalumo, autoriaus vardo, išsilavinimo, paklausos ir kitų elementų visuma. Todėl visiškai nepagristas, neteisėtas ir prieštaraujantis ne tik rinkos ekonomikos, bet ir autorinių darbų kūrimo principams teiginys, kad ji nukentėjusiesiems pranešė žinomai melagingus duomenis apie rankų darbo lėlių vertę. Autorinio darbo vertė negali būti "žinomai melaginga", kadangi priklauso nuo aukščiau minėtų specifinių elementų, rinkos dėsnių bei autoriaus savarankiško įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ji pateikė žinomai melagingus duomenis apie autorinio darbo vertę, pažeidė autoriaus turtines ir neturtines teises-savarankiškai nustatyti autorinio darbo vertę. Tokiu būdu visiškai nesuprantama, kas ir kokio dydžio autorinio darbo kainą turėtų nustatyti, jei to negali atlikti pats autorius. Posėdžio metu visi nukentėjusieji patvirtino, kad pirko lėles savarankiškai, be jokios priespaudos ar neteisėto poveikio iš jos pusės.

Apeliantė nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek posėdžių pirmosios instancijos metu ji niekada neteigė, kad visas lėles pirko Rygos mieste. Visada tvirtino, kad dalį lėlių įsigijo iš liudytojos V. K., kitas pagamino sutuoktinis G. K., o dalį įsigijo iš Rygoje dirbančios meistrės. Todėl jai nesuprantama teismo išvada, kad ji pateikė melagingus duomenis, nes lėlės buvo gaminamos ne Rygos mieste.

Taip pat nuteistajai nesuprantami ir teismo teiginiai, jog dalį lėlių pagamino ne specialistai, o jos sutuoktinis G. K.. Nėra ir negali būti lėlių gaminimo specialistų taip kaip juos supranta pirmosios instancijos teismas, kadangi nėra jokių mokyklų ar specialių įstaigų mokančių šio meno. Jos sutuoktinis turi specialų juvelyro išsilavinimą, kas jo pagamintoms lėlėms suteikia kruopštumo ir meniškumo. Dėl šios priežasties G. K. pagamintos lėlės buvo ir yra ypatingai vertinamos.

Apeliantė teigia, jog jai nesuprantamas ir nepagrįstas jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus nukentėjusiojo D. L. žodinius parodymus, teismo teiginys, kad ji prisistatinėjo D. L. Reginos vardu, o paėmusi iš nukentėjusiųjų pinigus nuo jų slapstydavosi. Ji neturėjo ir neturi tikslo vadintis kitu vardu ar slapstytis, kadangi lėlių prekyba buvo jos verslas. Priešingai, ji buvo suinteresuota, kad lėles, kurias jie pardavinėjo, matytų kuo daugiau potencialių pirkėjų. Be to, teismo išvada apie jos slapstymąsi yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi visi nukentėjusieji iš jos lėles pirko po kelis kartus. Tuo atveju, jei ji būtų slapsčiusi, jie niekaip nebūtų galėję iš jos įsigyti lėlių pakartotinai.

Nuteistoji nurodo, jog visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad visiems nukentėjusiesiems asmeniškai lėlės praktiškai buvo bevertės ir jie lėlių būtų nepirkę, jei nebūtų melagingai žadėjusi su nukentėjusiaisiais būtinai vykti į užsienį ir brangiau parduoti lėles. Tai, kad nukentėjusiesiems lėlės yra bevertės, jokiu būdu nesuteikia teisinio pagrindo abejoti lėlių meniškumu ar menkinti jų vertę. Todėl tokie teismo argumentai yra visiškai nereikšmingi.

Apeliantui neaišku, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis remdamasis teismas konstatavo ir kokią reikšmę tai turi bylai, jog realiai jokių išankstinių realizavimo galimybių kaltinamoji neturėjo. Ji niekada netvirtino ir neteigė, kad turi kokias nors išankstines realizavimo galimybes. Priešingai, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ji nukentėjusiesiems tik minėjo, kad dalį lėlių savarankiškai pardavė užsienio kolekcionieriams ir kad tai yra pelningas verslas. Jokių žadėjimų apie padėjimą realizuoti nukentėjusiesiems niekada nedavė.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, kad ji nukentėjusiesiems melagingai žadėjo organizuoti kelionę į O. K., o D. L. - į Belgiją, rėmėsi tik suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, kad ji nukentėjusiesiems būtų žadėjusi organizuoti kelionę į O. K., kur būtų parduotos iš jos įsigytos lėlės. Teismas atmetė jos ir liudytojo G. K. nuoseklius parodymus, kad jie niekada nežadėjo organizuoti kelionių į Olandiją ar Belgiją, kur, neva, turėjo padėti parduoti nukentėjusiesiems jų įsigytas lėles. Nuo pat lėlių verslo pradžios, daugiausia lėlių gamino jos vyras, turintis specialų juvelyro išsilavinimą, ji rūpinosi pagamintų lėlių realizavimu ir pagrindinis jos veiklos tikslas buvo maksimalaus pelno siekimas. Todėl nesuprantama, kodėl ji turėtų pardavusi nukentėjusiesiems lėles, dar įsipareigoti juos nuvežti į Olandiją ar kitą užsienio valstybę ir padėti jiems, kaip tvirtino nukentėjusieji, pelningai jas parduoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos ir liudytojo G. K. parodymus, rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kurie akivaizdžiai prieštarauja ne tik verslo, bet ir gyvenimiškai logikai. Ji neneigia, kad minėjo nukentėjusiesiems, kad ne kartą savo lėles yra pardavusi užsienyje (tai patvirtina ir byloje esantis lėlių kolekcionierės iš Olandijos I. F. apklausos protokolas) ir, kad tai, iš tiesų, pelningas verslas. Tuo susidomėję nukentėjusieji savarankiškai ir be jokių jos tariamų įsipareigojimų minėjo sieksią užsiimti šia veikla. Tuo labiau, kad suteikė jiems turėtą informacinę ir vaizdinę medžiagą apie šia veikla užsiimančius asmenis, kolekcionierius ir kitus duomenis, galinčius jiems praversti.

Apeliantė nurodo, jog baudžiamosios teisės teorijoje teigiama, kad atsakomybė dėl sukčiavimo atsiranda tik jam esant realiam. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, tariamo sukčiavimo (apgaulės) sudėtį sudaro žadėjimas nuvežti ir žadėjimas pelningai parduoti iš jos įsigytas lėles užsienio subjektams. Žadėjimas (apgaulė) gali būti realus tik tuo atveju, jeigu jis yra objektyvus, asmuo turi suprasti, kad žadėjimas yra realus, objektyvių įrodinėjimo priemonių buvimas, leidžiančių nustatyti žadėjimą.

Nuteistoji teigia, jog nėra jokių objektyvių įrodinėjimo priemonių, leidžiančių teigti, kad ji iš tiesų žadėjo nukentėjusiuosius nuvežti į už­sienį ir pelningai parduoti įsigytas lėles. Tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai pirkimo-pardavimo santykiai. Tačiau nėra jokios tarp jos ir nukentėjusiųjų sudarytos rašytinės sutarties, iš kurios būtų akivaizdu, kad ji iš tiesų neįvykdė savo prievolės. Mano, jog remtis vien liudytojų parodymais šiuo atveju apskritai negalima, nes tai prieštarauja LR CK 1.93 str. 1 d., kur nustatyta, kad '"Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį". Pirmosios instancijos teismas faktą apie nuteistosios įsipareigojimus grindė tik liudytojų parodymais, kas prieštarauja įrodinėjimo priemonių leistinumo principui.

Nuteistoji nurodo, jog teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybės, ar nuteistosios tariamas žadėjimas yra realus. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jie supratę, kad J. K. pasiūlymas nerealus, bet, visgi, nusprendė pabandyti. Tai įrodo, kad netgi tuo atveju, jei ji ir būtų žadėjusi nuvežti nukentėjusiuosius į užsienį ir, pardavusi lėles, atiduoti jiems pinigus, toks žadėjimas yra visiškai nerealus ir prieštaraujantis elementariai logikai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino tokių nukentėjusiųjų parodymų, kaip pagrindą paėmęs jų teiginius, kad ji pardavusi jiems lėles, dar privalėjo nuvežti juos į užsienį ir, pardavus ten lėles, sudaryti galimybę nukentėjusiesiems papildomai užsidirbti.

Apeliantė nurodo, jog nukentėjusiųjų civiliniai reikalavimai yra pagrįsti tik jų žodiniais parodymais, daugiau jokių įrodinėjimo priemonių, pagrindžiančių reikalavimų dydžius, nėra.

LR BPK 115 str. 1 d. nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apylinkės teismas patenkino nukentėjusiųjų turtinius reikalavimus remdamasis tik jų pačių žodiniais parodymais, tuo tarpu jos ir sutuoktinio parodymai yra traktuojami tik kaip bandymas palengvinti jos padėtį. Teismas nenurodo jokių motyvų, kodėl rėmėsi tarpusavyje susijusių nukentėjusiųjų žodiniais parodymais, o jos teiginių apie realią lėlių pardavimo kainą net nevertino.

Nuteistoji nurodo, jog nukentėjusieji, pirkdami iš jos lėles, pasak jų, už 38500 Lt, 12000 Lt ir 8000 Lt, privalėjo su ja sudaryti rašytinį sandorį, priešingu atveju netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sumą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, patenkindamas nukentėjusiųjų ieškinius, rėmėsi išimtinai liudytojų ir pačių nukentėjusiųjų parodymais. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį šioje dalyje ir grįsdamas jį tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, pažeidė įrodinėjimo priemonių leistinumo principą, jog aplinkybės, kurios pagal įsta­tymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Nuteistoji J. K. nurodo, jog teismo aprašomojoje teismo nuosprendžio dalyje nustatyta, kad nukentėjusioji D.J. D. lėlių įvertinimui pateikė tik 35 lėles, nors parodė, kad pirko 50 lėlių; I. D. ir D. Š. pirko 12 lėlių, o įvertinimui pateikė tik 9 lėles. Teismo posėdžio metu tiek D.J. D., tiek I. D. ir D. Š. patvirtino, kad likusias lėles yra realizavusios. Nepriklausomai nuo to, pirmosios instancijos teismas priteisė iš jos nukentėjusiosioms atlyginti žalą ir dėl jau jų pačių realizuotų lėlių.

Apeliantės nuomone, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas bei padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį, baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti, nesant veikoje nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą tenkinti iš dalies ir bylą nutraukti suėjus senačiai.

Nuteistosios J. K. skundas tenkintinas iš dalies. Teismo nuosprendis naikintinas, baudžiamoji byla nutrauktina LR BK 3 str. 1d. 2p. numatytais pagrindais.

Išnagrinėjus bylą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantės padaryta veika yra nusikalstama ir atitinka baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems nusikaltimo požymiams - ji aiškiai pavojinga, nes daro žalą kito asmens nuosavybei, ir priešinga baudžiamajam įstatymui. Todėl nuteistosios prašymas ją išteisinti negali būti tenkintinas. Išteisintas gali būti tik toks asmuo, kurio padaryta veika nėra priešinga baudžiamajam įstatymui. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad J. K. padaryta veika yra priešinga baudžiamajam įstatymui, taigi nusikalstama.

Nuteistosios J. K. skundo argumentas, kad ji nepagrįstai nuteista už sukčiavimą, nepagrįstas. LR BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą, apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 8 d. nutarimo “Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 3 punkte išaiškino, kad apgaulė-tai turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

J. K. pagrįstai kaltinama tuo, kad ji įgijo svetimą turtą apgaule. Apgaulė-tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie kaltininkui žinomas tam tikras aplinkybes ar faktus t.y. sąmoningas žmogaus mulkinimas.

Apylinkės teismo išvados dėl J. K. kaltės bei veikos įrodytumo atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįstos nuosprendyje aptartais įrodymais, teismas pagrįstai pripažino, jog J. K. įgijo svetimą turtą apgaule.

Nuteistoji teisi teigdama, jog lėlės yra autoriniai darbai, nedraudžiama autorinių darbų kūrėjams nustatyti jų kainą savo nuožiūra. Tačiau atmestini argumentai, jog teismas, konstatavęs, kad ji pateikė žinomai melagingus duomenis apie autorinio darbo vertę, pažeidė autoriaus turtines ir neturtines teises savarankiškai nustatyti autorinio darbo vertę. Jei J. K. iki lėlių pardavimo, pardavimo metu bei po jo būtų pateikusi lėlių pirkėjams teisingą informaciją arba bent jau nebūtų pateikusi melagingų žinių, jos veiksmai nebūtų laikomi nusikalstamais. Neginčijama pardavėjo teisė nustatyti jo parduodamo daikto kainą. Tačiau šio sandorio metu pateikus žinomai melagingą informaciją apie parduodamą prekę, žinomai nuslėpus realią jos vertę ar defektus, pateikus kitas tikrovės neatitinkančias žinias ar aplinkybes, tokie veiksmai laikytini apgaulingais ir nusikalstamais.

Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad J. K. melagingais įtikinėjimais dėl jos parduodamų prekių tikrosios vertės bei melagingų tvirtinimų apie galimybę jas parduoti daug brangiau užsienyje, turėjo tikslą pasisavinti svetimus pinigus. Kaltinamosios apgaulė tuo ir pasireiškė, kad ji, siekdama užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus, pateikė jiems žinomai melagingas žinias apie jos parduodamų lėlių vertę, melagingai informavo apie galimybę šias lėles realizuoti užsienyje už dvigubai didesnę kainą, žadėdama pristatyti juos užsienyje gyvenantiems asmenims bei padėti tas lėles realizuoti. Nors lėlės ir yra autoriniai darbai ir autoriaus ar pardavėjo teisė nustatyti jų kainą, tačiau J. K., žinodama, jog nukentėjusieji jas iš jos perka tik tikslu užsidirbti, pardavus jas užsienyje, melagingai tvirtino, jog pati jas pirko Rygoje ar Biržuose, jas parduoda praktiškai už tą pačią vertę, už kurią įsigijo. Be to, ji nei vienam iš pirkėjų nenurodė, jog tai yra jos ar jos vyro autoriniai darbai, žadėjo padėti parduoti lėles užsienio kolekcionieriams, su kuriais pažįstama, nors pati žinojo, jog jos parduodamos lėlės nėra taip brangiai vertinamos Olandijoje ar Belgijoje. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistosios panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad ji nukentėjusiesiems pranešė žinomai melagingus duomenis apie rankų darbo lėlių vertę bei melagingai žadėjo jiems organizuoti kelionę į Olandiją bei Belgiją ir iš jos nupirktas lėles pažadėjo padėti pelningai parduoti tų šalių kolekcionieriams.

Skunde teigiama, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios J. K. nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusiųjų nurodytos lėlių pardavimo sumos yra visiškai nepagrįstos-už tokias sumas lėlių ji jiems nepardavusi. Ji pardavusi lėles už daug mažesnes sumas, kurios atitinka kultūros vertybių apsaugos departamento specialistų atliktą lėlių įvertinimą. Ji nurodžiusi, kad D.J. D. 50 lėlių pardavė už maždaug 8000 Lt sumą, t.y. vidutiniškai po 150- 300 Lt už kiekvieną lėlę (kelias brangiau- apie 700 Lt už lėlę). I. D. 12 lėlių pardavė už bendrą 3000 Lt sumą, t.y. vidutiniškai po 250 Lt ir tik D. L. 8 lėles pardavė už maždaug 8000 Lt sumą, nes šios lėlės tiek kokybiškai, tiek ir technologiškai skyrėsi nuo kitų lėlių.

Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose- 2001-04-13, 2001-04-26 ir 2001-10-04 Kultūros vertybių apsaugos departamento pažymose, jos parduotų lėlių vertė nustatyta nuo 120 iki 280 Lt už vieną lėlę.

Apylinkės teismas pagrįstai netikėjo ir atmetė J. K. bei jos sutuoktinio-liudytojo G. K. parodymus dėl jų nurodytos lėlių pardavimo kainos, nes juos paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiųjų, bet ir visiškai nesuinteresuotų liudytojų V. B., J. Č., D. S. parodymai. Ne tik nukentėjusieji, bet ir šios liudytojos patvirtino, jog J. K. pateikė nukentėjusiems melagingas žinias apie jos parduodamų lėlių vertę Lietuvoje bei užsienyje, melagingai aiškino, jog ji jas perka Rygoje, jos yra ypač vertinamos užsienyje, ji jas jiems parduodanti praktiškai už įgijimo kainą, o šie galėsią šias lėles parduoti užsienyje už žymiai didesnę kainą, nors žinojo, kad šių lėlių užsienyje realizuoti už jos nurodytą kainą nukentėjusieji negalėsią. Iš dalies šias aplinkybes kaltinamoji pati patvirtino tyrimo metu (b.l.79 t.4), nurodžiusi, jog I. D. minėjo, jog jos parduodamos lėlės yra labai brangios užsienyje. Duomenų apie tai, jog J. K. užsienyje būtų pardavusi lėles už daug didesnę kainą nei jos vertos Lietuvoje, byloje nėra. Tai patvirtina ir I. F. parodymai (t.4 b.l.56-57), kuriuose ji teigia, jog iš J. K. ji tik 1998 metais yra pirkusi dvi lėles už 450-500 Olandijos guldenų, t.y. 855-950 litų (pagal tuo metu galiojusį Lietuvos lito ir Olandijos guldeno kursą 1 guldenas buvo lygus maždaug 1,9 lito). Taigi kaltinamoji bent jau maždaug žinojo realią lėlių vertę užsienio rinkoje, tačiau melagingai tvirtino, jog jos yra daug vertingesnės. J. K. tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą patvirtina ir V. K. parodymai, iš kurių matyti, jog J. K. iš jos nupirko 21 lėlę už 1990 Lt, t.y. mokėjo maždaug po 95 Lt. už vieną lėlę, o ji savo lėles pardavinėjo maždaug po 50-80 litų už vienetą. J. K. paėmė iš V. K. virš 50 lėlių nesumokėjusi už jas pinigų, jas pardavė ir pinigų negrąžino.

Teismas pagrįstai atmetė J. K. parodymus apie tai, jog ji niekam nežadėjo organizuoti keliones į Olandiją ir Belgiją (Latvėnui) ir nežadėjo padėti realizuoti lėles už daug didesnę kainą, nes šiuos jos bei jo vyro parodymus paneigia tapatūs ir nuoseklūs tarpusavyje nepažįstamų ir nesusijusių nukentėjusiųjų, aukščiau paminėtų liudytojų V. B., J. Č., D. S. parodymai, kuriais nėra pagrindo abejoti dar ir dėl to, jog pati kaltinamoji byloje aiškino, jog turėjo plačius ryšius tarp lėlėmis besidominčių užsienio kolekcininkų, tačiau realiai tokių ryšių ji neturėjo. Pati J. K. pripažino, jog pateikė nukentėjusiems vaizdinę bei rašytinę medžiagą apie vietas, kur galima realizuoti lėles. Taigi, rodydama vaizdinę medžiagą, ji turėjo kokį tai tikslą ir, nukentėjusiųjų vieningais parodymais, šis tikslas buvo apgauti nukentėjusius.

Aplinkybę, kad J. K. iš tiesų žadėjo nukentėjusiuosius nuvežti į užsienį ir pelningai parduoti įsigytas lėles, patvirtino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga. Nors tarp nukentėjusiųjų ir J. K. susiklostė civiliniai pirkimo-pardavimo santykiai, tačiau jie buvo įgyvendinti tik dėl to, jog kaltinamoji panaudojo apgaulę ir tokiu būdu suklaidino nukentėjusius bei užvaldė jų turtą. Skunde nepagrįstai teigiama, kad remtis vien liudytojų parodymais šioje baudžiamojoje byloje apskritai negalima, kadangi tai prieštarauja LR CK 1.93 str. 1 d. nuostatoms, kur nustatyta, kad "Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį". Įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčią reikšmės bylai aplinkybę (LR BPK 20 str.), taigi ir liudytojų parodymai. Todėl teiginiai, kad liudytojų parodymai prieštarauja įrodinėjimo priemonių leistinumo principui, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR CK 1.73 str. nustato, kad fizinių asmenų sandoriams numatyta rašytinė forma, kai sandorio suma didesnė nei 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi jų sudarymo metu.

Apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad, vykdydama savo nusikalstamą sumanymą, J. K. visiems nukentėjusiesiems tyčia pateikė žinomai melagingus duomenis, nes lėlės nebuvo gaminamos Rygos mieste, jų vertė ir galimo pardavimo kaina buvo žymiai mažesnė negu buvo nurodoma nukentėjusiesiems, J. K. jokių patikimų ryšių, galinčių padėti lėlių realizacijai, užsienyje neturėjo. Bylos duomenys taip pat patvirtina tai, jog gavusi iš nukentėjusiųjų pinigus, ji nuo jų slapstydavosi, neatsakinėjo į telefono skambučius, keitė gyvenamą vietą. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamoji turėjo išankstinį tikslą apgaule savo naudai įsigyti svetimą turtą- nukentėjusiųjų pinigus.

Ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusieji nebūtų pirkę iš J. K. lėlių, jei ši nebūtų žadėjusi padėti lėles pelningai parduoti užsienyje, be to, nukentėję už lėles kaltinamajai mokėjo pinigus tik todėl, kad J. K. melagingai užaukštindavo lėlių kainą, melagingai žadėjo su nukentėjusiaisiais kartu vykti į užsienį ir padėti parduoti lėles asmenims, su kuriais tariamai ji buvo sudariusi išankstinius susitarimus, nors realiai jokių išankstinių realizavimo galimybių kaltinamoji neturėjo ir tokių susitarimų nebuvo sudariusi.

Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl J. K. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 182 straipsnyje. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad neįrodyta jos padaryta nusikalstama veika, nepagrįsti ir yra paneigti nuosprendyje išdėstytais įrodymais ir teismo padarytomis išvadomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007m.sausio 16d. nutartyje, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m.gegužės 9d. nutartis, nurodyta, kad turto vertė lemia sukčiavimo kvalifikavimą pagal atskiras BK 182 straipsnio dalis. Byloje nustatyta, kad D.J. D. J. K. pardavė 50 lėlių ir apgaule įgijo 38500 Lt. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento specialistai 35 D.J. D. parduotas lėles įvertino nuo 120 iki 280 Lt (t.3, b.l. 4-13). Taip pat įvertintos ir kitiems nukentėjusiesiems parduotos lėlės (t.3 b.l. 97-100, 129-131). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apgaule įgyto turto vertę, į specialistų nustatytą lėlių vertę nekreipė dėmesio ir nuosprendį grindė nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad lėlės jiems praktiškai buvo bevertės ir jie lėlių nebūtų pirkę, jeigu J. K. nebūtų žadėjusi bendro išvykimo į užsienį ir garantuoto bei pelningo jų pardavimo. Toliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad lėlės turi vertę ir kad ši vertė yra reikšminga civilinių ieškinių dydžiams, privalėjo patikrinti ir tai, ar lėlių vertė neturi reikšmės J. K. veikų kvalifikavimui. Įvertinus specialistų nustatytą lėlių vertę, galima daryti išvadą, kad D. L., I. D. ir D. Š. turto įgijimo kvalifikavimui lėlių vertė reikšmės neturi, tačiau tokios išvados negalima padaryti dėl D.J. D. turto įgijimo kvalifikavimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokia yra D.J. D. parduotų lėlių vertė ir nesprendė, kokią reikšmę ši vertė turi J. K. veiklos kvalifikavimui. Tuo atveju, jeigu parduotų lėlių vertė neįeina į J. K. įgyto turto vertę, yra pagrindo abejoti, ar J,Kiaunienei veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 182str.2d., nes, atėmus lėlių vertę iš J. K. perduotos pinigų sumos (38500 Lt), likusi suma gali neviršyti 250 MGL dydžio sumos. Kadangi D.J. D. parduotų lėlių vertė nenustatyta, kasacinės instancijos teismas negali patikrinti baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo.

LR BPK 386str.2d. nurodyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

Todėl teisėjų kolegija, vykdydama kasacinės instancijos teismo nurodymus, išanalizavo baudžiamosios bylos medžiagą ir nustatė, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistosios veikos kvalifikavimo pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį, t.y. dėl D. J. D. didelės vertės turto įgijimo apgaule, yra neteisinga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos J. K. D.J. D. pardavė 50 lėlių už 38500 litų. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento specialistai 35 D.J. D. parduotas lėles įvertino nuo 120 iki 280 Lt (t. 3, b. 1. 4-13). Taip pat yra įvertintos ir kitiems nukentėjusiesiems parduotos lėlės (t. 3, b. 1. 97-100, 129-131). Įvertinus specialistų nustatytą lėlių vertę, darytina išvada, jog D.J. D. parduotas 35 lėles specialistai įvertino 6680 Lt. Tai reiškia, jog vienos lėlės vidutinė kaina yra apie 191 litas. Iš viso D.J. D. J. K. pardavė 50 lėlių. Nors 15 D.J. D. parduotų lėlių specialistų nebuvo įvertintos, ir jų įvertinti nėra galimybės, nes jos pagal D.J. D. parodymus yra išvežtos į užsienį ir negalima nustatyti jų buvimo vietos, tačiau yra pakankamas pagrindas manyti, kad ir jos turi tam tikrą vertę, o kaip teigia nuteistoji J. K., jos buvo meniškiau pagamintos ir turėjo didesnę vertę. O ir skaičiuojant pagal minimalią-120 litų vienos lėlės kainą, matyti, jog 15-os lėlių bendra kaina būtų 1800 litų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog J. K. D.J. D. pardavė 50 lėlių už ne mažiau kaip 8480 litų sumą. Tokiu atveju parduotų lėlių vertė neturi įeiti į J. K. įgyto turto vertę. Ji turi būti minusuojama. Iš D.J. D. J. K. perduotos pinigų sumos-38500 litų atėmus penkiasdešimties lėlių vertę, t.y. 8480 litų, galutinė suma yra 30020 litų. Ši suma neviršija 250 MGL dydžio sumos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apgaule įgyto turto vertę, į specialistų nustatytą lėlių vertę nekreipė dėmesio ir nuosprendį grindė nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad lėlės jiems praktiškai buvo bevertės ir jie lėlių nebūtų pirkę, jeigu J. K. nebūtų žadėjusi bendro išvykimo į užsienį ir garantuoto bei pelningo jų pardavimo, todėl J. K. veiką ir kvalifikavo pagal LR BK 182str.2d.

Esant šioms aplinkybėms iš nuteistosios veikos dėl D. J. D. didelės vertės turto įgijimo apgaule šalintina veiką kvalifikuojanti aplinkybė, t. y. kad ji įgijo didelės vertės turtą. Tokiu atveju nuteistosios veika, dėl D.J. D. turto įgijimo, turėjo būti kvalifikuojama pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį.

LR BPK numato, kad pradedant procesą turi būti įsitikinama, ar nėra aplinkybių dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Tais atvejais, kai aišku, kad asmeniui nebus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, baudžiamasis procesas neturi prasmės ir negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Aplinkybės, dėl kurių pradėtas baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardintos LR BPK 3 straipsnyje. Viena jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2-ame punkte - suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi, asmuo, padaręs nusikaltimą, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei sueina įstatymo numatyti senaties terminai ir jie nėra nutraukti arba sustabdyti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistoji sukčiavimus, numatytus LR BK 182 straipsnio 1 dalyje įvykdė 2000 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais. Už LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pagal LR BK 11 straipsnio 3 dalį LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. Tiek 1961 m. LR BK 49 straipsnyje, tiek 2000 m. LR BK 95 straipsnyje už minėto nusikaltimo padarymą nustatytas penkerių metų senaties terminas (1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000m. rugsėjo 2d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002m. kovo 14d. įstatymu IX-785, Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatyme įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiesiems iki 2003m. gegužės 1d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba 2000 m. LR BK 3, 95 96 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal 2000 m. LR BK nuostatas yra tokie patys arba trumpesni, arba 1961 m. LR BK 7, 49, 50 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal 2000 m. LR BK nuostatas yra ilgesni. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės senaties terminų trukmės klausimą, J. K. baudžiamojoje byloje turi būti vadovaujamasi 2000 m. LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, nes jame už sukčiavimą senaties terminas nustatytas toks pats kaip ir 1961 m. LR BK. Pažymėtina, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (2000 m. BK 95 straipsnio 2 dalis). Tęstinio nusikaltimo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo tęstinio nusikaltimo paskutinio veiksmo pabaigos. Todėl šiuo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo 2000m. rugpjūčio mėnesio 1 dienos. Skaičiuojant šį terminą nuo 2000m. rugpjūčio 1d., senaties terminas dėl LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos baigėsi 2005 m. rugpjūčio 1 d.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pilnai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, 2006m.vasario 28d. negalėjo priimti nuosprendžio dėl to, kad buvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (LR BPK 3str.2p.), o turėjo nutartimi baudžiamąjį procesą nutraukti.

Todėl 2006m.vasario 28d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla dėl J. K. pripažinimo kalta ir nuteisimo už nusikalstamas veikas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kadangi LR BPK 115str.1d. nurodyta, jog civiliniai ieškiniai išsprendžiami tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį, todėl, bylą nutraukus suėjus senaties terminams, civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais.

Daiktų-17 lėlių, kurios saugomos Alytaus rajono apylinkės teisme, ir 35 lėlių, kurios saugomos pas D.J. D., vadovaujantis LR BPK 94str.1d.5p., priklausomybė paliktina spręsti civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

2006 m. vasario 28 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nuteistosios J. K. atžvilgiu nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (LR BPK 3str.1d.2p.).

D. Š., I. D., D. L. ir D. J. D. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.