Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjusi nuteistosios I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 2 MGL (260 litų) dydžio bauda.

Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jos naudai iš I. B. priteista 603,56 Lt turtinės bei 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš I. B. priteista 1000 litų J. K. jos turėtoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteista už tai, kad ji 2008-04-17, apie 15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje, necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip „kurva“, „debile“, „tu vėžininkė“ ir grasinamojo pobūdžio žodžiais, kad užmuš, pakars, pasmaugs ir panašiais bei rankų gestais rodydama, kad smaugia, viešai įžeidė nukentėjusiosios J. K. garbę ir orumą, ją pažemino aplinkinių akivaizdoje, ir šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Be to, skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai tiriami bei vertinami kiti įrodymai, kurie patvirtina apeliantės kaltės nebuvimą. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo bei aiškinimo taisykles. Todėl, apeliantė mano, jog teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kad teismas įrodymus vertina savo vidiniu įsitikinimu nešališkai ir išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino tinkamai nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistosios I. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog padaryta veika turinti nusikaltimo požymių ir I. B. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 1 d. nuteisė pagrįstai. Tuo tarpu nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde pateikė savitą įvykio aplinkybių vertinimą.

Apeliantės skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai tiriami bei vertinami kiti įrodymai, kurie patvirtina apeliantės kaltės nebuvimą ir tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo bei aiškinimo taisykles, dėl ko, pasak apeliantės buvo netinkamai išaiškintos ir pritaikytos LR BPK 20 str. nuostatos, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, yra visiškai nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino visų byloje apklaustų asmenų parodymus. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų bei kaltinamosios parodymus teismas vertino atsižvelgdamas į įrodymų visumą, todėl teismas nepažeidė BPK 20 str. 3, 5 d. nuostatų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus.

Apeliantės skunde nurodytas argumentas, jog teismas neteisingai rėmėsi bei vertino liudytojų M. K., J. D. bei pačios nukentėjusiosios J. K. parodymais, kadangi šie asmenys yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, atmestinas. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, o ne pavienius bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kodėl teismas remiasi vienais, o ne kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino visų byloje apklaustų asmenų, t.y. tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų bei kaltinamosios, parodymus ir dėl jų nuosprendyje pasisakė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinti nukentėjusiosios, kaltinamojo ir kitų proceso dalyvių parodymus, yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui.

Kolegijos nuomone, apeliantė savaip interpretuoja byloje esančius įrodymus. Pasak jos, teismas visiškai nevertino minėtų liudytojų prieštaringų parodymų, dėl jų nepasisakė, o jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teisėjų kolegija tokius skundo teiginius vertina kritiškai, nes tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nustatyta nebuvo. Bylos faktiniai duomenys liudija priešingai, nes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, kurias iš esmės patvirtino įvykį matę liudytojai M. K. ir J. D.. Nukentėjusioji J. K. parodė, kad 2008-04-17 I. B. pamatė pirmą kartą. Apie 15 val. ji buvo savo namuose, kai išgirdo triukšmą laiptinėje. Pamatė, kad už durų kaltinamoji su mažu vaiku. Ji atidarė duris ir tada kaltinamoji ją puolė, išvadino necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip „kurva“, „vėžininkė“ sakė, kad ją „papjaus, pakars, pasmaugs“, įsiveržė į jos butą, ją pastūmė ir šūkavo jos bute. Nežino, kodėl kaltinamoji ją įžeidinėjo. 2008-04-18 ji kreipėsi į psichiatrą, kuris konstatavo jai depresiją, po įvykio pablogėjo sveikata, turėjo gerti vaistus. Jos bute yra ir jos įmonės biuras, ji įmonės direktorė. Konfliktą matė ir kiti įmonės darbuotojai, matė jos sūnus M. K., o kitas sūnus R. K. su S. S. atvyko vėliau. Liudytojas M. K. kategoriškai patvirtino, kad 2008-04-17 buvo namie ir girdėjo kaip kaltinamoji keikėsi, sakė „kurva“, „vėžininke“, „užmušiu“ ir eidama link jo mamos J. K. sakė, kad pakars, vartojo kitus keiksmažodžius mamos atžvilgiu. Šio liudytojo parodymus patvirtino liudytoja J. D., kuri patvirtino, kad įvykio dieną išgirdo laiptinėje triukšmą ir vaiko verksmą todėl iš antro aukšto palypėjo iki penkto aukšto. Konkrečių grasinimų ji negirdėjo, girdėjo tik moters ištartą žodį „kurva“ bei „aš dar tau parodysiu.

Taigi, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes tarpusavyje iš esmės sutapo ir visi kartu sudarė vieningą įrodomąją medžiagą. Nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai sutampa dėl esminių aplinkybių, t.y. kaltinamosios pavartotų necenzūrinių žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu, jų parodymai yra vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant apeliantės kaltės klausimą, BK 2 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nesilaikė BPK numatytų baudžiamosios teisės principų, o būtent nekaltumo prezumpcijos principo, taip pat teismas nesilaikė įrodinėjimo taisyklių bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti. Kolegijos nuomone, apeliantė byloje esančius duomenis bando traktuoti sau naudinga linkme, todėl jos teiginiai, kad ji nukentėjusiosios neįžeidinėjo ir necenzūrinių žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, vertintini kaip jos gynybinė versija.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės skundo argumentu, jog teismo nuosprendyje nurodytais 2008-06-06 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo bei Vilniaus miesto VPK 6 PK VP nuovados Pašilaičių policijos nuovados 2008-04-29 nutarimais negalima konstatuoti jos kaltės buvimo pagal LR BK 155 str. l d. Priešingai, kaip matyti iš Vilniaus miesto VPK 6 PK VP nuovados Pašilaičių policijos nuovados 2008-04-29 nutarimo, prevencinio pobūdžio pokalbio metu I. B. prisipažino, kad įžeidinėjo J. K. necenzūriniais žodžiais, tačiau neigė, kad grasino susidoroti (b.l. 4). Taigi pati kaltinamoji pripažino įžeidinėjusi J. K. necenzūriniais žodžiais. Šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nepateikta. Pažymėtina, kad kaltinamoji I. B. nepasinaudojo įstatyme numatyta teise minėtą nutarimą apskųsti, todėl darytina išvada, kad ji savo kaltę dėl įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais J. K. atžvilgiu pripažino. Be to, kaltinamosios netinkamą elgesį patvirtina ir 2008-06-06 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimas, kuriame konstatuota, jog I. B. panaudojo motinos valdžią priešingai vaiko interesams, nes 2008-04-17, apie 15 val., nusivedusi dukrą Alantą į svetimą butą, Medeinos g. 7-17, Vilniuje, jame keikėsi necenzūriniais žodžiais. Pažymėtina, kad teise apskųsti nutarimą kaltinamoji I. B. taip pat nepasinaudojo. Todėl minėti nutarimai neabejotinai įrodo kaltinamosios I. B. kaltės buvimą pagal LR BK 155 str. l d. Taigi, iš aptartų aukščiau nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų ir minėtų nutarimų akivaizdu, kad pačios nuteistosios, o ne nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, apie įvykio aplinkybes prieštarauja surinktų įrodymų visetui.

Aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai atskleidžia tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius I. B. nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 155 str. 1 d. Taigi, pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad I. B. 2008-04-17, apie 15 val., namo, esančio Medeinos g. 7, Vilniuje, laiptinėje, necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip „kurva“, „debile“, „tu vėžininkė“ ir grasinamojo pobūdžio žodžiais, kad užmuš, pakars, pasmaugs ir panašiais bei rankų gestais rodydama, kad smaugia, ir tuo viešai įžeidė nukentėjusiosios J. K. garbę ir orumą, ją pažemino aplinkinių akivaizdoje. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad I. B. veiksmuose yra visi objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1d., pusės požymiai, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta už J. K. įžeidimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.