Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 69-73) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš teismui pateiktos civilinės bylos Nr. 2-2001-528/2008 dokumentų duomenų visumos nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėja ir G. B. įregistravo santuoką. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos sutuoktinis mirė. Pareiškėja santuokos metu gyveno ir taip pat iki šiol gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškėja pateikė prašymą Kauno miesto valdybai leisti pirkti (privatizuoti) minėtą butą. Ji nurodė, kad su pagrindiniu buto nuomininku (pareiškėja) bute yra registruoti šeimos nariai: motina G. J., vyras G. B., sūnus E. B. 1991 m. gruodžio 10 d. sutikimo turinys patvirtina, kad perkamo buto nuomininkai G. J. ir sutuoktinis G. B. sutinka, jog pagrindinis nuomininkas pareiškėja pirktų butą savo vardu. Kauno miesto valdybos butų privatizavimo tarnybai už buto pirkimą pareiškėja 1992 m. gegužės 12 d. sumokėjo 2 214 rublių, o 1992 m. gegužės 13 d. iš jos nebalansinės sąskaitos nurašyti 15 937 rub. Jos motinos G. J. Lietuvos taupomojo banko taupomosios knygelės Nr. I-14990 duomenys patvirtina indėlių nurašymus 1991-1992 metais. 1992 m. gegužės 19 d. Kauno miesto valdyba ir pareiškėja sudarė notaro patvirtintą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Nuosavybės teisės įregistruotos pareiškėjos vardu 1992 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 16-4168 pagrindu į visą butą. 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas pripažino iš dalies negaliojančiu G. J. 1991 m. gruodžio 10 d. sutikimą pirkti (privatizuoti) gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pareiškėjos vardu. Taip pat pripažino iš dalies negaliojančia 1992 m. gegužės 19 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjos ir Kauno miesto valdybos dėl buto pirkimo. Teismo sprendimu pareiškėjos motinai buvo pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį buto, o pareiškėjai palikta nuosavybės teisė taip pat į likusią ½ dalį minėto buto. Prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-2121/2005 ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1157-364/2009 dokumentų duomenys patvirtina aplinkybes, kad pareiškėjos sutuoktinis G. B. 2002 m. gegužės 15 d. įregistravo G. B. individualią įmonę, kurios buveinė nurodyta - (duomenys neskelbtini). 2005 m. gruodžio 15 d. antstolis informavo pareiškėją, kad areštuotas jai ir sutuoktiniui priklausantis butas ir automobilis bei buvo pasiūlyta kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl skolininko (pareiškėjos sutuoktinio) dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, nes, nesumokėjus visos skolos, turtas bus parduodamas iš varžytinių, o taip pat pateikė turto arešto aktą. 2005 m. spalio 17 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo G. B. individualiai įmonei priskaičiuoti nesumokėti mokesčiai, baudos, delspinigiai. 2005 m. gruodžio 5 d. priimtas sprendimas išieškoti 925 241,27 Lt mokestinę nepriemoką iš turto. Be to, 2005 m. lapkričio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu G. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 2 500 Lt bauda. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis nuteistas už tai, kad, būdamas G. B. individualios įmonės, registruotos (duomenys neskelbtini), savininku ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, nesamdė buhalterio ir laikotarpiu nuo 2002-04-14 iki 2004-05-31, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 punktą ir 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės įsakymo Nr. 13 reikalavimus, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2002-04-15 iki 2004-05-31, aplaidžiai tvarkė IĮ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio struktūros už 2002-04-15 – 2004-05-31 laikotarpį. G. B. savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo iš esmės pripažino visiškai (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-2121/2005 duomenys). G. B. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau po jo mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta, nes niekas nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. 2005 m. spalio 28 d., siekiant išieškoti G. B. IĮ mokestines nepriemokas, atsakovas priėmė turto arešto aktą Nr. 14-28-17835, kuriuo areštavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šis aktas buvo įregistruotas turto arešto aktų registre. Šiuo metu Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjos ieškinio pareiškimą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems asmenims G. J., E. B., antstoliui L. G. dėl ½ dalies buto pripažinimo pareiškėjos asmenine nuosavybe ir 2005 m. spalio 28 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos arešto akto butui, esančiam (duomenys neskelbtini), panaikinimo. 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjusi) ši civilinė byla buvo sustabdyta iki Kauno apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl 2008 m. gruodžio 11 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos arešto akto panaikinimo (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1157-364/2009 duomenys). Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad, įsiteisėjus 2008 m. balandžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjai buvo pripažinta nuosavybės teisė tik į ½ dalį buto, atsakovas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 14-13-44578 panaikino butui areštą, uždėtą 2005 m. spalio 28 d. aktu Nr. 14-28-17835, ir 2008 m. gruodžio 11 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-44611, siekdamas išieškoti 899 026,78 Lt mokestinę nepriemoką, areštavo ½ dalį pareiškėjai priklausančio buto (pareiškėjai buvo apribota tik disponavimo teisė). Teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 1 dalies 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsniu, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas, duotoje situacijoje 2008 m. gruodžio 11 d. areštuodamas pareiškėjos vardu oficialiame registre registruotą nekilnojamą turtą, nepažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A7-77/2005, Nr. A11-2153/2006 formuojamos teismų praktikos principinių reikalavimų (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Spręsdamas 2008 m. gruodžio 11 d. turto arešto panaikinimo klausimą, teismas taip pat turi vadovautis ir CK 3.87 – 3.91 straipsnių nuostatomis, kadangi, esant abejonių, prie kurios kategorijos priskirti areštuotą turtą (asmeninė ar bendroji jungtinė (pareiškėjos ir jos mirusio sutuoktinio) nuosavybė), teismas privalo taikyti turto bendrumo prezumpciją, numatytą CK 3.88 straipsnio 2 dalyje. Sutinkamai su CK 3.91 straipsnio nuostatomis, turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Taigi, CK įtvirtina įmonės, įsteigtos santuokos metu, ir jos turto bendros jungtinės nuosavybės teisinio statuso prezumpciją (CK 3.88 str. 2 d.). Kitoks nei nurodytas teisinis statusas yra tuomet, kai įmonė (ūkis, verslas) priklauso sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise dėl to, kad prieš susituokiant arba susituokus įsteigta už asmenines vieno sutuoktinio lėšas arba verslui, kuris, nors ir pradėtas susituokus iš bendrų lėšų, yra susijęs tik su sutuoktinio asmeniu ar kuriuo gali užsiimti tik vienas sutuoktinis (pvz., advokato praktika, ABTĮ 4 str., Teismų įstatymo 33 str., LAT 2003-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003). Teismui nebuvo pateiktas pakankamas pagrindas neginčijamų duomenų, kurių pagrindu būtų įmanoma padaryti neginčijamą išvadą, kad įmonės veikla ir gautos pajamos būtų susijusios tik su pareiškėjos sutuoktiniu (ABTĮ 57 str. 4 d.). Teismas pažymėjo ir tai, kad iki 2004-01-01 galiojusio Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šiame straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad pagal individualios įmonės prievoles įmonininkas (savininkas) atsako visu savo turtu. Nuo 2004-01-01 galiojančio Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Atsižvelgiant į pateiktų duomenų visumą ir vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad G. B. individuali įmonė buvo pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Darydamas šią išvadą teismas laikėsi nuostatos, kad buvusių sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios, jeigu ši prezumpcija nėra nuginčyta (ABTĮ 4 str., 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LAT 2002-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1213/2002). Todėl pagal individualios įmonės prievoles šios įmonės savininkai atsako visu savo turtu. Teismas konstatavo, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis įrodyta, kad G. B. IĮ buvo įsteigta šalių santuokos metu, jos veikla nebuvo susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio asmeniu, neįrodyta, jog įmonė buvo įsteigta už asmenines vieno sutuoktinio lėšas, todėl ši įmonė bei jai priklausantis turtas laikytinas abiejų sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe, atitinkamai ir prievolės (skolos), kylančios iš šios įmonės veiklos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, pirmiausiai priteisiamos iš įmonės turto, priklausančio bendros jungtinės nuosavybės teisėmis (CK 3.118 str.). Todėl pareiškėjos teiginys, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės areštuoti pareiškėjai priklausančios ½ dalies buto, siekiant užtikrinti pareiškėjos sutuoktinio vardu registruotos individualios įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimą, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad mokesčių administratorius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėja visą laiką gyveno ir šiuo metu tebegyvena ½ dalyje jai ir mirusiam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusiame bute ir realiai naudojasi šiuo butu. Iš to darytina išvada, kad pareiškėja 2005-12-13 (po sutuoktinio mirties) priėmė mirusio sutuoktinio palikimą (jam priklausiusią ¼ dalį buto) faktiškai pradėdama šį turtą valdyti (CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. 1 d.). Imama domėn ir tai, kad įstatymas draudžia priimti palikimą iš dalies (CK 5.50 str. 1 d.). Todėl už palikėjo skolas pareiškėja atsako ir savo turtu (CK 5.52 str.). Teismui nebuvo pateiktas pakankamas pagrindas neginčijamų įrodymų, kad pareiškėja nieko nežinojo apie sutuoktinio įregistruotą individualią įmonę, nors pati nurodė, jog apie tai žinojo nuo 2003 metų. Neįrodyta, kad įmonė buvo įsteigta už asmenines sutuoktinio lėšas, taip pat, jog pareiškėja nepriėmė mirusiojo sutuoktinio palikimo. Atsakovas, įvertinęs visas mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad, esant nustatytai tokio dydžio mokestinei nepriemokai, yra pagrįsta rizika, jog pareiškėja turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti nesumokėtus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Todėl mokesčių administratoriaus 2008-12-11 taikyta mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė – turto areštas, yra teisėta ir pagrįsta.