Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Mabilona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birelio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal MG AB „Precizika“ ieškinį atsakovui UAB „Mabilona“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, iškeldinimo, tretieji asmenys VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valdas A. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas MG AB „Precizika“ kreipėsi su ieškiniu, kurį kelis kartus patikslinęs (t.1, b.l. 1-3, t.4, b.l. 9-13, 27-32, t.5, b.l. 32-38, 182-187) prašė: 1) pripažinti 1995-12-08 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp MG AB „Precizika“ ir UAB „Mabilona“, apsimestine, niekine ir negaliojančia ab initio; 2) pritaikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui pastatą - kontrolinį pravažiavimo punktą, unikalus Nr.1099-5018-2018, pažymėtą plane 1H1g, esantį Žirmūnų g.139, Vilniuje; kiemo statinį (lauko tualetą), unikalus Nr.1099-5018-2231, esantį Žirmūnų g.139, Vilniuje; 3) iškeldinti UAB „Mabilona“ iš žemės sklypo Žirmūnų g.139, Vilniuje; 4) priteisti iš UAB „Mabilona“ visas patirtas bylinėjimosi išlaidų MG AB „Precizika“ naudai. Nurodė, kad su atsakovu UAB „Mabilona“ 1995-03-20 sudarė terminuotą 10 metų subnuomos sutartį Nr.l5-95 dėl žemės sklypo nuomos apmokamai automobilių stovėjimo aikštelei, kurią įrengti, t.y. neasfaltuotą jos dalį padengti asfaltu arba betonu bei aptverti tvora neaptvertą jos dalį įsipareigojo pats atsakovas. Tą pačią dieną pasirašytame nuomojamos aikštelės priėmimo-perdavimo akte nustatyta, kad atsakovui buvo išnuomotas 5360 kv.m. žemės plotas, esantis adresu Žirmūnų g. 139, Vilniuje, kurio asfaltuotą dalį sudaro 3080 kv.m. Atsakovui netinkamai vykdant sutarties sąlygas ir daugiau nei keturios mėnesius nemokant nuomos mokesčio ir mokesčių už sunaudotą elektros energiją sutartis buvo vienašališkai nutraukta ieškovo iniciatyva. Tačiau atsakovas perduoto žemės sklypo negrąžino. Kilus teisminiam ginčui dėl šios sutarties, ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas turi žemės sklype nuosavybes teise nekilnojamuosius objektus, t.y. apie 1995-12-08 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl minėtų kontrolinio punkto, lauko tualeto, 613/1000 dalių tvoros ir 315/1000 dalių kiemo aikštelės atsakovui pardavimo. Tokią sutartį ieškovas vertina kaip apsimestinį sandorį, kuri buvo sudaryta siekiant neteisėtai įteisinti nekilnojamuosius daiktus atsakovo nuosavybes teise bei pateisinti nekilnojamiems objektams pastatyti išleistas atsakovo išlaidas, neva padengiant įsiskolinimą ieškovui, taip pat pridengiant neteisėtą subnuomos sutartį bei atsiskaitymus už būtinų nuomos sutarčiai vykdyti kiemo statinių įrengimą. Todėl sutartį pripažinus negaliojančią nuo jos sudarymo momento, turi būti taikoma restitucija ir ieškovui grąžinti išlikę natūroje daiktai, nes tvora ir aikštelės danga jau nėra išlikę. Mano, kad tariamas 16 685 Lt įsiskolinimas, kurio užskaita buvo atlikta ginčijama sutartimi, atsakovui negrąžintinas kaip kompensacija už sunaikintų daiktų vertę. Žemės subnuomos sutarčiai esant nutrauktai ir negaliojančiai, atsakovas iš žemės sklypo iškeldintinas. Dėl ieškinio senaties nurodo, kad jos eiga prasideda nuo sužinojimo apie pažeistą teisę dienos – 2003-06-11 teismo posėdžio, kadangi tokią sutartį pasirašęs bendrovės vadovas jos niekada bendrovei nebuvo pateikęs.

Atsakovas UAB „Mabilona“ atsiliepimu (t. 4, b.l. 86-91, t.5, b.l. 56-58) ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad 1995-03-20 su ieškovu buvo sudaryta automobilių stovėjimo aikštelės nuomos sutartis. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta 5000 kv.m ploto žemės sklype, esančiame Žirmūnų g. 139, Vilniuje. Sutartinius įsipareigojimus atsakovas vykdė tinkamai, nuomojamą aikštelę pabaigė įrengti ir pagerino, o vėliau, atlikus inventorizaciją ir įregistravus ieškovo vardu, siekė ją įsigyti nuosavybėn tikslu ir toliau teikti automobilių saugojimo paslaugas. Todėl ginčijamas 1995-12-08 pirkimo-pardavimo sandoris nėra apsimestiniu ir nepridengia jokio kito sandorio. Pabrėžė, kad pagal 1995-03-20 nuomos sutartį nuomojosi būtent automobilių saugojimo aikštelę, bet ne žemės sklypą. Taip pat prašė byloje taikyti ieškinio senatį. Ieškovo 1996-10-16 atliktos inventorizacijos medžiaga patvirtina, kad šie duomenys ieškovui buvo žinomi.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu (t.5, b.l. 62-63) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra, nes ginčas tarp ieškovo ir atsakovo „Mabilona“ kilo iš materialinių teisinių santykių, kurių dalyviu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nebuvo.

Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurio teisių perėmėjas pagal įstatymą yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu (t. 4, b.l. 84-85, t.5, b.l. 59-60) nurodė, kad 2002-08-01 valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 338 N01/2002-25753 išnuomojo ieškovui 31477 kv.m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 43325 kv. m. žemės sklype, kurio ribas bei plotą nustatė Vilniaus m. valdyba 2002-02-07 sprendimu Nr. 277V. Ieškovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, subnuomojo valstybinės žemės sklypo dalį pats tuo metu nebūdamas šio žemės sklypo nuomininku ir neturėdamas valstybinės žemės nuomotojo leidimo. Pabrėžė, kad pagal Žemės nuomos įstatymą žemė nuomos objektu galėjo būti tik įregistruota valstybiniame žemės registre. Taigi 1995-03-20 žemės nuomos sutartis niekinė.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-06-30 sprendimu (t. 5, b.l. 213-217) ieškinį patenkino: 1) pripažino 1995-12-08 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp MG AB „Precizika“ ir UAB „Mabilona“, apsimestine, niekine ir negaliojančia ab initio; 2) taikė restituciją ir įpareigojo UAB „Mabilona“ grąžinti MG AB „Precizika“ nekilnojamojo turto objektus: pastatą – kontrolinį pravažiavimo punktą, unikalus Nr.1099-5018-2018, pažymėtą plane 1H1g, esantį Žirmūnų g.139, Vilniuje; kiemo statinį (lauko tualetą), unikalus Nr.1099-5018-2231, esantį Žirmūnų g.139, Vilniuje; 3) iškeldino UAB „Mabilona“ iš žemės sklypo Žirmūnų g. 139, Vilniuje; 4) priteisė iš UAB „Mabilona“ 68 Lt bylinėjimosi išlaidų MG AB „Precizika“ naudai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1995-03-20 nuomos sutartimi ieškovas atsakovui 10 metų išnuomavo 5000 kv. m. žemės plotą apmokamai automobilių aikštelei įrengti. Vėliau buvo sudaryta rangos sutartis, kuri neišlikusi, pagal kurią buvo įrengta automobilių aikštelė. 1995-06-28 objekto priėmimo aktas, leidimas, įsakymas, projektas patvirtina, kad rangovas buvo atsakovas UAB „Mabilona“, kuris pagal projektą pastatė sargo namelį, tualetą, įrengė važiuojamąją dalį, bordiūrus. Faktinė statybos montavimo darbų vertė 16 685 Lt. Iš 1995-12-08 pirkimo-pardavimo sutarties nustatė, kad ieškovas atsakovui pardavė kontrolinį punktą (sargo namelį), tualetą, dalį grindinio ir tvoros. Atsakovas niekinės ir negaliojančios nuo jos sudarymo momento 1995-03-20 žemės nuomos sutarties pagrindu įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Taip pat atsakovas, neturėdamas teisės į žemės subnuomą, sandoriu (pirkdamas grindinį) įteisino nuosavybę į statinius ir į 1416,55 kv. m. valstybei priklausantį žemės sklypą, nors šis net nepriklausė nuosavybės teise pačiam ieškovui. Teismas sprendė, kad tuo atsakovas neteisėtai įsigijo daiktus, pastatytus pagal rangos sutartį jo neteisėtai subnuomojamoje aikštelėje, kad nuosavybę įgijo net tik į daiktus, bet ir į valstybei priklausantį žemės sklypą, nes kitu būdu atsakovas negalėjo įgyti nuosavybės į šį sklypą. Tai patvirtina šio sandorio apsimestinumą, nors šalys susitarė kompensuoti aikštelės įrengimo kaštus imant mažesnį nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, neturėdamas nuosavybės teisės į žemės sklypą, nesudaręs sutarties dėl valstybinės žemės sklypo nuomos, taip pat neturėjo teisės sudaryti sandorių dėl žemės sklypo nuosavybės perleidimo, o atsakovas neteisėtu, prieštaraujančiu įstatymui, apsimestiniu sandoriu negalėjo įgyti nuosavybės bei įteisinti teisės į žemės sklypą, statyti statinių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo materialiniai santykiai susiklostė 1995 m., todėl pagal materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę ginčui spręsti taikytinos tuo metu galiojusios teisės normos. 1964 m. CK nebuvo vartojamos niekinių ir nuginčijamų sandorių sąvokos, tačiau teisiniame reguliavime ir teismų praktikoje buvo įtvirtinti atitinkami negaliojančių sandorių institutai. 1964 m. CK 47 str. 1 d. norma yra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą (niekinį pobūdį). Tuo tarpu dėl sandorio negaliojimo pasekmių turi būti sprendžiama pagal CK nustatytas taisykles, jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jis sudarytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Šalys sudarinėjo neteisėtus sandorius dėl valstybei priklausančios žemės, nuomos sutartis pripažintina niekine nuo sudarymo momento pagal galiojusio 1964 m. CK 47 str. ir 310 str. nuostatas, o to pasekoje atsakovas neteisėtai įgijo nuosavybę į valstybei priklausančią žemę, nors ieškovas tokios teisės ar įgalinimų perleisti atsakovui žemės sklypą neturėjo. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, nes šalių sudaryti sandoriai negaliojo ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Taip pat pažymėjo, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo buveinė yra registruota Žirmūnų g.139, Vilnius. Šalys pripažįsta aplinkybę, kad 1995-03-20 subnuomos sutartis nutraukta 2002-08-31. Pritaikius restituciją ir ieškovui grąžinus kontrolinį punktą (sargo namelį), išvietę, atsakovo nuosavybės Žirmūnų g.139, Vilniuje, nelieka, valstybinės žemės naudotoju lieka ieškovas, todėl atsakovas turi būti iškeldintinas iš ginčo žemės sklypo.

Atsakovas UAB „Mabilona“ apeliaciniu skundu (t. 5, b.l. 219-223) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-06-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytus faktus. Bylos nagrinėjimas nepagrįstai buvo vilkinamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas nuosavybes teise buvo įgijęs 1416,55 kv.m. žemės sklypą, esantį Žirmūnų g. 139, Vilniuje. Tuo tarpu atsakovas savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, kad 1995-12-08 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo įgijęs nuosavybes teisę į 31,5/100 dalį automobilių stovėjimo aikštelę, 61,3/100 tvoros su esančiu kontroliniu postu ir išviete. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 1995-03-20 sutartį, nesivadovavo CK 6.193 str. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1995-03-20 šalys tarėsi tik dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo ir nuomos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo visiškai nėra aišku, kokį šalių sudarytą sandorį teismas vertino. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pirmiausiai automobilių stovėjimo aikštelė 1995-07-27 buvo įregistruota ne atsakovo, bet ieškovo vardu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus tarp šalių susiklosčiusius sandorius įvardija kaip apsimestinius. Be to, konstatavus, kad nekilnojamasis turtas nuosavybes teise nepriklausė ir pačiam ieškovui, nebuvo pagrindo restitucijos taikymui bei turto grąžinimui ieškovui. Kadangi iš teismo vertintų sandorių neaišku, kuris jų yra niekinis, negalima spręsti ir dėl senaties taikymo. Nėra aišku, kokioms imperatyvioms teisės normoms prieštarauja 1995-12-08 sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį sandorį vertino kaip niekinį ir netaikė ieškinio senaties. Aplinkybę, kad bylos esmė yra neatskleista, patvirtina tai, kad nurodoma atsakovą iškeldinti iš žemės sklypo, esančio Žirmūnų g. 139, Vilniuje, taigi atsakovas iškeldintas iš žemės sklypo, priklausančio ir UAB „Fima“, kuris net nebuvo įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu.

Ieškovas MG AB „Precizika“ atsiliepimu (t. 5, b.l. 228-232) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-06-30 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamus sandorius pirmosios instancijos teismas aiškino atsižvelgęs į tikruosius šalių ketinimus ir pagrįstai šiuos sandorius įvertino kaip apsimestinius, kuriais šalys iš tiesų siekė pridengti valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartį. Ginčo sandoriais atsakovas siekė sukurti prielaidas ateityje privatizuoti sklypą ar jį išsinuomoti lengvatine tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys pirkimo-pardavimo sutartimi bei anksčiau sudaryta nuomos sutartimi nuo pat pradžių siekė sudaryti valstybinės žemės subnuomos sutartį, o šią aplinkybė pagrindžia žemės nuomos sutarties 6 p. Kadangi sprendime nebuvo konstatuota, jog ginčo statiniai pastatyti neteisėtai, pagrįstai buvo taikyta restitucija. Statybos leidimas buvo išduotas ieškovui, šis leidimas yra galiojantis, o jo pagrindu atlikta statinių registracija nenuginčyta. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nuosekliai išdėstė argumentus, kodėl valstybinės žemės nuomos sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčijamam sandoriui netaikoma ieškinio senatis. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovas tik 2003-06-11 sužinojo apie jo teises pažeidžiančią pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovo vardu šią sutartį sudaręs jo buvęs vadovas V. A. G. apie šią sutartį neinformavo. Atsakovas pagrįstai buvo iškeldintas iš žemės sklypo. Atsakovo argumentai, kad iškeldinimas yra susijęs su neįtrauktais į bylą asmenimis, yra nepagrįstas. Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas dėl ieškovo kaltės.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniame skunde įvardinti nesutikimo su teismo sprendimu teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Tokių šiuo atveju nenustatyta. Apelianto skunde įvardinta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas iškeldino jį iš žemės sklypo, kuris yra priskirtas ne tik ieškovui, bet ir UAB „Fima“, o ši bendrovė nebuvo įtraukta dalyvauti byloje, absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 str. 2 d. 2 p., nesudaro. Iškeldinimas šioje faktinėje situacijoje, kuomet taikoma išlikusių natūroje daiktų restitucija ir daiktai grąžinami ankstesniam jų savininkui, vertintinas kaip fizinių kliūčių naudotis grąžinamu turtu pašalinimas ir instrumentas, leidžiantis priverstinai įvykdyti (įgyvendinti) įsiteisėjusį teismo sprendimą, jeigu tokios priemonės būtų reikalingos.

Apeliaciniame skunde keliamas pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme klausimas, sudarant sąlygas atsakovui nepagrįstai vilkinti procesą, kas, apelianto įsitikinimu, patvirtina teismo palankumą atsakovui ir šališkumą, nulėmusį neobjektyvų bylos įrodymų bei faktų vertinimą, neleidusį pirmosios instancijos teismui tinkamai identifikuoti ginčijamų ieškovo ir atsakovo sudarytų sandorių esmės, atskleisti tikrosios šių susitarimų šalių valios bei ketinimų, apsprendusį neteisingą susitarimo šalių teisinių santykių kvalifikavimą. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako.

Pirmiausiai būtina pastebėti, kad šios bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs dėl jos nagrinėjimo visų instancijų teismuose, dėl pakartotinio ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, dėl bylos sustabdymo, šalims iniciuojant ikiteisminį tyrimą, dėl teisinių santykių, siejančių šalis, sudėtingumo ir aplinkybės, kad šie santykiai susiklostę pakankamai seniai. Taigi ilgą bylos nagrinėjimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys. Pastarąjį kartą byla pirmosios instancijos teismui perduota nagrinėti 2008-09-09 (t.4, b.l. 309), o pirmosios instancijos teismas parengiamąjį posėdį paskyrė 2008- 09-12 nutartimi (t.5, b.l. 1), posėdžio data buvo nustatyta 2008-11-13. Dėl ieškovo atstovo ligos posėdis buvo atidėtas ir atsakovo atstovė tam neprieštaravo (t.5, b.l. 23). Kadangi ieškovas savo ieškinį patikslino, kitas teismo posėdis vėl neįvyko – šalims buvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimus ir išdėstyti savo poziciją į pasikeitusius ieškovo reikalavimus (t.5, b.l.45), juo labiau, kad ir dalyvavusieji jame asmenys pareiškė norą susipažinti su patikslintais reikalavimais. Vėliau ieškovas kelis sykius teikė prašymus atidėti posėdžius (dėl pasikeitusio atstovo, atstovo ligos, dėl būtinybės įtraukti dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu sutartis pasirašiusį buvusį administracijos vadovą V.A. G.) ir teismas juos tenkino, nors atsakovo atstovė išdėstė priešingą nuomonę ir prašė bylą nagrinėti (t.5, b.l. 79, 105, 132, 151, 160). Naujai įtrauktam bylos dalyviui kurį laiką nepavyko įteikti su byla susijusių procesinių dokumentų (t.5, b.l.105), ką teismas taip pat vertino kaip kliūtį bylai išnagrinėti iš esmės. Ieškovui pareiškus ketinimus dar kartą tikslinti ieškinį, nes paaiškėjo, kad kai kurie ginčo statiniai – kiemo aikštelė ir tvora – yra sunaikinti, teismas vėlgi tokią procesinę galimybę, atidėdamas posėdį, ieškovui sudarė (t.5, b.l. 178-179). Tačiau kitas posėdis įvyko ir byla buvo išnagrinėta. Kolegija pažymi, kad tokia bylos proceso eiga pati savaime dar nepatvirtina skundo motyvų apie teismo šališkumą ar suinteresuotumą kitos šalies naudai, juo labiau, sukėlusį tokias teisines pasekmes, kaip netinkamas įrodymų įvertinimas ar neteisingas faktų konstatavimas. Iš dalies sutikdama su apelianto nuomone, kad teismas, remdamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, neprivalėjo visų ieškovo prašymų tenkinti, priešingai, turėjo lenkti ginčo šalis operatyviau atlikti reikiamus procesinius veiksmus, kad ir taikydamas baudų institutą, kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, jog visais atvejais yra būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp greito ir tinkamo bylos išnagrinėjimo. Tokios nuostatos laikosi įstatymų leidėjas (CPK 7 str. 1 d.). Be to, šioje konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismui jau buvo nustatyti įpareigojimai, kurių būtina paisyti nagrinėjant bylą iš naujo, o procesas užtrukęs dėl ankstesnių teisminių procedūrų įgyvendinimo, todėl privalu ganėtinai atidžiai vertinti situaciją ir pernelyg nesuvaržyti byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių (galimybių). Sprendimo už akių instituto taikymui, ko prašė apeliantas, taip pat nebuvo prielaidų, nes tokį įsisenėjusį ginčą išspręsti tik formaliai įvertinant įrodymus, ką suponuotų sprendimo už akių priėmimas, negalima, ir teismas šia teise, kolegijos nuomone, pagrįstai nepasinaudojo. Pažymėtina, kad jokių konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64 str.- 66 str., apeliantas skunde nenurodo, o vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai dar nepatvirtina.

Kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai išaiškino 1995-03-20 šalių sudarytos nuomos sutarties Nr. 15-95 (t.1, b.l. 4-6) esmę, netinkamai kvalifikavo šalių santykių turinį ir nepagrįstai ef officio sprendė dėl šios sutarties buvimo niekine ir negaliojančia, nesukuriančia šalims teisių ar pareigų, nesudarančią prielaidų paskesniems jų bendriems teisiniams veiksmams - šios sutarties pagrindu apelianto sąskaita pagerintų daiktų - dalies kiemo aikštelės ir tvoros, įrengto kontrolinio punkto bei tualeto - nuosavybės teisių perleidimui apeliantui. Teisės doktrinoje sandoris laikomas niekiniu jeigu jis nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, negalioja pagal įstatymą, be to, niekinio sandorio faktą ir niekinio sandorio teisines pasekmes teismas gali konstatuoti ir savo iniciatyva, t.y. neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 1 d. ir 4 d.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios nuomos sutarties dalykas yra valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuris nustatyta tvarka tuo metu dar nebuvo išnuomotas ir pačiam ieškovui (nuomos sutartis dėl jo sudaryta 2002-08-01, t.1, b.l. 37-39, 40-41). Disponuoti žemės sklypu be jo savininko sutikimo, atitinkamai ir jį subnuomoti, tiesiogiai draudžia įstatymas (tuomet galiojusio 1964 m. CK 47 str., 96 str., 310 str., Žemės nuomos įstatymo 9 str. 2 d.). Todėl toks sandoris, teismo manymu, negalioja savaime, yra niekinis. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo pozicija.

1995-03-20 nuomos sutarties turinys didžia dalimi savo forma atitinka iki 2001-07-01 galiojusio Žemės nuomos įstatymo 6 str. reikalavimus, išskyrus 3 p. įvardintą reikalavimą nurodyti žemės nuomos objektą su nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Joje taip pat aptariamas ir išnuomojamoje žemėje esančių statinių bei įrenginių naudojimosi sąlygos bei naujų pastatų, statinių statybos (įrengimo) sąlygos, tačiau visiškai nenurodoma, kaip pastatai ar įrenginiai bus naudojami pasibaigus žemės nuomos terminui. Apelianto samprotavimai, kad tarėsi su ieškovu ne dėl žemės subnuomos, o dėl pačios aikštelės automobiliams saugoti eksploatavimo, dėl jos įrengimo, iš esmės reiškia tą patį – tokia veikla verstis be valstybei priklausančio žemės sklypo panaudojimo šioms reikmės neįmanoma. Bet kuriuo atveju būtina susitarti su žemės sklypo savininku (valstybės įgaliota institucija, 1964 m. CK 99 str.) dėl sklypo panaudos ar nuomos tokiai veiklai ar tokiai paskirčiai. Apeliantas su ieškovu, kuris pats naudojosi šiuo žemės sklypu nors ir be sudarytos nuomos sutarties, tačiau teisėtai – pagal bendrovei, kurios teisių perėmėjas jis yra, išduotus 1979-04-26 žemės naudojimo teisės aktą ir žemės sklypo raudonųjų linijų bei sklypo ribų pažymėjimo aktus (t.1, b.l. 50-51,52), susitarė dėl užmokesčio už apelianto reikmėms naudojamą žemės sklypą – konkretaus dydžio kas mėnesį mokamo nuomos mokesčio. Tai reiškia, kad ši sutartis buvo atlygintinė, taigi panaudos teisiniai santykiai nesusiklostė. Šios sutarties terminas buvo nustatytas dešimčiai metų, o nuompinigių dydis galėjo būti sumažintas tik aikštelės įrengimo apelianto poreikiams metu ir ne ilgesniam, nei 3 mėn. laikotarpiui (nuomos sutarties 6 p.). Visa tai leidžia kolegijai prieiti prie išvados, kad buvo sudaryta terminuota valstybinio žemės sklypo subnuomos sutartis, juo labiau, kad faktiškai tokia automobilių aikštelė dar neegzistavo ir kaip nekilnojamojo turto objektas (nekilnojamasis daiktas) nebuvo suformuluota, nebuvo užfiksuoti jos kadastriniai duomenys ir jie nebuvo nurodyti nuomos sutartyje. Byloje yra rašytiniai įrodymai, susiję su aikštelės galutiniu įrengimu (dangos padengimas, aptvėrimas tvora, kiemo statinių – kontrolės punkto ir tualeto pastatymas), jos pripažinimu tinkama naudotis ir priėmimu, kadastro bylos sudarymu ir įregistravimu viešame registre kaip nekilnojamojo daikto (pvz. t.5, b.l. 168-177, objektai, pažymėti 2.1., 2.17. – 2.19. punktai; t.2, b.l. 10-15 ir 6 p. Registro pastaba; t.2, b.l. 16-25). Visa tai buvo atlikta jau po nuomos sutarties sudarymo. Tokie duomenys leidžia konstatuoti, kad jokio kito nuomos objekto, dėl kurio galėtų šalys teoriškai galėtų tartis 1995-03-20, išskyrus patį žemės sklypą, nebuvo. Apie tiesioginį įstatyminį draudimą subnuomoti valstybinę žemę be savininko sutikimo kolegija jau pasisakė. Be to, pagal 1964 m. CK 298 str. nuostatas, bet kurio nekilnojamojo objekto nuomos sutartis turėjusi būti ne tik rašytinės formos, bet ir registruojama. Aplinkybė, kad ši sutartis nebuvo įregistruota, taip pat iš dalies patvirtina jos ydingumą ir prieštaravimą teisei.

Susiklosčius išvardintai situacijai teisėjų kolegija pripažįsta, kad joks apelianto išnuomotas nekilnojamasis daiktais – tiek automobilių aikštelė, esanti valstybiniame žemės sklype, tiek pats žemės sklypas, kuris būtų suformuotas pagal teisės aktų reikalavimus, nuomos santykių atsiradimo metu neegzistavo. Tokia aplinkybė vėlesnių įvykių ir sandorių kontekste yra teisiškai reikšminga ir svarbi, kadangi nuomos ir pirkimo-pardavimo sutarčių negalima įvertinti atskirai, juo labiau, kad teisę įgyti statinius, tokiu būdu kompensuojant jiems pastatyti (įrengti) išleistas lėšas, kildinama būtent iš pirmosios sutarties.

Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 str. 2 d.). Šiuos kriterijus ginčo objektai iš esmės atitinka, ypač tai taikytina aikštelės asfalto dangai, nes tvora ar kiti nesudėtingi statiniai (kontrolinis punktas ar tualetas), sprendžiant pagal jų pastatymo technologiją (kontrolės postas pastatytas ant asfalto, sumūrijus pamatams blokus, o lauko tualetas ant betoninės plokštes, Statinių tyrinėjimo aktas, t.4, b.l. 134-139), perkelti (perstatyti) į kitą vietą galėtų atlikti tą pačią paskirtį. Pagal daiktinę teisę žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.40 str. 1 d). Žemės savininko turinys galiojusiame teisinių santykių atsiradimo metu 1964 m. CK nebuvo taip išsamiai detalizuotas, tačiau ir jame buvo nurodyta, kad nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės (1964 m. CK 95³ str. 3 d,). Akivaizdu, kad toks įrenginys, kaip asfaltuota (ar betonuota) aikštelė apskritai negalėtų savarankiškai funkcionuoti be žemės sklypo kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, ji negalėtų būti perkelta į kitą vietą be žalos jos paskirčiai po dešimties metų, kai turėjo baigtis nuomos sutarties terminas. Kiti daiktai (ginčo objektai) savarankiškos paskirties neturi, yra antraeiliai daiktai lyginant su pačia aikštele, taigi jų likimas priklauso nuo pirmaeilio daikto (CK 4.13 str., 4.14 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors apelianto įvardijamas ketinimas, sudarant 1995-12-08 ginčijamą sandorį (t.2, b.l. 9), galėjo būti toks, koks yra išoriškai išreikštas sutartyje – įgyti grindinį bei jam tarnaujančius antraeilius daiktus, tačiau tikslas nebuvo teisėtas. Juo buvo siekiama pridengti jau atsiradusius subnuomos santykius, legalizuoti neteisėtai, apeinant draudžiančias teisės normas, susiklosčiusius žemės subnuomos santykius (CK 1.87 str.).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t.y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys išoriškai išreiškia valią vieno sandorio sudarymui, tačiau tikroji jų valia yra kita. Nagrinėjamu konkrečiu atveju kolegijos išvadą dėl ginčijamo sandorio apsimestinumo suponuoja ir toks faktas, jog apeliantas išoriškai sutartyje išreikštą savo siekį kompensuoti aikštelės įrengimo kaštus ir be tokios sutarties sudarymo galėjo įgyvendinti, pavyzdžiui, nuomos sutartyje numatytu nuompinigių mažinimo tam tikrą laikotarpį būdu, arba kreipdamasis į ieškovą apmokėjimo už rangos darbus. Žemės nuomos įstatymo 13 str. yra reglamentuota teisėto nuomininko teisė gauti kompensaciją už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius svetimame žemės sklype, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą. Už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius nuomininkui žemės savininkas gali kompensuoti, o jeigu pastatai lieka buvusio žemės nuomininko nuosavybe, nuomininkas turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime. Todėl, kolegijos vertinimu, tokio susitarimo sudarymą - įgyti nuosavybėn pačią aikštelę kaip nekilnojamojo turto objektą - sąlygojo apelianto tikslas išsaugoti naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu ir pasibaigus nuomos sutarties terminui, tai buvo susitarimas, iš esmės eliminuojantis kliūtį nuosavybei valstybiniame žemės sklype įgyti.

Pagal CK 6.225 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas niekinės arba absoliučiai negaliojančios sutarties (kalbama apie žemės subnuomos sutartį) negalima patvirtinti. Todėl pirmosios instancijos teismas ir konstatavo tokio teisiškai ydingo sandorio pasekmes – jokių teisėtų padarinių iš šios sutarties neatsiradimą (CK 6.227 str. 2 d.), įskaitytinai ir teisės įrengtą aikštelę ir jai tarnaujančius daiktus perduoti pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri, pastebėtina, pati iš esmės buvo pridengiantis rangos teisinius santykius sandoris. Šią išvadą leidžia padaryti ir kaina, kuria buvo įvertinti parduodami objektai (sutarties 3 p.). Kaina nustatyta ne pagal inventorinius duomenis ar kitus vertę nusakančius dokumentus, o sutapatinta būtent su rangos darbų verte (kaštais). Kita vertus, Valstybinės statybų inspekcijos 1995-06-19 išduotame leidime vykdyti statybos darbus Nr. KP-95-73 (t.2, b.l.23) ir nenurodyta apie kurios nors kitos rangos sutarties (ar rangovo) buvimą, pažymint, kad ieškovas statosi objektą ūkio būdu.

Taigi abu aptarti sandoriai sudarė tokias sąlygas, kuomet apeliantas, neturėdamas žemės sklypo savininko sutikimo, pasistatė ir įsiteisino nekilnojamuoju daiktu pripažįstamą objektą valstybiniame žemės sklype. Turto tokiu keliu perleidimas apelianto nuosavybėn nepateisinamas ir teisingumo bei sąžiningumo aspektais (CK 1.5 str.), kadangi suteikia prielaidas įgyvendinti tariamą teisę į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka. Kadangi pirkimo-pardavimo sandorį ginčija pati jį sudariusi šalis, tvirtindama apie buvusių valdymo organų (tuometinio vadovo, trečiojo asmens V. A. G.) nederamus veiksmus (nuslėpus pirkimo-pardavimo sutartį nuo bendrovės), o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, tokiais argumentais grįsdamas ir apeliacinį skundą, aktualus ir ieškinio senaties instituto netaikymo byloje teisinis bei faktinis įvertinimas. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 str. 2 dalis, CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 str., galiojančio CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš bylos proceso eigos ir jos duomenų matyti, kad ginčas pradinėje stadijoje (byla pradėta 2003-01-29) kilo tik dėl nesumokėto nuomos mokesčio ir apelianto iškeldinimo. Reikalavimai dėl apelianto nuosavybės teisės nuginčijimo atsirado vėliau, 2005-03-18 (t.4, b.l. 9). Tai patvirtina ieškovo atsikirtimus dėl ieškinio senaties taikymo, kad apie pirkimo-pardavimo sutartį ir savo teisių pažeidimą iki šios bylos inicijavimo pradžios jam nebuvo žinoma, išsiaiškinti situaciją kliudė ir kadastro bylose duomenų ištaisymas ar suteiktas objektui neegzistuojantis, klaidingas adresas. Byloje nėra kitokių duomenų, kurie paneigtų pirmiau nurodytas aplinkybes ir patvirtintų, kad ieškovas anksčiau sužinojo apie sandorio sudarymą ir, atitinkamai, apie savo teisių pažeidimą. Apelianto atsiliepime į ieškinį nurodoma aplinkybė, kad neabejotiną ieškovo žinojimą apie sudarytą sandorį patvirtina jo paties veiksmai, atliekant 1996-10-16 pastato inventorizavimą ir valdomo turto mokestinės vertės patikslinimą, priešingai kolegijos išvadai susiformuoti neleidžia, nes tretysis asmuo V.A. G. bendrovei vadovavo iki 2008-12-16 (t.5, b.l. 95). Taigi terminas pažeistai teisei ginti teisme nebuvo praleistas. Antra vertus, išvardintos sužinojimo apie sudarytą sandorį tik iš prasidėjusios bylos aplinkybės leistų ieškinio senaties terminą atnaujinti ir jo praleidimo atveju.

Apibendrinant kas pasakyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo šiam sprendimui panaikinti nesudaro. Tačiau kolegija nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada dėl vienašalės restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl šioje dalyje sprendimas pakeistinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio (CK 6.145 str. 1 d.), nepriklausomai ar reiškiamas toks reikalavimas šalių procesiniuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs panaikinti ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, taikė vienašalę restituciją, t.y. grąžino pagal neteisėtą sandorį perleistus ir iki bylos nagrinėjimo išlikusius natūroje daiktus ieškovui (kiemo aikštelės danga bei ją juosusi tvora nunyko, t.5, b.l. 177, 200-201). Ir nors realių piniginių lėšų pagal niekiniu pripažintą sandorį ieškovas negavo, tvirtinti, kad už perleidžiamą turtą visiškai nebuvo sumokėta, taip pat negalima, (CK 1.5 str.). Šalys šiuo sandoriu užskaitė turimą atsakovo 16 685 Lt reikalavimo teisę į ieškovą už atliktus statybos rangos darbus, kurių vertė patvirtinama tiek pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės priėmimo naudoti aktu (t.2, b.l. 19-22), tiek vienu iš ieškovo ieškinio patikslinimo variantu (t. 5, b.l. 35, 38). Iš aikštelės ir žemės subnuomos ieškovas gavo pajamas (nuomos mokestį) ne vienerius metus, todėl atsakovo investicijos į buvusį aikštelės įrengimą buvo naudingos ekonomine prasme abiems šalims. Todėl kolegija taiko dvišalę restituciją ir priteisia iš ieškovo MG AB „Precizika“ 16 685 Lt apelianto naudai.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims ir tokio paskirstymo teisingumo bei pagrįstumo įvertinimas taip pat yra klausimas, spręstinas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (CPK 93 str., 98 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad kitų išlaidų buvimo, nei 68 Lt žyminio mokesčio suma, ieškovas neįrodė, padarė klaidingą išvadą. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad ieškovas sumokėjo 68 Lt ir 847,20 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (t.1, b.l. 31, t.4, b.l. 26), taip pat 847,20 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t.4, b.l. 207), Šios išlaidos, priėmus sprendimą jo naudai, kompensuotinos pilnai, iš viso 1762,40 Lt.

Taip pat byloje yra pateikti duomenys apie turėtų atstovavimo išlaidų dydį visų instancijų teismuose – 1000 Lt ir 1500 Lt už advokato V. Ž. paslaugas (t.3, b.l. 5, 80), taip pat 3469,20 Lt už advokato P. M. paslaugas (t.4, b.l. 296). Vertinant šių išlaidų kompensuojamosios dalies pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į kiekvieno iš advokatų atstovavimo santykių trukmę ir šiuo laikotarpiu atliktus teisinius veiksmus, taip pat į Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nurodytus dydžius bei kriterijus, į buvusį procesinio veiksmo atlikimo metu nustatytą MMA dydį. Advokatas V. Ž. 2003-05-05 parengė atsiliepimą į prieštaravimą, tais pačiais metais atsiliepimą į skundą bei dalyvavo teismo posėdžiuose 2 val. Todėl už šio atstovo paslaugas priteistina 1000 Lt. Advokato P. M. paslaugų teikimo laikotarpiu (nuo 2006-11-06 iki 2007-12-28) parengti du prašymai, susiję su bylą ([600 Lt x 0,12] x 2), taip pat jis dalyvavo teismo posėdžiuose 4 val. ([800 Lt x0,15] x 4). Todėl už šio atstovo paslaugas maksimaliai gali būti kompensuota 624 Lt suma. Iš viso iš apelianto ieškovo naudai priteistina 1624 Lt šios rūšies bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ieškovui priteistina 1320 Lt (atsiliepimo surašymas ir 1 val. dalyvavimo teismo posėdyje), tai galimos maksimalios kompensuotinos išlaidos pagal minėtas Rekomendacijas.

Apeliantui buvo atidėtas žyminio mokesčio valstybei sumokėjimas už apleiaicinį skundą (t.5, b.l. 225). Priimant domėn ginčo sumą šios instancijos teisme bei remiantis CPK 93 str. ir 96 str. nuostatomis, iš apelianto priteistina 500,55 Lt žyminio mokesčio (16 685 x 3 proc.).

Taip pat iš apelianto priteistinos 16,15 Lt (t.5, b.l. 245) pašto išlaidos valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Taikant dvišalę restituciją, priteisti iš MG AB „Precizika“ 16 685 (šešiolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt) litų UAB „Mabilona“ naudai.

Padidinti MG AB „Precizika“ naudai iš UAB „Mabilona“ priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 3416 (trijų tūkstančių keturių šimtų šešiolikos) litų 40 centų.

Kita teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Mabilona“ 1320 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų MG AB „Precizika“ naudai.

Priteisti iš UAB „Mabilona“ 500 (penkis šimtus) litų 55 centus žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą ir 16 (šešiolika) litų 15 centų pašto išlaidų valstybės naudai