Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Valdo Petro Meidaus, Evaldo Vanago,

nukentėjusiajam R. B.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009-07-02 nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal LR BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteista už tai, kad 2005 m. birželio 11 d. apie 20.00 val. skersgatvyje, tarp (duomenys neskelbtini) Utenos m., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, iš pykčio, kilusio dėl tarpusavio asmeninių nesutarimų, tyčia peiliu smogdama R. B. vieną kartą į pilvą bei padarydama kūno sužalojimus: durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo dešinėje, kylančios storžarnės ir tuščiosios žarnos sužalojimus, nukentėjusiajam sunkai sutrikdė sveikatą, nes kiauryminis pilvo ir vidaus organų pažeidimas sudaro pavojų gyvybei.

E. B. skundžia apylinkės teismo nuosprendį kaip neteisėtą ir prašo ją išteisinti. Mano, kad teismas nesurinko pakankamai įrodymų nusikalstamai veikai pagrįsti ir apkaltinęs ją tyčiniu sunkiu sveikatos sutrikdymu, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusio ir jo pažįstamų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, parodymais. Remtis E. T. parodymais teismas negalėjo, nes jis tiesiogiai įvykio nematė, nes, kaip jis pats nurodė teismo posėdyje, nuteistajai besistumdant su nukentėjusiuoju įkrito į krūmus. Be to liudytojas įvykio metu buvo girtas, todėl teismas neturėjo šio asmens parodymais remtis ir ši aplinkybė kelia abejones teismo nešališkumu. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi ir nukentėjusio, kuriam nustatytas 3, 07 promilės girtumas, parodymais. Teismas remiasi teismo medicinos eksperto aiškinimais, kad nukentėjusio pilvo sužalojimas pagal savo pobūdį negalėjo būti padarytas jam užkrentant ant peilio. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad padaryto sužalojimo išmatavimai neatitinka tyrimui pateikto peilio išmatavimams, be to teismui pateiktas peilis visai ne tas, kurį turėjo apeliantė. Peilio paėmimas procesiškai nebuvo įformintas, ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo pateiktas. Teismas nenustatė, kad tikrai pateiktu teismui peiliu buvo sužalotas nukentėjęs. Dėl šių priežasčių negalima nustatyti tikslių sužalojimo aplinkybių, o jų nesant, remiantis tik dviejų įvykio metu buvusių girtų proceso dalyvių parodymais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Tuo tarpu teismas visiškai nepagrįstai atmetė N. K. parodymus nurodydamas, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš karto po įvykio jo aplinkybių netyrė, nerinko jokių įrodymų.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. B. bei liudytojo E. T. parodymais. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apeliantės tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apeliantė skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus dėl sužalojimo padarymo. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

BK 135 str. 1 d. numato atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vuisetu, padarė pagrįstą išvadą, kad E. B. veika atitinka būtent šiame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį. E. B. neneigia fakto, kad R. B. buvo sužalotas jos rankoje buvusiu peiliu, tačiau teigia, kad ji gynėsi nuo R. B. užpuolimo ir nukentėjusysis pats užgriuvo ant peilio. Ši apeliantės versija yra visiškai paneigta. Nukentėjusysis R. B. parodė, kad apeliantė ir N. K. jį einantį pasivijo ir E. B. jį peiliu sužalojo, prieš tai jokio fizinio konflikto tarp jo ir nei tarp apeliantės, nei tarp N. K. nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino ne tik liudytojas E. T., kurio parodymus apeliantė savo skunde kritikuoja, tačiau ir V. V.. Be to, tai, kad iš jos namų išėjusį R. B. apeliantė ir N. K. išsivijo, parodė ir liudytoja R. K.. Be to, apeliantė teigia, kad ji peilį pasiėmė siekdama apginti neva R. B. mušamą N. K., kaip tuo tarpu pastaroji liudytoja nurodė, kad R. B. sužalojimo metu buvo toliau nuo R. B. ir apeliantė ir paties sužalojimo nematė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir apeliantė duodama parodymus pirmos instancijos teisme taip pat nurodė, kad peilį iš N. K. ji paėmė, kai pastaroji jau buvo atsikėlusi nuo žemės. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad būtent E. B. užpuolė R. B., o ne atvirkščiai ir kad E. B. nebuvo jokio pagrindo tuo metu, kai ji panaudojo peilį, ginti nei N. K., nei savęs. Taip pat R. B. akivaizdžiai nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę staigų apeliantės pyktį, apeliaciniame skunde šis klausimas taip pat nekeliamas, todėl kolegija, konstatuodama, jog E. B. veikos nėra pagrindo kvalifikuoti kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo labai susijaudinus pagal BK 136 str., plačiau tuo klausimu nepasisako. Apeliantės versija, kad nukentėjusysis pats užgriuvo ant jos laikyto peilio, yra visiškai paneigta teismo medicinos specialisto parodymais. Taigi, E. B. kaltė yra visiškai įrodyta aptartų įrodymų visetu.

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia remtis asmens, kuris matė įvykį ar sužinojo reikšmingas bylai aplinkybes būdamas neblaivus, parodymais, todėl vien dėl tos priežasties pagrindo atmesti nei nukentėjusiojo R. B., nei liudytojo E. T. parodymų, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais.

Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismui pateiktas ne tas peilis, kurį ji turėjo įvykio metu, kadangi tai paneigė liudytojai N. K. ir V. G.. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu peilio paėmimas nebuvo tinkamai įformintas ir tuo buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, dėl kurio būtų pagrindas nuosprendžiui naikinti.

N. B. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį yra numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantei paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė yra artima sankcijoje numatytam bausmės minimumui, ženkliai mažesnė nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nenustatė apeliantės atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatė jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, paskirtosios bausmės pripažinti aiškiai per griežta nėra visiškai jokio pagrindo. Aplinkybių taikyti BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatas nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, teisingai kvalifikavo nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jai nepergriežtą bausmę, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios E. B. apeliacinį skundą atmesti.