Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjo P. B. A. atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas 2013-09-17 nutartimi priėmė pareiškėjo P. B. A. 2013-09-09 skundą (b. l. 1–13, 40), kurį jis 2014-03-18 patikslino (b. l. 91–113), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija): 1) 62 752,90 Lt dydžio žalos atlyginimą; 2) 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėjas Leidimą plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y. kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėsti išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo Leidimo plėsti gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinojęs būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).

Pabrėžė, kad, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėsti išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėsti, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas patyrė 62 752,90 Lt žalą, o atsakovei atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėsti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Įstatymo 20 str. 7 d. įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus Leidimą plėsti. Įstatymas garantavo, kad, išdavus Leidimą plėsti iki 2012-12-31, elektros energija iš pareiškėjo bus superkama jo išdavimo metu galiojusiu tarifu.

Mano, kad, priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, t. y. atsakovė atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012-01-25 Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėsti pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31); 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėsti iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėsti išdavimo momentu, dėl to patyrė žalą. Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2013-01-31, po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taigi buvo pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Pažymėjo, kad dėl to, kad asmenims, Leidimus plėsti gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 str. dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek jo 6 str. įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Todėl pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (b. l. 138–154).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012-10-08 Ministerijoje gautas pareiškėjo prašymas gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 54). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-28 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 13ĮP2-36372 (b. l. 65) pažymėjo, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013-02-28 pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 60). Ministerija 2013-03-21 (leidimas laikomas išduotu nuo 2012-11-08) pareiškėjui išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-7000 (b. l. 88). 2013-03-29 Ministerija pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1639 (b. l. 17).

Pareiškėjas savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu teisiniu saulės energetikos skatinimo reglamentavimu. Teismas pažymi, kad, nuo 2013-02-01 įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013-02-01 galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su Leidimo plėsti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). O nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su Leidimo gaminti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui Leidimas plėsti buvo išduotas 2013-03-21, tačiau leidimas laikomas išduotu nuo 2012-11-08. Pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė 2013-02-28 ir Leidimą gaminti gavo 2013-03-29, t. y. pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01.

Pareiškėjas savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad, pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Įstatyme, pareiškėjo elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėsti išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjo manymu, toks Įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jo teisėtus lūkesčius, nes Leidimo gaminti išdavimo metu galiojo mažesnis tarifas. Be to, Įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų. Elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjo patirtus nuostolius (negautas pajamas).

Atsižvelgus į tai, kad dėl Leidimo gaminti pareiškėjas kreipėsi ir Leidimas gaminti jam buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, atsakovė pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, remiantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėsti išdavimo datą, t. y. atsakovė neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu jau nebegaliojusiomis teisės normomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia ne Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet Įstatymo nuostatų pakeitimu jam nepalankiu būdu. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d.). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Dėl skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, teismas pažymi, kad Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo lex retro non agit, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-03-29 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie Leidimus plėsti gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą reiškia teigdamas, kad pažeisti jo teisėti lūkesčiai, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytą teisinį reglamentavimą, 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą Leidimą plėsti ir gavę Leidimą gaminti), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto Leidimo plėsti išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems Leidimą plėsti, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jo įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavęs Leidimą plėsti, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 str.

Kita vertus, Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 ir kiti nutarimai).

Minėtoje 2013-12-23 nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą (nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai pagrindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais), pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) pagrindu (LVAT 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0,19 Lt už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Kadangi Leidimą gaminti Ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlyga. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Jau minėta, kad įstatymų leidėjo veiksmų teisėtumas nėra šios bylos tyrimo dalykas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėjas 2014-03-18 pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 str. tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją. 2014-06-04 teismo posėdyje pateiktuose paaiškinimuose (b. l. 178–183) pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas patenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Tačiau klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).

Teismui nekyla abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT tokio pobūdžio bylose (2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014) taip pat netenkina pareiškėjų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Konstitucinį Teismą iš esmės yra grindžiamas panašiais argumentais. Pareiškėjas nenurodo naujų reikšmingų argumentų, į kuriuos nebūtų atsižvelgta minėtose LVAT nutartyse. Taigi prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nes jis yra išvestinis iš reikalavimo atlyginti žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo P. B. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.