- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- I-1213-283/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01558-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Ž. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), priteisti 50 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2009 m. iki 2014 m. buvo laikomas Šiaulių TI įvairiose kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. M. Ž. teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m. ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti, pareiškėjas, sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai būdavo nepakeliama. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė pareiškėjo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumenkinimą ir kitokius nepatogumus (2-4 b. l.). Teismo posėdyje M. Ž., iš esmės remdamasis skunde nurodytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais bei motyvais, prašė tenkinti jo skundą. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas su pertraukomis. Didžiausia žala jam buvo padaryta dėl to, kad Šiaulių TI kameros būdavo perpildytos, dėl to visada trūkdavo gryno oro, kamerose trūko natūralaus apšvietimo. Be to, nors nuo 2013 m. birželio mėn. jis neberūkė, tačiau vis tiek buvo talpinamas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis. Apie tai, kad jis turėjo teisę ankščiau kreiptis į teismą, gindamas savo pažeistas teises, pareiškėjas nežinojo, todėl skundą teismui pateikė tik 2015 m., kai per visuomenės informavimo priemones sužinojo apie Šiaulių TI nuolat pažeidžiamas asmenų teises.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių TI atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (22 b. l. ). Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo M. Ž. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Nurodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant reikalui, Šiaulių TI administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to tvirtino, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Dėl sąlygų Priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje Šiaulių TI nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems bei nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata atliekama laikantis nustatytų reikalavimų. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių, negalima nustatyti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ar neveikimo. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją (15-22 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo M. Ž. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. Ž. nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. gegužės 27 d. ir nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2014 m. liepos 1 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI (24-42 b. l.).Atsakovei atstovaujantis Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gegužės 19 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (5 b. l.). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas M. Ž. teismo posėdyje nurodė, kad apie galimybę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nežinojo. Įvertinus pareiškėjo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad M. Ž. nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus bei iš jų kylančius žalingus padarinius, kuriuos pareiškėjas juto būdamas Šiaulių TI. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, vertinamas kaip pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. M. Ž. nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nuo 2009-08-05 iki 2010-05-27 ir nuo 2012-03-20 iki 2012-05-18 žinojo ir turėjo žinoti apie įvairaus pobūdžio jo teisių pažeidimus. Teismas pažymi, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmeniui galimybę, remiantis 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už 2009-08-05 - 2010-05-27 laikotarpį. Esant Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių TI prašymui, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už 2009 m. rugpjūčio 5 d. - 2010 m. gegužės 27 d. ir 2012 m. kovo 20 d. - 2012 m. gegužės 18 d. laikotarpius taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. liepos 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta ir nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), kuri nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas M. Ž. kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus.
EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT yra nustatęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje vienam žmogui tenkanti norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 daro išvadą, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjas teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkanti plotą, turi būti atsižvelgiama į patalpų užstatymą baldais ir kitais įrenginiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad apskaičiuojant suimtajam tekdavusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tenkančio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, privaloma išskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-07 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. Ž.“ duomenimis, pareiškėjas M. Ž. ginčo laikotarpiu 734 dienas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 13, 14, 32, 44, 46, 59, 60, 62, 82, 87, 102 (24-42 b. l.). Nurodytoje pažymoje Šiaulių TI pateikė duomenis apie nurodytų kamerų plotus, jose laikytų asmenų skaičių, buvusį 7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min. (24-42 b. l.). Atsižvelgus į šiuos duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2012-05-19 iki 2013-06-12, buvo laikomas kameroje Nr. 102, kurios plotas 16,63 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 8,32 kv. m iki 2,08 kv. m kameros ploto); nuo 2013-06-12 iki 2013-06-13 - kameroje Nr. 13, kurios plotas 15,88 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 15,88 kv. m iki 3,18 kv. m kameros ploto); nuo 2013-06-13 iki 2013-08-29, nuo 2013-11-05 iki 2013-12-11 ir nuo 2014-05-16 iki 2014-06-25 - kameroje Nr. 62, kurios plotas 17,01 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,67 kv. m iki 2,13 kv. m kameros ploto); nuo 2013-09-03 iki 2013-09-04 - kameroje Nr. 60, kurios plotas 17,68 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,54 kv. m iki 2,53 kv. m kameros ploto); nuo 2013-09-04 iki 2013-09-17 - kameroje Nr. 46, kurios plotas 18,33 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,11 kv. m iki 2,62 kv. m kameros ploto); nuo 2013-09-17 iki 2013-09-30 - kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,91 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 10,46 kv. m iki 3,49 kv. m kameros ploto); nuo 2013-10-02 iki 2013-10-25 - kameroje Nr. 44, kurios plotas 17,92 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 17,92 kv. m iki 2,56 kv. m kameros ploto); nuo 2013-10-25 iki 2013-10-29, nuo 2013-12-17 iki 2014-01-16 ir nuo 2014-12-14 iki 2014-03-24 - kameroje Nr. 14, kurios plotas 19,56 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,89 kv. m iki 2,45 kv. m kameros ploto); nuo 2014-01-21 iki 2014-02-11 - kameroje Nr. 87, kurios plotas 19,6 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 19,6 kv. m iki 2,8 kv. m kameros ploto); nuo 2014-03-24 iki 2014-05-14 - kameroje Nr. 82, kurios plotas 22,88 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 11,44 kv. m iki 2,86 kv. m kameros ploto); nuo 2014-06-27 iki 2014-07-01 - kameroje Nr. 59, kurios plotas 19,78 kv. m. (kameroje buvo patalpinta 5 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 3,96 kv. m kameros ploto).
Teismas, išanalizavęs šiuos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma 120 dienų atitiko minimalius reikalavimus, 540 dienų pareiškėjui tekdavo mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto, o 74 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, kadangi pastarosiomis dienomis pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas svyruodavo nuo atitinkančio minimalius reikalavimus iki pažeidimo. Teismo vertinimu, pateiktos pažymos duomenys neleidžia tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, kadangi Šiaulių TI pateikė duomenis tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val.. Atsižvelgus į tai, kad įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą minimalų nebuvo pažeistos, pareiga tenka Šiaulių TI, todėl visos kilusios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjas 617 dienų, t. y. beveik du metus, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos jose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog faktinis pareiškėjui tenkantis laisvas plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuojama, kad nurodytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad Šiaulių TI kamerose buvo šalta, drėgna, jose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.
Pagal HN 76:2010 6 ir 13 punktus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato HN 76:2010 22 ir 23 punktai, nustatantys, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas – kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė – 35-60% . Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Minėtoje pažymoje Šiaulių TI nurodė, kad kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, tačiau jose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, kameros sudarytos vėdinamos per langus (44-47 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose 2013-07-09 Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu - 2013-06-26) (54-61 b. l.) bei 2014-10-03 Nr. EP-406 (periodinis patikrinimas atliktas ne ginčo laikotarpiu - 2014-09-25) (70-73 b. l.) konstatavo, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (44-47 b. l.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenys leidžia spręsti, kad ši institucija sistemingai tikrino Šiaulių TI kamerų būklės atitiktį higienos normoms vertinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas ar kiti asmenys būtų kreipėsi skundais dėl netinkamų vėdinimo, apšvietimo, temperatūros sąlygų. Byloje nustatyta, kad ne ginčo laikotarpiu buvo patikrintos kameros Nr. 13, 44, 102, tačiau jose temperatūros, santykinės drėgmės pažeidimų nebuvo nustatyta (75-83 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl natūralaus apšvietimo ir oro judėjimo kamerose, atsižvelgė į Šiaulių TI pastato statusą. Teismo vertinimu, šiems kameros įrengimo reikalavimams įgyvendinti nepakanka atlikti paprastąjį kamerų remontą. Pagal HN 76:2010 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tokios pozicijos laikosi ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras, nurodydamas, kad pareiškėjų skunduose nurodyti natūralaus apšvietimo koeficientas, oro judėjimo greitis, ventiliacija kubiniais metrais per valandą nevertintini, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais (80 b. l.). Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms neteikė skundų dėl šalčio, drėgmės, oro ar natūralaus apšvietimo trūkumo (43 b. l.). Teismui pateiktame skunde ir teismo posėdyje pareiškėjas nurodė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad gyvenamosiose kamerose šalta, drėgna, trūko oro, tačiau jų nekonkretizavo ir nenurodė, kuriose konkrečiose kamerose ir konkrečiai kada pasireiškė oro ar natūralaus apšvietimo trūkumas, jautė šaltį ir drėgmę.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 6, 13, 22, 23, 24 ir 26 punktų reikalavimus.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė, kai atvykstant į Šiaulių TI ir iš jo išvykstant, asmens ar daiktų apžiūra būdavo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (2005-07-04 įsakymo Nr. 4/07-130 redakcija, toliau– Instrukcija) 152 punkte (buvęs 144 punktas) nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 153.1 punkte (buvęs 145.1 punktas) numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas (buvęs 146 punktas) detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką, visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir pareiškėjo paaiškinimus, sprendžia, jog M. Ž. nurodyti argumentai, kad jo asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, verčiant jį nusirengti šaltyje, daiktus dėti į nešvarias dėžes yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Tokių pareiškėjo teiginių nepagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai - Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 ir 2013-07-09 surašytame patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuoti duomenys (55, 93 b. l.). Šiuose aktuose nurodyta, jog priėmimo - paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekcija atliekama, kabinos tvarkingos, išvalytos; sulaikyti asmenys jose būna iki 2 val. - Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad priėmimo – paskirstymo skyriuje kamerose reikalingas paprastasis remontas, tačiau (93 b. l.). jokių esminių sanitarijos ir higienos normų pažeidimų nebuvo neužfiksuota. Be to, teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, atsižvelgia ir į pačios asmens kratos specifiką, t. y. į tai, kad tai nėra ilgai trunkantis procesas, nes atliekant visą asmens kratą, nors asmuo ir yra pilnai išrengiamas, tačiau tai trunka neilgą laiko tarpą. Teismo vertinimu, tokia procedūra nepripažįstama kaip galinti sukelti ilgalaikius ir gilius žalingus padarinius.
Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia, kad jam atvykstant ir (ar) išvykstant iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tos priežasties ši pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo sukelta ir tuo, kad Šiaulių TI kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).
Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 metų, vykdant teisės aktų reikalavimus, Šiaulių TI taikoma praktika, jog į izoliatorių atvykę asmenys pareikštų pageidavimą, į kokio tipo – rūkančiųjų ar nerūkančiųjų – kameras juos skirti. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, atsižvelgę į gautą informaciją, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal prašymus, suimtųjų parengtus atvykus į tardymo izoliatorių, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 ir 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuoti duomenys (55, 71 b. l.). Šiaulių TI teismui pateikė pareiškėjo 2013-03-20 parengtą prašymą, kuriame jis nurodo, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (48 b. l.). Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad jis neberūko nuo 2013 m. birželio mėn., tačiau vis tiek jis būdavo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad jam žinoma galimybė teikti Šiaulių TI administracijai prašymą dėl buvimo kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Be to, M. Ž. paaiškino, kad Šiaulių TI administracijai aplinkybės, jog nuo 2013 m. birželio mėn. jis neberūko, nepranešė ir prašymo perkelti į nerūkančiųjų kamerą neteikė. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas be jo sutikimo buvo talpinamas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Teismas pareiškėjo nurodymą, kad rūkantys asmenys Šiaulių TI buvo laikomi kartu su nerūkančiais, vertina kaip bendro pobūdžio teiginį, kuris neatspindi pareiškėjo asmeniškai patirtų išgyvenimų ir neįrodo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Be to, kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs vertinami pareiškėjo pateikti argumentai apie Šiaulių TI pareigūnų sudaromas konfliktines situacijas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie tokius teisei priešingus pareigūnų veiksmus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, šios įstaigos administracijai būtų reiškęs nusiskundimus ir pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pareigūnų veiksmų, teikęs skundus ir prašymus. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, skundo dalis dėl neturtinės žalos atsiradimo, kai Šiaulių TI kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu, atmetama kaip nepagrįsta.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 42 paras ), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po 10 mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog priteisiama 3 460,00 Eur dydžio neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Mindaugo Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti Mindaugui Ž., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 460,00 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.