Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. M. teismo posėdyje nedalyvauja, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 19 d iki 2014 m. gegužės 21 d. Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 10 (18,49 m² ploto) su vienu asmeniu (b. l. 16-19). Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 1,02 -1,04 m² plotą) areštinių kamerose ir kameros Nr. 10 plotą, daro išvadą, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui teko 8,72m² ploto).

Dėl laikymo sąlygų kamerose

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose buvo šalta, drėgna.

HN 37:2009 6 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal minėtos higienos normos 21 punkto, įtvirtinančio policijos areštinės kameros apšvietimo reikalavimus, nuostatas, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta - ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal HN 37:200924 punkte pateiktą lentelę, policijos areštinės kameroje ir karceryje šaltuoju metų periodu pakankama oro temperatūra – 18-26?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,05-0,2 m/s, šiltuoju laikotarpiu pakankama oro temperatūra – 18-28?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,15-0,5 m/s. Minėtos higienos normos 23 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo, teismas rėmėsi byloje pateiktais Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais. Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259, konstatuota, kad visose kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kameros yra vėdinamos per orlaides. Kamerose įrengta natūrali ir dirbtinė naktinė apšvieta. Utenos AVPK areštinės periodinės kontrolės metu pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 45-46). Utenos visuomenės sveikatos centras 2014 metais netikrino Utenos AVPK areštinės. Išanalizavus Utenos visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. PT-114, matyti, kad nebuvo atlikti kameros Nr. 10 natūralios apšvietos, šiluminės aplinkos matavimai. Taigi, ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimais kameroje Nr. 10, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, oro temperatūros ir drėgmės šioje kameroje į Utenos AVPK areštinės administraciją ar į Utenos visuomenės sveikatos centrą nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti nurodytoje kameroje laikomi asmenys.

Įvertinus pirmiau aptartus duomenis, daroma išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, kad Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 10 ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, joje buvo šalta, drėgna, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Dėl rūkymo

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Areštinių veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas buvo įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte, numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1374/2013). Vertinant, ar atsakovės atstovas nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į teritorinės policijos įstaigos areštinės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1020-261/2016.

Atsakovės atstovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje prašymu asmuo laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Iš pareiškėjo nebuvo gauto prašymo priskirti jį prie rūkančių ar nerūkančių asmenų. Utenos visuomenės sveikatos centras 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 konstatavo, kad nerūkantys asmenys (jeigu yra jų pageidavimas) apgyvendinami atskirose kamerose tam, kad būtų apsaugoti nuo žalingų tabako dūmų (b. l. 45-46) Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymi, kad pareiškėjas aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, vienu sakiniu, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais ir nepateikė duomenų apie savo pareikštus prašymus patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar Utenos AVPK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Utenos AVPK areštinės administracija ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Utenos AVPKareštinės kamerose buvo kartu laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys. Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, jog pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to areštinių administracijoms būtų teikęs skundus.

Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros

Pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir dėl to, kad asmens ir jo daiktų apžiūra atvykus ar išvykstant etapu iš areštinės buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tokiu būdu pasityčiojant iš asmens ir jo daiktų, žeminant asmens orumą.

Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 11 d.) patvirtintos policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 3 punkto nuostatas, į policijos areštinę uždaromų, iš areštinės paleidžiamų, konvojuojamų ir joje laikomų asmenų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 14 punkte nustatyta, kad asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens ir jo turimų daiktų apžiūra, pagal Instrukcijos 60 ir 61 punktų nuostatas, visa asmens krata atliekama, be kita ko, ir asmenį konvojuojant iš policijos areštinės ir grąžinant jį į policijos areštinės kamerą, paleidžiant iš policijos areštinės, bei kiekvienu atveju, asmenį išvedus iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus atgal į policijos areštinę. Instrukcijos 62 punkte nustatyta, visa asmens krata atliekama gerai apšviestoje patalpoje, tikrinamam asmeniui nurodoma nusivilkti viršutinius ir apatinius drabužius. Pagal Higienos normos 37:2009 48 ir 49 punktus, visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs <...>, visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmens ir jo daiktų apžiūras turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos apžiūros atlikimo sąlygos. Atsakovės atstovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pareiškėjo ir jo daiktų apžiūra Utenos AVPK areštinių kamerose buvo atliekama tinkamai. Utenos AVPK areštinėje apžiūra atliekama kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 (laikino sulaikymo kamerose, tačiau jos yra identiškos kitoms kameroms.). Iš atsakovės atstovo rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad šios patalpos nuolat valomos ir laikomos tvarkingai. Patikrinus asmens daiktus, jie dedami ant suoliuko . Šiose patalpose etapuoti asmenys būna nuo 1-3 val., vėliau jie išskirstomi į gyvenamąsias kameras. Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nurodyta, jog Utenos AVPK areštinėje yra 14 kamerų ir 2 karceriai, areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnu būdu, santechniniai įrenginiai, praustuvės, sanitarinių mazgų grindys plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais turinčiais dezinfekcinių medžiagų „Demypharm“, „Bacticid“ ir kt. Areštinės kamerose yra talpos buitinėms atliekoms. 2014 metais Utenos visuomenės sveikatos centras netikrino Utenos AVPK areštinės. Remiantis atsakovės atstovo paaiškinimais (b. l. 44) bei tuo, kad pirmiau paminėto patikrinimo metu nenustatyta antisanitarinių sąlygų Utenos AVPK areštinės kamerose, pareiškėjo argumentas, kad asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, laikomas nepagrįstu. Kita vertus, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra areštinėje atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriuo metu tai vyko, nenurodė, ir kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovės atstovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Utenos AVPK areštinių pareigūnai, atlikdami asmens ir jo daiktų apžiūras, būtų tyčiojasi iš asmenų ar jų daiktų, siekę asmenis pažeminti, pareigūnų reikalavimas išsirengti išdėstytų normų kontekste buvo teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad atvykstant ar išvykstant iš Utenos AVPK areštinių asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama, pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką bei sąlygas, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatuoja neteisėtų Utenos AVPK areštinių pareigūnų veiksmų.

Apibendrinęs byloje nustatytus duomenis ir įvertinęs juos patvirtinančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Utenos AVPK buvo nesilaikoma teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgus į neturtinės žalos atlyginimą reguliuojančių teisės normų nuostatą, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms būtinosioms sąlygoms, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustačius Utenos AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.