Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 20–21) paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. naudojantis dušais buvo pažeidžiamas jo privatumas – dušai įrengti be pertvarų. Dušuose nebuvo kilimėlių, todėl bijojo paslysti ir susižaloti. Būrio prausykloje įrengtos 5 kriauklės, todėl pareiškėjui prie sanitarinio mazgo rytais dažnai tekdavo laukti eilėje. Sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai, kadangi juose yra įrengti 5 klozetai ir 5 pisuarai, kuriais naudojasi 50 asmenų. Pisuarai nebuvo atitiverti sienelėmis, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Tualetuose nebuvo įrengtos ventiliacijos. Todėl šių priežasčių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais, psichologiniais išgyvenimais, stresu.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 6–9) prašo pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte yra įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, nuolat tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nėra numatytas. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Sanitariniuose mezguose gali būti įrengti tiek sėdimi tiek tupimi klozetai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamjame korpuse įrengtos 2 tvarkingos dušo patalpos skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Kartu su atsiliepimu pateikė dušo patalpų nuotraukas. Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos teisės aktų reikalavimus atitinka. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas grįstas vien abstrakčiais teiginiais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Todėl šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų – Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam privatumo duše, taip pat dėl netinkamai įrengtų dušų ir sanitarinių mazgų laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d.

5. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

5.1. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

5.2. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo laikomas Vilniaus PN, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, neužtikrinant jam privatumo duše, netinkamai įrengti dušai ir sanitariniai mazgai. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais, psichologiniais išgyvenimais, stresu.

5.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą.

5.4. Pareiškėjas nenurodo jokių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 9 d., nors jis Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. Darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, neužtikrinant jam privatumo duše, buvo netinkamai įrengti dušai ir sanitariniai mazgai.

5.5. Kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams po jo teisių pažeidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas pernelyg ilgai delsė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

5.6. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą, vadovausis būtent jais. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą tenkintinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis) ir ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. spalio 18 d.

6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

8. Pareiškėjas skunde teigia, kad tualetų ir pisuarų Vilniaus PN sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai.

8.1. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai.

8.2. Vilniaus PN sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose yra šalto vandens teikimo sistema, tupimi klozetai, pisuarai, praustuvės. Kokio tipo klozetas ir/ar unitazas turi būti įrengtas pataisos namų tualetuose, teisės aktai nereglamentuoja. Todėl sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sanitariniuose mazguose esantys langai atsidaro (b. l. 11, 13, 14), todėl nemalonaus kvapo galima išvengti dažnai vėdinant sanitarinių mazgų patalpas.

8.3. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 11–14) patvirtina, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 11), 4 pisuarai (b. l. 12), 5 kriaukles (b. l. 13), 3 prausyklos (b. l. 14). Teisės aktai nereglamentuoja, kiek sanitariniuose mazguose turi būti įrengta klozetų ir praustuvių. Vilniaus PN atsiliepime į skundą paaiškino, kad kiekviename korpuse yra įrengtos po dvi sanitarinių mazgų patalpos kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

9. Pareiškėjo teigimu, naudojantis dušu, nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

9.1. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte (ginčui aktuali 2015 m. rugpjūčio 20 d. redakcija).

9.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

9.3. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti (b. l. 15–17) Vilniaus PN siekia užtikrinti asmens privatumą naudojantis dušu, dušo vietas atskirdamas pertvaromis. Įkalinimo įstaigų patalpų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos persirengimo ir dušo vietas įrengti atskirose uždarose patalpose, ar sudaryti sąlygas dušu naudotis po vieną. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų (to neteigia ir pats pareiškėjas). Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

9.4 Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė pareiškėjo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan. Todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, dušo vietos yra atskirtos pertvaromis (šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktos nuotraukos), todėl negalima sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl jokio privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

10. Nenustačius pažeidimų, darytina išvada, kad Vilniaus PN įgyvendindama nuteistųjų teisę naudotis dušu, taip pat įrengdama tualetų ir dušų patalpas teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, t. y. Vilniaus PN veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

11. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.