Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės, Jūros Marijos Strumskienės,

dalyvaujant pareiškėjui L. S., pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Navickui, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Gintarei Martinkutei, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „VN projektas“ atstovui advokato padėjėjui Valentui Mitrauskui, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VN projektas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, R. B.-S., G. S., T. S.) dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kelias nustatyto servituto vietoje faktiškai egzistavo ir buvo naudojamas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas Nr. 1) savininkų dar iki žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas Nr. 2) suformavimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-05-02 įsakyme Nr. 30-1043 nurodyta siūlymo panaikinti servitutą priežastis – servituto naikinimas „nesant poreikio“. Servituto būtinumas nėra išnykęs. Absoliučiai jokios aplinkybės, galinčios turėti įtakos servituto būtinumui nėra pasikeitusios nuo servituto nustatymo momento. Vienintelė pasikeitusi su Sklypu Nr. 2 (tarnaujančiu daiktu, kuriame buvo nustatytas servitutas) susijusi aplinkybė – šio sklypo privatizavimas, kuris negali būti laikomas turinčiu įtakos vertinant servituto būtinumą. Pagal galiojantį ir šioje situacijoje taikytiną teisinį reguliavimą kelio servitutas (tariamai) išnykus jo būtinumui galėjo būti panaikintas tik Civilinio kodekso 4.135 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. Sklypų Nr. 1 ir 2 savininkų susitarimu arba, jiems nesusitarus, bendrosios kompetencijos teismo sprendimu. Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu, tačiau Civiliniame kodekse nėra numatyta servituto panaikinimo administraciniu aktu galimybė.

NŽT Vilniaus miesto skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo turimą kompetenciją. Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatyta, kad NŽT šio įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nustato servitutus, tačiau Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalis, leidžianti NŽT panaikinti servitutą, nustatytą administraciniu aktu, taikytina, tai tik tais atvejais, kurie išvardinti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Nei viename iš išvardintų Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punktų nėra nustatyta galimybė nustatyti servitutus administraciniu aktu tais atvejais, kai abu sklypai (tarnaujantis ir viešpataujantis) yra privatūs, nes tokie servitutai nustatomi arba tarnaujančio daikto savininko sandoriu arba teismo sprendimu (Civilinio kodekso 4.125, 4.126 straipsniai).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-05-02 įsakymas Nr. 30-1043 „Dėl siūlymo panaikinti kelio servitutą žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ nėra nuginčytas, galiojantis ir vykdytinas, todėl NŽT neturi pagrindo abejoti pagal kompetenciją priimto administracinio akto teisėtumu dėl Sklypo Nr. 2. Savininkui UAB „VN projektas“ prašant NŽT Vilniaus skyrius turėjo pareigą nustatytą 68 m² kelio servitutą per šį sklypą panaikinti. Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 priimtas remiantis išimtinai teritorijų planavimo priežiūrą atliekančio subjekto priimtu sprendimu, kuriame nurodoma, kad servituto poreikis yra išnykęs. Todėl skunde pateikiami argumentai, kad NŽT priimdama ginčijamą sprendimą viršijo turimą kompetenciją yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas, skųsdamas ginčijamą sprendimą, turėjo laikytis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl pradėtas procesas turi būti nutrauktas, paliekant pareiškėjo skundą nenagrinėtu.

Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį administraciniu aktu nustatytas servitutas Civiliniame kodekse nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatytą servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, savo kompetencijos ribose realizavo jau Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatytą teisę ir užtikrino, kad nebūtų nustatytas servitutas ten, kur jis nėra būtinas. Taip pat buvo atkurta žemės sklypų savininkų (valdytojų) teisinga teisių ir interesų pusiausvyra – nebeliko nepagrįsto žemės sklypo savininko teisių suvaržymo (servituto) ir įsivyravo lygybė, kuomet kiekvienas asmuo į savo sklypą patenka tiesiai iš (duomenys neskelbtini) Nesinaudodamas svetimu žemės sklypu ir atitinkamai nevaržydamas kitų asmenų teisių.

Klaidingi ir nepagrįsti pareiškėjo motyvai, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, viršijo savo kompetencijos ribas. Atsakovė, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, turi ir turėjo teisę tokį servitutą panaikinti remiantis Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju atsakovė rėmėsi Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir savo pačios nustatytą servitutą panaikino, nustačiusi, kad toks servitutas nėra būtinas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas tenkintinas

1. Ginčas kilo dėl Įsakymo Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, kuriuo buvo panaikintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012-04-19 sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-281 per Sklypą Nr. 2 nustatytas 68 m² kelio servitutas, teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje byloje teismas vertins, ar NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą ir ar jis, ginčijamu sprendimu panaikindamas per Sklypą Nr. 2 nustatytą 68 m² kelio servitutą, nepažeidė teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šio kelio servituto tikslingumas, ar poreikio jam buvimas (išnykimas) nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

2. Remiantis byloje surinktais įrodymais, nustatyta: Vilniaus miesto valdybos 1998-12-17 sprendimu Nr. 2437V nustatytos Sklypo Nr. 1 ribos (t. I, b. l. 91); Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-01-18 įsakymu Nr. 30-132 nustatė Sklypo Nr. 2 duomenis ir pasiūlė NŽT šiame sklype nustatyti 68 m² ploto kelio servitutą (t. I, b. l. 7, 8); NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2012-04-19 sprendimu Nr. 49SK-( 14.49.109.)-281 Sklypui Nr. 1 (Viešpataujantis sklypas), per Sklypą Nr. 2 (Tarnaujantis sklypas), nustatė 68 m² ploto kelio servitutą (t. I, b. l. 9, 10); Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014-05-02 įsakymu Nr. 30-1043 pasiūlė NŽT Vilniaus miesto skyriui neesant poreikio panaikinti Sklype Nr. 2 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-18 įsakymo Nr. 30-132 2.2 punkte nustatytą kelio servitutą (t. I, b. l. 11); UAB „VN projektas“ su 2014-05-13 prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydama panaikinti servitutą, esantį Sklype Nr. 2 (t. I, b. l. 85); NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014-05-15 priėmė Įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, kuriuo panaikino 68 m² kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 (t. I, b. l. 6).

3. Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 priimtas vadovaujantis, inter alia, Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir 32 straipsnio 3 dalies 11 punktu, pagal kurį NŽT šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nustato servitutus.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Aiškinant šioje teisės normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad sprendimą nustatyti servitutą priėmusi institucija savo sprendimu tokį servitutą gali panaikinti tik tuo atveju, jeigu nustato vieną iš Civiliniame kodekse įtvirtintų servituto pasibaigimo pagrindų. Servituto pasibaigimo pagrindai įtvirtinti Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią servitutas baigiasi jo atsisakius (1 punktas); tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku (2 punktas); žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui (3 punktas); pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei (4 punktas); išnykus servituto būtinumui (5 punktas); suėjus senaties terminui (6 punktas). Minėtas servituto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis (Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 3 dalis). Civilinio kodekso 4.131 – 4.136 straipsniai detalizuoja kiekvieną iš ankščiau nurodytų servituto pasibaigimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo vienas iš pagrindų yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014-05-02 įsakyme Nr. 30-1043 pateiktas siūlymas NŽT Vilniaus miesto skyriui nesant poreikio panaikinti Sklype Nr. 2 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-18 įsakymo Nr. 30-132 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 2.2 punkte nustatytą kelio servitutą. Taigi NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 68 m² kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 panaikino dėl to, kad išnyko jo būtinumas. Teisinis servituto pabaigos išnykus servituto būtinumui reguliavimas įtvirtintas Civilinio kodekso 4.135 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

Teisinį reguliavimą, nustatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje, Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 4.135 straipsnio 1 ir 2 dalyse, aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad sprendimą nustatyti servitutą priėmusi institucija, tuo pagrindu, kad išnyko nustatyto servituto būtinumas, savo sprendimu tokį servitutą gali panaikinti tik tuo atveju, jeigu nustato, kad aplinkybės yra pasikeitusios taip, jog viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, ir tai, kad dėl nustatyto servituto panaikinimo yra tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimas, t. y. dėl to yra aiškiai išreikšta šių civilinių teisinių santykių subjektų valia, arba, tarnaujančiojo daikto savininkui ir viešpataujančiojo daikto savininkui nesusitarus, dėl servituto pabaigos yra priimtas teismo sprendimas. Vadinasi, sprendimą nustatyti servitutą priėmusiai institucijai sprendimui panaikinti nustatytą servitutą panaikinti išnykus nustatyto servituto būtinumui, nepakanka vien konstatuoti, kad aplinkybės yra pasikeitusios, ji privalo įsitikinti, kad dėl nustatyto servituto panaikinimo yra aiškiai išreikšta tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkų valia, t. y. dėl to pasiektas susitarimas, arba, tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkams nesusitarus, dėl servituto pabaigos yra priimtas teismo sprendimas.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad NŽT Vilniaus skyrius Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 68 m² kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 panaikino tarnaujančiojo daikto savininkui ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl nustatyto servituto panaikinimo nesudarius jokio susitarimo ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl to prieštaraujant. Taip pat dėl tokio servituto panaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Vadinasi, NŽT Vilniaus skyrius Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, t. y. administraciniu aktu, įtakojo tarp dviejų privačių subjektų (fizinio asmens pareiškėjo ir UAB „VN projektas“) susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nors tokia galimybė nėra numatyta įstatyme. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, kuris reiškia kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme numatytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Todėl Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 nėra ir negali būti laikomas teisėtu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundas tenkintinas, Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 naikintinas.

4. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas, skųsdamas ginčijamą sprendimą, turėjo laikytis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl pradėtas procesas turi būti nutrauktas, paliekant pareiškėjo skundą nenagrinėtu.

Vertinant šį argumentą paminėtina, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal minėtame straipsnyje įtvirtintas teisės normas tokia tvarka gali būti skundžiamas jau atliktas konkretus pareigūnų (institucijų) veiksmas, suformuojant žemėnaudas ir parengiant dokumentus žemės privatizavimui ir nuomai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), taikydamas išankstinio ginčų, kylančių žemės tvarkymo teisinių santykių srityje, nagrinėjimą reglamentuojančias teisės normas, be kita ko, remiasi nuostata, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatas įstatymo leidėjas konkrečiai apibrėžė ikiteismine ginčo sprendimo tvarka nagrinėjamų ginčų ratą. Kitokių ginčų nagrinėjimo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka įstatymas nenustato. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio norma priskirtina viešajai teisei ir plečiamai neaiškinama (žr. pvz., LVAT 2008-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2042/2008).

Ginčijamo Įsakymo Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 turinį įvertinus byloje esančių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad juo NŽT Vilniaus skyrius nesprendė dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, išnuomojimo ar perdavimo naudotis neatlygintinai. Taigi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarka ginčijant Įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 netaikytina ir toks ginčas priskirtas NŽT kompetencijai (kaip institucijai, nagrinėjančiai ginčus išankstine ne teismo tvarka) (analogiškos pozicijos laikosi ir žr., pvz., LVAT 2015-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-720-438/2015).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovės prašymas palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtu dėl to, kad jis nesilaikė Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis jo prašymas paliktinas nenagrinėtas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014-05-15 įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.