Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda, nurodant, kad bauda turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo L. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „D“ buhalteriu apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2004 m. kovo 29 d. dviejų PVM sąskaitų faktūrų, serija GED Nr. 2134751, 2134752, duomenimis pagrindė iš viso 503,549 m³ eglės rąstų ir eglės popiermedžio pardavimą UAB „B“, tačiau buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų – medienos įsigijimo iš fizinių asmenų, iš viso 503,549 m³, ir taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Be to, laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2004 m. kovo 30 d. 46 199,07 Lt priėmimą iš UAB „B“ pagrindė trimis kasos pajamų orderių kvitais, serija LAD Nr. 2810073, 2810074, 2810075, kurių blankus Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcija pardavė UAB „R“ ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 „Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos 35 punktą, kuris reglamentuoja, kad įsigyti specialių blankų kitaip nei iš Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, laikantis šios tvarkos, draudžiama; 36 punktą kuris reglamentuoja, kad asmenys turi teisę naudoti tik pačių įsigytus specialius blankus.

Be to, laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2004 m. kovo 30 d. tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas pagrindė keturiais kasos pajamų orderių kvitais, serija LAD Nr. 2810073, 2810074, 2810075, 4689783, dėl to pagal nurodytus rekvizitus (turinį) nebuvo galima nustatyti ūkinių operacijų (iš viso 66 488,26 Lt priėmimo į UAB „D“ kasą iš UAB „B“) tapatumo tarp UAB „D“ ir UAB „B“ ir taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad L. J., siekdamas padidinti UAB „D" bendrovės apyvartą, supažindino direktorių A. J. su S. D. dėl komercinio bendradarbiavimo, susijusio su tarpininkavimu perparduodant medieną. Kasatoriui nebuvo žinoma, kokiomis sąlygomis jiedu susitarė bendrai plėtoti verslą, nes jis tuose pokalbiuose nedalyvaudavo. Tik vėliau suprato, kad A. J., kaip bendrovės direktorius, sutiko S. D. tarpininkauti medienos perpardavimo versle. Jam, kaip įmonės buhalteriui, A. J. pateikdavo S. D. atvežtus medienos pirkimo-pardavimo dokumentus, o jis šiuos įtraukdavo į apskaitą, užpajamuodavo medieną ir pagal A. J. nurodymą išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kurias pasirašydavo direktorius, dėl tos pačios medienos pardavimo UAB „B". Kasatorius tik vėliau sužinojo, kad pagal kaltinime nurodytus kasos pajamų orderius pinigus iš S. D. už komercinį tarpininkavimą, t.y. skirtumą tarp pirkimo ir pardavimo sumos, paimdavo A. J. ir jam pateikdavo įtraukti į apskaitą. Todėl A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad nagrinėjamų įvykių metu jis neva sirgęs ir nedalyvavęs sandoriuose, yra melagingi. Visus apskaitos dokumentus savo parašu patvirtino bendrovės direktorius A. J., o byloje nėra jokių jo ligą pateisinančių dokumentų.

Kasatorius, kaip buhalteris, privalėjo tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, sudaryti ir teikti ataskaitas valstybės institucijoms, tvarkyti kasos operacijų, darbo užmokesčio apskaitą, buhalterinius balansus. Jis nepažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pagal direktoriaus A. J. pateiktus pirminius buhalterinius dokumentus tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, o vėliau juos grąžindavo A. J. Taigi jis negali būti laikomas nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl L. J. privalėtų atsakyti kaip bendrininkas tik tokiu atveju, jeigu jam būtų žinoma apie direktoriaus daromus nusikalstamus veiksmus ir jis būtų jų prisidėjęs, tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nenustatė ir nuteistajam L. J. inkriminuoto nusikaltimo subjektyviųjų požymių – tyčinės kaltės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis tyčiniais veiksmais apgaulingai tvarkė UAB „D" buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vadovaujasi jau mirusio liudytojo A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o nuteistojo L. J. parodymus atmeta. Minėtas asmuo nagrinėjamų įvykių metu buvo UAB „D" direktorius ir, kasatoriaus įsitikinimu, buvo tiesiogiai atsakingas už teisingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl ikiteisminio tyrimo metu jis turėjo būti apklaustas įtariamuoju, o ne liudytoju. Teismai negalėjo remtis šio liudytojo parodymais kaip įrodymu, nes jis buvo gautas pažeidžiant įrodymų leistinumo principą, todėl yra niekinis. Be to, nuosprendyje neįvertinti liudytojo S. D., kuris tiesiogiai bendradarbiavo su A. J. dėl medienos perpardavimo, parodymai. Specialisto išvadose, kuriomis rėmėsi teismai, tik formaliai konstatuota, jog už UAB „D" apskaitos tvarkymą buvo atsakingas nuteistasis L. J. ir bendrovės direktorius A. J., tačiau šios išvados nepatvirtina kasatoriaus kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, tačiau iš šio teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis L. J. ir jo gynėjas prašymo atlikti įrodymų tyrimą nepareiškė. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimas turi būti atliekamas tada, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Tokių aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta, todėl šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. nuteistasis L. J. dirbo UAB „D" buhalteriu ir tvarkė UAB „D" buhalterinę apskaitą. UAB „D" vardu išrašytus 4 kasos pajamų orderių kvitus serija LAD Nr. 2810073, 2810074, 281075 ir 4689783, kuriais UAB „D" buhalteris L. J. ir direktorius A. J. pagrindė iš viso 66 488,26 Lt priėmimą iš UAB „B", pasirašė buhalteris L. J. ir direktorius A. J. (už kasininką); 2 PVM sąskaitas faktūras 2004 03 29 serija GED Nr. 2134751 ir 2134752, kuriuose įformintas iš viso 503,549 m ³ medienos pardavimas UAB „B" už 66 488,26 Lt, išrašė ir pasirašė buhalteris L. J., tačiau buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindę ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų - medienos įsigijimo iš fizinių asmenų, iš viso 503,549 m³.

Išrašydamas ir pasirašydamas PVM sąskaitose faktūrose, L. J. žinojo, kad nei medienos, nei jokių medienos įsigijimo dokumentų UAB „D" neturi, taigi suvokė ir tai, kad pažeidžia buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Dėl nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir įvertinti turto. Nurodyti padariniai byloje yra nustatyti specialisto išvada, specialisto paaiškinimais ir kitais įrodymais.

Nors kasatorius neigia, kad jis organizavo buhalterinę apskaitą (anot jo, tai darė įmonės direktorius), tačiau buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos pajamų orderių kvitų, PVM sąskaitų faktūrų) išrašymas ir pasirašymas rodo, kad pats L. J., sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, apgaulingai ją tvarkė (buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų - medienos įsigijimo ir kt.). Pats L. J., apklausiamas teisme, patvirtino, kad dėl medienos pirkimo jis bendravo su geru pažįstamu S. D., kuris jam (o ne direktoriui A. J.) atveždavo dokumentus apie medienos įsigijimą. Kasatoriaus teiginius, kad jis netikrino, ar iš tikrųjų yra perkama mediena, o tik tvarkydavo dokumentus, paneigia liudytojų E. B., R. B., A. J. parodymai, paties L. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir specialisto išvada.

Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis L. J. yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, todėl jo veiką teisingai kvalifikavo pagal šį straipsnį. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti kasatoriaus skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo bei skundo argumentų dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimų

BK 222 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Bylos proceso metu gautais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu L. J. buvo UAB „D“ buhalteriu, tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo raštas ir duomenys, taip pat ir L. J. parodymai apie jo darbą bendrovėje. Todėl jis buvo atsakingas už tinkamą ir teisingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, vadovaujantis šią veiklos sritį reglamentuojančiais įstatymais bei kitais buhalterinės apskaitos reikalavimus įtvirtinančiais detalizuojančiais teisės aktais. Specialisto išvada pateikta ikiteisminio bylos tyrimo metu bei apklausus specialistę teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad L. J. nesivadovavo buhalterinės apskaitos nuostatomis ir neįtraukė į apskaitą iš fizinių asmenų įsigyjamos medienos sandorių. Taip pat nustatyta, kad realiai buvo mokamas tik 18 % dydžio PVM. Pažymėtina ir tai, kad buvo pildomi ne UAB „ D“ išduoti kasos pajamų orderių kvitai, kurie yra griežtos finansinės atskaitomybės dokumentai, o UAB „ R“ išduoti kasos pajamų orderiai. Taip pat specialisto išvada ir jo apklausos duomenys patvirtina, kad pagal taip tvarkomą buhalterinę apskaitą nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir įvertinti turto. Šios aplinkybės yra nustatytos byloje ir pats kasatorius neginčija, kad jis buvo bendrovėje atsakingu už buhalterinę apskaitą bei pildė dokumentus, kurie nurodyti veikoje, kuri pripažinta įrodyta teismo nuosprendžiu. Kasatorius taip pat neginčija ir specialisto išvadoje bei teismo posėdžio metu atliktos apklausos duomenų, kad įmonėje dėl netinkamo apskaitos tvarkymo iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatų bei turtinių įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau kasatorius skunde ginčija savo kaltę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, patikrino bei įvertino bylos duomenis. L. J. parodymai dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas kaip įtariamasis L. J. parodė, kad UAB „D“ buvo tik išrašomos sąskaitos faktūros UAB „B“, nes medienos UAB “D“ neturėjo ir už kitų bendrovių įsigytą medieną faktiškai pinigai nebuvo mokami, o įsigijimas buvo fiksuojamas tik dokumentais. Vėliau teisme bei apeliaciniame ir kasaciniame skunduose L. J. savo parodymus pakeitė ir tvirtino, kad jam nebuvo žinoma apie komercinio tarpininkavimo detales tarp UAB „ D“ ir UAB „ B“, nes tuo rūpinosi jų direktoriai A. J. ir S. D., o jis tik įtraukdavo į buhalterinę apskaitą pateikiamus dokumentus. Teismai pagrįstai atmetė tokius paaiškinimus, nes juos paneigia ne tik A. J. (miręs) parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos dėl šios aplinkybės kritikuoja kasatorius, bet ir liudytojų E. B. ir R. B. parodymai teisme. Jie patvirtino tai, kad UAB „B“ iš UAB „D“ medienos faktiškai nepirkdavo, o ši buvo superkama iš fizinių asmenų, o dokumentuose įrašoma, jog mediena įsigyta iš UAB „D“. Teismai pagrįstai atmetė L. J. teiginius, kad šios aplinkybės jam buvo nežinomos, nes UAB „D“ vykdant medienos pardavimo operacijas UAB „B“ įmonės buhalterinėje apskaitoje turėjo būti dokumentai, patvirtinantys apie tokios medienos įsigijimą iš atitinkamų subjektų, arba komercinio tarpininkavimo veiksmus tarp medieną parduodančių savininkų ir ją įsigyjančios UAB „B“. Taip buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje imperatyviai nurodyta, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, nes į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų - 503,549 m ³ medienos įsigijimo. Šias tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas pagrindė keturiais kasos pajamų orderių kvitais, serija LAD Nr. 2810073, 2810074, 2810075, 4689783, dėl to pagal nurodytus rekvizitus (turinį) nebuvo galima nustatyti ūkinių operacijų (iš viso 66 488,26 Lt priėmimo į UAB „D“ kasą iš UAB „B“) tapatumo tarp UAB „D“ ir UAB „B“. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė L. J. teiginius, kad jis sumaišė ir per neapsižiūrėjimą užpildė UAB „D“ vardu tris kasos pajamų orderių kvitus, serija LAD Nr. 2810073, 2810074, 2810075, kurių blankus Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcija buvo pardavusi UAB „R“, nes jau anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, jog L. J. buhalterinę apskaitą dėl minėtos medienos įsigijimo ir pardavimo tvarkė apgaulingai. Kvalifikuodami veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismai nurodė, kokie konkretūs 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 straipsniai buvo pažeisti bei kurios Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintos specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos įsigijimo reikalavimų nuostatos buvo pažeistos atliekant buhalterinės apskaitos tvarkymą UAB „D“, be to, atskleidė tyčios turinį bei nurodė šia veika sukeltus padarinius.

Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatlikdamas įrodymų tyrimo pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. BPK 7 straipsnis įtvirtina, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, todėl tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus bei kitas teises, numatytas šio straipsnio 2 dalyje. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu L. J. ir jo gynėja nepareiškė prašymo atlikti įrodymų tyrimą ar kitų pageidavimų dėl bylos duomenų papildymo. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl A. J. neteisėtų veiksmų nešalina L. J. atsakomybės dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo bei nemažina jo atsakomybės laipsnio. A. J. yra miręs, todėl kasacinio skundo argumentai dėl jo vaidmens šioje nusikalstamoje veikoje nesvarstytini. Įstatymo taikymo aspektu baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. J. kasacinį skundą atmesti.