Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

9. Apeliantai skunduose teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jų procesinės teisės. Kadangi jie yra Latvijos Respublikos piliečiai ir lietuvių kalbos nemoka, dėl to buvo apribota jų teisė į gynybą, jie negalėjo pilnavertiškai gintis, dauguma ikiteisminio tyrimo dokumentų nebuvo išversti į jiems suprantamą kalbą, visi kodeksai buvo tik lietuvių kalba, nebuvo tenkinami jų prašymai atlikti akistatą, parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą ir kiti. Taip pat nuteistasis R. M. skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo netinkamai atliktas asmens atpažinimas, tyrėja, atlikusi jo apklausas, nepilnai užrašydavo visus jo parodymus, o tik tai, ką pati norėdavo, prokuroras palaikė tyrėją. Dėl tyrėjos veiksmų jis rašė skundą Panevėžio apygardos teismui, tačiau skundas buvo persiųstas jo bylą tiriančiam prokurorui, kuris jo neišnagrinėjo. Taip pat teigia, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą jis nebuvo tinkamai supažindintas su baudžiamosios bylos medžiaga, byloje neteisingai nurodoma, kad jis atsisakė su ja susipažinti.

9.6. Nuteistieji skunde nepagrįstai nurodo, jog jų teisė į gynybą buvo pažeista tuo aspektu, jog dauguma ikiteisminio tyrimo dokumentų nebuvo išversti į jiems suprantamą kalbą. Jau minėta, kad pagal BPK ir Konvencijos nuostatas, nėra reikalaujama, kad proceso metu būtų išversti visi rašytiniai įrodymai ar kiti proceso dokumentai, o proceso metu yra teikiama vertėjo pagalba, kuri turi būti tokia, kad suteiktų kaltinamajam galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistiesiems pareiškus pirminius ir patikslintus įtarimus, apklausiant juos kaip įtariamuosius, abu nurodė, kad įtarimai jiems buvo perskaityti, su jais susipažino, jų esmę suprato, ir, dalyvaujant vertėjai bei gynėjams, davė parodymus (2 t. b. l. 62–64, 69–72, 140–142, 148–153). Duoti jų parodymai vertėjos buvo išversti, užrašyti ir jiems perskaityti, jokių pastabų nei dėl vertimo, nei dėl surašytų jų paaiškinimų, nuteistieji ar jų gynėjai nepareiškė. Ikiteisminio tyrimo metu svarstant kardomosios priemonės skyrimo bei jos pratęsimo klausimus, teismo posėdžiuose dalyvaujant vertėjai ir gynėjams, nuteistieji turėjo galimybę pasisakyti dėl sprendžiamų klausimų, o priimti procesiniai sprendimai jiems buvo perskaityti, išaiškinta jų esmė, teisė juos apskųsti, nuteistieji savo parašais patvirtino, kad su procesiniais sprendimais yra susipažinę (2 t., b. l. 75–76, 88–90, 156–157, 173–175). Be to, nuteistasis R. M. naudojosi teise skųsti sprendimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo – skundė Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria jam buvo pratęstas suėmimas trims mėnesiams, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi nuteistojo skundą atmetė. 2017 m. spalio 31 d. įtariamiesiems, dalyvaujant vertėjai, jų gynėjams buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, nustatytas terminas susipažinimui su bylos medžiaga, nuteistasis J. P. su tuo buvo supažindintas pasirašytinai, o R. M. nurodė, kad atsisako susipažinti su bylos medžiaga (2 t. b. l. 199–200). 2017 m. lapkričio 3 d. nuteistasis J. P. dalyvaujant vertėjai ir gynėjui pasirašė, jog su bylos medžiaga yra susipažinęs (3 t., b. l. 3), nuteistojo R. M. gynėjas advokatas J. P. pasirašė, kad su bylos medžiaga yra susipažinęs, papildymų neturi (3 t., b. l. 7). Po paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą dar buvo priimtas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro M. Jurkėno 2017 m. lapkričio 7 d. nutarimas atsisakyti tenkinti nuteistojo R. M. 2017 m. lapkričio 6 d. prašymus, kuris įtariamajam buvo išverstas į rusų kalbą (3 t., b. l. 92–93 b. l.). Į rusų kalbą buvo išverstas ir kaltinamasis aktas (3 t., b. l. 74–86), su kuriuo kaltinamieji susipažino ir apie tai nurodė pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 104). Paminėtos aplinkybės rodo, jog visais atvejais išvertus įtariamiesiems jų apklausų protokolus ir kitus procesinius dokumentus jų turinys įtariamiesiems buvo suprantamas.

9.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeista įtariamųjų R. M. ir J. P. teisė į teisingą vertimą, jiems buvo užtikrinta teisė dalyvauti baudžiamajame procese, nes esminiai procesiniai dokumentai buvo išversti į nuteistiesiems suprantamą kalbą, vertėjų pagalba suteikė jiems galimybę susipažinti su byla ir gintis bei pateikti teismui savo įvykio versiją.

9.8. Deklaratyviais laikytini nuteistojo R. M. teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėja, atlikusi jo apklausas, nepilnai užrašydavo visus jo paaiškinimus, o užrašydavo tik tai, ką pati norėdavo, o skundas dėl tyrėjos veiksmų neišnagrinėtas.

9.9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įtariamasis R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus. Apklausos vyko dalyvaujant vertėjai bei įtariamojo gynėjams. R. M. savo noru davė paaiškinimus, kurie vertėjos buvo išversti, užrašyti ir tiek jam, tiek gynėjui perskaityti. Nors įtariamasis R. M. abu kartus atsisakė pasirašyti apklausų protokoluose, tačiau nei jis, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl užrašytų paaiškinimų nereiškė, neprašė jų papildyti. Be to, ir vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose nei R. M., nei jo gynėjas neprašė pakartotinai jo apklausti, neteikė jokių papildymų. Tai, kad R. M. nesutinka su užrašytais jo paaiškinimais, jis nurodė tik po to, kai jam jau buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2017 m. lapkričio 6 d. R. M. prokurorui pateikė prašymą pakeisti vertėją, advokatą, tyrėją. Priešingai nei nurodo apeliantas, šis jo prašymas buvo išspręstas – Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro M. Jurkėno 2017 m. lapkričio 7 d. nutarimu prašymą dėl tyrėjos ir vertėjos nušalinimo atmetė, o prašymą dėl advokato nušalinimo perdavė spręsti ikiteisminio tyrimo teisėjui (3 t., b. l. 90–91), nutarimas įstatymo nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. 2017 m. lapkričio 16 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmams. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. M. ir J. P. nušalinimų dalyvaujantiems gynėjams nereiškė (3 t., b. l. 104). Taip pat teisme gynybos prašymu buvo apklausta R. M. apklausas atlikusi tyrėja G. A., kuri nurodė, kad R. M. apklausų metu dalyvavo jo gynėjai ir vertėja, jokių pretenzijų jos (G. A.) atžvilgiu dėl vykdomų apklausų, parodymų užrašymo, taip pat dėl neteisingo vertimo nei R. M., nei gynėjai neišsakė, prašymų gauta nebuvo (3 t., b. l. 172–173).

9.12. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėti įtariamųjų prašymai buvo pateikti tada, kai įtariamiesiems jau buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (3 t., b. l. 3, 87–91). Jau minėtu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro M. Jurkėno 2017 m. lapkričio 7 d. nutarimu buvo atmestas įtariamojo R. M. prašymas dėl paminėtų procesinių veiksmų atlikimo nurodant, kad 2017 m. lapkričio 6 d. byloje nustatyta, jog yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę, pabaigti ikiteismini tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą, papildomų tyrimo veiksmų atlikimas yra netikslingas (3 t., 90–91 b. l.). Pažymėtina, kad procesiniai duomenų rinkimo veiksmai turi būti atliekami, jei yra tikimybė, jog, juos atlikus, gali būti gauti nauji, padarytos veikos ištyrimui reikšmingi duomenys, ar įrodinėtinos byloje aplinkybės gali būti nustatytos išsamiau. Pareiga išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas įstatymu yra numatyta prokurorui, nes būtent jis organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja ir kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą (BPK 164 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), būtent prokuroras sprendžia, ar surinktų duomenų visumos pakanka kaltinamajam aktui surašyti. Šiuo atveju, prokuroras, įsitikinęs, kad byloje esančių duomenų pakanka, motyvuotai atmetė apeliantų prašymą dėl minėtų veiksmų atlikimo ir byloje surašė kaltinamąjį aktą.

9.15. Nepagrįstai nuteistasis R. M. skunde teigia, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą jis nebuvo tinkamai supažindintas su baudžiamosios bylos medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 31 d., dalyvaujant vertėjui ir gynėjui, įtariamajam R. M. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinta jo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga bei pateikti prašymus. Tačiau kaip matyti iš protokolo, R. M. su bylos medžiaga susipažinti nepageidavo, pasirašyti protokole dėl paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą atsisakė (2 t., b. l. 200). 2017 m. lapkričio 2 d. R. M. gynėjas advokatas J. P. pasirašė, kad su bylos medžiaga yra susipažinęs, prašymų ir papildymų neturi, taip pat matyti, kad jam buvo leista pasidaryti bylos dokumentų kopijas (3 t. b. l. 6–7).

9.17. Nepagrįstai R. M. skunde ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktą procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu dalyvavo R. M. gynėjas, vertėja (1 t., b. l. 187-191). Nukentėjusioji D. Z. asmens parodymo atpažinti metu iš trijų pateiktų atpažinti asmenų –atpažino R. M. (1 t., b. l. 192-196). Įvertinus baudžiamojoje byloje esančius duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad atliekant asmens parodymą atpažinti nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos tvarkos (BPK 179, 191, 192, 195 straipsniai), be to, atpažinimo protokolą pasirašė tiek pats R. M., tiek ir jo gynėjas, protokole nėra nurodyta jokių pastabų ar pareiškimų dėl minėto procesinio veiksmo eigos.

10. Nuteistieji skunduose ginčija jų kaip bendrininkų veikimą kartu ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nuteistasis R. M. teigia, jog jis neturėjo tikslo pagrobti automobilio, o norėjo tik pasikalbėti su nukentėjusiąją ir paprašyti, kad ji nuvežtų į Latviją, tačiau spontaniškai 2–3 kartus ją pastūmė, todėl jam turėtų būti taikoma atsakomybė tik už nukentėjusiajai padarytą sveikatos sutrikdymą ir jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis J. P. teigia, kad nors pradžioje jis turėjo tikslą pagrobti automobilį, tačiau pamatęs, kad R. M. su nukentėjusiąją įkrito į automobilio vidų, išsigando ir atsisakė savo ketinimo pagrobti automobilį – užgesino automobilio variklį ir išlipo iš automobilio, todėl mano, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta BK 23 straipsnio pagrindu (savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą).

10.1. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).

10.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje bendravykdytoju pripažįstamas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja bent dalį jų. Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-271-303/2016).

10.3. Nuteistųjų R. M., J. P., nukentėjusiosios D. Z. ir kitais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną nuteistieji R. M. ir J. P. vaikščiojo (duomenys neskelbtini) aplinkui, ieškodami asmenų, kurie galėtų juos savo transporto priemone nuvežti į Rygą, tačiau nerado. Nuteistieji R. M. ir J. P. iš pradžių buvo priėję ir prie nukentėjusiosios, prašė nuvežti juos į Rygą, tačiau nukentėjusioji atsisakė tą daryti. Iš J. P. parodymų matyti, kad jis stebėjo nukentėjusiosios automobilį, matė, kad prie kiosko priėjus pirkėjams, nukentėjusioji išlipdavo iš savo automobilio ir nueidavo prie kioskų, todėl sugalvojo jos automobilį pagrobti; pamatęs žmogų, einantį kioskelio kryptimi, pagalvojo, kad nukentėjusioji tuojau iš automobilio nueis pas jį, todėl ėjo link automobilio (3 t., b. l. 174–175 ). Iš R. M. parodymų matyti, kad ne vieną kartą praeidamas pro kioską, kuriame dirbo nukentėjusioji, matė stovintį jos automobilį, matė ant priekinės automobilio sėdynės sėdinčią nukentėjusiąją, automobilio durelės buvo atidarytos ir staiga jis sugalvojo įstumti nukentėjusiąją į automobilį ir jame sėdint paprašyti, kad ji parvežtų į Latviją (3 t. b. l. 173–174).

10.4. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad jai sėdint savo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, link jos tuo pačiu metu pradėjo eiti abu nuteistieji – R. M. ir J. P.. R. M. ėjo link nukentėjusiosios, o J. P. – link jos automobilio vairuotojo pusės; priėjęs R. M. ir nieko nepasakęs vieną kartą trenkė nukentėjusiajai į kairį skruostą, ji nukrito link vairuotojo sėdynės; R. M. stūmė nukentėjusiąją į automobilio vidų, rusų kalba sakė, kad važiuos į Rygą. Grumtynių metu R. M. nukentėjusiajai dar du kartus sudavė į veidą, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Kol nukentėjusioji ir R. M. automobilyje ant priekinės sėdynės grūmėsi, nuteistasis J. P. su automobilyje buvusio automobilio raktu užvedinėjo automobilį, tačiau jis tai užsikurdavo, tai užgesdavo, taip įvyko tris kartus, automobilis pajudėjo į priekį apie 5 metrus link toje gatvėje buvusios pėsčiųjų perėjos. Grumiantis nukentėjusioji iš automobilio išslydo ir nukrito ant žemės. Nukentėjusiajai išslydus iš automobilio, abu nuteistieji užsidarė automobilio dureles ir juo pavažiavo dar kelis metrus. Paskui automobilio variklis užgeso, o R. M. ir J. P. atsidarė automobilio duris, išlipo ir pabėgo. Iš automobilio sklido juodi dūmai (3 t. b. l. 106–107).

10.5. Priešingai nei teigia apeliantai, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek dvejose apklausose ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 65–68, 69–74), parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 79–99) nukentėjusiosios parodymai nekito, esminėse detalėse sutampo, jokių esminių prieštaravimų nei tarp jos parodymų, nei kitų byloje esančių įrodymų nėra, o pagrindų, dėl kurių nebūtų galima jais vadovautis, byloje taip pat nenustatyta. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

10.6. Nors nuteistasis R. M. ginčija aplinkybę, jog sudavė nukentėjusiajai smūgius į veidą, teigdamas, kad tik 2–3 kartus spontaniškai ją pastūmė, tačiau smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją aplinkybę patvirtina ne tik išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir byloje esanti Specialisto išvada Nr. pG 1163/2017 (05) iš kurios matyti, kad D. Z. nustatyta kairio žandikaulio ančio viršutinės–priekinės sienelės lūžis, poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, minkštųjų audinių patinimas kairio skruosto srityje. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienu kieto buko daikto trauminiu poveikiu, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku smūgiuojant kumščiu. Dėl kairio žandinio ančio viršutinės–priekinės sienelės lūžio D. Z. sveikata sutrikdyta nesunkiai – ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 117–118). Minėtą aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. M., A. R., N. B., A. K. parodymai, kad iš karto po įvykio matė nukentėjusiąją D. Z. kruvinu, sumuštu veidu. Be to, ir pats nuteistais R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose nurodė, kad spontaniškai nukentėjusiajai trenkė delnu per veidą (2 t., b. l. 63).

10.7. Bylos duomenimis paneigti nuteistųjų teiginiai, kad jie iš nukentėjusiosios automobilio stovėjimo vietos nepavažiavo. Nukentėjusioji nuosekliai viso proceso metu nurodė, kad įvykio metu nuteistasis J. P. tris kartus bandė užvesti jos automobilį, tačiau tai užkurdavo automobilį, tai jis vėl užgesdavo, automobilis pajudėjo į priekį apie 5 metrus link pėsčiųjų perėjos; kai ji išslydo iš automobilio, nuteistieji automobiliu pavažiavo dar kelis metrus, po to automobili variklis užgeso, automobilis sustojo, o nuteistieji atsidarė automobilio dureles, išlipo ir pabėgo; iš automobilio sklido juodi dūmai. Tokius parodymus nukentėjusioji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu – t. y. parodė vietą, kurioje stovėjo jos automobilis ir kur ji sėdėjo iki užpuolimo; vietą, kurioje ji iš važiuojančio automobilio išslydo ir nukrito ant šaligatvio, parodė toje vietoje likusias jos kraujo dėmes; vietą iki kurios jai iškritus iš automobilio nuteistieji dar pavažiavo automobiliu ir kurioje nuteistieji sustojo, paliko automobilį ir pabėgo (1 t., b. l. 79-97). Pagal nukentėjusiosios parodymus buvo sudarytas planas – schema, kurioje nurodoma kur, kokioje vietoje, stovėjo nukentėjusiosios automobilis iki įvykio, kurioje vietoje nukentėjusioji išslydo iš automobilio, kur rastos kraujo dėmės, kurioje vietoje automobilis stovėjo, kai nuteistieji iš jo išlipo ir pabėgo (1 t. b. l. 98). Jokių esminių prieštaravimų tarp visų aukščiau paminėtų įrodymų nenustatyta. Be to, minėtas aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojų parodymai: liudytoja S. M. matė, kad tuo metu, kai nuteistieji pabėgo iš nukentėjusiosios automobilio, iš jo rūko dūmai; liudytojas A. K. girdėjo labai garsų nukentėjusiosios automobilio variklio garsą; liudytojai S. M., A. R., N. B.. A. K. nurodė, kad po įvykio automobilis stovėjo prie pėsčiųjų perėjos, o paprastai jis stovi priešais gėlių kioskelį; į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė A. K. matė nukentėjusiosios automobilį stovintį už 5–6 metrų nuo gėlių kioskelio; liudytojas T. Č. prieš įvykį matė nukentėjusios automobilį stovintį prie kioskelio. Visi paminėti duomenys paneigia nuteistųjų nurodomas aplinkybes, kad nukentėjusiosios automobilis iš savo stovėjimo vietos nepajudėjo.

10.8. Nors nuteistieji teigia, kad tarp jų nebuvo susitarimo pagrobti nukentėjusiosios automobilį ir jie veikė atskirai, tačiau šie teiginiai atmetami. Pažymėtina, kad susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2009, 2K-214/2011).

10.11. Nepagrįstai J. P. ir jo gynėjas skunde prašo pripažinti, jog J. P. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog nuteistieji nuo pat pradžių siekė nukentėjusiosios automobiliu nuvažiuoti į Rygą, ir, siekdami tai įgyvendinti, jie ėmėsi bendrų neteisėtų veiksmų siekdami pagrobti nukentėjusiosios automobilį – R. M. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, J. P. užvedinėjo automobilio variklį, nukentėjusiajai grumtynių metu išslydus iš automobilio, nuteistieji savo veiksmų nenutraukė – užsidarė automobilio dureles, J. P. užvedinėjo automobilio variklį, jam užgęstant ir vėl užsikuriant, nuteistieji automobiliu pavažiavo dar kelis metrus ir tik tada, kai automobilis šalia perėjos vėl užgeso, nuteistieji išlipo iš automobilio ir pabėgo. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistieji iš įvykio vietos su nukentėjusiosios automobiliu neišvažiavo ne dėl pačių valios, o tik dėl susiklosčiusių aplinkybių visumos – nuteistiesiems nepavyko automobiliu išvažiuoti iš įvykio vietos, nes jis kelis kartus užkurtas vis užgesdavo, į priekį pajudėjo tik kelis metrus, iš automobilio pradėjo sklisti dūmai, be to, nukentėjusioji, išslydusi iš automobilio ėmė kviestis pagalbos, į įvykio vietą atėjo kitų asmenų, todėl nuteistieji, įvertinę visą situaciją, iš automobilio išlipo ir pabėgo. Taigi esant paminėtų aplinkybių visumai pripažinti, jog nuteistasis J. P. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, nėra pagrindo.

10.13. BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

10.15. Nors šioje byloje nutiestieji savo neteisėtais veiksmais jau buvo fiziškai užvaldę automobilį, t. y. abu buvo automobilio viduje, J. P., sėdėdamas automobilio keleivio vietoje, automobilyje buvusiu rakteliu užvedinėjo automobilio variklį, nukentėjusioji buvo iškritusi iš automobilio, tačiau kaip matyti, nuteistieji iš įvykio vietos automobiliu neišvažiavo, nes automobilis kelis kartus J. P. užkurtas vis užgesdavo, automobiliu nuteistieji pajudėjo tik kelis metrus, iš automobilio pradėjo sklisti dūmai, o nukentėjusioji kvietė pagalbą, į įvykio vietą atėjo kitų asmenų, todėl nuteistieji išlipo iš automobilio ir pabėgo. Visi paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų ketinimas nebuvo įgyvendintas ir nusikaltimas nebuvo baigtas dėl visų aukščiau paminėtų, t. y. nuo nuteistųjų valios nepriklausiančių, aplinkybių.