Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. G. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimu pagal ATPK 145 straipsnio 3 dalį nubaustas 2000 Lt bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „E“ Medienos pirkimo ir logistikos vadovu, neužtikrino ir nepasirūpino tuo, kad vairuotojas Ž. Č. 2013 m. sausio 18 d. 01.40 val., Jūrininkų pr., Klaipėdoje, vairuodamas UAB „E“ priklausančią transporto priemonę ,,Volvo“ su puspriekabe (duomenys neskelbtini) su kroviniu (eglės popiermedžiu), turėtų Klaipėdos miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduotą leidimą važiuoti Klaipėdos miesto gatvėmis didžiagabaritėms ir sunkiasvorėms transporto priemonėmis (jis gabeno krovinį, kurio masė buvo 45180 kg ir ji 5180 kg viršijo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtintą didžiausią (maksimalią) leistiną kelių transporto priemonių masę (40 tonų), arba kad krovinys su viršsvoriu iš viso nebūtų gabenamas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. G. skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas pakeistas – vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu, administracinė nuobauda J. G. nepaskirta.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. G. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartis palikta nepakeista.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. G. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimi šis prašymas patenkintas ir jo administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas J. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ATPK 9 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl padarė esminius materialiosios teisės pažeidimus. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis galimybę viršyti maksimalią leidžiamą masę, kartu numato ir tokios galimybės realizavimo sąlygas, t. y. asmuo, norėdamas pasinaudoti tokia teise, savo maršrutą ir kitas su vežimu susijusias sąlygas turi suderinti su kelio savininku, t. y. gauti kelio savininko sutikimą ar leidimą važiuoti tam tikru keliu. Pareigą turėti leidimą numato ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnis. Šio leidimo UAB ,,E“ negalėjo gauti, nes tariamo administracinio teisės pažeidimo padarymo dieną (2013 m. sausio 18 d.) dar nebuvo priimta įstatymą įgyvendinančių teisės aktų. Šias aplinkybes patvirtina Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento 2013 m. vasario 28 d. raštas Nr. (301)15B-826 apie tai, kad UAB ,,E“ toks leidimas nebus išduotas, kadangi nenustatyti papildomi reikalavimai, taikomi valstybinės reikšmės keliais važiuojančioms transporto priemonėms. Be to, UAB „E“ nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 18 d. domėjosi dėl leidimų išdavimo, tačiau gaudavo atsakymus, kad tokia teisė yra apibrėžta įstatymo, todėl ja iš esmės naudotis galima, o dėl teisės realizavimo buvo pateikiami abstraktūs paaiškinimai be konkretaus atsakymo. Taigi, nesant priimtų įstatymą įgyvendinančių teisės aktų, kurie būtų nustatę minėtos teisės įgijimo realizavimo tvarką, asmenys į atitinkamas institucijas kreipęsi dėl tokios teisės realizavimo galimybės ir sužinoję, kad atitinkami leidimai nėra ir tuo metu negali būti išduodami, negali būti traukiami administracinėn atsakomybėn ir baudžiami už tai, kad teisės aktai nėra tinkamai parengti dėl pačios įstatyme numatytos tvarkos įgyvendinimo.

Atsiliepimu Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas Jonas Reklaitis prašo atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto J. G. prašymą atnaujinti jo administracinio teisės pažeidimo bylą.

Atsiliepime nurodoma, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant materialiosios ar proceso teisės normų, todėl jos naikinti nėra pagrindo. J. G. pareiškime aptariamas įstatymo pakeitimas numato, kad papildomus reikalavimus, taikomus valstybinės reikšmės keliais važiuojančioms transporto priemonėms (jų junginiams), kurių ašies (ašių) apkrova neviršija leidžiamos apkrovos, o jų bendroji masė viršija leidžiamą bendrąją masę ir yra ne didesnė kaip 48 tonos, nustato Susisiekimo ministerija, o kai šios transporto priemonės (jų junginiai) važiuoja vietinės reikšmės keliais – savivaldybės. Sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį leidžiama važiuoti šiomis transporto priemonėmis (jų junginiais) tik su kelio savininku suderintais maršrutais arba kelio savininko nustatytais keliais ir kelio savininko nustatytomis sąlygomis. Pažymima, kad įstatymas numato, jog net ir tuo atveju, kai bendroji masė ir ašių apkrova atitinka teisės aktų reikalavimus, tokiomis transporto priemonėmis leidžiama važiuoti tik: 1) gavus atitinkamos formos leidimą; 2) sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį; 3) suderinus maršrutą su kelio savininkais. Tai reiškia, kad tam, jog asmuo galėtų teisėtai pasinaudoti minėta įstatymo norma, jis turi atlikti ir atitinkamas pareigas, kaip teisingai nurodyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimuose. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas pasielgė lengvabūdiškai, savavališkai leido jo vadovaujamam vairuotojui gabenti viršsvorį. Asmuo, neįvykdęs teisės aktų reikalavimų, nepasirūpinęs leidimu, nesumokėjęs atitinkamo dydžio mokesčio, negali teigti, jog veikė teisėtai, ir visą kaltę versti įstatymų spragoms. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo veikė neapdairiai, tikėdamasis išvengti atsakomybės, todėl nepateisinamas toks teisių ir teisėtų lūkesčių gynimo būdas, kai asmuo savavališkai įgyvendina savo teises, pažeisdamas įstatymų reikalavimus. Atsiliepime pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. vasario 25 d. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-2014 yra atmetęs pareiškėjo Ž. Č. prašymą dėl jo administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo ir šios nutarties motyvai yra tiesiogiai susiję su J. G. prašymu atnaujinti jo administracinio teisės pažeidimo bylą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto J. G. prašymas netenkintinas.

Dėl ATPK 145 straipsnio 3 dalies taikymo

ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas važiuoja be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, bei važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus. Taip pat įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai. Šios normos tikslas yra kelių bei juose esančių įrenginių apsauga nuo sugadinimų, ribojant didesnio nei bendrai leidžiama, svorio krovinių gabenimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. G. , būdamas UAB „E“ medienos pirkimo ir logistikos vadovu, neužtikrino ir nepasirūpino, jog vairuotojas Ž. Č. , vairuodamas UAB „E“ priklausančią transporto priemonę su kroviniu - eglės popiermedis, turėtų Klaipėdos miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduotą leidimą važiuoti Klaipėdos miesto gatvėmis didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jis gabeno krovinį, kurio masė buvo 45180 kg ir ji 5180 kg viršijo maksimalią leistiną bendrąją masę), arba kad krovinys su viršsvoriu iš viso nebūtų gabenamas. Šios faktinės aplinkybės įrodytos objektyviais rašytiniais bylos duomenimis - transporto priemonės svėrimo pažyma (b. l. 18, patikros sertifikatu (b. l. 31).

J. G. pareiškime atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą paminėta, kad dėl viršsvorio gabenimo jo vairuotojas Ž. Č. yra pateikęs prašymą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl jo administracinės bylos atnaujinimo. Kaip teisingai nurodyta pareiškime, administracinėn atsakomybėn patrauktas Ž. Č. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 2AT-15-2014 šis prašymas atmestas. Pažymėtina, kad šios bylos tiesiogiai susijusios, o pareiškėjų argumentai dėl administracinio teisės pažeidimo bylų atnaujinimo analogiški, todėl J. G. patraukimui administracinėn atsakomybėn Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ankstesnis sprendimas dėl Ž. Č., šioje byloje turi tiesioginę reikšmę.

Minėtoje nutartyje pažymėta, kad ATPK dešimtajame skirsnyje nustatyta atsakomybė už pažeidimus transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje. Taip ATPK numatytomis priemonėmis siekiama apsaugoti visuomenės sukurtus teisinius gėrius transporto, kelių ūkio bei ryšių srityje. Kiekvienas visuomenės narys, naudodamasis šiais objektais, privalo laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų bendrų pareigų. Atskirais atvejais įstatymų bei žemesnės galios teisės aktų kūrėjas transporto bei ryšių priemonių subjektams suteikė išimtines teises, tačiau jų įgyvendinimui nustatė specialias pareigas bei tvarką.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes teisę vežti krovinį, kurio bendra masė su transporto priemone viršija 40 tonų, suteikia Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, o ta aplinkybė, jog valstybės institucijos laiku nepriėmė įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, negali būti pagrindas jį nubausti. Tokia pareiškėjo pozicija neatitinka įstatymo reikalavimų. Kelių įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėms ir (ar) sunkiasvorėms transporto priemonėms galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Leidimai važiuoti tokiomis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais išduodami Susisiekimo ministerijos, o vietinės reikšmės viešaisiais keliais – savivaldybių nustatyta tvarka, sumokėjus įstatymų nustatyto dydžio mokestį. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatyme numatyta, kad transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių ašies (ašių) apkrova viršija leidžiamą apkrovą, nustatytą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu, sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį leidžiama važiuoti tik su kelio savininku suderintais maršrutais arba kelio savininko nustatytais keliais ir kelio savininko nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu nustatyta maksimaliai leidžiama 40 tonų ašies (ašių) apkrova transporto priemonių bendrosioms masėms.

Iš tiesų krovinio gabenimo metu teisės aktais nebuvo nustatyta, kokia tvarka išduodami leidimai gabenti sunkesnį nei 40 tonų krovinį. Tačiau, nors palankesnį asmeniui reglamentavimą įtvirtinantis įstatymas įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., jis, kaip vientisas teisės aktas, galioja visa apimtimi, todėl asmuo, norėdamas pasinaudoti jam palankesniu teisiniu reglamentavimu, negali tokia teise naudotis nevykdydamas tame pačiame įstatyme nustatytų pareigų. Įstatymo reguliuojamas santykis tarp kelio valdytojo ir naudotojo negali būti vienašališkas, o turi apimti teises ir pareigas, kurias numato įstatymas. Konkreti subjekto teisė gabenti krovinį atsiranda tik įvykdžius įstatyme keliamas sąlygas. Įstatyme įtvirtinta subjektų teisių ir pareigų visuma atskleidžia įstatymo turinį ir tikslus bei teisinio reguliavimo esmę. Svarbu pažymėti tai, kad Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas bei Kelių įstatymas yra skirtas kelių plėtros, priežiūros ir naudojimosi jais teisiniams pagrindams nustatyti, priežiūros šaltiniams numatyti, todėl savaime suprantama, jog sunkiasvorių krovinių gabenimas turi būti ribojamas, nes jis labiau gadina kelius. Įstatymo tikslas yra ne tik sudaryti sąlygas kelio naudotojams gabenti krovinius, bet ir apsaugoti valstybinės bei vietinės reikšmės kelius nuo sugadinimų, sudaryti finansavimo šaltinius keliams remontuoti ir atstatyti.

Įstatyme numatytų išimčių dėl didžiagabaričių ir sunkiasvorių krovinių pervežimo leidimų išdavimo nereglamentavimas žemesnės galios teisės aktais nereiškia, kad įstatymas negalioja.

Pažymėtina, kad bendrovei nebuvo jokio reikalo kreiptis į savivaldos institucijas dėl sunkesnio nei leista krovinio pervežimo, o savivaldybei tokį leidimą išduoti. Tereikėjo į autotransportą krauti tiek, kad bendra krovinio masė neviršytų leistos pervežimui. J. G. , būdamas UAB „E“ medienos pirkimo ir logistikos vadovu, nesikreipė į kelio savininką dėl leidimo pervežti sunkesnį nei leista krovinį, tokio leidimo neturėjo ir akivaizdžiai pažeidė Kelių įstatymo 20 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymą, kuriuo nustatyta maksimaliai leidžiama 40 tonų ašies (ašių) apkrova transporto priemonių bendrosioms masėms. Ne teisinio reguliavimo trūkumai, o krovinį gabenančio ir už jį atsakingo subjekto aplaidumas ir pareigų ignoravimas lėmė pažeidimo padarymą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. G. padarė ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius atitinkančią veiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti J. G. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.