Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-10 nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje. Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiojo P. A. naudai priteista 300 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. A. atžvilgiu suduodamas kumščiais ne mažiau keturių kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas jam sėdint automobilyje, o ištempus iš automobilio, pargriovus ant žemės ir gulinčiam ant žemės įspyrė ne mažiau kaip du kartus į juosmenį bei sudavė ne mažiau šešių kartų į krūtinės sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą.Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-10 nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistasis V. Š.. Panevėžio apygardos teismas 2016-03-23 nuosprendžiu panaikino skundžiamą 2015-12-10 nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį – V. Š. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, nukentėjusysis (privatus kaltintojas) P. A. padavė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-11-22 nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2016-03-23 nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-10 nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Apeliantas teigia apie jo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų nebuvimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų nesilaikymą. Mano esantis nuteistas nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų, o susiklosčiusi situacija galėtų būti vertinama tik kaip netinkamas civilinio ginčo sprendimo būdas. Pažymi, kad apylinkės teismas iš viso nevertino nei įrodymų atskirai, nei jų visumos, nešalino akivaizdžių prieštaravimų, o nuosprendį surašė remdamasis tik tais parodymais, kurie neprieštaravo galimai išankstinei teismo nuomonei dėl jo kaltės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nesistengė atskleisti abipusio konflikto kilimo priežasčių, kas svarbu siekiant teisingai įvertinti privataus kaltintojo ir jo (apelianto) parodymų patikimumą. Pažymi, kad privataus kaltinimo tvarka į teismą buvo kreiptasi praėjus beveik trejiems metams po konflikto, be to, neprašoma nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo, kas kelia abejonių dėl veikos buvimo. Mano, kad kreipdamasis po įvykio praėjus gana ilgam laiko tarpui į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis tokiu būdu siekia daryti jam neteisėtą spaudimą dėl kilusio civilinio ginčo dėl kombaino nuosavybės teisių. Taip pat pažymi, kad pagal BK 140 str. 1 d. baudžiama ne už bet kokį kontaktą (prisilietimą), o tik už tokį tyčinį sumušimą ar kitokį smurtavimą, kuris sukelia skausmą. Šiuo atveju nukentėjusysis aplinkybės, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, neįrodinėja. Mano, kad šio nusikaltimo sudėties nėra, kai susimuša abi konflikto šalys. Pasisakydamas dėl automobilyje suduotų smūgių, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis (apeliantas) yra dešiniarankis, o nukentėjusiojo krūtinę saugojo vairas, taigi suduoti smūgius trukdė pati automobilio konstrukcija. Jeigu būtų buvę taip, kaip teigia nukentėjusysis, tai galimai smūgiai būtų buvę suduoti į kairę korpuso ar veido pusę, bet tik ne į krūtinę. Apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad smūgių sudavimą automobilyje patvirtina liudytojos A. Š. parodymai, nes ji nurodė, kad jie susikibo nukentėjusiajam išlipus iš automobilio. Mano, kad liudytojo V. G. parodymai yra nepatikimi, nes jo nebuvo įvykio vietoje, be to, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi kombainas tą dieną kūlė jo laukuose. Taipogi, šis liudytojas teigė, kad važiavo kartu tam, kad P. A. pasiimtų savo automobilį iš V. Š. sodybos, tačiau kažkodėl po konflikto automobilio nepasiėmė. Visa tai patvirtina, kad V. G. nebuvo įvykio vietoje ir jis liudijo paprašytas privataus kaltintojo. Taip pat teigia, kad, jei V. G. buvo taip pasislėpęs automobilyje, kad jo niekas ten nematė, tai ir jis negalėjo matyti, kas vyko kieme. Pirmosios instancijos teismas nevertino informacijos, esančios prokurorų nutarimuose, kuri aiškiai prieštarauja nuosprendyje padarytoms išvadoms. Mano, kad jei nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., tai negali būti ir nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., sudėties.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio smurto pavartojimo P. A. atžvilgiu kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą bei pateikia savo, mano esantis nuteistas nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-22 nutarties argumentus, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos bei ikiteisminio tyrimo Nr. 76-1-00143-14 medžiaga, patikrinusi skundžiamame teismo sprendime pateiktą įrodymų vertinimą, be kita ko atlikusi papildomą įrodymų tyrimą ir pati įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo V. Š. P. A. atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę už ją.Nuteistajam V. Š. inkriminuota BK 140 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad nuteistasis suduodamas kumščiais nukentėjusiajam ne mažiau keturių kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas jam sėdint automobilyje, o ištempus iš automobilio, pargriovus ant žemės ir gulinčiam ant žemės įspirdamas ne mažiau kaip du kartus į juosmenį bei suduodamas ne mažiau šešių kartų į krūtinės sritį, sukėlė P. A. fizinį skausmą.Apeliantas neneigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir P. A. buvus konfliktą bei tam tikrą kontaktą, tačiau neigia mušęs nukentėjusįjį bei tam tikrais argumentais iš esmės ginčija su tuo susijusius teismo konstatuotus faktus, pateikia savo įvykio versiją, pagal kurią nukentėjusysis pirmas jį užsipuolė ir jie abu susistumdė, voliojosi ant žemės. Tačiau šie jo teiginiai dėl nukentėjusiojo tariamai neteisėto elgesio yra nepagrįsti, paneigti byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.Nukentėjusysis P. A. nuo pat pradžių nurodė, kad V. Š. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą – jam sėdint automobilyje sudavė kumščiais ne mažiau kaip keturis kartus į krūtinę ir kitas kūno vietas, o ištempęs iš automobilio, pargriovė ant žemės ir gulinčiam įspyrė ne mažiau kaip du kartus į juosmenį bei sudavė ne mažiau kaip šešis kartus į krūtinės sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Šie jo parodymai iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nors kitoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo metu 2014-04-07 apklausoje bei akistatos su V. Š. metu (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 28, 61-63 b.l.) P. A. dėl, jo teigimu – užmaršumo, išreiškė abejonę dėl jo ištraukimo jėga iš automobilio (nepamena, ar buvo jėga ištrauktas, ar pats išlipo), ši aplinkybė nėra pakankama išvadai dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ar nepatikimumo. Be to, šią nukentėjusiojo abejonę pašalina kiti byloje esantys duomenys.Nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną jis iš V. Š. namų kiemo šiam nepasakęs, išsivarė jų bendrai naudojamą kombainą, dėl ko V. Š. supyko ir jam - P. A. atvažiavus pasiimti savo automobilio, ėmė prieš jį aukščiau nurodytais veiksmais smurtauti. Nors nuteistasis, neigdamas savo kaltę dėl inkriminuotų veiksmų, ginčija nukentėjusiojo nurodytus jo elgesio motyvus ir įvykio situaciją, teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiojo P. A. išdėstyta, kitais bylos duomenimis pagrįsta įvykių versija.Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pirmą kartą apklaustas V. Š. pripažino, kad įvykio dieną konfliktas tarp jo ir P. A. kilo dėl kombaino išvarymo iš jo kiemo be jo žinios (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 57-58 b.l.). Kad dėl kombaino supyko ir dėl to su P. A. susikibo, V. Š. parodė ir teisminio nagrinėjimo pradžioje (30 b.l.). Nukentėjusiojo P. A. teiginius dėl V. Š. pykčio motyvų patvirtino ir ikiteisminio tyrimo kitoje byloje metu liudytoja apklausta nuteistojo mama A. Š. (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 45-46 b.l.), taip pat – liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo kitoje byloje (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 48-49 b.l.) bei teisminio šios bylos nagrinėjimo metu (77 b.l.). Nors vėliau V. Š. ir A. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu jau teigė, kad V. Š. konfliktas su P. A. įvyko, nes šis liepė V. Š. važiuoti kulti kitų žmonių laukus, o šiam atsisakius P. A. supyko ir puolė jį, tokie jų parodymai vertintini kritiškai, kaip V. Š. pasirinktas gynybos nuo kaltinimo būdas bei mamos siekis pagelbėti sūnui, ir nepaneigia pirminių dėl nagrinėjamo įvykio jų duotų su kitais įrodymais sutampančių parodymų apie konflikto priežastį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. Š. darbinius ar kitokius sutartinius santykius, įpareigojančius paklusti P. A. ar pastarojo teisę duoti V. Š. nurodymus, pavedimus dėl kokių tai darbinių funkcijų atlikimo ar pan. Todėl kaip nepagrįsti atmestini tiek V. Š., tiek jo naudai mamos A. Š. duoti parodymai apie P. A. tariamą nurodymą V. Š. kulti kitų žmonių laukus ir nepaklusimo tokiam nurodymui sąlygotą P. A. pyktį bei smurtą.Nuteistojo gynybinių versijų, siekiant išvengti atsakomybės, kūrimą patvirtina ir jo gynėjo teisminio nagrinėjimo metu išsakyta dar viena jokiais objektyviais įrodymais neparemta versija, kad V. Š. reikalavo iš P. A. grąžinti skolą, dėl ko pastarasis įsižeidė ir atvažiavęs pradėjo muštis. Nors byloje iš tiesų yra duomenų, kad kombainas, kurį P. A. įvykio dieną išsivarė iš V. Š. namų kiemo šiam nepasakęs, galimai pirktas nuteistojo ir nukentėjusiojo lėšomis, tačiau šie duomenys nėra pakankami, jie kelia abejonių ir patys savaime nepatvirtina gynėjo deklaratyvių teiginių apie P. A. motyvą taip veikti. Atkreiptinas dėmesys, kad ir paties nuteistojo parodymų turinys taipogi neleidžia daryti išvados dėl gynėjo nurodytų tariamų P. A. veikimo motyvų. Byloje nėra jokių objektyvių, patikimų duomenų, patvirtinančių P. A. skolą V. Š. ir to sąlygotą P. A. netinkamą elgesį.Teisėjų kolegija be kita ko pažymi, kad kombaino nuosavybės klausimas nėra šio skundo nagrinėjimo bei apskritai – baudžiamosios teisės dalykas, ir nuteistojo V. Š. statuso kombaino atžvilgiu (kaip savininko, naudotojo ar kt.) ypatumai, naudojimosi juo tvarka nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje nuteistojo veiksmų įvertinimo bei kvalifikavimo kontekste. Šiuo aspektu teismas pasisako tik incidento kilmės nustatymo tikslu.Nuo pat pirmos apklausos P. A. parodė pasiimti savo automobilio iš V. Š. kiemo važiavęs su V. G. šio automobiliu. Šią aplinkybę jis tvirtino nuosekliai, ją patvirtino ir pats liudytojas V. G. apklausų bei akistatų su V. Š., A. Š. metu. Liudytojas V. G. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad įvykio dieną jis kartu su P. A., šiam vairuojant jo automobilį, vyko į V. Š. kiemą, nes P. A. norėjo pasiimti ten savo paliktą automobilį. Joks kitas paaiškinimas P. A. vykti pas V. Š. į namus būtų nelogiškas. Liudytojas parodė, kad jis automobilyje sėdėjo ant galinės sėdynės, o įvažiavus į V. Š. kiemą – atsigulė, kad jo nepamatytų V. Š., nes nenorėjo kištis ne į savo reikalus. Nors V. Š. ir A. Š. tvirtino įvykio metu automobilyje, kuriuo atvažiavo P. A., V. G. nematę, ši aplinkybė nepakankama paneigti V. G. buvimo automobilyje faktą. Liudytojas V. G. parodė, kad jo automobilio galiniai langai tamsinti, ši aplinkybė nėra ginčijama ir tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Be to, kad langai tamsinti parodė ir liudytoja A. Š. akistatos su V. G. metu. Todėl įvertinus šią aplinkybę, kad tamsinti langai iš tiesų apsunkina matomumą, o, pasak paties V. G., jis, siekdamas būti nepastebėtas dėjo tam pastangas – ant galinės sėdynės gulėjo, vykstant konfliktui iš automobilio nelipo ir į jį nesikišo, yra pagrindo manyti, kad įvykio vietoje buvę V. Š. ir A. Š. galėjo V. G. nematyti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į A. Š. nenuoseklius parodymus dėl to, iš kurios vietos ji stebėjo įvykį – 2014-03-21 apklausos metu ji teigė P. A. atvažiavus ir prasidėjus konfliktui buvusi kieme, netoli sūnaus (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 45-46 b.l.), o teisminio nagrinėjimo šioje byloje metu jau teigė tuo metu buvusi namuose, viską stebėjusi pro langą ir tik šuniui užpuolus P. A. ji išėjusi į kiemą (78 b.l.). Toks jos parodymų nenuoseklumas, be akivaizdaus šališkumo sūnaus naudai, tik patvirtina esant pagrindui A. Š. parodymus laikyti nepatikimais.Teisėjų kolegija pastebi, kad V. G. parodė, jog iki įvykio su V. Š. buvo draugiškuose santykiuose, nesipyko. Tą patvirtino ir pats V. Š. akistatos su šiuo liudytoju metu. Minėtos aplinkybės paaiškina V. G. elgesį įvykio metu slepiantis bei taip vengiant įsikišimo į P. A. ir V. Š. konfliktą. Taipogi paneigia galimą kokį tai apkalbėjimo motyvą iš V. G. pusės. Be to, teisėjų kolegijai konstatavus pagrindą tikėti nukentėjusiojo nurodytu atvykimo į V. Š. kiemą motyvu (pasiimti savo automobilio), yra logiška manyti, kad atvažiuodamas kitu automobiliu P. A. abiejų automobilių (savo palikto ir V. G., kuriuo atvažiavo) vienas pats parvairuoti nesugebėtų.Liudytojo V. G. parodymų patikimumu neverčia abejoti ir V. Š. iniciatyva teisme liudytoju apklausto K. G. parodymai, pagal kuriuos V. G. jam sakęs apie P. A. prašymą liudyti ir pažadą už tai pasidalinti iš V. Š. gautais pinigais, be to, prisipažino įvykio metu nebuvęs V. Š. sodyboje. Visų pirma pažymėtina, kad tokių liudytojo K. G. parodymų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Antra, pasak paties K. G., V. Š. yra jo kaimynas, kuris jam padeda atlikti visokius darbus (suarti daržus, suvirinti ir pan.), kas atskleidžia pastarųjų tam tikrą draugišką ryšį bei rodo liudytojo tam tikrą priklausymą nuo nuteistojo, kuris teikia K. G. įvairią pagalbą paslaugomis, už kurias, savaime suprantama – jis V. Š. yra dėkingas. Trečia, liudytojo K. G. nurodomą aplinkybę apie tariamą P. A. pažadą V. G. pasidalinti iš V. Š. gautais pinigais paneigia tas faktas, kad nukentėjusysis šioje nagrinėjamoje byloje nepareiškė jokio civilinio ieškinio dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teisėjų kolegijai K. G. parodymus vertinti kaip nepatikimus, liudytojo duotus siekiant padėti nuteistajam išvengti atsakomybės ar sušvelninti ją.Taigi, netikėti liudytojo V. G. parodymais nei dėl jo nepatikimumo, nei dėl prieštaravimo kitiems įrodymams teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pastarasis liudytojas davė esminėse detalėse su nukentėjusiojo nurodytais sutampančius parodymus, juos taipogi pakartojo akistatų metu. Jis patvirtino nukentėjusiojo nurodytą įvykių eigą, nuteistojo smūgių sudavimo nukentėjusiajam sėdint automobilyje faktą, šio ištraukimo jėga iš automobilio faktą bei V. Š. ir P. A. voliojimosi ant žemės faktą. Tai, kad V. G. negalėjo tiksliai įvardinti V. Š. nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ir tikslios vietos, galima paaiškinti tuo, kas atitinka jo aukščiau nurodytas aplinkybes dėl pastangų būti nepastebėtam V. Š. ir A. Š. bei to sąlygoto negalėjimo viską detaliai stebėti ir matyti.Nukentėjusysis parodė, kad jis įvykio metu prie įvažiavimo į V. Š. kiemą matė M. P. ir N. M.. Kad šie asmenys buvo automobilyje, teismo posėdyje parodė ir liudytojas V. G.. Nuteistasis V. Š. 2014-04-08 apklausos metu patvirtino, kad jį parvežė M. P. sesuo, paleido prie sodybos ir abu su Mindaugu išvažiavo (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 57-58 b.l.). Pats M. P. tvirtino apie kaltinime nurodytą įvykį nieko nežinantis ir jo nematęs, o liudytoja A. Š. bei ikiteisminio tyrimo kitoje byloje metu liudytoja apklausta N. M. parodė, kad M. P. įvykio metu minėtoje vietoje nebuvo. Tokie liudytojos N. M. parodymai apie šiai bylai svarbias įvykio aplinkybes, ir tai, kad jų negalima patikrinti, nes ši liudytoja yra mirusi, taip pat teisėjų kolegijos konstatuotas liudytojos A. Š. šališkumas šioje byloje ir liudytojo M. P. liudijimas, kad įvykio nematė, rodo jog liudytojų N. M. ir M. P. parodymai apie įvykį yra nepatikimi ir jais vadovautis, siekiant teisingai išspręsti bylą, negalima. Todėl teismas šių liudytojų parodymus atmeta vertindamas, kaip neturinčius reikšmingos juridinės vertės, išskyrus N. M. buvimo netoli įvykio vietos faktą, kuris be kita ko atitinka nukentėjusiojo P. A. ir liudytojo V. G. parodymus, kuriais remiasi teismas.Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavęs įrodymų visumą daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti V. Š. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti jį iš pastarojo nėra jokio pagrindo. Kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu gana intensyvus atlikimas patvirtina neteisėtą, nepageidaujamą nuteistojo kontaktinį poveikį nukentėjusiojo kūnui, kas atitinkamai leidžia preziumuoti ir fizinio skausmą sukėlimą, apie kurį, priešingai apelianto skundo teiginiams, teigiama jau pirminiame nukentėjusiojo privataus kaltinimo skunde (2-3 b.l.).Nuteistasis neigdamas savo kaltę apeliaciniame skunde nurodo esantis dešiniarankis ir pateikia savo samprotavimus dėl galimybės suduoti prie vairo sėdinčiam nukentėjusiajam nebuvimo, taip pat galimą nukentėjusiojo siekį daryti jam neteisėtą spaudimą kilusiame civiliniame ginče dėl kombaino nuosavybės teisių. Tačiau šie teiginiai tėra subjektyvus, deklaratyvus nuomonės pateikimas, nepaneigiantis byloje esančios įrodymų visumos bei jos apylinkės teismo bei šios teisėjų kolegijos atlikto objektyvaus vertinimo. Šio vertinimo ir teismo padarytos išvados, be kita ko atsižvelgiant ir į nukentėjusiojo pateiktą logišką paaiškinimą, nekeičia nukentėjusiojo kreipimosi privataus kaltinimo tvarka į teismą laikas, civilinio ieškinio nepadavimas.Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad prokurorui nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl BK 138 str. 1 d., V. Š. savo veiksmais nepadarius šios nusikalstamos veikos, negali būti ir nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., sudėties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš ikiteisminio tyrimo dėl BK 138 str. 1 d. medžiagos matyti, kad tyrimas nutrauktas, nes nenustatyta, kieno veiksmais – V. Š. ar paties P. A. – P. A. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina V. Š. tyčia atlikus P. A. atžvilgiu neteisėtus smurtinius veiksmus ir jais sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą, kas sąlygoja pagrįstai taikytiną baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 str. 1 d.Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. Š. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas ją ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo V. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.