Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2011-04-21 · Civilinė byla Nr. 2A-234-198/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-04-21
Bylos Nr.
2A-234-198/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Birutė Jonaitienė (pran.), Laimantas Misiūnas
Ieškovas
A. J.
Atsakovas
UAB „Liutgaras“
Advokatai
Anatolijus Novikovas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A – 234 – 198 / 2011

Gediminas Karpavičius Procesinio sprendimo kategorija:(S)11.9.10.8; 11.9.13; 11.10; 18.2.2; 121.15; 121.21PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Laimanto Misiūno,sekretoriaujant Editai Šinkūnienei,dalyvaujant ieškovo A. J. atstovui advokatui Anatolijui Novikovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1603-839/2010 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui UAB „Liutgaras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal 2010-07-02 atsakovo įsakymą neteisėtu, negrąžinti į buvusias pareigas, o priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant nuo 2010-05-14 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 2006-01-30 dirbo UAB „Liutgaras“ vairuotojo pareigose. 2010-04-22 įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 str. 1 d. pačiam prašant. Prašymas nebuvo patenkintas, todėl jis 2010-04-27 pateikė papildomą prašymą nutraukti darbo sutartį pasibaigus atostogoms, tačiau ir šis prašymas nebuvo patenkintas. Pasibaigus įspėjimo laikotarpiui į darbą UAB „Liutgaras“ jis nevyko. 2010-07-02 buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ieškovo manymu, šis atsakovo įsakymas yra neteisėtas, nes pasibaigus įspėjimo laikotarpiui jis turėjo būti atleistas, darbo santykiai pasibaigė.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino atsakovo 2010-07-02 įsakymą Nr. 37 „Dėl A. J. atleidimo iš vairuotojo ekspeditoriaus pareigų“, kuriuo ieškovas A. J. atleistas iš darbo nuo 2010-07-02 ir 2010-07-02 atsakovo įsakymą Nr. 35 „Dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo“; nustatė, kad ieškovo ir atsakovo darbo sutartis yra nutraukta 2010-05-06 pagal DK 127 str. 1 d. Likusioje dalyje teismas ieškovo ieškinį atmetė.

Nustatė, kad ieškovas iš darbo atleistas 2010-07-02 atsakovo įsakymu Nr. 37 nuo 2010-07-02. Įsakyme atleidimo iš darbo priežastis nurodyta „pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (už pravaikštas). 2010-07-02 atsakovo įsakyme Nr. 35 drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagrindas nurodytas „A. J. atsisakius atvykti į įmonę ir pateikti atsiskaitymą už paskutinę komandiruotę ir raštiškai pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo š. m. gegužės 13 d. iki liepos 02 d., laikyti šį laikotarpį pravaikštomis ir už grubų darbo drausmės pažeidimą“.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad 2010-04-22 ieškovas pateikė atsakovui prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2010-04-22, todėl prašymas pareikštas nesilaikant DK 127 str. 1 d. nustatytos tvarkos. Kadangi atitinkamas įspėjimo terminas nutraukti darbo sutartį yra numatytas darbdavio interesais, todėl šiam sutikus, galimas sutarties nutraukimas ir anksčiau termino. Nustatė, kad 2010-04-27 ieškovas patvirtino savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 1 d. nustatytu pagrindu. Ieškovo prašymo gavimo ir priėmimo faktą patvirtino atsakovo direktoriaus parašas bei registracijos numeris ant 2010-04-22 ieškovo prašymo, tačiau darbo sutarties nutraukimo įforminimas nebuvo atliktas per nustatytą terminą. Vertindamas pareiškimų turinį, atsakovo teiginius, kad 2010-04-22 pateiktame prašyme nėra įvardinta reikalavimo atleisti iš pareigų ar ieškovo valia nebuvo suprantama, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes laikė, jog ieškovo valia išreikšta pakankamai aiškiai ir tinkama rašytine forma, todėl pagal DK 127 str. 1 d., esant 2010-04-22 ieškovo prašymui, jo atleidimas turėjo būti įformintas ne vėliau kaip 2010-05-06. Pažymėjo, kad DK 131 str. 1 d. nustatyti apribojimai nutraukti darbo sutartį netaikomi atleidžiant darbuotoją pagal DK 127 str. 1 d.

Nurodė, kad darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 127 str. 1 d. pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas darbo santykių sutartinis pobūdis, be to, tokių pasekmių įstatyme neįtvirtinta. Darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 1 d. pagrindu savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nei reikalauti, kad darbuotojas atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, nei taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę.

Iš byloje esančio verslo mokėjimo kortelės, susietos su banko sąskaita išrašo, avansinių apyskaitų nustatė, kad ieškovas būdamas komandiruotėje yra gavęs iš atsakovo ir išnaudojęs daugiau piniginių lėšų nei nurodoma atsakovo skola – 166,32 Lt, skaičiuojant lėšas, pervestas į jo asmeninę sąskaitą. Todėl reikalavimą priteisti 166,32 Lt skirtumą tarp 2010-06-21 pažymoje Nr. 93 nurodytos darbo užmokesčio sumos 4 466,32 Lt ir jam pervestų 4 300 Lt teismas laikė nepagrįstu. Nurodė, kad duomenų, jog neatsiskaityta ar uždelsta atsiskaityti dėl kitų išmokų, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad ieškovas neprašo jo grąžinti į darbą. Laikė, jog tokia pozicija yra pagrįsta, nes ieškovas dirba kitoje įmonėje, todėl jo grįžimas dar ir į pirminę darbovietę negalimas bei nesuderinamas su jau turimu darbu. Sprendė, kad faktiniai bylos duomenys, jog ieškovas pats nėjo į darbą, nors atsakovas ir kvietė, neleidžia pripažinti, kad ieškovas negalėjo pas atsakovą dirbti dėl pastarojo kaltės ir kad buvo priverstinė pravaikšta. Teismas įvertino ir tai, kad šalių darbo sutartis nutraukta būtent darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui inicijavus darbo santykių pasibaigimą. Tačiau jeigu darbdavys pažeisdamas įstatymų reikalavimus nevykdo DK 127 str. 1 d. įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo: apylinkės teismo sprendimą pakeisti, konstatuojant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 str. 1 d. 3 p.); priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką; priteisti iš atsakovo 166,32 Lt pagal pažymą Nr. 93; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra iš dalies nepagrįstas, nes:

1. Teismas nepagrįstai netaikė DK 297 str. 4 d. numatytos sankcijos bei netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, susijusias su atsiskaitymu. O būtent: teismas konstatavo, kad ieškovui dirbant kitoje įmonėje jo grįžimas dar ir į pirminę darbovietę negalimas bei nesuderinamas su jau turimu darbu. Tačiau toks teisės aiškinimas yra niekuo nepagrįstas. Nors ieškovas turėjo teisę prašyti pakeisti atleidimo pagrindą į DK 127 str. 1 d., tačiau to nedarė, o būtent prašė pripažinti atleidimą neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu, bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Jei jau teismas sprendime konstatavo, kad dėl organizacinių priežasčių negalima grąžinti, tai ieškovo naudai turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą pravaikštos laikotarpį bei trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismai, taikydami šią nuostatą, turi, visų pirma, teismo posėdyje nustatyti ir aptarti sprendime vidutinio darbo užmokesčio dydį. Kai darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu, tai ji yra laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas ex officio turi apskaičiuoti išmokėtiną darbuotojui darbo užmokesčio dydį teismo nutarties priėmimo dieną ir nurodyti jį savo nutartyje. Esant panašioms aplinkybėms, kurias teismas įvertino ne darbuotojo, kaip silpnesnės darbuotojo pusės naudai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, jeigu kyla ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir ginčą išnagrinėjęs teismas konstatuoja, jog egzistuoja DK 297 str. 4 d. nurodytos aplinkybės, tokiais atvejais darbo sutartis pasibaigia ne DK 124 str., bet DK 297 str. 4 d. nustatytu pagrindu (teismo sprendimu).

2. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad pagal atsakovo pateiktus mokėjimo pavedimus ir pagal 2010-06-21 pažymą Nr. 93 ieškovui atsakovas yra skolingas. Tačiau teismas net nenurodydamas, kokiais objektyviais įrodymais remdamasis, konstatavo, kad ieškovas šias sumas ir dar didesnes yra gavęs. Ieškovas ne kartą prašė, remdamasis DK 141 str. 4 d., pateikti detalų išaiškinimą, kiek ir už ką yra priskaičiuota bei išmokėta, tačiau to nebuvo padaryta, todėl laikytina, kad pažymoje Nr. 93 duomenys nurodyti teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tačiau darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių, atsižvelgdamas į CPK IV dalies „Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai“ XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ ir kituose įstatymuose nustatytas išimtis (CPK 410 str.). Vienas iš svarbių darbo bylų nagrinėjimo ypatumų – teismo vaidmuo, kurį reglamentuoja CPK 414 str. Pagal šią teisės normą teismo vaidmuo tokiose, kaip nagrinėjama, darbo bylose yra aktyvus (CPK 410 str. 2 d.). Todėl teismas ex officio turi teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės nagrinėjant bylą. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2006-01-30 su atsakovu sudarytą darbo sutartį Nr. 194 nuo 2006-01-30 iki 2010-07-02 atsakovo įsakymo Nr. 37 priėmimo buvo susijęs su atsakovu darbo teisiniais santykiais (b. l. 6-8, 24). Ieškovas iš darbo atleistas 2010-07-02 atsakovo įsakymu Nr. 37 nuo 2010-07-02. Įsakyme atleidimo iš darbo priežastis nurodyta – pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (už pravaikštas). 2010-07-02 atsakovo įsakyme Nr. 35 dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo nurodyta – A. J. atsisakius atvykti į įmonę ir pateikti atsiskaitymą už paskutinę komandiruotę ir raštiškai pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo š. m. gegužės 13 d. iki liepos 2 d., laikyti šį laikotarpį pravaikštomis ir už grubų darbo drausmės pažeidimą nuo š. m. liepos 2 d. atleisti iš darbo (b. l. 71). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie asmens įdarbinimus 2009-10-01 – 2010-10-31 patvirtina, kad ieškovas iš UAB „Liutgaras“ atleistas 2010-07-02 (b. l. 47).

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad 2010-04-22 pateiktame prašyme ieškovo valia išreikšta pakankamai aiškiai ir tinkama rašytine forma, todėl pagal DK 127 str. 1 d. ieškovo atleidimas turėjo būti įformintas ne vėliau kaip 2010-05-06. Apeliantas A. J. skundą iš esmės grindžia tuo, kad: teismas nepagrįstai netaikė DK 297 str. 4 d. numatytos sankcijos bei netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, susijusias su atsiskaitymu; teismas nepagrįstai nepriteisė 166,32 Lt, t. y. skirtumo tarp 2010-06-21 pažymoje Nr. 93 nurodytos darbo užmokesčio sumos – 4 466,32 Lt ir ieškovui pervestų 4 300 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai nepagrįsti.

Vienas iš darbo santykių pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Pagal DK 127 str. 1 d., darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Duomenų, kad buvo sudaryta kolektyvinė sutartis byloje nėra pateikta. Kaip matyti, 2010-04-22 ieškovas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2010-04-22 (b. l. 22). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prašymas pareikštas nesilaikant DK 127 str. 1 d. nustatytos tvarkos. Be to, 2010-04-27 ieškovas pakartotinai pranešė, kad nebegrįš į darbą po atostogų, prašydamas jį atleisti iš darbo darbuotojo pareiškimu ( kaip ir nurodęs 2010-04-22 prašyme) , t.y. nuo 2010-04-22, bei visiškai su juo atsiskaityti (b. l. 54). Taigi akivaizdu, kad ieškovas pakartotinai reikalavo nutraukti darbo sutartį su juo būtent nuo 2010-04-22. Ieškovo reikalavimas atleisti jį iš darbo nuo ieškovo pasiūlytos konkrečios datos galimas tik esant abiejų darbo sutarties šalių valiai (DK 125 str.). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad darbdavys pažeidė įstatymo reikalavimus, nevykdydamas DK 127 str. 1 d. įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą. Kolegijos nuomone, atsakovas ieškovui pagrįstai nurodė pareigą atsiskaityti su bendrove už komandiruotės išlaidas ir sutikslinti savo reikalavimus, be to, nurodė, kad pasibaigus prašymo atleisti iš darbo terminui A. J. nėra atleistas ir jam yra fiksuojamos pravaikštos (b. l. 9-10). Kaip matyti, dėl laikino nedarbingumo dėl ligos ieškovo neišnaudotos 3 atostogų dienos buvo perkeltos į 2010 m. gegužės 10-12 d. (b. l. 25). Todėl ieškovas į darbą privalėjo grįžti 2010-05-13. Kadangi visą dieną ieškovas darbe nepasirodė, todėl darbo laiko apskaitos žiniaraštyje jam buvo pažymėta pravaikšta. Vėliau ieškovas darbe taip pat nepasirodė, pasiaiškinimų ir patikslintų prašymų neteikė, todėl jam iki 2010-07-01 buvo fiksuojamos pravaikštos (b. l. 23, 57-58, 72-75). Dėl tokių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turėjo pagrindą reikalauti, kad darbuotojas atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, taip pat ir taikyti drausminę atsakomybę. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas atsakovui UAB „Liutgaras“ pateikė prašymą atleisti jį iš vairuotojo ekspeditoriaus pareigų nuo jo prašyme nurodytos konkrečios datos (2010-04-22), nesudaro pagrindo neateiti į darbą, kai darbdavys su ieškovo pasiūlymu nutraukti darbo sutartį nuo darbuotojo nurodytos konkrečios datos nesutiko (DK 125 str.).

Ieškovas prašo priteisti 166,32 Lt skirtumą tarp 2010-06-21 pažymoje Nr. 93 nurodytos darbo užmokesčio sumos – 4 466,32 Lt ir jam pervestų 4 300 Lt. Tačiau toks reikalavimas pirmos instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str.2 d.). Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškinį aptartais įstatymo pagrindais, dėl kitų ieškovo A. J. reikalavimų teisėjų kolegija nebepasisako. Konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 str.), todėl nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 13,22 Lt (b. l. 2, 125). Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nuspren džia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 13,22 Lt (trylika litų ir 22 centus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Utenos rajono apylinkės teismui.

Teisėjai Birutė JonaitienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė