Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui Z. K. (Z. K.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. K. (Z. K.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė dalies skundo reikalavimų atsisakymą, kuriame nurodo, kad atsisako reikalavimo priteisti iš atsakovo delspinigius. Prašė neatidėti sprendimo vykdymo metams, nes jau yra išėjęs į pensiją, tačiau dar pensininko pažymėjimas neišduotas, kitokio dokumento taip pat pateikti negali. Pareiškėjas kitus skundo reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti (b. l. 31-32).

Sutinka, kad pareiškėjo skunde neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai, ją patvirtina pateikti atsiskaitymo lapeliai.

Mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nepagrįstas, nes delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo jo kaltės nėra.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009-10-14 priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“, kuriame konstatuojama, kad 2008 metų pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės. Vilniaus apskr. VPK yra įgaliotas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Papildomų lėšų šių metų Vilniaus apskr. VPK biudžete nenumatyta. 2010-01-07 Policijos departamento rašte Nr. 5-S-93, nurodyta, kad tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas turės dengti iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis lemti paties pareiškėjo ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Vilniaus apskr. VPK viršininkas 2010-05-27 raštu Nr. 10-S-9655 informavo, kad skirto finansavimo 2010 metais nepakanka darbuotojų darbo užmokesčiui. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį bei pateiktą informaciją apie Vilniaus apskr. VPK finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant (b. l. 25).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 18).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas, dalis bylos nutrauktina.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Pareiškėjas teismo posėdyje pateikė dalies skundo reikalavimų atsisakymą, kuriame nurodo, kad atsisako reikalavimo priteisti iš atsakovo delspinigius, nurodė, kad atsisakymo pasekmės jam žinomos (b. l.30).

Teismas nutraukia bylą, jeigu prašymą padavęs asmuo jo atsisako ir jam yra žinomos skundo (prašymo) atsisakymo pasekmės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 3 p.). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 str. 3 d.).

Kadangi pareiškėjas atsisako reikalavimo priteisti iš atsakovo delspinigius, nurodo, kad atsisakymo pasekmės jam žinomos, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti delspinigius nutrauktina.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2006-2008 m. dirbo Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto Antrajame policijos komisariate (b. l. 4–6, 19–21). Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė už darbą 2006-2008 metais.

Iš Vilniaus apskr. VPK išduotų suvestinių atsiskaitymo lapelių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 4–6) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 19–21) matyti, kad 2007 m. gegužės mėn. pritaikius 70 proc. ribojimą priedų ir priemokų sumai, pareiškėjui neišmokėta 53,55 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 353,94 Lt. 2008 m. rugsėjo mėn. už darbą 2006 metų pirmąjį-ketvirtąjį ketvirčiais neišmokėta 91,21 Lt, 31,78 Lt, 365,47 Lt ir 10,08 Lt.

Taigi iš viso pareiškėjui buvo neišmokėta 906,03 Lt (b. l. 4–6, 19–21) priedų ir priemokų, kurie pagal LR DK 186 straipsnio 2 dalį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovo argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.

Pagal Darbo kodekso 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Tai, kad 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nebuvo numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad šių lėšų skyrimo atitinkamiems komisariatams klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Akcentuotina tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apskr. VPK, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus apskr. VPK.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas skunde teismui prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą taikytam 70 procentų ribojimui, tačiau pažymėtina, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 d., ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas, įvertinęs atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus bei 2011-11-21 pateiktą raštą „Dėl neatvykino į administracinės bylos Nr. I-533-171/2011 nagrinėjimą“, daro išvadą, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje neprašo taikyti ieškinio senaties termino.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2006-2008 metus.

Teismas tenkina atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teismas, vadovaudamasis aplinkybe dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatuotos Seimo 2008-12-09 nutarimu Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis Nr. A-575-1831/2011), atideda sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str., 85–87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 101 str. 3 p., 102 str. 3 d., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato delspinigius, nutraukti.

Kitą pareiškėjo Z. K. (Z. K.) skundo dalį tenkinti.

Pareiškėjui Z. K. (Z. K.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 906,03 Lt (devynis šimtus šešis litus ir tris centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.