- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-05
- Bylos Nr.
- eA-4406-624/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. P., I. G., O. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. P., I. G. (I. G.) ir O. G. (O. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P., I. G. ir O. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. P., I. G. ir O. G. (toliau – ir pareiškėjai) skunde teismo prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1852 (00362, 00363, 00364) dėl atsisakymo pakeisti Rusijos Federacijos pilietei M. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) ir atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos piliečiams I. G. ir O. G. Leidimus (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamento Imigracijos skyrių pakeisti Leidimą M. P. bei išduoti Leidimus I. G. ir O. G..
Pareiškėja M. P. skunde nurodė, kad ji yra UAB „Transito“ dalyvė, turi teisę sudaryti sandorius yra prokuristė. Be to, yra ir bendrovės akcininkė. Bendrovė įregistruota 2014 m. lapkričio 7 d. ir vykdo deklaruotą veiklą Lietuvoje. Akcentavo, kad pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagrindą bei įvykdė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Abejojo atsakovo vykdytų apklausų dėl bendrovės vykdytos veiklos objektyvumu ir išsamumu. Neaišku, su kokiais asmenimis bendravo atsakovo atstovas, kokius kaimynus apklausė. Atsakovas nenurodė, kokį teisės aktą pažeidė M. P., nežinodama visos informacijos apie įmonę. Atsakovas neišsiaiškino, kokius konkrečius veiksmus M. P. kaip prokuristė įmonėje atlieka. Teigė, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepranešė pareiškėjai apie pradėtą procedūrą, neaišku, kokie darbuotojai atliko patikrinimą. Pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimų. Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir gero administravimo principo. Atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais. Akcentavo, kad pareiškėja niekada nepažeidė Šengeno šalyse buvimo sąlygų ir nesudaro pagrindo ją įtarti nelegalia migracija.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad, išnagrinėjęs M. P. pateiktus dokumentus ir įvertinęs visus surinktus duomenis, Departamentas Sprendime konstatavo, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, jos deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „Transito“, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Kadangi pareiškėja piktnaudžiauja migracijos procedūromis, atsakovo teigimu, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Pabrėžė, kad priimant Sprendimą buvo atliktas išsamus tyrimas: įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB „Transito“ veiklą, buvo įvykdyta pareiškėjos apklausa, taip pat apklaustas UAB „Transito“ direktorius V. K., atliktas UAB „Transito“ patikrinimas tiek įmonės buveinės, tiek įmonės faktinės veiklos adresu. Teigė, kad Sprendimas yra išsamus ir pagrįstas, objektyvus, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją bei UAB „Transito“, o ginčijamame sprendime nurodytos teisės normos pritaikytos tinkamai. Pasak Departamento, ta aplinkybė, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuotus reikalavimus, nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi turi būti automatiškai išduotas. Nurodė, kad buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtinti atsakymo išduoti leidimą gyventi pagrindai (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė). Pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 1 d. buvo vykdoma pareiškėjos apklausa, kurios metu ji teikė itin formalius ir abstrakčius paaiškinimus. Pareiškėjos žinios apie UAB „Transito“ veiklą itin menkos bei paviršutiniškos. Akcentavo, kad pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo būtent teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėja, prisidengdama akcininkės ir prokuristės funkcijomis įmonėje, siekia piktnaudžiauti migracijos procedūromis, o jos tikrieji tikslai yra ne deklaruotieji, t. y. vykdyti teisėtą veiklą UAB „Transito“, o kiti. Pažymėjo, kad atliekami patikrinimai užsieniečių kontrolės vykdymo kontekste negali būti vertintini kaip administracinė procedūra, todėl ir pareiškėjos minimos VAĮ teisės normos nėra taikomos. Pareiškėja turėjo teisę pateikti paaiškinimus. Teigė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos prašymas įpareigoti atlikti veiksmus yra nepagrįstas, nes teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų veiksmų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų M. P., I. G. ir O. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 4 d. pareiškėjų atstovas tuo pagrindu, kad M. P. užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Radviliškio grupei (toliau – ir Migracijos grupė) pateikė prašymą pakeisti Leidimą ir dokumentus. Pareiškėja pateikė ir prašymus išduoti Leidimą dėl jos sūnų: Rusijos Federacijos piliečių I. G. ir O. G.. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė sprendimą M. P. atsisakyti pakeisti Leidimą, o I. G. ir O. G. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu atsisakyti išduoti Leidimus.
Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis. Pareiškėja siekė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, prašymas buvo pateiktas ir dėl mažamečių vaikų, t. y. pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi. Teismas darė išvadą, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, jei jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduodamas leidimas laikinai gyventi.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 17 punkte nurodyti dokumentai, kuriuos užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, turi pateikti kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą. Tvarkos aprašo 24.21 punkte nurodyti papildomi dokumentai, kuriuos reikia pateikti norint gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytu pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos atstovas atsakovui pateikė visus Tvarkos apraše nurodytus dokumentus, tačiau Departamentas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus ir patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog pastarieji neatitinka tikrovės ir deklaruoti pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruota.
Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti bei atsakovo surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjos nurodomu leidimo pakeitimo tikslu, t. y. jos teisėta veikla UAB „Transito“. Byloje nustatyta, kad UAB „Transito“ įsteigta 2014 m. lapkričio 7 d., pareiškėja yra bendrovės dalyvė, prokuristė ir akcininkė, jai nuosavybės teise priklausančių akcijų nominali vertė 15 610 Eur. Atsakovas atliko papildomus tyrimo veiksmus dėl pareiškėjos veiklos UAB „Transito“: apklausė pareiškėją, kuri negalėjo nurodyti nei darbuotojų, nei direktoriaus pavardės, apie vykdomą veiklą nurodė, kad įmonė veikia transporto srityje (2016 m. gruodžio 1 d. paaiškinimas, 2016 m. gruodžio 1 d. pažyma apie atliktą apklausą). Be to, Migracijos skyriaus darbuotojos buvo nuvykusios į bendrovės registracijos vietą ir į bendrovės veiklos vykdymo vietą, apklausė bendrovės direktorių V. K., bendrovės darbuotojus K. M. ir E. J.. Duomenys dėl atliktos apklausos užfiksuoti Migracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. rašte. Taip pat atsakovas, įvertinęs advokato A. D. pateiktus dokumentus (įgaliojimus, bendrovės veiklos dokumentus), padarė išvadą, kad UAB „Transito“ veiklą koordinuoja advokatas A. D. (turėdamas V. K. įgaliojimą), buhalterinę apskaitą tvarko advokato kuruojama UAB „Buhalsita“. Be to, nustatyta, kad bendrovėje yra 7 prokuristai, investuotas didelis kapitalas, bet patys užsieniečiai neatlieka jokių teisinių veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėja yra bendrovės akcininkė, prokuristė, jos buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo jai sėkmingai valdyti įmonę (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis Nr. A585-272/2014). Pareiškėja nepaneigė atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Ji neįrodė, kokius konkrečius veiksmus kaip bendrovės dalyvė turi ar privalo atlikti būdama Lietuvos Respublikoje, kurių ji negali atlikti nuotoliniu būdu ar per pasitelktus atstovus. Akivaizdu, kad bendrovės vardu veikia advokatas A. D., taip pat yra įgalioti ir kiti asmenys. Šiuo atveju netiriama bendrovės vykdoma veikla, o vertinama pareiškėjos, kaip bendrovės dalyvės, reali veikla dalyvaujant bendrovės valdyme, veikloje.
Teismo vertinimu, atsakovas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla, jos specifika. Šiuo atveju aplinkybės dėl garažo, kaimynų apklausų nepaneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos kaip akcininkės realiai atliekamų veiksmų ir jos dalyvavimo bendrovės veikloje. Ta aplinkybė, kad pareiškėja išsamių duomenų apie bendrovę negalėjo nurodyti tik patvirtina, kad ji bendrovės veikloje nedalyvavo ir atitinkamai jokių teisinių ar kitų veiksmų neatlieka. Duomenys apie bendrovės veiklos vietą, jos direktorių yra elementarios pirminės žinios apie bendrovės veiklą. Pareiškėja nenurodė ir nepateikė konkrečių dokumentų, kokius veiksmus ji, kaip prokuristė, atlieka, kuriuos atliekant būtinas jos buvimas Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, atsakovo surinkta informacija apie bendrovę, jos veiklą yra išsami. Pareiškėjos teiginiai dėl atsakovo pareigūnų nekompetencijos yra nepagrįsti, pareiškėja neįvardijo, kokių konkrečių veiksmų atsakovas neatliko arba netinkamai atliko. Šiuo atveju VAĮ nuostatų aiškinimas dėl administracinės procedūros nepaneigia atsakovo pagal suteiktą kompetenciją atliktų veiksmų teisėtumo. Pagal Tvarkos aprašo 63.10 papunktį, atsakovas ir pats gali rinkti atitinkamus duomenis, reikalingus sprendimui priimti, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.
Pareiškėjos skundo argumentai nepaneigė atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Teismas pritarė atsakovo išvadoms, kad M. P. atvykimo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. ne užsiimti teisėta veikla UAB „Transito“, bet siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taip legalizuodama savo buvimą Europos Sąjungoje. Teismas byloje nenustatė pareiškėjos susiklosčiusių kitų šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Konstatuota, kad pareiškėja, siekdama gauti Leidimą, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančias aplinkybes. Teismo vertinimu, byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, nes jos tikrasis siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas UAB „Transito“, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas Leidimas. Pareiškėja teikė paaiškinimus, kurie nebuvo išsamūs ir informatyvūs, t. y. savo galimybe teikti paaiškinimus naudojosi neveiksmingai. Teismui pareiškėja jokių papildomų paaiškinimų ar aplinkybių, kurių atsakovas nebūtų ištyręs ir įvertinęs, nepateikė. Pažymėta, kad pati pareiškėja atsakinga už pateiktų atsakymų teisingumą, išsamumą. Pareiškėjai pateikus išsamią informaciją apie bendrovę, jos vykdomą veiklą bei pačios dalyvavimą valdyme (atsakomybę, kompetencijas ir realiai atliktus veiksmus), pareiškėja savo teisę teikti paaiškinimus būtų įgyvendinusi veiksmingai.
Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo tyrimo objektyvumu ir teisėtumu. Atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka deklaruojamų pareiškėjos veiklos tikslų, t. y. neatitinka tikrovės, priėmė skundžiamą sprendimą. Teismas darė išvadą, jog atsakovas teisingai įvertino įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Departamentas sprendimą motyvavo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Departamentas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu atsisakęs pakeisti Leidimą, rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – Gairės), kuriose nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Akcentuota, kad nelegali migracija Įstatymo nuostatų prasme pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu į Lietuvos Respubliką, neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 23 straipsnis) bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 39 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad vertinant nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia ir į minėtas Gaires (2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Teismo vertinimu atsakovo išvados dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto yra pagrįstos.
Be to, Sprendimas atsisakyti išduoti I. G. ir O. G. leidimus laikinai gyventi grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą. Byloje nustatyta, kad I. G. ir O. G. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju (tikslą nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena mama). Teismas, įvertinęs tą aplinkybę, kad atsakovo Sprendimu pareiškėjai (nepilnamečių vaikų mamai) nepakeistas leidimas laikinai gyventi, t. y. nėra būtinos sąlygas, kad asmuo turėtų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, daryta išvada, jog atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė I. G. ir O. G. išduoti leidimus laikinai gyventi.
Visuma nustatytų aplinkybių patvirtino, kad atsakovas tinkamai ištyrė ir įvertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos UAB „Transito“ vykdoma veikla, jos kaip akcininkės ir prokuristės atliekamais veiksmais, nepadarė procedūrinių pažeidimų, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo jo naikinti. Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Pažymėta, kad būtent Departamentui suteikta teisė pakeisti (išduoti) leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, o teismui tokie įgaliojimai nesuteikti.
III.
Pareiškėjai M. P., I. G. ir O. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesigilino į skunde nurodytus argumentus, o tik formaliai juos įvertino.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde kelia abejones dėl ginčijamo sprendimo tuo pagrindu, kad nebuvo aiškinamasi, kokie yra pareiškėjos kaip prokuristės tikrieji veiksmai bendrovėje. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad pareiškėja nenurodė ir nepateikė konkrečių dokumentų, kokius veiksmus ji, kaip prokuristė, atlieka, kuriuos atliekant būtinas jos buvimas Lietuvos Respublikoje. Tokie duomenys nenurodomi ir apeliaciniame skunde.
Šalies argumentai
Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai nebuvo pranešta apie administracinę procedūrą, atsakovo teigimu, pareiškėjos atžvilgiu nebuvo taikoma administracinė procedūra pagal VAĮ 19 straipsnio nuostatas. Pareiškėja nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios įpareigotų Departamentą ar Migracijos skyrių iš anksto informuoti užsienietį apie buveinės adresu numatomą vykdyti patikrinimą. Siekiant užtikrinti rezultatų objektyvumą, pareiškėjai nebuvo iš anksto pranešta, kada vyks patikrinimas ir kokie konkretūs duomenys bus renkami patikrinimo metu.
Mano, kad Departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas yra realus ir atitinkantis tikrovę.
Departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1852/(00362, 00363, 00364) „Dėl atsisakymo pakeisti Rusijos Federacijos pilietei M. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos piliečiams I. G. ir O. G. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti pakeisti Leidimą M. P. bei išduoti Leidimus I. G. ir O. G. pagrįstumo.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja M. P., Rusijos Federacijos pilietė, atstovaujama atstovo pagal pavedimą advokato A. D., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą Migracijos valdybai bendra tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt. Be to, 2016 m. lapkričio 4 d. Migracijos valdybai buvo pateikti pareiškėjos M. P. nepilnamečių vaikų – Rusijos Federacijos piliečių I. G. ir O. G. – prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena jų mama), dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
Departamento Imigracijos reikalų skyrius, įvertinęs pareiškėjų pateiktus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus tyrimo metu gautus duomenis, ginčijamu 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1852/(00362, 00363, 00364), vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjai M. P. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2017 m. sausio 10 d., motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja M. P. pateikė prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti – jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla kaip UAB „Transito“ dalyvė, o gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmės; pareiškėjų I. G. ir O. G. prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įvertinęs ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su dalimi atsakovo išvadų, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas: pagal sprendimo dėl pareiškėjams išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir leidimo laikinai gyventi išdavimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsakovas iš esmės teigia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas patvirtinantys duomenys tik formaliai patvirtina užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, tuo tarpu Migracijos skyriaus surinktų duomenų visuma patvirtina kitokius nei oficialiai deklaruoti pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, dėl ko yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punkte numatyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu Įstatymo nuostatų aiškinimu ir pateiktų bei ištirtų įrodymų vertinimu: Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.
Taigi, kadangi pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, pretenduojančiam gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas, aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavimas, nesant duomenų apie įmonės, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, fiktyvumą, yra pakankamas pagrindas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo aspektu vertinti kaip pagrįstą. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nuostatas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, kai jis yra pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas – darbas toje įmonėje, t. y. nustatytas didesnis reikšmingų aplinkybių visetas, tame tarpe – konkretus atvykimo tikslas.
Kadangi ginčo atveju atsakovas iš esmės teigia, kad byloje pateikti duomenys patvirtina pareiškėjos užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat neteigia UAB „Transito“ esant fiktyvia įmone Įstatymo prasme, jo išvada, kad duomenys apie tikslus, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti (pakeisti) leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, dėl ko yra pagrindas atsisakyti išduoti tokį leidimą pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o taip pat – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), padaryta klaidingai aiškinant ir taikant ginčo santykiui reikšmingą materialinę teisės normą.
Pažymėtina, kad tiek Gairėse, tiek administracinių teismų praktikoje akcentuojamas reikalavimas ne tik formaliai įsitikinti, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, vykdomas atliekant išsamų aplinkybių, reikšmingų konkrečiam atvejui, vertinimą, ko šiuo atveju teisėjų kolegija pasigedo: nors atsakovas sprendime teigia, kad į UAB „Transito“ investuotas didelis kapitalas, tačiau nesimato jo (kapitalo) indėlio į įmonės veiklą, joks bent kiek realesnis patikrinimas šiuo aspektu nėra atliktas: nesiaiškinta, ar realiai buvo investuotos, o jei buvo – kur panaudotos užsieniečių investuotos lėšos; kaip jau minėta, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ginčo atveju atsakovas tyrė, ar UAB „Transito“ 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau detalesnis vertinimas, ar šiuo laikotarpiu UAB „Transito“ buvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, neatliktas.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012). Dėl šios priežasties teismas negali pakeisti Migracijos departamento, kuriam pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, ir teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, juo labiau, kad, kaip jau minėta, pasigesta ir detalesnio sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vertinimo, be to, ir kitos aplinkybės gali būti pakitusios. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tenkinamas pilnai, Migracijos departamentas yra įpareigojamas priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovo teigimu, pareiškėjų I. G. ir O. G. prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti šiuo (šeimos susijungimo) pagrindu.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, 1 dalies 2 punktas (2008 m. vasario d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 5 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), be kita ko, nustato, kad užsieniečiui šeimos susijungimo atveju leidimas laikinai gyventi išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas užsieniečiui, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-392 redakcija), be kita ko, nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Kaip ginčijamo sprendimo priėmimo metu nustatė Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 6 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), šis reikalavimas netaikomas, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, ir atitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus (užsienietis, kuris į įmonės nuosavą kapitalą (turtą) investavo ne mažiau kaip 260 000 eurų, įmonėje įsteigtos ne mažiau kaip penkios darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).
Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų I. G. ir O. G. prašymo pateikimo metu jų motina M. P., pas kurią jie nurodė ketinantys atvykti šeimos susijungimo tikslu, būtų pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, ginčijamas sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, o tai pat – ir tenkinti reikalavimą dėl su šia sprendimo dalimi susijusių įpareigojimų priėmimo.
Atsižvelgiant į aptartą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas: pareiškėjos M. P. skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Departamento 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1852/(00362, 00363, 00364) dalį, kuria atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, bei įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų M. P., I. G. (I. G.) ir O. G. (O. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos M. P. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1852/(00362, 00363, 00364) „Dėl atsisakymo pakeisti Rusijos Federacijos pilietei M. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos piliečiams I. G. ir O. G. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ dalį, kuria atsisakyta pakeisti Rusijos Federacijos pilietei M. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti M. P. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.