Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Korgas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Korgas“ ieškinį atsakovui UAB „Eugensa“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovas UAB „Korgas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 9 930,39 eurų skolą už parduotus šviestuvus, 113,96 eurų palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2016-01-04 žodžiu sudarė ir įvykdė pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą PVM sąskaita faktūra serija Nr.KOR0023051. Sutarties pagrindu ieškovas pardavė ir perdavė nuosavybėn atsakovui PVM sąskaitoje faktūroje numatytas prekes, o atsakovas prekes priėmė, įsipareigojo už jas atsiskaityti tą pačią 2016-01-04 dieną t.y. sutarties sudarymo, prekių jam perdavimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo dieną. Atsakovas nėra pilnai apmokėjęs PVM sąskaitos faktūros ir yra skolingas ieškovui 9 930,39 Eur. Atsakovas UAB „Eugensa“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas 2015-11-10 pateikė komercinį pasiūlymą dėl pristatymo per 4 savaites 78 vnt. šviestuvų už 10 825,39 eurų sumą. Atsakovas 2015-11-12 sumokėjo ieškovui 895,00 eurų avansą. Ieškovas šviestuvus turėjo pristatyti iki 2015-12-08, tačiau juos pristatė tik 2016-01-04, dėl ko atsakovas patyrė nuostolius, pasireiškusius viršvalandžių forma, kurių viena valanda kainavo 40 eurų. Nors atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui 895 eurų avansą, ieškovas 2016-01-04 išrašė sąskaitą 10 825,39 eurų sumai. Atsakovas nurodė, jog šalys buvo žodžiu sutarę, kad sąskaita turi būti apmokėta per 60 dienų, todėl atsakovas jos iš karto neapmokėjo, o UAB „Eugensa“ vadovui 2016 m. kovo mėnesį būnant komandiruotėje užsienyje, šalių atstovai sutarė, kad už šviestuvus atsakovas sumokės 2016 m. kovo 14-18 dienomis. Atsakovas 2016-03-17 mokėjimo nurodymu Nr. 158 pervedė ieškovui 9 930,39 eurų sumą ir tuo metu atsakovui dar nebuvo žinoma, kad ieškovas kreipsis į teismą. Ieškovas dublike nurodė, kad atsakovui turėjo būti žinomas PVM sąskaitos faktūros KOR-0023051 apmokėjimo terminas (2016-01-04), apie ką ieškovas informavo atsakovą tris kartus. Ieškovas neigia, jog apmokėjimo už prekes terminas atsakovui buvo atidėtas, ir prašė priteisti iš atsakovo 113,96 eurų kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas triplike iš esmės pakartojo atsiliepime nurodytus argumentus, nurodė, kad ieškovas pavėluotai pateikė prekes bei kad UAB „Eugensa“ vadovas bei ieškovo atstovas (prisistatęs direktoriumi) telefonu buvo sutarę, kad atsakovas sumokės ieškovui 2016 m. kovo 14-18 dienomis. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas nesutinka mokėti ieškovo prašomas palūkanas, skaičiuojamas nuo 2016‑01‑05.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Eugensa“ 22,85 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (22,85 eurų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-03-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 496,20 eurų bylinėjimosi išlaidas ieškovo UAB „Korgas“ naudai. Likusią ieškinio dalį ametė. Teismas sprendė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl šalių nustatyto atsiskaitymo už prekes termino. Ieškovas teigė, jog atsakovas turėjo pareigą už šviestuvus atsiskaityti jų gavimo dieną t.y. 2016-01-04, atsakovas, jog šalys buvo žodžiu sutarę, kad sąskaita turi būti apmokėta per 60 dienų, todėl atsakovas jos iš karto neapmokėjo, o 2016 m. kovo mėnesį UAB „Eugensa“ vadovui būnant komandiruotėje užsienyje, šalių atstovai sutarė, kad už šviestuvus atsakovas sumokės 2016 m. kovo 14-18 dienomis. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, susiklosčiusias aplinkybes bei šalių argumentus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad šalys buvo iš anksto susitarę dėl apmokėjimo už prekes jų gavimo dieną. Prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta žodžiu ir nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo numatę sudarydami žodinį susitarimą. Tačiau atsižvelgiant į įprastinę verslo praktiką teismas pripažino, jog protinga ir pagrįsta yra nustatyti terminą, per kurį pirkėjas turi atsiskaityti už įsigytas prekes, todėl tikėtina, jog ieškovas išrašytoje 2016‑01‑04 PVM sąskaitoje – faktūroje tos pačios dienos atsiskaitymo terminą (2016‑01‑04) nurodė per klaidą. Dėl nurodytų priežasčių teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog atsiskaitymo už prekes data buvo vėlesnė, negu nurodyta išrašytoje sąskaitoje. Teismas pripažino, kad sąskaita turi būti apmokėta per 60 dienų, todėl 6 procentų dydžio palūkanos atsakovui skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2016-03-04 iki 2016-03-17, o iš atsakovo priteistina 22,85 eurų palūkanos.Nors atsakovas nurodė, jog ieškovas šviestuvus pristatė pavėlavęs, dėl ko atsakovas patyrė nuostolius, tačiau nepateikė teismui jokių nurodytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs pretenzijas ieškovui dėl praleisto termino, todėl šį atsakovo argumentą vertintino kaip gynybinę poziciją.Įvertinus byloje esančius duomenis bei šalių argumentus teismas padarė išvadą, jog, net pripažinus, jos atsiskaitymo pagal išrašytą sąskaitą terminas buvo 60 dienų, atsakovas, po ieškovo pateiktų pretenzijų, skolą sumokėjo pavėlavęs, todėl ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Tačiau teismas sprendė, jog ir ieškovo elgesys taip pat turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui, t. y. šalys aiškiai nesusitarė dėl apmokėjimo už prekes termino, o ieškovas kreipėsi į teismą neišnaudojęs šalių geranoriško susitarimo būdų. Todėl teismas iš atsakovo priteisė 226,20 eurų žyminį mokestį ir pusę ieškovo patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai (270,00 eurų), iš viso – 496,20 eurų bylinėjimosi išlaidos ieškovo naudai.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Korgas“ prašo panaikinti 2016-05-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria iš dalies patenkintas ieškovo reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo ir priteisti iš atsakovo UAB „Eugensa“ ieškovo UAB „Korgas“ naudai – 113,96 Eur dydžio kompensacines palūkanas, pagal ieškovo pateiktą sąskaitą; priteisti iš atsakovo UAB „Eugensa“ ieškovo UAB „Korgas“ naudai – visas bylinėjimosi išlaidas dėl kurių teismui pateikti įrodymai; priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad skundžiamu teismo sprendimu teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ieškinio materialinės teisės normas. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad 2016-01-04 dienos ieškovo PVM sąskaita-faktūra turėjo būti apmokėta per 60 dienų, ko pasekoje 6 proc. dydžio palūkanos skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2016-03-04 iki 2016-03-17. Pažymėjo, kad 2016-01-04 PVM sąskaitoje-faktūroje nepadaryta jokios klaidos ir nesuklysta, kaip kad nurodoma teismo sprendime, nurodoma PVM sąskaita faktūra ir turėjo būti apmokėta tą pačią dieną t.y. sąskaitos išrašymo dieną (2016-01-04). Nėra jokių teisinių pagrindų ar motyvų teismui spręsti, kad mokėjimo atidėjimo terminas turi būti 60 kalendorinių dienų. Priešingai teismo sprendimui, CK 6.314 str. 2 d. nustato, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Pažymėjo, kad 2016-01-04 dienai ieškovas, veikdamas kaip pardavėjas, buvo pilnai įvykdęs visas CK 6.314 str. 2 d. nustatytas prievoles atsakovui. Be to CK 6.314 str. 4 d. nustato, jog jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, tai pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Be to jau 2016-02-29 ir 2016-03-09 dienomis atsakovui nevykdant prisiimtų piniginių įsipareigojimų ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo tinkamai vykdyti prisiimtą piniginį įsipareigojimą. Atsakovas jau 2016-02-29 ir 2016-03-09 dienomis aiškiai žinojo ir turėjo žinoti apie skolą, kurios apmokėjimo buvo reikalaujama. Nesutiko su teismo sprendimu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo dalyje. Nurodo, kad teismas sprendimu pats pripažino, kad atsakovas skolą sumokėjo pavėlavęs, todėl ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, todėl ieškovas pagrįstai ir teisėtai prašo teismo visiško t.y. pilno bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovui nėra aišku ir suprantama kokių gi papildomų geranoriško susitarimo būdų ar priemonių galėjo imtis ieškovas. Priešingai teismo padarytai išvadai, atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų ieškovas net du kartus t.y. 2016-02-29 ir 2016-03-09 raštu kreipėsi į atsakovą su pirmuoju ir su pakartotiniu raginimu/reikalavimu įvykdyti pinigines prievoles. Šalys buvo susitarusios dėl PVM sąskaitos-faktūros apmokėjimo termino PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta data. Atsakovas UAB „Eugensa“ atsiliepime nurodė, kad UAB „Korgas“ nepagrįstai nurodo, kad šalių susitarimas sudarant žodinę sutartį buvo tas, kad apmokėjimas bus padarytas ir įvykdytas 2016-01-04. Kad tokio susitarimo nebuvo ir negalėjo būti patvirtina ir tas faktas, kad ieškovė privalėjo pristatyti šviestuvus iki 2015-12-28, o ne 2016-01-04. UAB „Korgas“ vienašališkai, be UAB „Eugensa“ sutikimo nustatė apmokėjimo terminą 2016-01-04, nors tarp įmonių buvo nustatytas mokėjimo atidėjimo terminas iki 60 dienų. 2016 m. kovo mėn. UAB „Eugensa“ vadovui būnant komandiruotėje Švedijos Karalystėje paskambino UAB „Korgas“ atstovas, kuris prisistatė direktoriumi ir su kuriuo buvo susitarta, kad UAB „Eugensa“ atliks mokėjimą 2016 m. laikotarpyje nuo 03-14 iki 03-18. UAB „Eugensa“ 2016-03-17 mokėjimo nurodymu Nr.158 pervedė UAB „Korgas“ 9930, 39 Eur. Teismas pagrįstai pripažino, kad sąskaita turėjo būti apmokėta per 60 dienų ir 6 proc. dydžio palūkanos laikotarpyje nuo 2016-03-04 iki 2016-03-17 sudaro 22,85 Eur. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo pusę ieškovo patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai, atsižvelgiant į CPK 93 str. 4 d. reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus byloje esančius įrodymus, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pagal CPK 2 str. nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, savo išvadas padarė įvertinęs visų surinktų byloje įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių argumentus pripažino, kad sąskaita turi būti apmokėta per 60 dienų, todėl sprendė, kad 6 procentų dydžio palūkanos atsakovui skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2016-03-04 iki 2016-03-17, kas sudaro 22,85 eurų palūkanų. Apeliantas nesutikdamas su minėtais teismo argumentais, teigia, jog PVM sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta tą pačią dieną t.y. sąskaitos išrašymo dieną (2016-01-04). Pasak apelianto nėra jokių teisinių pagrindų ar motyvų teismui spręsti, kad mokėjimo atidėjimo terminas turi būti 60 kalendorinių dienų.Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-11-10 UAB „Korgas“ pateikė atsakovui UAB „Eugena“ komercinį pasiūlymą dėl 78 vnt. šviestuvų 10 825,39 Eur sumai pristatymo, tiekimo terminai - 4 savaitės, avansinė įmoka – 10 proc. 895 Eur. Atsakovas už šviestuvus sumokėjo ieškovui avansinę įmoką - 895 Eur, ginčo dėl šios sumos apmokėjimo, nėra. Ieškovas šviestuvus atsakovui perdavė 2016‑01‑04 ir tą pačią dieną išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą KOR Nr. 0023051, kurioje nurodė apmokėjimo už prekes datą – 2016‑01‑04. 2016-02-29 ir 2016-03-09 raginimais ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl piniginės prievolės įvykdymo t.y. 9930,39 Eur skolos padengimo. 2016-03-16 ieškovui pateikus ieškinį teismui atsakovas 2016-03-17 pervedė ieškovui 9930,39 Eur.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta žodžiu, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo numatę sudarydami žodinį susitarimą. Šalys aplinkybės dėl rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties nebuvimo neginčijo. Nesant rašytinės sutarties, aiškinantis šalių tarpusavio prievolinius teisinius santykius, atsižvelgiama į šalių paaiškinimus, byloje esančius netiesioginius rašytinius įrodymus (CK 6.6.193 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, susiklosčiusias aplinkybes bei šalių argumentus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad šalys buvo iš anksto susitarę dėl apmokėjimo už prekes jų gavimo dieną. Sutiktina su šiais teismo argumentais, kad pagal bylos duomenis negalima nustatyti atsakovą turėjus prievolę atsiskaityti už prekes PVM sąskaitoje-faktūroje nustatytu terminu. Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas su pirmuoju raginimu atsakovui įvykdyti pinigines prievoles kreipėsi tik 2016-02-29, nors ieškovo teigimu PVM sąskaita-faktūra turėjo būti apmokėta tą pačią dieną t.y. 2016-01-04. Be to iš į bylą pateiktų 2016-02-29 ir 2016-03-09 raginimų turinio matyti, kad ieškovas iš esmės atidėjo atsakovui apmokėjimo terminus atitinkamai iki 2016-03-01 ir iki 2016-03-14 dienos, palūkanų neskaičiavo. Taigi šalių elgesys rodo, jog nebuvo išankstinio susitarimo dėl apmokėjimo už prekes jų gavimo dieną, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kaip tik priešingai, vėlesnė atsiskaitymo data, nei nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje atitiko abiejų šalių valią.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse nustatytų paskirstymo taisyklių.Teismas kiekvienu atveju individualiai įvertinta bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis ir jų dydžio pagrįstumą. Be to, civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, turi būti aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 226,20 Eur žyminį mokestį ir pusę ieškovo patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai (270 Eur), iš viso – 496,20 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas po ieškovo pateiktų pretenzijų skolą sumokėjo pavėlavęs, todėl ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Tačiau kadangi ieškinys patenkintas tik iš dalies, visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į nurodyta, vadovaujantis CPK 80 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijumi, priteistina bylinėjimosi išlaidų suma keistina, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 576 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai. Ieškovas prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, kurias sudaro 15 Eur žyminis mokestis ir 300 Eur advokato pagalbai apmokėti. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, taip pat atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir atliktų veiksmų apimtis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijumi, ieškovui priteistina 45 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Padidinti iš atsakovo UAB „Eugensa“ ieškovui UAB „Korgas“ priteistas 496,20 Eur bylinėjimosi išlaidas iki 576 Eur.

Priteisti iš atsakovo UAB „Eugensa“ ieškovui UAB „Korgas“ 45 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.