Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai individualiai įmonei ,,Montela“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Posėdžio metu ieškovas D. J. ir atstovas ieškinį palaikė ir paaiškino, kad ieškovas įmonėje „Montela“ pradėjo dirbti elektromontuotoju nuo 2011-07-25. Ieškovas nustatė 1100 Lt mėnesinį darbo užmokestį, kuris po bandomojo laikotarpio nuo 2011-10-01 buvo padidintas iki 1200 Lt. Nuo 2012-07-16 iki 2012-07-30 buvo suteiktos 2 savaitės kasmetinių atostogų. Nuo 2012-09-01 atsakovas pradėjo nebemokėti darbo užmokesčio. Kadangi daugiau kaip du mėnesius negavo viso darbo užmokesčio, todėl 2012-12-19 prašymu prašė nutraukti darbo sutartį nuo 2012-12-21 pagal LR DK 128 str. 1 d. Individualios įmonės ,,Montela“ direktorius N. B. su prašymu sutiko, ant jo užrašė, kad „suderinta", todėl ieškovas nuo 2012-12-27 į darbą nebeėjo. Darbdavys iki šiol neatsiskaitė, į prašymą išmokėti pinigus nereaguoja. Nuo 2013-01-02 pradėjo dirbti ryšių elektromonteriu UAB „Šiaulių Tauro ryšiai". 2013 m. sausio mėnesio pradžioje direktorius N. B. telefonu pranešė, kad atsakovą iš darbo atleido už pravaikštas. 2013-02-19 kreipėsi į atsakovą prašydamas nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 128 str. 1 d. ir visiškai su atsiskaityti, tačiau atsakovas taip ir neatsiskaitė, Teigė, kad jokių pinigų, kaip darbo užmokesčio, iš kitų darbuotojų nėra gavęs.

Atsakovui IĮ „Montela“ 2013-06-07 Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administravimas“. Bankroto administratoriui apie bylos nagrinėjimą pranešta, atstovas į posėdį neatvyko. Darbo bylos turi būti nagrinėjamos operatyviai, todėl teismas, neturėdamas konkrečių duomenų apie atsakovo atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis, bylą nagrinėja atsakovo atstovui nedalyvaujant (67, 68 b. l.; CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas D. J. 2011 m. liepos 25 d. darbo sutartimi Nr. 7 buvo priimtas dirbti individualioje įmonėje ,,Montela“ elektromontuotojo pareigose, nustatant 1100 Lt darbo užmokestį, jo mokėjimą ir darbo laiko sąlygas. Atsakovo 2011-09-30 įsakymu Nr. 10 ,,Dėl atlyginimo“ ieškovui buvo pakeistas ir padidintas darbo užmokestis 1200 Lt per mėnesį (5–6, 26–31 b. l.). 2012-12-19 ieškovas darbdaviui pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal LR DK 128 str. 1 d. (9 b. l.). Ieškovo prašymas 2012-12-19 vizuotas direktoriaus N. B. ,,suderinta“. 2013-01-09 įsakymu ,,Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ieškovas atleistas iš elektromontuotojo pareigų pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. dėl pakartotinio šiurkštaus darbo pažeidimo (38 b. l.). Ieškovas nuo 2013-01-02 dirba UAB ,,Šiaulių tauro ryšiai“ (2012-12-28 darbo sutartis Nr. 93, 13 b. l.).

Ieškiniu D. J. prašo pripažinti 2011-07-25 darbo sutarties Nr. 7 nutraukimą už pravaikštas neteisėtu ir darbo sutartį nutraukti pagal LR DK 128 straipsnio 1 dalį, t. y. ieškovas reiškia ieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo (LR DK 295 str. 2 d. 2 p.).

Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas pagal LR DK 128 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo sutartis turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos, kuri turėtų būti ne ankstesnė, nei trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip.

Kaip jau minėta, ieškovas D. J. 2012-12-19 pateikė atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2012-12-21, nurodydamas darbo sutarties nutraukimo priežastį – daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis. Šiuo prašymu ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl atleidimo iš darbo. Nurodė tiek pageidaujamą atleidimo iš darbo datą 2012-12-21, tiek atleidimo faktinį pagrindą dėl nemokamo darbo užmokesčio bei nurodė Darbo kodekso normą, pagal kurią prašė atleisti, t.y. DK 128 str. 1 d. (9 b. l.).

Šį ieškovo prašymą atsakovo vadovas pasirašė ir vizavo žyma „suderinta“. Esanti žyma pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 41 punktą reiškia sutikimą su prašymu, todėl laikytina, atsakovas sutiko su ieškovo prašymu darbo sutartį su juo nutraukti 2012-12-21 pagal LR DK 128 straipsnio 1 dalį.

Nors ieškovas prašė darbo sutartį nutraukti nuo 2012-12-21 ir darbdavys su prašymu sutiko, iš bylos duomenų nustatyta, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 22 pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (pakartotinis šiurkštus darbo pažeidimas) (38 b. l.).

LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (LR DK 235 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar pagrįstai ieškovui buvo taikyta drausminė nuobauda, numatyta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Byloje nėra duomenų, kuriuo metu ir kodėl darbdavys (atsakovas) vienašališkai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo šalių suderintą dieną (2012-12-21), taip pat nėra duomenų, kad darbdavys būtų apie tokį sprendimą informavęs ieškovą. Nagrinėjamu atveju darbdavys, gavęs ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo 2012-12-21, nepradėjo vykdyti darbuotojo atleidimo iš darbo procedūros, kurią apima dokumentų parengimas, atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju, darbuotojo atsiskaitymas su darbdaviu ir pranešimo valstybinio socialinio draudimo įstaigai pateikimas. Atsakovas, atsisakydamas nutraukti ieškovo prašomu pagrindu darbo sutartį, nepagrįstai laikė, kad šalių darbo santykiai tęsiasi. Atkreiptinas dėmesys, kad esant teisinei situacijai, kai darbuotojas siekia nutraukti darbo sutartį, o darbdavys darbo sutarties nenutraukia, galimas Konstitucijos 48 straipsnio pažeidimas.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad ieškovas neatvyko nutraukti darbo sutarties ir atsiskaityti su įmone: negrąžino jam išduotų darbo rūbų, neužpildė darbo įrankių grąžinimo dokumentų, neužpildė dokumentų dėl gauto darbo užmokesčio iš įmonės kasos. Pažymėtina kad abi bylos šalys šioje situacijoje veikė neatsakingai ir nepareigingai, nes tiek ieškovas nesidomėjo darbo sutarties nutraukimo įforminimu, tiek darbdavys, atsisakęs parengti atleidimo įsakymą, nesiėmė jokių kitų įstatyme numatytų priemonių apie tai informuoti ieškovą (t.y. išsiunčiant registruotu laišku ar kt.). Priešingai, darbdavys pradėjo fiksuoti ieškovo darbo drausmės pažeidimus dėl neatvykimo į darbą, tačiau neprašė jo pateikti paaiškinimų dėl kokių priežasčių jis neatvyksta į darbą. Paaiškėjus drausminiam pažeidimui, prieš skiriant drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog įvykdė minėtą įstatymo nuostatą - byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pareikalauta, jog ieškovas pateiktų rašytinį pasiaiškinimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kurio padarymu jis buvo įtariamas, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų ieškovo nebuvimo darbe priežasties faktui nustatyti. Pažymėtina, kad tuometinė atsakovo finansinė padėtis buvo sunki, nebuvo laiku mokamas darbo užmokestis darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokos. Pripažintina, kad atsakovas atleisdamas ieškovą iš darbo veikė nenuosekliai ir neteisėtai, ir galiausiai priėmė sau palankų, tačiau visiškai nepalankų darbuotojui, kaip silpnesniajai pusei, sprendimą, atleisdamas jį iš darbo už drausmės pažeidimą, dėl ko išnyko pagrindas mokėti ieškovui įstatymo numatytą išeitinę išmoką.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas į darbą po 2012-2-21 neatvyko turėdamas darbdavio sutikimą atleisti jį iš darbo DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintina, kad ieškovas iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą atleistas neteisėtai. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytą aplinkybę, kad su juo nebuvo atsiskaityta daugiau negu du mėnesius iš eilės. Ieškovas esamoje teisinėje situacijoje negalėjo būti atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes buvo teisinis pagrindas remiantis pirmiau aptartais argumentais atleisti jį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas keistinas ir laikytina, kad ieškovas iš darbo atleistas 2012-12-21 pagal LR DK 128 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas pateikta teismui 2013-05-16 pažyma apie vidutinį darbo dienos ir mėnesio darbo užmokestį nurodė, kad ieškovo D. J. vidutinis darbo dienos užmokestis neatskaičius mokesčių sudarė 57,14 Lt, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 1200 Lt (39 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju prašomas priteisti su darbo santykiais susijusių išmokų sumas ieškovas paskaičiavo atskaitęs privalomus mokesčius, tačiau CPK 414 str., 417 str. suteikia teisę teismui bylose pagal darbuotojo ieškinį viršyti pareikštus reikalavimus, todėl ieškovui mokėtinos sumos nurodomos neatskaičius visų privalomų mokėti mokesčių.

DK 140 straipsnio 2 dalis nustato, kad nutraukus darbo sutartį DK ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudaro 1200 Lt. Kadangi ieškovo atleidimo iš darbo formuluotė yra keičiama į DK 128 str. 1 d., pagal DK 140 str. 2 d. ieškovui priteisiama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t.y. 2400 Lt.

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu LR DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas pripažino, kad ieškovui nėra sumokėjęs 1736 Lt darbo užmokesčio ir nurodė, kad 2013 m. sausio mėnesio pradžioje ieškovui buvo išmokėta 2000 litų, kuriuos jis gavo grynaisiais pinigais iš buvusio bendrovės darbuotojo A. B. bei TŪB "EMO" darbuotojo R. M.. Atsakovo nurodytas aplinkybes paneigė posėdžio metu apklausti liudytojai. Liudytojas A. B. paaiškino, kad jokių pinigų ieškovui sausio mėnesį nėra perdavęs ir to padaryti nebūtų galėjęs, nes įmonėje nebedirba nuo 2013-01-02, be to, dirbo elektriku ir neturėjo įgaliojimų mokėti kam nors pinigus. Liudytoju apklaustas R. M. nurodė, kad iki 2013-01-02 TŪB „EMO“ dirbo darbų vadovu, ieškovą pažįsta kaip įmonės „Montela“ darbuotoją; 2012 metais gruodžio mėnesį, Kalėdų laikotarpiu, yra parvežęs pinigus iš Klaipėdos; tai buvo pinigai už atliktus darbus, kuriuos jis gavo pagal pajamų čekį, sumos neprisimena, ir juos atidavė įmonės „Montela“ vadovui, ieškovui jokių pinigų nėra mokėjęs. Kadangi atsakovo nurodytas 2000 Lt sumokėjimo faktas byloje neįrodytas jokiais rašytiniais įrodymais (atsiskaitymo su darbuotoju lapeliu (pažyma), banko išrašais, kasos pajamų orderiais ar pakvitavimu), teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų, davusių priesaikas teisme, paaiškinimais. Byloje nėra duomenų, kad 2012 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais atsakovas nedirbo. Pažymėtina, kad atsakovui Šiaulių apygardos teismo 2013-06-07 nutartimi bankroto byla iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškimą, nes atsakovas nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Todėl, teismo nuomone, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad darbdavys jam nesumokėjo 3 mėnesių darbo užmokesčio yra tikėtina, nepaneigta ir įrodyta. Remiantis išdėstytu, ieškovui iš atsakovo priteistinas 3600 Lt darbo užmokestis už rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, taip pat 857,10 Lt už 15 darbo dienų 2012 m. gruodžio mėnesį.

DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Darbdavio pareiga atsiskaityti su darbuotoju už atliktą darbą yra esminė darbo sutartyje nustatyta darbdavio pareiga (DK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovui Šiaulių apygardos teismo 2013-06-07 nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2013-06-17. Pagal LR įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nuo nutarties įsiteisėjimo dienos nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Todėl vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką apskaičiuotinas kaip ieškovo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio ir per uždelstą atsiskaityti laiką (iki 2013-06-17) faktiškai buvusių darbo dienų sandauga ir ieškovui priteistina 7028,22 Lt.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. liepos mėnesį jam buvo suteikta 10 darbo dienų kasmetinių atostogos ir prašė priteisti 805,63 Lt nesumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Posėdžio metu apklaustas liudytojas K. K. paaiškino, kad įmonėje „Montela“ dirbo spec. darbų vadovu, o ieškovas buvo jam pavaldus darbuotojas; 2012 metų liepos mėnesį ieškovas, ryšium su savo vestuvėmis, buvo išleistas atostogų nuo liepos 16 d. iki liepos 30 d.; darbo laiko apskaitos žiniaraščius pagal žodinius paaiškinimus pildė įmonės buhalterė. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad 2012 m. liepos mėnesį ieškovui buvo suteiktos 28 dienų kasmetinės atostogos, pateikė 2012-06-29 įsakymą dėl atostogų suteikimo (36 b. l.) ir darbo apskaitos žiniaraštį (37 b. l.). Atsižvelgdamas į ieškovo paaiškinimus, kuriuos patvirtino apklaustas liudytojas K. K., įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie darbo užmokesčio už kasmetines atostogas sumokėjimą prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios ( DK 176 str.), teismas vadovaujasi DK 172 straipsnio nuostata ir sprendžia, kad ieškovui buvo suteikta atostogų dalis – 14 dienų. Ieškovui už darbo laikotarpį nuo 2011-07-25 iki 2012 - 07-25 priklausė 28 dienos kasmetinių atostogų, o už laikotarpį nuo 2012-07-25 iki 2012-12-21 - 11,8 dienos atostogų. Ieškovas atostogavo 14 dienų, todėl už nepanaudotas atostogas ieškovui priteistina 1474, 21 Lt.

Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal formuojamą teismų praktiką Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Pasibaigus darbo teisiniams santykiams delspinigiai nebeskaičiuojami, nes vadovaujantis DK 143 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikoma kitokio pobūdžio sankcija. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais susijusios išmokos, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato delspinigių dydį, kuris sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra – darbo sutartyje) arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. Teismas sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 107,28 Lt už mokėtino darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimą, kitoje dalyje reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą valstybė šioje byloje patyrė 520 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, antrinės teisinės pagalbos išlaidos ir bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 83 str., 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pakeisti ieškovo D. J. atleidimo iš darbo formuluotę.

Pripažinti, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo individualios įmonės ,,Montela“, į. k. 302531967, yra nutraukta 2012 m. gruodžio 21 d. pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį.

Priteisti ieškovui D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš bankrutuojančios individualios įmonės „Montela“, į. k. 302531967, 4457,10 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt septynis litus 10 ct) neišmokėto darbo užmokesčio, 2400 Lt (dviejų tūkstančių keturių šimtų litų) išeitinę išmoką, 7028,22 Lt (septynis tūkstančius dvidešimt aštuonis litus 22 ct) už uždelstą atsiskaityti laiką, 1474, 21 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt keturis litus 21 ct) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 107,28 Lt (vieną šimtą septynis litus 28 ct) delspinigių.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.