Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl mokesčių administratoriaus abejonių I. P. pinigų gavimą patvirtinančių raštelių tikrumu pareiškėjas paaiškino, kad nustatyti neatitikimai yra techninė klaida, kuri nepaneigia pirmojo pinigų perdavimo fakto ir tuo labiau negali paneigti likusių pinigų perdavimų fakto. Paskoliniams santykiams svarbi aplinkybė, kad pinigai būtų perduoti realiai. Netiksli nurodoma pinigų perdavimo data nedaro paskolos negaliojančia, nes pinigai gali būti perduoti tiek prieš pasirašant sutartį, tiek ir po jos pasirašymo.

Pareiškėjas pabrėžė, jog įrodinėdamas paskolos suteikimo faktą pateikė mokesčių administratoriui paskolos raštelius, kurie patvirtina aplinkybę, jog jis suteikė paskolą I. P.. Pastarasis šią paskolą gavo tai patvirtindamas savo parašu. Pateikti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų keliamus reikalavimus paskolos rašteliams. Tokio raštelio buvimas yra vienintelis tinkamas įrodymas, kad piniginės lėšos buvo perduotos. Atkreipė dėmesį, kad ir VMI neginčija paskolos raštelio. Taip pat pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas negali būti atsakingas už (duomenys neskelbtini) piliečio veiksmus, kuriuos pastarasis atlieka (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojas netampa nesąžiningu vien dėlto, kad (duomenys neskelbtini) pilietis naudojasi savo konstitucinėmis teisėmis savo valstybėje. Tai, kad I. P. atsisakė atsakyti į klausimus, nereiškia, kad jis paneigė savo parašus ant paskolos raštelių, nepripažino pinigų perdavimo fakto, paneigė paskolos grąžinimą ar panašiai. VMI daroma išvada, kad atsisakydamas atsakyti į pateiktus klausimus I. P. nepatvirtino paskolinių santykių, yra tik prielaida, neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Dar per mokestinį tyrimą 2014 m. I. P. raštu kreipėsi į VMI ir išdėstė visas šios bylos aplinkybes ir mokestinis patikrinimas baigėsi be jokių rezultatų ir pastabų, tačiau, 2015 m. vasarą I. P. gavo prašymą vėl paaiškinti tas pačias aplinkybes jau savo šalies mokestinei institucijai. Kadangi 2014 m. byla buvo baigta, visi paaiškinimai VMI buvo pateikti dar 2014 m., I. P. nusprendė nesikartoti ir neteikti jokių parodymų. Mokesčių administratorius nenustatė mokestinės naudos siekimo jo veiksmuose ir patikrinimo akte nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 str. 1 d.

VMI teigimu, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo gautos 141 901,95 Lt piniginės lėšos yra skolos grąžinimas, būtina nustatyti ar pareiškėjas pinigines lėšas I. P. buvo realiai suteikęs. VMI atkreipė dėmesį, jog be pareiškėjo paaiškinimuose ir mokestiniame ginče bei skunde išdėstytų teiginių, pareiškėjo pateiktų raštelių I. P., kuriuose nurodoma suteikta pinigų suma ir pareiškėjo pateikto I. P. pareiškimo, kuriame nurodoma, jog visi piniginiai pavedimai (2009–2014 m. laikotarpiu) pareiškėjui yra skolos grąžinimas, pareiškėjas daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų I. P. suteikimą, nepateikė. VMI nuomone, pareiškėjo pateikti duomenys negali patvirtinti realaus pinigų perdavimo (paskolinimo) I. P. fakto. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog asmenys pasirinkdami finansines operacijas grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų perdavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų piniginių lėšų I. P. suteikimo faktą, nes vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog dalis asmenų pasinaudojo įstatymo nustatyta teise atsisakyti duoti paaiškinimus ir tai negali paneigti rašytinių dokumentų arba patvirtinti, kad nebuvo jokių pareiškėjo nurodytų teisinių santykių, VMI pažymėjo, kad mokesčių administratorius turi teisę ir pareigą savo nuožiūra rinkti ir tikrinti mokesčių mokėtojų pateiktus galimai bylai reikšmingus įrodymus, taip pat bendradarbiauti su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, taip pat užsienio valstybių institucijomis, atlikti bendrus patikrinimus, kitas kontrolės funkcijas ir užtikrina keitimąsi informacija. Negavus atitinkamos informacijos patvirtinimo iš oficialių šaltinių ir byloje nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai neatitinka tikrovės.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jų atstovė prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI, VMI bei MGK sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniau AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2010–2013 m. laikotarpiu, nustatė, kad tikrintinu laikotarpiu pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) gyventojų J. M. (J. M.), I. V., O. Č., J. K., I. P., M. K., D. P. (D. P.), A. V. (A. V.) per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gavo 141 901,95 Lt pajamas. Nors pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad minėtos grynųjų pinigų perlaidos – tai I. P. skolos pareiškėjui grąžinimas po nesėkmingo stambaus verslo projekto, tačiau Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo paaiškinimus apie paskolos suteikimą bei grąžinimą, todėl, vadovaudamasi MAĮ 69 str. 1 d., šias pajamas priskyrė kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms ir apskaičiavo papildomai mokėtiną 6 082,30 Eur GPM sumą (MGK byla, I t., b. l. 70–84).

Vilniaus AVMI, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, įvertinusi pateiktas pareiškėjo pastabas, 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-203 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti papildomą GPM, šio mokesčių delspinigių ir baudų sumą (MGK byla, I t., b. l. 28–34).

Pareiškėjas Vilniaus AVMI sprendimą apskundė atsakovei, tačiau VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 68-166 pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą (MGK byla, I t., b. l. 7–9).

Pareiškėjas VMI sprendimą apskundė MGK, tačiau pastaroji 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. S-200(7-159/2016) pareiškėjo skundo taip pat netenkino (b. l. 10–18).

MAĮ 69 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris sudaromas siekiant gauti mokestinę naudą, inter alia tiesiogiai ar netiesiogiai sumažinti mokėtinas mokesčių sumas ar visiškai išvengti mokesčių mokėjimo, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismas pažymi, kad, vadovaujantis MAĮ 67 str. 1, 2 d., mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT, aiškindamas MAĮ 67 str. 2 d. nuostatą, yra išaiškinęs, jog joje vartojama sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1280/2005; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010). Tačiau pabrėžtina, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai.

Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2010–2013 m. laikotarpiu, iš (duomenys neskelbtini) gyventojų J. M., I. V., O. Č., J. K., I. P., M. K., D. P., A. V. per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gavo 141 901,95 Lt. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 str. 1 d. minėtu laikotarpiu gautoms kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms taikomas 15 proc. tarifas. Taigi pareiškėjas, norėdamas paneigti jam papildomai apskaičiuotą GPM, turi įrodyti, jog minėtos sumos yra neapmokestinamos.

Pareiškėjo teigimu, minėta 141 901,95 Lt yra (duomenys neskelbtini) piliečiui I. P. paskolintų pinigų grąžinimas. Pasak pareiškėjo, 2006 m. I. P. pasiūlė jam dalyvauti internetinio pobūdžio verslo projekte. Pareiškėjas prisidėjo finansiškai, įnešdamas 52 000 Eur, kuriuos jam grynaisiais paskolino sesuo. Nepavykus projektui, I. P. nusprendė pareiškėjui sugrąžinti iš pareiškėjo gautus 52 000 Eur, šią pareiškėjo investiciją įformindamas kaip pareiškėjo suteiktą paskolą. Minėtiems savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui skolos raštelius, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas I. P. grynaisiais pinigais perdavė piniginės lėšas (iš viso 52 000 Eur) (MGK byla, II t., b. l. 2–11) taip pat skolos raštelį, kuriuo I. P. įsipareigoja grąžinti pareiškėjui 52 000 Eur su 5 proc. metinėmis palūkanomis (MGK byla, II t., b. l. 12–13). Be to, pareiškėjas pateikė M. K., O. Č., J. M., V. P. D. P. rašytinius patvirtinimus, jog jie pervedinėja pareiškėjui lėšas I. P. pavedimu (MGK byla, II t., b. l. 15–23), taip pat I. P. rašytinį paaiškinimą (MGK byla, II t., b. l. 24–25).

Atkreiptinas dėmesys, jog visi minėti sandoriai buvo vykdomi grynaisiais pinigais, tad sutiktina su atsakove, kad tokiu atveju mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Nagrinėjamu atveju pateikti skolos rašteliai, neįrodo, jog pareiškėjas I. P. buvo suteikęs 52 000 Eur sumą projektui plėtoti (paskolą), be to, pareiškėjas pats patvirtina, kad nurodytos sumos pats neturėjo ir ją pasiskolino iš sesers, tačiau jokių neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjo sesuo jam realiai paskolino 180 000 Lt, taip pat nėra.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms patikrinti mokesčių administratorius kreipėsi į (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorių, kad šis susisiektų su I. P. ir kitais asmenimis, vykdžiusiais pinigų perlaidas pareiškėjui. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK išvadomis, jog iš (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus gauta informacija taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie piniginių lėšų I. P. suteikimą bei skolos grąžinimą. Pažymėtina, kad I. P., remdamasis nacionaliniais teisės aktais, atsisakė teikti paaiškinimus (atsisakė liudyti prieš save ir duoti parodymus pagal pateiktus klausimus). Ši aplinkybė kelia abejonių I. P. teiktais paaiškinimais Lietuvos mokesčių administratoriui, nes kaip teisingai pažymėjo MGK, jei pareiškėją ir I. P. tikrai sietų paskoliniai santykiai, tai šias aplinkybes patvirtinti savo šalies mokesčių administratoriui tikrai nesukeltų jokių problemų. Nenorėdamas liudyti prieš save paaiškinimus pateikti atsisakė ir J. M., nors, anot pareiškėjo, jis tik pervedinėjo pinigus I. P. prašymu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš kitų pavykusių apklausti pavedimus atlikusių asmenų J. K. ir M. K. tik patvirtino, jog pinigus pareiškėjui pervedė I. P. nurodymu, tačiau jokių aplinkybių, jog tai buvo skolos grąžinimas pareiškėjui, nenurodė.

Pažymėtina, kad abejones skolų rašteliuose užfiksuotais duomenimis kelia ir kita mokesčių administratoriaus surinkta informacija, pavyzdžiui neatitikimai tarp datų (pareiškėjo 2006 m. liepos 14 d. perduotus pinigus, I. P. priėmė mėnesiu anksčiau), skolos raštelyje taisyta data, tiksliai atsimintos pinigų skolinimosi iš sesers datos, tačiau neatsimintos šių pinigų grąžinimo datos. Tiek pareiškėjo sesuo, tiek I. P., galėjo būti suinteresuotas skolos rašteliuose, paaiškinimuose nurodyti pareiškėjui palankias bei jo poziciją patvirtinančias aplinkybes, tad nesant kitų įrodymų, patvirtinančių minėtuose pareiškėjo dokumentuose užfiksuotų aplinkybes, pateikti skolos rašteliai negali būti laikomi patvirtinančiais, jog pareiškėjo iš (duomenys neskelbtini) piliečių gautos lėšos yra skolos grąžinimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad minėtų skolų raštelių pateikimu pareiškėjas iš esmės siekė nuslėpti tikrąją pinigų išmokėjimo paskirtį ir tokiu būdu išvengti gautų pajamų apmokestinimo (gauti mokestinės naudos), o tai sudaro pagrindą taikyti MAĮ 69 str. 1 d. ir atstatyti iškreiptas paslėptas aplinkybes, t. y. 141 901,95 Lt grynųjų pinigų perlaidas iš (duomenys neskelbtini) gyventojų laikyti kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pareiškėjo pajamams, kurios apmokestinamos GPM.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-203, VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 68-166 bei MGK 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. S-200(7-159/2016) yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.