- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-782-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02502-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui N. K. , dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei D. V. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. K. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 5-7). Pareiškėjas skunde nurodė, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2004-06-28 iki 2004-10-27 buvo kalinamas Kaišiadorių rajono policijos komisariate, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, t.y. gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, buvo tamsu, drėgna, trūko oro, kamerose sąlygos buvo antisanitarinės, neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų nesudarant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė pažeminimą, didelį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nerimą, nepatogumus. Senaties termino pareiškėjas prašo netaikyti, nurodydamas, kad Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) sprendimai, kuriuose paaiškinamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatos, nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka. Negalėdamas susipažinti su EŽTT praktika, pareiškėjas nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Taip pat nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminas nenumatytas, todėl yra netaikytinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK), atsiliepime (b. l. 10-13) nurodė, kad įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Akivaizdu, kad pareiškėjas praleido sutrumpintą (LR CK 1.125 str. 8 d.) 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2004 m. laikotarpį, todėl atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažeidėjas nurodo, kad dėl nurodytų pažeidimų patyrė nepatogumų, todėl akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, kad jo teisės į tinkamas laikymo sąlygas galbūt yra pažeidžiamos. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-08-03 įsakymu Nr. 5-V-520 „Dėl kai kurių teritorinių policijos įstaigų areštinių likvidavimo priemonių patvirtinimo“, nuo 2010-10-01 buvo likviduota Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių r. PK areštinė. Likvidavus areštinę, nebuvo išsaugoti ir kai kurie areštinės dokumentai, todėl nėra galimybės pateikti įrodymus apie buvusios areštinės kamerų būklę, asmenų laikymo sąlygas ir kitą informaciją. Pagal 2004 m. Asmenų, laikomų areštinėje, paskirstymo žurnalus, pareiškėjas Kaišiadorių r. PK areštinėje išbuvo iš viso 40 dienų. Pareiškėjo buvimas Kaišiadorių r. PK areštinėje galbūt galėjo sukelti jam neigiamų išgyvenimų ir tam tikrų nepatogumų minėtu laikotarpiu, tačiau pareiškėjui nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris galėjo jam sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios yra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Pareiškėjo argumentai, kad jis patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą dėl to, jog 2004 m. birželio - spalio mėnesiais buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Kauno AVPK laikotarpiu nuo 2004-06-28 iki 2004-10-27.
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2004-06-28 ir tęsėsi iki 2004-10-27. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016-12-01 (b. l. 8). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė tik 2016 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas – Kauno AVPK.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015-04-15 nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008-07-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tai, jog nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi negalėjo susipažinti su EŽŽT praktika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, t.y. vėliausiai 2004-10-27, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki minėtos datos. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2016-12-01 (b. l. 8), t. y. praėjus daugiau, nei vienuolikai metų nuo galimai patirtų teisių pažeidimų ir galimo neturtinės žalos atsiradimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo Kauno AVPK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl antisanitarinių sąlygų bei Higienos normų pažeidimų į įstaigos pareigūnus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją tiek kalint Kauno AVPK, tiek vėliau Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime, kur šiuo metu yra pareiškėjas. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012-01-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.