Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-458/2015

Teisėja Viktorija Vasiliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00045-2013-3

2015 m. liepos 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. T., gim. 1986-10-05, pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių;

pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 146 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4., 5 d., 1 p., 2 p., 6 d., 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-25 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2015-03-03 nuosprendžiu, bei šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 140, 145, 146 straipsnius subendrino apėmimo bei sudėjimo būdu ir pridėjo dalį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-16 nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskyrė galutinę subendrintą 5 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnius nuosprendžius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas R. T. kitoje byloje laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-01-07 iki 2014-11-25. Bausmės laikas skaičiuotinas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir priteista iš kaltinamojo R. T. 39,41 eurus turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. 2013-02-28, nuo 1.30 val. iki 3 val., viloje „(-)“, (duomenys neskelbtini), Palangoje, ne mažiau kaip 15 kartų rankomis sudavė nukentėjusiajai R. V. į galvą, ranka stipriai suspaudė apatinį žandikaulį, du kartus ranka sudavė į kairės pusės šonkaulius, abiem rankomis sudavė į krūtinę ir nuo postūmio nukentėjusioji atsitrenkė į sieną. Tokiais veiksmais R. T. nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, muštinę žaizdą lūpoje, poodinę kraujosruvą galvos dešinėje, galvos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą (šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą) bei sukėlė fizinį skausmą.

Be to, R. T. grasino nužudyti žmogų esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent jis 2013-02-28, nuo 1.30 val. iki 3 val., viloje „(-)“, (duomenys neskelbtini), Palangoje, fizinio smurto (mušimo bei kitokio smurtavimo) metu prieš nukentėjusiąją R. V., du kartus prikišdamas peilį prie R. V. kaklo ir sakydamas: „tave vis tiek kada nors pribaigsiu“, grasino nužudyti R. V. ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat R. T. neteisėtai atėmė laisvę žmogui, t. y. jis 2013-02-28, nuo 1.30 val. iki 8 val., viloje „(-)“, (duomenys neskelbtini), Palangoje, nukentėjusiajai R. V. (įbaugintai dėl fizinio smurto naudojimo) prašant išleisti iš užrakinto kambario jos neišleido, nuo 3 iki 4 val. paėmęs už rankos nusivedė besimuistančią, bandančią ištrūkti į automobilį, važiuojant automobiliu iš Palangos į Šventąją ir atgal į vilą „(-)“ būdamas šalia neleido jai pasišalinti ir taip neteisėtai atėmė R. V. laisvę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistajam patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo R. T. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. ir 146 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas R. T. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d., ir BK 146 str. 1 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. ir BK 146 str. 1 d., neįrodyta.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog R. T. kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios R. V. parodymais (t. 1, b. l. 16–17, 19–20, 27–28), liudytojos B. N. parodymais, rašytiniais įrodymais: specialisto išvada (b. l. 14–15), asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose užfiksuotais rezultatais (t. 1, b. l. 21–22, 30–31), parodymų patikrinimo vietoje parodymais (t. 1, b. l. 23–26). Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2013-02-28, nuo 1.30 val. iki 3 val., viloje „(-)“, (duomenys neskelbtini), Palangoje, ne mažiau kaip 15 kartų rankomis sudavė nukentėjusiajai R. V. į galvą, ranka stipriai suspaudė apatinį žandikaulį, du kartus ranka sudavė į kairės pusės šonkaulius, abiem rankomis sudavė į krūtinę ir nuo postūmio nukentėjusioji atsitrenkė į sieną, ir tokiais veiksmais R. T. nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, muštinę žaizdą lūpoje, poodinę kraujosruvą galvos dešinėje, galvos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą (šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą) bei sukėlė fizinį skausmą. Taip pat faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad R. T. fizinio smurto (mušimo bei kitokio smurtavimo) metu prieš nukentėjusiąją R. V. du kartus prikišdamas peilį prie jos kaklo ir sakydamas: „tave vis tiek kada nors pribaigsiu“, grasino nužudyti R. V. ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir kad nukentėjusiajai R. V. (įbaugintai dėl fizinio smurto naudojimo) prašant išleisti iš užrakinto kambario jos neišleido, nuo 3 iki 4 val. paėmęs už rankos nusivedė besimuistančią, bandančią ištrūkti į automobilį, važiuojant automobiliu iš Palangos į Šventąją ir atgal į vilą „(-)“ būdamas šalia neleido jai pasišalinti ir taip neteisėtai atėmė R. V. laisvę.

Nuteistasis R. T. teisme kaltės nepripažino ir prašė jį išteisinti. Nurodė, kad R. V. nesudavė 15 smūgių, o tik pastūmė, dėl to ir galėjo atsirasti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai. Paaiškino, kad 2013 m. vasario mėnesį, tiksliai datos nepamena, su taksi automobiliu atvyko pas nukentėjusiąją į darbovietę, po to jie nuvažiavo pas jį į viešbutį „(-)“. Pakeliui parduotuvėje nusipirko alkoholinio gėrimo „Vermutas“ butelį. Viešbutyje tarp jų kilo konfliktas dėl tolimesnių judviejų santykių. Žodinio konflikto metu jis galėjo ją pastumti kelis kartus, tačiau tyčia jos nemušė. Nuketėjusioji jį apkalba, nes jam keršija. Peilio jai prie kaklo nedėjo, negrasino. Nukentėjusiosios laisvės neapribojo. Ji kartu su juo ėjo į parduotuvę, važiavo taksi automobiliu, turėjo ne vieną galimybę šauktis pagalbos, tačiau to nepadarė. Į Šventojoje esančią parduotuvę jie važiavo jos iniciatyva, nes būtent ji norėjo išgerti. Po viso to jis jos atsiprašė dėl ginčo, prašė jos dar pasilikti, bet nukentėjusiajai reikėjo į darbą, todėl ji ir išėjo. Ryte ji neatrodė sužalota (t. 3, b. l. 35–39).

Tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jis R. V. smūgių nesudavė, tik pastūmė, sužalojimų jokių nesimatė, jei ir buvo sužalota, tai galbūt vėliau, ir tai galėjo padaryti kiti asmenys. Nors nuteistasis šios versijos nuosekliai laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, ji vertintina kaip gynybinė nuteistojo pozicija. Tai, kad būtent R. T. smurtavo prieš nukentėjusiąją, įrodo nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina specialisto išvada. Pati nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad konflikto metu R. T. ją mušė – sudavė ne mažiau kaip 15 kartų į galvą, ranka stipriai suspaudė apatinį žandikaulį, du kartus ranka sudavė į kairės pusės šonkaulius, abiem rankomis sudavė į krūtinę ir nuo postūmio nukentėjusioji atsitrenkė į sieną. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šiuos nukentėjusiosios parodymus, o atvirkščiai, juos patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad R. V. padarytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairėje, muštinė žaizda lūpoje, poodinė kraujosruva galvos dešinėje, galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas (t. 1, b. l. 14–15). Įvertinus nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją bei jos parodymus, kuriais abejoti nėra pagrindo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. T. smurtaudamas prieš R. V. jai padarė specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios nuosekliais parodymais, jog nuteistasis buvo užrakinęs viešbučio kambario duris ir jos neišleido, bei vykstant į parduotuvę R. T. laikė ją už rankos, neleido ištrūkti, grįžus ir toliau nereagavo į jos prašymus išleisti. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad tokie nuteistojo veiksmai yra pakankami juos kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 1 d. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo pozicijai dėl R. T. išreikštos abejones dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų nesikviečiant pagalbos. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad tą vakarą, skirtingai nei ankstesnių susitikimų metu, R. T. buvo agresyvus, jo agresiją galėjo sukelti nukentėjusiosios pareiškimas, jog nebenori su juo bendrauti. Nekylant abejonių dėl nukentėjusiosios nuoseklių parodymų dėl jos sumušimo, nėra pagrindo abejoti ir jos parodymais, kad R. T., suprasdamas, kad jų draugystė baigėsi, fizinio smurto metu prikišo peilį prie R. V. kaklo ir grasino ją nužudyti. Kolegija mano, kad tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes, kaip nurodo nukentėjusioji, jis buvo tą kartą agresyvus, ko anksčiau nėra buvę, todėl tokie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 str. 1 d. Anksčiau nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad jai prašant išleisti iš užrakinto kambario jos R. T. neišleido, be to, neleido laisvai judėti, kai važiavo automobiliu į parduotuvę, visą laiką laikė stipriai įsikibęs į ranką, iš jos buvo paimtas telefonas, kad pastaroji negalėtų kviestis pagalbos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas (BK 146 str. 1 d.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį R. T., nukentėjusiąją R. V., liudytoją B. N., ištyrė rašytinius duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir R. T. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė R. T. teisinančius įrodymus.

Remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad nuteistasis R. T. atliko jam kaltinime inkriminuotus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. T. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. ir BK 146 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę ir bausmės švelninimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Panevėžio miesto apylinkės teismas, tiek Palangos miesto apylinkės teismas neteisingai į bausmės laiką įskaitė jo sulaikyme išbūtą laiką. Iš 2014 m. spalio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties (t. 3, b. l. 62) matyti, kad R. T. buvo sulaikytas 2014 m. sausio 6 d. 22.30 val. BPK 140 str. 9 d. numato, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. BK 66 str. 2 d. reglamentuojama, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, <...>. Taigi, kaip matyti iš 2014 m. spalio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kad R. T. buvo sulaikytas 2014 m. sausio 6 d. 22.30 val., todėl ši diena turi būti įskaityta į bausmės laiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Panevėžio miesto apylinkės teismas, tiek Palangos m. apylinkės teismas nuosprendžiuose tinkamai ir pagrįstai į bausmės laiką įskaitė suėmime išbūtą laiką. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad minėtuose nuosprendžiuose nurodyta, kad bausmės laikas skaičuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, todėl suėmimo paskirtas laikas, nuosprendžiui paskelbus, pasibaigia ir bausmės pradžios laikas skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Teismas bausmės rūšį ir jos dydį parenka atsižvelgdamas į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimas yra teismo diskrecijos teisė. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 str. 1 d. nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Iš bylos duomenų matyti, kad R. T. nuteistas 5 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taigi ši teisės norma nuteistajam negali būti taikoma, nes neatitinka BK 75 str. numatytų formaliųjų pagrindų. Apygardos teismas mano, kad atsižvelgdamas į Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tai yra padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadiją, kaltininko asmenybę, apylinkės teismas nuteistajam R. T. parinko teisingą bausmę.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis R. T. apeliaciniame skunde nemažą dėmesį skiria pareigūnų veiksmams bausmės atlikimo vietoje, kurie, jo manymu, yra neteisėti. Kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl galbūt, nuteistojo manymu, neteisėtų pareigūnų veiksmų jis turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas (iš skundo galima suprasti, kad R. T. dėl to jau kreipėsi į Generalinę prokuratūrą), kur bus įvertintos visos nurodytos aplinkybės ir priimtas tinkamas sprendimas, kolegija nėra kompetentinga atlikti tyrimą pagal nuteistojo nurodytas aplinkybes ir priimti sprendimą.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad jis nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 225 str. 3 d. apygardos teismas turi teisę priimti savo žinion kiekvieną baudžiamąją bylą, kuri teisminga tik tos apygardos teismui. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2014 m. lapkričio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės nuosprendis apeliacine tvarka buvo apskųstas Panevėžio apygardos teismui, kuris iš dalies tenkino nuteistojo R. T. apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į bausmės laiką įskaityti R. T. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-218/2014 nuo 2014-01-06 iki 2014-11-25.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.