Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-446-926/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-05-29
Bylos Nr.: 1A-446-926/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
Nuteistasis: V. M., D. V., K. Č.
Advokatai: Singrida Samoškienė, Loreta Daukšienė, Arvydas Montrimas, Vytautas Gineika

Kategorijos

1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-446-926/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00161-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1.; (S) 1.1.4.6.; 1.1.4.7.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.1.;

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Kristinai Vitunskienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei,nuteistajam V. M.,jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,nuteistajam D. V.,jo gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,nuteistojo K. Č. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,nuteistojo D. V. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. Č. (toliau – K. Č.), V. M. (toliau – V. M.), D. V. (toliau – D. V.) ir D. V. (toliau – D. V.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

- K. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžiu K. Č. paskirtos ir neatliktos 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta šiuo nuosprendžiu K. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis, t. y. 1 (vieneri) metai, paskiriant jam galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Iki nuosprendžio vykdymo pradžios K. Č. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo posėdžių salėje;

- V. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimi, prie šios bausmės visiškai pridėta Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi, kuria subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir 2016 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. paskirtos bausmės, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis, t. y. 5 (penki) mėnesiai ir 28 (dvidešimt aštuonios) dienos, paskiriant V. M. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 28 (dvidešimt aštuonių) dienų laisvės atėmimo bausmę. V. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo posėdžių salėje;

- D. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu D. V. paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta šiuo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis, t. y. 2 (du) metai ir 5 (penki) mėnesiai, paskiriant D. V. galutinę subendrintą 7 (septynerių) metų 4 (keturių) mėnesių ir 25 (dvidešimt penkių) dienų laisvės atėmimo bausmę. D. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo posėdžių salėje;

- D. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu D. V. paskirtos bausmės visiškai pridėta Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžiu jam paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis, t. y. 1 (viena) diena, paskiriant D. V. galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių ir 1 (vienos) dienos laisvės atėmimo bausmę. D. V. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. K. Č., V. M., D. V. ir D. V. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad, atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, 2017 m. lapkričio 26 d. jie tyčia smurtavo nukentėjusiojo G. B. atžvilgiu, o būtent:

apie 20.30 val. ant lovos sėdinčiam nukentėjusiajam G. B. D. V. sudavė kumščiais ne mažiau kaip penkis kartus į veidą, dešine koja vieną kartą spyrė į kaktą ir dar vieną kartą į pakaušį. D. V. pakviesti, paeiliui: K. Č. sudavė kumščiais nukentėjusiajam G. B. ne mažiau kaip dešimt kartų į veidą; D. V. abiejų rankų kumščiais nukentėjusiajam G. B. sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veidą ir ne mažiau kaip tris kartus į nugarą, sulenkta alkūne sudavė vieną kartą į nugarą ir dešine koja vieną kartą spyrė į kairės kojos čiurną; V. M. nukentėjusiajam G. B. kumščiais sudavė tris kartus į veidą ir keturis kartus į nugarą bei abiem kojomis spyrė po kartą į dešinės kojos šlaunį;

apie 21.00 val., po vakarinio patikrinimo, D. V. pasakius, jog reikia tęsti egzekuciją, D. V. suko ant lovos sėdinčiam nukentėjusiajam G. B. rankas ir kojas, o šiam pasipriešinus ir ištrūkus, D. V. paprašė kitų nuteistųjų pagalbos. D. V. pakviesti, veikdami bendrai su D. V., K. Č. ir D. V. pririšo nukentėjusiojo G. B. rankas prie lovos D. V. paduotomis virvelėmis. Po ko, K. Č. kankino nukentėjusįjį G. B. – krėtė elektra įkišęs ant nukentėjusiojo kairės rankos mažojo piršto užvyniotą elektros laidą į elektros rozetę. Nukentėjusiajam G. B. muistantis ir nukritus nuo jo rankos mažojo piršto elektros laidui, D. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam du kartus į veidą, pagrasino ir kankino nukentėjusįjį G. B. – elektros laidu, pajungtu prie elektrinio virdulio kaitinamosios dalies, lietė nukentėjusiojo kairį delną, dešinės rankos plaštaką, dešinę koją ir kairę koją. V. M. pasakius gana, nukentėjusysis G. B. buvo atrištas;

apie 21.30 val., D. V. pasakius, kad reikia dar kartą nukentėjusįjį G. B. pakankinti elektra, D. V., D. V. ir K. Č., veikdami bendrai, bandė ir vėl pririšti nukentėjusįjį G. B. prie lovos, tačiau šis ištrūko ir palindo po lova. Nukentėjusiajam G. B. neišlendant iš po lovos ir D. V., D. V. bei K. Č. negalint jo ištraukti, D. V. atsinešė elektrinį virdulį verdančio vandens ir pasielgė itin žiauriai – pylė verdantį vandenį ant į lovą rankomis įsikibusio nukentėjusiojo G. B. plaštakų. Pritardamas D. V. veiksmams, D. V. dar kartą užkaitė virdulį ir, užvirus vandeniui, pasielgė itin žiauriai – pylė verdantį vandenį ant į lovą rankomis įsikibusio nukentėjusiojo G. B. plaštakų. V. M. liepus nebepilti verdančio vandens ir nukentėjusiajam G. B. nepaklusus D. V. reikalavimams išlįsti iš po lovos, D. V. metaliniu kampuočiu nukentėjusiajam G. B. sudavė ne mažiau kaip tris kartus per į lovą įsikibusių rankų pirštus. D. V., D. V. ir K. Č. negalint ištraukti nukentėjusiojo G. B. iš po lovos, veikdami bendrai, paeiliui: D. V. abiem kojomis spyrė nukentėjusiajam po kartą į nugarą, K. Č. abiem kojomis spyrė nukentėjusiajam tris kartus į nugarą, D. V. abiem kojomis spyrė ne mažiau kaip du kartus į nugarą. V. M. pasakius liautis spardyti ir daužyti nukentėjusįjį, D. V. nukentėjusiajam G. B. liepė eiti apsiplauti žaizdas;

nukentėjusiajam G. B. grįžus iš tualeto nusiprausus, einant link savo lovos, D. V. sudavė kumščiu nukentėjusiajam G. B. į pakaušį. Po ko D. V. taip pat kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. B. du kartus į pakaušį ir nukentėjusysis parvirto ant lovos, dėl ko nukentėjusiajam G. B. buvo padaryta odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nugaroje, krūtinėje, žastuose, dilbiuose, šlaunyse, blauzdose, pakaušio ir kaktos sumušimai, I-II laipsnio abiejų plaštakų odos nudegimai, apimantys apie 1,00 proc. kūno paviršiaus, t. y. dėl K. Č. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo G. B. sveikata sutrikdyta nežymiai; dėl V. M. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo G. B. sveikata sutrikdyta nežymiai; dėl D. V. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo G. B. sveikata sutrikdyta nesunkiai; dėl D. V. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo G. B. sveikata sutrikdyta nesunkiai.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. Č. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir panaikinti nuosprendyje esančius netikslumus.

2.1. Nuteistojo teigimu, laisvės atėmimo bausmę jis atlieka nuo 14 (keturiolikos) metų, dėl ko, nori adaptuotis į visuomenę. Dėl padarytų nusikaltimų gailisi, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta. Be to, pasak apelianto, neaišku kuo remiantis buvo nustatytas jo nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius. Nors nuosprendžiu teigiama, kad nuteistasis nukentėjusiajam smogė 10 kartų, tačiau jei tai būtų tiesa, šių smūgių pasekmės G. B. būtų gerokai sunkesnės, nei jos nustatytos nagrinėjamoje byloje. Analogiškai apeliaciniu skundu vertinami ir pirmosios instancijos teismo nustatytas G. B. K. Č. suduotų smūgių į nugarą skaičius. Be to, visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas sprendė, jog nukentėjusysis buvo pririštas prie lovos ir kratomas elektra. Juo labiau, kai pats nukentėjusysis šias aplinkybes neigė ir bylos nagrinėjimo metu prašė nutraukti baudžiamąją bylą. Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai vadinamas recidyvistu.

3. Apeliaciniame skunde V. M. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

3.1. Pasak nuteistojo, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo pozicijos dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigties. Jis neigė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą jo atžvilgiu, bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus bei atsakinėti į jam užduodamus klausimus. Duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo grasinama ir dėl to nukentėjusysis atsisakė duoti parodymus teisme, byloje nėra. Šią aplinkybę neigė ir pats nukentėjusysis. Šiame kontekste pažymima, kad liudytojas E. K., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, jog apklausos protokolo jis nematė ir jo nepasirašinėjo. Pabrėžiama ir tai, kad liudytoju apklaustas J. U. patvirtino, jog G. B. buvo sužalotas dar iki jam patenkant į kamerų tipo patalpą (duomenys neskelbtini).

3.2. Apelianto teigimu, skirdamas jam itin griežtą bausmę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis ne kartą stabdė savo bendrininkus nuo nusikalstamų veiksmų, prašė nepilti verdančio vandens nukentėjusiajam ant veido, prašė nustoti jį spardyti ir daužyti.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą, į teismo posėdį kviesti visus liudytojus, ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei nukentėjusįjį, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1. Pasak nuteistojo, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo pozicijos dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigties. Jis neigė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą jo atžvilgiu, bylos nagrinėjimo metu paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigė neskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų jo apklausos protokolų, juos tik pasirašydamas. Be to, netinkamai vertino ir liudytojo E. K. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad teisiamojo posėdžio metu jis kategoriškai paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigė nematęs jo apklausos protokolo, jį tik pasirašęs. Neįvertinta, pasak D. V., liko ir tai, kad, bylos duomenimis, E. K. yra diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, kas sudaro pagrįstą pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu.

4.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pataisos namų uždarojoje zonoje kas pusę valandos prižiūrėtojas pro kameroje esantį langelį pasižiūri į kameros vidų, todėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas, be kita ko, trukęs pusantros valandos, nagrinėjamu atveju nėra įmanomas.

5. Apeliaciniame skunde D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, arba sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

5.1. Nuteistojo teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo pozicijos dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigties. Jis neigė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą jo atžvilgiu, bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus bei atsakinėti į jam užduodamus klausimus. Duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo grasinamas ir dėl to nukentėjusysis atsisakė duoti parodymus teisme, byloje nėra. Šią aplinkybę neigė ir pats nukentėjusysis, jokių pretenzijų jis nuteistiesiems neturėjo. Be to, bylos nagrinėjimo metu G. B. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigė neskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų jo apklausos protokolų, juos tik pasirašydamas.

5.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog net ir tikint nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimu G. B. atžvilgiu, visiškai neaišku, kur tuo metu buvo pataisos namų pareigūnai, kodėl jie nieko negirdėjo ir nematė. Šiame kontekste pabrėžiama ir tai, kad liudytojas J. U. patvirtino, jog nukentėjusysis G. B. buvo sužalotas dar iki jo perkėlimo į kamerų tipo patalpą (duomenys neskelbtini), ką patvirtina ir G. B. medicininėje byloje esantis įrašas apie tai, kad 2017 m. lapkričio 7 d. jis buvo sumuštas.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji ir jų gynėjai pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliaciniu skundu motyvais, prašė juos atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliekant nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistųjų D. V. ir D. V. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistųjų K. Č. ir V. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Žemesnės instancijos teismas

9. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste tikrinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad vertinamu atveju D. V. ir D. V. buvo pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, K. Č. – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, o V. M. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte nurodytoje vietoje, nustatytu laiku ir aplinkybėmis, veikdami bendrai, jie tyčia smurtavo nukentėjusiojo G. B. atžvilgiu, savo veiksmais padarydami jam atitinkamo mąsto sužalojimus (nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal jų konkrečius veiksmus ir nukentėjusiojo atžvilgiu ir šiais veiksmais jam sukeltas pasekmes). Nors K. Č., D. V., D. V. ir K. M. iš esmės nesutinka su savo kalte jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, teigdami, kad pripažindamas juos kaltais pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo pozicijos, neatsižvelgė į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir prašė baudžiamąją bylą nuteistųjų atžvilgiu nutraukti, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir iš esmės tinkamai pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių metu ištirtus įrodymus, sutikti su šiais nuteistųjų apeliacinių skundu argumentais ir jų pagrindu naikinti/keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Kadangi nuteistieji apeliaciniais skundais ginčija kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, dalis apeliacinių skundų argumentų yra analogiški, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai dėl kiekvieno nuteistojo nėra išskirti, viskas aprašyta bendrai, nusikalstamos veikos padarytos bendrais nuteistųjų veiksmais, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti besikartojančių frazių ir motyvų, dėl nuteistųjų apeliacinių skundų teiginių pasisako bendrai.

Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. B. detaliai nurodė K. Č., D. V., D. V. ir V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo aplinkybes, nurodė, kas jam sudavė smūgius, smulkiai ir detaliai paaiškino jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų mechanizmą, įvardindamas ir jam suduotų smūgių lokalizaciją. Kalbėdamas apie K. Č. veiksmus, nukentėjusysis parodė, kad šis sudavė jam 10 kartų į veidą, su D. V. ir D. V. pririšo jį prie lovos, tuo metu, įkišęs ant nukentėjusiojo kairės rankos mažojo piršto užvyniotą elektros laidą į rozetę, kratė jį elektra, po ko, kartu su D. V. ir D. V. vėl bandė jį pririšti prie lovos, tačiau to padaryti jiems nepavykus, D. V. ir D. V. veiksmais jis (nukentėjusysis) buvo apipiltas verdančiu vandeniu, po ko, K. Č. jam abiem kojomis spyrė tris kartus į nugarą. D. V., nukentėjusiojo teigimu, kumščiu smogė jam ne mažiau nei 5 kartus į veidą, dešine koja vieną kartą spyrė į kaktą ir 1 kartą – į pakaušį, suko jo rankas ir kojas, kartu su K. Č. ir D. V., pririšo jį prie lovos, po ko, kumščiu sudavė jam 2 kartus į veidą, elektros laidu, pajungtu prie elektrinio virdulio kaitinamosios dalies, lietė kairį jo (nukentėjusiojo) delną, dešinės rankos plaštaką, dešinę ir kairę kojas, kartu su K. Č. ir D. V. vėl bandė jį pririšti prie lovos, tačiau to padaryti nepavykus, pylė verdantį vandenį ant jo plaštakų, metaliniu kampuočiu sudavė ne mažiau kaip 3 kartus per nukentėjusiojo pirštus, abiem kojomis spyrė šiam po kartą į nugarą, sudavė kumščiu į pakaušį. D. V., G. B. teigimu, abiejų rankų kumščiais jam sudavė ne mažiau kaip 3 kartus į veidą, ne mažiau kaip 3 kartus į nugara, sulenkta alkūne – vieną kartą į nugarą ir dešine koja spyrė vieną kartą į kairės kojos čiurną, po ko, kartu su K. Č. ir D. V., pririšo jį prie lovos, kur K. Č. ir D. V. veiksmais jis buvo purtomas elektra, po ko, kartu su K. Č. ir D. V. vėl bandė jį (nukentėjusįjį) pririšti prie lovos, tačiau, nepavykus to padaryti, pylė vandenį ant jo (nukentėjusiojo) plaštakų, po ko, spyrė abiem kojomis ne mažiau kaip 2 kartus į nugarą, 2 kartus kumščiu sudavė į pakaušį. Tuo tarpu V. M., pasak nukentėjusiojo, jam kumščiais sudavė 3 kartus į veidą ir 4 kartus į nugarą, abiem kojomis spyrė po kartą į dešinės kojos šlaunį, K. Č. ir D. V. purtant jį (nukentėjusįjį) elektra, V. M., sakė gana, po ko, jis (nukentėjusysis) buvo atrištas nuo lovos, D. V. ir D. V. pilant verdantį vandenį ant jo (nukentėjusiojo) plaštakų, V. M. liepė to nebedaryti, prašė liautis jį (nukentėjusįjį) spardyti ir daužyti (1 t., b. l. 27-29, 30), kas iš esmės patvirtina K. Č., D. V., D. V. ir V. M. byloje pareikštus ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintus pagrįstais kaltinimus. Šie nukentėjusiojo parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, jie, kaip teisingi ir surašyti iš jo žodžių, buvo patvirtinti ir nukentėjusiojo parašu.

11. Ir nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis aukščiau aptartų parodymų nepatvirtino, pagarsintus parodymus kategoriškai paneigė, teigė neskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytų jo apklausos protokolų, juos tik pasirašė, tačiau vien tik ši aplinkybė, priešingai nei savo apeliaciniais skundais tai suvokia nuteistieji, jų kaltės nepaneigia. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-79-489/2017). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kurios duomenimis, pagal vienintelio ar lemiamo įrodymo taisyklę tuo atveju, jeigu kaltinamojo nuteisimas grindžiamas vien tik arba lemiamais parodymais liudytojo, kurio jis negali apklausti jokioje proceso stadijoje, gynybos teisės yra apribojamos netinkamai. Šiame kontekste žodis „lemiamas“ turėtų būti suprantamas siaurąja prasme, t. y. kaip nurodantis tokios reikšmės ar svarbos įrodymą, kad jis gali nulemti bylos baigtį, tuo tarpu tuo atveju, kai neatvykusio liudyti teisme asmens parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės. Kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami. Ir vis tik, net ir tuo atveju, kai teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai yra vienintelis arba lemiamas kaltinantis duomuo, jų pripažinimas įrodymu (priėmimas kaip įrodymo) savaime nesukelia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik arba lemiamai teismo procese nedalyvaujančių liudytojų parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą (2012 m. spalio 25 d. EŽTT sprendimas byloje Štefančič prieš Slovėniją).

12. Šiame kontekste analizuojant nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, vertinant jų patikimumą ir pagrįstumą paminėtina, kad aukščiau aptartus ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodydamas, kad visos vertinamo įvykio faktinės aplinkybės buvo užfiksuotos ikiteisminio tyrimo metu, kai jas šis atsiminė geriau, kartu pažymėdamas, kad šiuo metu jis atsisako atsakinėti į jam užduodamus klausimus, pretenzijų niekam neturi (1 t., b. l. 43-45). Be to, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tiek ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu G. B. atpažino V. Č., D. V., D. V. ir V. M. kaip asmenis, dalyvavusius neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu atlikime šio nuosprendžio 1 punkte nurodytomis aplinkybėmis, laiku ir vietoje (1 t., b. l. 48-63). G. B. ikiteisminio tyrimo metu išdėstytas faktines aplinkybes, kiek jos susijusios su jam suduotais smūgiais, jų lokalizacija ir mechanizmu, jo atžvilgiu atliktais kitais veiksmais – purtymu elektros srove, verdančio vandens pylimu ant jo plaštakų patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3638/2017(02) konstatuotos išvados, remiantis kuriomis, nukentėjusiajam G. B. nustatytas odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nugaroje, krūtinėje, žastuose, dilbiuose, šlaunyse, blauzdose, pakaušio ir kaktos sumušimai, I-II laipsnio abiejų plaštakų odos nudegimai, apimantys apie 1,00 proc. kūno paviršiaus; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodomu laiku, t. y. 2017 m. lapkričio 26 d.; odos nudegimai abiejose plaštakose padaryti aukštą temperatūrą turinčių daiktų (pavyzdžiui, skysčių) ar liepsnos poveikyje. Kiti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais kuo galėjo būti ranka, koja ar kitas panašaus pobūdžio daiktas (1 t., b. l. 95–96). Iš esmės analogiški nukentėjusiojo G. B. sužalojimai buvo nustatyti ir 2017 m. lapkričio 29 d., apie 22.25 val. Sveikatos priežiūros tarnyboje) (1 t., b. l. 7), 2017 m. lapkričio 29 d. jį apžiūrėjus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 76-79) bei jo asmens sveikatos istorijoje iš karto po vertinamo įvykio, t. y. 2017 m. lapkričio 26 d., užfiksuoti duomenys (3 t., b. l. 22-53).

13. Be to, G. B. ikiteisminio tyrimo metu pateiktai įvykių sekai neprieštaravo ir ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka) duoti liudytojo E. K. parodymai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas detaliai nupasakojo kiekvieno iš komentuojamame įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus, nurodė, į kurias kūno dalis nukentėjusiajam buvo smūgiuojama, patvirtino, kad vertinamo įvykio metu G. B. buvo pririštas prie lovos, pažymėdamas ir tai, kad analizuojamo įvykio metu buvo gąsdinamas ir jis pats, po to, kai G. B. buvo pririštas prie lovos, jam (liudytojui) buvo liepta nežiūrėti, po ko, jis nusisuko į sieną, ir nors nuo to momento nieko nebematė, tačiau aiškiai girdėjo, kad G. B. yra kankinamas ir toliau (1 t., b. l. 74-75). Nepaisant to, kas apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. K. šiuos savo parodymus paneigė, nurodydamas, kad apie baudžiamojoje byloje nagrinėjamą įvykį nieko nežino, komentuojamo įvykio metu miegojo, tačiau tikėti būtent šiais liudytojo parodymais, tokiu būdu atmetant jo ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykių versiją, atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų proceso dalyvių parodymų vertinimo, teisinio pagrindo nėra. Pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai tikrinant ir vertinant byloje surinktus įrodymus, o nustačius neatitikimus tarp asmens parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas visapusiškai ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes, turi išsiaiškinti tokių prieštaravimų priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015, 2K-295-719/2018). R. K., kaip, be kita ko, ir G. B. (taip pat pakeitęs savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu) objektyvių priežasčių, dėl kurių jie pakeitė savo duotus parodymus ir jų laikėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagarsinus ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, šis pareigūnas gali būti apklausiamas teisme. Pirmosios instancijos teismas šia galimybe pasinaudojo, liudytoju apklausdamas pataisos įstaigos pareigūną, priėmusį G. B. pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką, jį apklaususį ikiteisminio tyrimo metu, apklaususį ir liudytoją R. K. – R. K.. Pareigūnas patvirtino, kad tiek nukentėjusysis G. B., tiek ir liudytojas E. K. jam papasakojo teisme nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o jis tik užrašė jų parodymus. Nuketėjusiojo G. B. apklausa, pasak pareigūno, užtruko labai ilgai, nes jis labai detaliai pasakojo ir bandė prisiminti vis daugiau aplinkybių. Nukentėjusysis nebuvo verčiamas duoti parodymų. Liudytojas E. K. nepasirodė jam netinkamas apklausti, nes su juo bendravo normaliai, kalbėjo rišliai ir aiškiai. Nors liudytojas E. K. atrodo lyg turintis negalią, tačiau viską suvokia: ir ką daro, ir ką kalba. Šie pareigūno parodymai patvirtina, kad tiek nukentėjusiojo G. B., tiek ir liudytojo E. K. apklausos vyko nepažeidžiant BPK numatytų taisyklių, parodymus tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas E. K. davė savanoriškai, niekieno neverčiami, jie perskaitė ir pasirašė apklausos protokoluose, pretenzijų dėl galimai netinkamai vykdytų jų apklausų iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme jie nepateikė, todėl abejoti jų ikiteisminio tyrimo metu atliktomis apklausomis ir jų metu užfiksuotomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, liudytojo R. K. parodymai, be kita ko, leidžia pagrįstai atmesti ir nuteistojo D. V. apeliacinio skundo teiginius, jog E. K. parodymai analizuojamu atveju negali būti vertinami kaip tinkami įrodymai jo kaltei pagrįsti dėl galimo E. K. protinio atsilikimo. Įvertinus tiek pareigūno parodymus, tiek ir E. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykių versiją, abejonių šio liudytojo gebėjimu tinkamai suvokti ir perteikti analizuojamo įvykio aplinkybes, nepaisant jam nustatyto lengvo protinio atsilikimo (3 t., b. l. 2), teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

14. Tuo tarpu vertinant galimas tiek G. B., tiek ir E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pakeitimo pirmosios instancijos teisme priežastis, vis tik pažymėtina, kad E. K., kaip, be kita ko, ir G. B., atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kur ir įvyko komentuojamas įvykis, laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose tuo metu atlikinėjo ir nuteistieji, todėl, įvertinus itin cinišką, ypatingai žiaurų ir nežmonišką nuteistųjų elgesį G. B. atžvilgiu, neatmestina galimybė, jog E. K. parodymų pakeitimą galėjo lemti baimė, jog su juo bus susidorota pataisos namuose. Baimės jausmas patirti analogiškus išgyvenimus kaip ir analizuojamo įvykio metu galėjo lemti ir G. B. parodymų pakeitimą teisme. Šios aplinkybės įvertinimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos baudžiamosios bylos specifiką – sumuštas toje pačioje kameroje pataisos namuose sėdėjęs nuteistasis, vertinant tiek E. K., tiek ir G. B. parodymus, atsižvelgiant į tai, kad G. B. po įvykio nustatyti sužalojimai bei jų mechanizmas iš esmės atitiko tiek jo, tiek ir liudytojo E. K. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes, nekvestionuotinas.

15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės. Bylos duomenimis nustatyta, kad apžiūrėjus įvykio vietą – (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtos dvi pilkai juodos virvelės, elektros lemputė su geltonu ir žaliu laidais, pilkos spalvos elektrinis virdulys ir jo padėklas su laidu bei metalinis kampuotis, kurie buvo apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 16–23, 80–83). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. B. atpažino šiuos daiktus, kaip daiktus, kurie buvo naudojami smurtaujant prieš jį 2017 m. lapkričio 26 d., paaiškindamas, kad pilkai juodomis virvelėmis jis buvo pririštas prie lovos, elektros lemputės geltonu ir žaliu laidais – kratomas elektra, iš pilko virdulio verdančiu vandeniu – plikomas; metaliniu kampuočiu – mušamas per rankas (t. 1, b. l. 84–92), šių daiktų panaudojimas atitinka ir faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes bei nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdį ir mechanizmą.

16. Esant šių duomenų visumai, sutikti su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais dėl galimai netinkamo nukentėjusiojo parodymų vertinimo, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu nesant pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų visuma, kuria remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti kiekvienam nuteistajam inkriminuoti veiksmai bei suduotų smūgių kiekis, lokalizacija ir mechanizmas, nuteistųjų apeliacinių skundu motyvai dėl galimai netinkamo jų veiksmų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme vertinimo, atmestini kaip deklaratyvūs. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

17. Šių duomenų visumoje paminėtina, kad nuteistųjų parodymų, priešingai nei nukentėjusiojo G. B., jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Abejonių tuo, jog įvykio metu jie visi buvo įvykio vietoje, ką betarpiškai patvirtina (duomenys neskelbtini) direktoriaus nutarimų dėl G. B., V. M., K. Č., D. V. ir D. V. nubaudimo ir perkėlimo į kamerų tipo patalpas turinys (1 t, b. l. 112-116), teisėjų kolegijai nekyla, o įvertinus ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų bei tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, neabejotina ir tuo, kad į uždarosios zonos kamerų tipo patalpą Nr. 26 G. B. buvo patalpintas be komentuojamoje baudžiamojoje byloje jam nustatytų sužalojimų, ką iš esmės patvirtino liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti pataisos namų pareigūnai S. N. ir R. M., nurodę, jog perkeliant nuteistąjį iš vienos kameros į kitą, patikrinami nuteistojo asmeniniai daiktai ir apžiūrimas pats nuteistasis. Jei yra matomi sužalojimai, būtina medikų patikra, kuri, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų visumos, vertinamu atveju dėl galimų G. B. sužalojimų nebuvo atliekama. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir G. B. sveikatos istorijoje esantis įrašas apie tai, kad 2017 m. lapkričio 7 d. jis buvo apžiūrėtas sveikatos priežiūros specialistų, kurie G. B. nustatė kairės akies orbitos kraujosrūvas, kairio ir dešinio žastų daugybines kraujosruvas, kadangi, bylos duomenimis, į uždaros zonos kamerų tipo patalpą Nr. 26 G. B. buvo patalpintas 2017 m. lapkričio 13 d. (3 t., b. l. 19-21), o įrašo jo sveikatos istorijoje apie tai, kad patalpinimo į kamerą (duomenys neskelbtini) momentu jam buvo nustatyti kokie nors sužalojimai, nėra, kas iš esmės paneigia J. U. parodymus, kuriais savo apeliaciniu skundu remiasi nuteistasis D. V..

18. Atmetant nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, įvertintini ir pataisos įstaigos pareigūno Ž. J. parodymai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad maždaug apie 21.50 val., priėjęs prie kameros (duomenys neskelbtini), jis išgirdo garsus. Pakėlė kameros užuolaidėlę ir pamatė, kaip vienas ir kitas nuteistasis prieidavo prie ant lovos sėdinčio G. B. ir ant jo rėkė. Kas prieidavo prie lovos, nematė, buvo tamsu. Nedelsdamas apie triukšmą kameroje jis informavo direktoriaus budintį padėjėją R. L.. Kartu su juo užėję į kamerą pamatė, kad G. B. buvo sužalotas – nubrozdinimo žymės veide, tačiau G. B. tvirtino, kad jam viskas gerai. Tuo metu kameroje buvo šeši nuteistieji, įskaitant ir K. Č., V. M., D. V. ir D. V., kas iš esmės patvirtina tiek nukentėjusiojo pateiktą įvykių versiją, tiek ir nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Šiuos Ž. J. parodymus patvirtino ir R. L.. Netikėti šių asmenų parodymais teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Jie buvo nuoseklūs ir detalūs, o jų atpasakotos nagrinėjamo įvykio faktinės aplinkybės sutapo tarpusavyje bei atitiko nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytą poziciją. Jų suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas.

19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir tėra apeliantų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas iš esmės neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

20. Ir vis tik, atsižvelgiant į tai, kad, bylos duomenimis, K. Č. veikė kartu su D. V. ir D. V., tiek mušant G. B. (šiame epizode kartu su minėtais asmenimis veikė ir V. M., sudavęs nukentėjusiajam kumščiu 3 kartus į veidą ir 4 kartus į nugarą bei abiem kojomis spyręs nukentėjusiajam po 1 kartą į dešinės kojos šlaunį), tiek kratant jį elektra – (bendrais veiksmais jį pririšo prie lovos, įkišęs ant G. B. kairės rankos mažojo piršto užvyniotą elektros laidą į elektros rozetę krėtė jį elektra, neprieštaravo D. V. veiksmams krečiant nukentėjusįjį elektra), tiek ir D. V. bei D. V. pilant ant nukentėjusiojo plaštakų verdantį vandenį (bendrais veiksmais su D. V. ir D. V. bandė pririšti G. B. prie lovos, šiam pasislėpus po lova, bandant jį ištraukti ir neprieštaraujant D. V. bei D. V. atliekamiems veiksmams), akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju K. Č. turėjo atsakyti ne tik už savo tiesiogiai nukentėjusiajam atliktus veiksmus, bet ir už D. V. ir D. V. veiksmus bei jais nukentėjusiajam sukeltus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju jie visi veikė kaip nusikaltimo bendrininkai, juos visus vienijo vieninga neapibrėžta tyčia nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atžvilgiu, jie visi veikė kaip nusikaltimo vykdytojai. Tuo tarpu pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Tokiu būdu, K. Č. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, bet pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tačiau, nesant prokuroro skundo ir negalint bloginti K. Č. teisinės padėties apeliacinės instancijos teisme, dėl šios aplinkybės nekeičiant K. Č. veiksmų kvalifikavimo, į aplinkybę dėl netinkamo K. Č. veiksmų kvalifikavimo atsižvelgtina sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės pagrįstumo ir proporcingumo klausimą.

21. Tuo tarpu įvertinus tai, kad V. M. iš esmės dalyvavo tik pirmajame nuteistiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų epizode – 20.30 val. K. Č., V. M., D. V. ir D. V. bendrais veiksmais smurtaujant nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodant jam smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas (šiame epizode V. M. sudavė G. B. 3 kartus į veidą ir 4 kartus į nugara, spyrė po 1 kartą į nukentėjusiojo dešinės kojos šlaunį), vėliau nuteistuosius D. V., D. V. ir K. Č. stabdant šiems nukentėjusiojo atžvilgiu atliekant tolesnius veiksmus – krečiant G. B. elektra, pilant verdantį vandenį jam ant rankų plaštakų, akivaizdu, kad šioje situacijoje įžvelgtinas V. M., kaip nusikaltimo vykdytojo, ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas), dėl ko jo neteisėti veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių.

22. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtų bausmių, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

23. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

24. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad skirdamas bausmę K. Č., pirmosios instancijos teismas įvertino jo padaryto nusikaltimo sunkumą – nesunkus nusikaltimas, atsižvelgė į tai, kad neteisėtais K. Č. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, įvertino K. Č. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas ne kartą, nusikalstamą veiką padarė atlikinėdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o pataisos įstaigoje jis charakterizuojamas kaip netinkami atliekantis laisvės atėmimo bausmę – per visą laisvės atėmimo bausmės laiką 54 kartus pažeidė pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, už ką drausmine tvarka buvo baustas 48 kartus, skatintas buvo tik 2 kartus. Įvertino K. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes –nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas K. Č. skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas kiek didesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju K. Č. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu.

24.1. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys, kad K. Č. nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar nesulaukus pilnametystės, kai jis buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Jo elgesys pataisos namuose, net ir ignoruojant faktą, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę jis įvykdė atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu nebuvo pavyzdingas – jis net 54 kartus pažeidė pataisos namuose nustatytas taisykles ir 2017 m. lapkričio 14 d. iš paprastosios grupės tolesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas į drausmės grupę, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad net ir realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nedaro. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad, turėdamas vidurinį išsilavinimą, tačiau laisvėje neįgijęs jokios specialybės, noro mokytis pataisos namuose nuteistasis nepareiškė, nors ir buvo įdarbintas, tačiau už blogai atliekamą darbą dar 2016 m. sausio 18 d. iš darbo jis buvo atleistas, iš jo priteisto 65685,38 eurų civilinio ieškinio nedengia, kas visumoje leidžia pagrįstai teigti, jog net ir būdamas pataisos namuose nuteistasis kritiškai nevertina neigiamo savo elgesio pasekmių, nesistengia pasitaisyti, jam trūksta motyvacijos keisti savo elgesį tinkama linkme bei daryti atitinkamas išvadas. Be to, bylos duomenimis, K. Č. nuolat konfliktuoja ne tik su kitais nuteistaisiais pataisos namuose – jis net 3 kartus buvo baustas drausmine tvarka už fizinio smurto panaudojimą kitų asmenų atžvilgiu, bet ir su pataisos namų administracija, kas vėlgi nuteistąjį charakterizuoja labiau neigiamai ir visumoje neleidžia švelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Juo labiau, jog, teisėjų kolegijos įsitikinimu, K. Č. veiksmai analizuojamu atveju turėjo būti kvalifikuoti pagal sunkesnį BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, numatantį laisvės atėmimo bausmę iki 5 (penkerių) metų.

24.2. Ir nors šiuo konkrečiu atveju sutiktina su K. Č. apeliacinio skundo teiginiu, jog analizuojamu atveju jis buvo nepagrįstai pripažintas recidyvistu, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu jis buvo teistas dar būdamas nepilnametis, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu už baudžiamojo nusižengimo padarymą, dėl ko, ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina, tačiau jos egzistavimas, įvertinus aukščiau aptartų duomenų, charakterizuojančių tiek nuteistajam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistojo asmenybę, visumą, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu K. Č. paskirtą bausmę. Ji iš esmės atitinka tiek proporcingumo, tiek protingumo ir teisingumo kriterijus bei bendruosius bausmių skyrimo principus. Jos švelninimas, priešingai nei tai iš esmės teigiama K. Č. apeliaciniu skundu, būtų nepagrįstas. Tuo tarpu bendrindamas skirtingais nuosprendžiais K. Č. paskirtas bausmes, įvertinus išdėstytas K. Č. asmenybę, jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis bei jo vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidų nepadarė. Šių aplinkybių visumoje, K. Č. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamo nuosprendžio dalį tiek dėl jo veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jam paskirtos bausmės paliekant nepakeistą.

25. Skirdamas bausmę V. M. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad vertinamu atveju jis padarė nesunkų nusikaltimą, savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos, jo atsakomybę sunkina tai, kad jam inkriminuotus veiksmus jis atliko būdas recidyvistu bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Įvertino ir V. M. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas ne kartą teistas, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė atlikinėdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kur charakterizuojamas kaip netinkami atliekantis laisvės atėmimo bausmę – per visą laisvės atėmimo bausmės laiką 17 kartų yra pažeidė pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, neskatintas. Šių aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas V. M. skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas kiek didesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

25.1. Vertinant šios bausmės pagrįstumą ir proporcingumą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas V. M. nebuvo pirmasis, o jo nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar būnant nepilnamečiu. Praeityje, siekiant jo kaip jauno žmogaus elgesį koreguoti tinkama linkme, jo atžvilgiu buvo taikomos švelnesnio pobūdžio bausmės – laisvės apribojimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ir vėl nusikalto, be kita ko, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, akivaizdu, kad teigiamos įtakos šios priemonės jo elgesiui neturėjo, teismo parodyto pasitikėjimo nuteistasis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad kiek ankščiau nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu jo elgesys taip pat nepasižymėjo ypatingu pavyzdingumu. Bylos duomenimis, pataisos namuose jis net 17 kartų pažeidė vidaus tvarkos taisykles, už ką dar 2017 m. lapkričio 29 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, už gerą elgesį nebuvo skatintas. Be to, pataisos namuose nuteistasis noro mokytis nerodė, jo darbinė motyvacija menka – nors ir buvo įdarbintas, be kita ko, turėdamas ir iš jo priteistus civilinius ieškinius, tačiau 2017 m. birželio 15 d. iš darbo dėl neigiamo požiūrio į darbinę veiklą jis buvo atleistas, civilinių ieškinių nedengia, visuomeninėje veikloje nedalyvauja, apsiribodamas vien tik asmeninių bei buitinių poreikių tenkinimu. Šios aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai teigti, jog net ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas jokios teigiamos įtakos jo elgesio korekcijai nedaro ir nesudaro pakankamo pagrindo V. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimui.

25.2. Priešingos išvados teisėjų kolegijai nesudaro ir V. M. teiginiai, jog skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įvertinta tai, kad, nepritardamas D. V., D. V. ir K. Č. veiksmams, susijusiems su nukentėjusiojo krėtimu elektra bei jo plaštakų deginimu verdančiu vandeniu, apeliantas stabdė kitus nuteistuosius, po ko, dažnu atveju nukentėjusysis buvo paleidžiamas, jo veiksmai ir jais sukeltos pasekmės apėmė tik nedidelę dalį nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų, kadangi į šias aplinkybes, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jas įvertinto tinkamai, todėl jų pakartotinis vertinimas apeliacinės instancijos teisme, tokiu būdu, dar labiau švelninant nuteistajam paskirtą bausmę, būtų nepateisinamas.

25.3. Ir vis tik, bendrindamas V. M. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, jas sudėdamas visiško sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas tokio savo procesinio sprendimo niekaip nemotyvavo, todėl pripažinti jį teisėtu ir pagrįstu, teisinio pagrindo nėra. Šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, įvertinus ir V. M. vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, pagrįstai manytina, jog vertinamu atveju skirtingais nuosprendžiais jam paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos BK 64 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies pagrindais dalinio sudėjimo būdu, prie skundžiamu nuosprendžiu V. M. paskirtos 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi (kuria subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir 2016 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. paskirtos bausmės), V. M. paskirtos ir dar neatliktos bausmės – 4 (keturis) mėnesius, paskiriant V. M. galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

26. Spręsdamas D. V. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad vertinamu atveju jis padarė nesunkų nusikaltimą, savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos, o jo atsakomybę sunkina tai, kad jam inkriminuotus veiksmus jis atliko būdas recidyvistu bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Įvertino ir D. V. vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, visiškai pagrįstai spręsdamas, kad tai jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius. Atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas ne kartą teistas, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė atlikinėdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kur charakterizuojamas kaip netinkami atliekantis laisvės atėmimo bausmę. Šių aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas D. V. skyrė vienintelę BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas didesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju D. V. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu.

26.1. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad praeityje D. V. buvo teistas ne kartą, jo neteisėtas elgesys siekia dar 2011 metus, kai nuteistasis dar buvo nepilnametis. Praeityje, siekiant jo, kaip jauno asmens, korekcijos išimtinai teigiama linkme, jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės – areštas, tiek ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau, įvertinus tai, kad ir po šių bausmių jam paskyrimo bei jo teisinės padėties švelninimo, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, akivaizdu, kad teigiamos įtakos šios teisinės priemonės D. V. elgesiui nepadarė. Motyvuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ne tik į skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą itin cinišką ir žiaurų jo elgesį, bet ir į tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė atlikdamas jam paskirą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kas, įvertinus dar ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta šiam bendrininkaujant su kitais asmenimis, neabejotinai didina jo pavojingumą visuomenei ir jo asmenybę, sprendžiant jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, reikalauja vertinti itin atidžiai. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad kiek ankščiau nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu jo elgesys taip pat nepasižymėjo ypatingu pavyzdingumu. Bylos duomenimis, pataisos namuose jis net 20 kartų pažeidė vidaus tvarkos taisykles, paskutinį kartą iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo drausmine tvarka jis buvo baustas likus vos kiek mažiau nei pusei metų, skatintas nebuvo. Visos šios aplinkybės, įvertintus dar ir D. V. vaidmenį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė nėra per griežta, ji atitinka proporcingumo ir teisingumo reikalavimus, todėl jos švelninimas nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais šiuo konkrečiu atveju nėra galimas. Bendrinant skirtingais nuosprendžiais D. V. paskirtas bausmes, teisės taikymo klaidų apylinkės teismas taip pat nepadarė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų, charakterizuojančių tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, tiek ir jo asmenybę, manyti, jog vertinamu atveju buvo nepagrįstai pritaikytas visiško bausmių sudėjimo bendrinimo būdas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

27. D. V. apeliaciniu skundu ginčijant tik jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, tačiau dėl aukščiau išdėstytų motyvų jo apeliacinio skundo netenkinant, apeliaciniu skundu neginčijant jam paskirtos bausmės, šiuo klausimu iš esmės nepasisakytina, pritariant apylinkės teismo motyvams tiek dėl D. V. paskirtos bausmės rūšies, tiek dėl jos dydžio, tiek ir dėl skirtingais nuosprendžiais jam paskirtų bausmių bendrinimo, šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistųjų D. V. ir D. V. apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų K. Č. ir V. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pažalinti K. Č. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 2 dalies 13 punktas).

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam V. M. skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo: vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu V. M. paskirtą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi (kuria subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir 2016 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. paskirtos bausmės) V. M. nustatyta bausme, prie Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu V. M. paskirtos 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėti dalį Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi (kuria subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir 2016 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. paskirtos bausmės), V. M. paskirtos ir dar neatliktos bausmės – 4 (keturis) mėnesius, paskiriant V. M. galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Likusią Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Evaldas GražysJurgis KiškisAušra Vingilė