Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-642-460/2012

2012 m. gegužės 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-492-761/2011 pagal ieškovės UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei UAB „AUTOLAVINA“ dėl įsiskolinimo už patiektą šilumos energiją ir delspinigius atlyginimo bei atsakovės (apeliantės) UAB „AUTOLAVINA“ apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Šilalės šilumos tinklai“ pagal 2008 m. lapkričio 1 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 472 (b. l. 7–8) tiekė šilumos energiją ir karštą vandenį UAB „AUTOLAVINA“ garažų patalpoms 500 kv. m, esančioms (duomenys neskelbtini). Pagal 2006 m. vasario 20 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 152 tiekė šilumos energiją ir karštą vandenį UAB „AUTOLAVINA“ komercinėms patalpoms 115,12 kv. m, esančioms (duomenys neskelbtini) (b. l. 9–10, 38–40). 2008 m. lapkričio 1 d. panaudos sutartimi UAB „AUTOLAVINA“ dalį patalpų – 50 kv. m, esančių (duomenys neskelbtini), suteikė I. J. (b. l. 75), su kuria ieškovė 2008 m. lapkričio 1 d. sudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 18–22). Šiomis patalpomis I. J. naudojosi iki 2010 m. kovo 16 d. (b. l. 36). 2008 m. lapkričio 1 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi (b. l. 45–47) atsakovei šiluma buvo tiekiama 65, 12 kv. m, t. y. sumažintas šildomas plotas ta dalimi, kuria pagal panaudos sutartį naudojosi I. J. (b. l. 45–47). Ieškovė pateikė duomenis, pažymas – skaičiuotes (b. l. 4–5, 41), kad už suvartotą šilumos energiją ir karšto vandens šildymą atsakovė įsiskolino ieškovei 18 311,78 Lt bei 3 288,37 Lt delspinigių. Delspinigius ieškovė skaičiavo remdamasi Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“.

Teisėjų kolegija primena, jog vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose reglamentuojama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog civilinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Tuo galima įsitikinti susipažinus su 2011 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio protokolu. Protokole nurodytas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, nurodyta posėdžio sekretorė, taip pat nurodyti ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Protokole taip pat pažymėta, kad iki 2011 m. gruodžio 2 d. yra skelbiama pertrauka sprendimo priėmimui. Posėdis buvo baigtas 13 val. 30 min., protokolas pasirašytas posėdžių sekretorės. Iš protokolo taip pat akivaizdu, kad 2011 m. gruodžio 2 d., 11 val. posėdžio pirmininkas paskelbė sprendimo įžanginę ir rezoliucinę dalį, paaiškino sprendimo apskundimo laiką ir tvarką, paaiškino sprendimo motyvus. 2011 m. gruodžio 2 d. protokolas pasirašytas teisėjo ir posėdžio sekretorės (b. l. 116–121). Anot apelianto, sprendimas yra neteisėtas, kadangi teisėjas suklastojo 2011 m. gruodžio 2 d. protokolą ir sprendimą, nes nenurodė dalyvavusių teismo posėdyje atsakovės atstovo direktoriaus T. Ž. bei atstovo A. B.. Toks tvirtinimas neatitinka tikrovės. Pabrėžtina, jog byla buvo nagrinėjama 2011 m. lapkričio 16 d., byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės atstovai posėdyje dalyvavo, 2011 m. gruodžio 2 d. buvo paskelbtas sprendimas. Taigi nei 2011 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio protokole, nei 2011 m. gruodžio 2 d. sprendime ir negalėjo būti nurodyti atsakovės atstovai. Atsakovės interesai nebuvo pažeisti, nes apie priimtą sprendimą ji žinojo ir jau 2011 m. gruodžio 21 d. teismui pateikė apeliacinį skundą.

Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. D., A. S., bylos Nr. 3K-3-378/2011). Šiuo atveju nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta dėl trečiųjų asmenų, kuriuos atsakovė prašė įtraukti į bylą, teisių ir pareigų. Konkrečiai atsakovė prašė šioje byloje trečiaisiais asmenimis įtraukti elektros energijos tiekėją ir I. J.. Teismas pagrįstai netenkino tokio prašymo, motyvuodamas, kad atsakovei šilumos energija ir karšto vandens pašildymas nebuvo skaičiuojamas už I. J. panaudos sutartimi naudojamą plotą. Kaip teisingai sprendime teigiama, jog į šilumos kainą, remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinimu, nebuvo įskaičiuota individualiuose šilumos punktuose sunaudotos elektros energijos sąnaudos. Todėl akivaizdu, kad teismas nenusprendė dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 12 straipsnis, CPK 46 straipsnis, CPK 47 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Apeliantė, vadovaudamasi „operatyviniais duomenimis“, pateikia teismui teiginius apie tai, kad teisėjas asmeniškai buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantė tik kalba apie nušalinimo institutą, ji bylos nagrinėjimo metu turėjo pakankamai laiko pareikšti nušalinimą, tačiau savo teise pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo (CPK 68 straipsnis). Be to, nušalinimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė skunde nurodo, jog ieškovė atsakovei yra skolinga 138 331 Lt už komercinių patalpų nuomą bei minėtų patalpų saugojimą. Teisėjų kolegija primena, kad pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantė jau 2011-08-12 pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį (b. l. 13–14, 15) tik abstrakčiai kalba apie minėtą skolą, tačiau priešieškinio nepareiškė, t. y. apeliantė reikalavimo nurodytą sumą priteisti iš ieškovės nepateikė (CPK 12 straipsnis, CPK 143 straipsnis), todėl klausimas dėl ieškovės skolos apeliantei priteisimo irgi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Be to, apeliantė ginčija ir parašo, esančio kai kuriose sutartyse, identiškumą, tačiau prašymo atlikti ekspertizę nepateikė (CPK 212 straipsnis). Dar daugiau, apeliantė prašydama nesivadovauti sutartimis, kurios nepasirašė įmonės vadovas, o pasirašė kitas asmuo, neprašė jų pripažinti negaliojančiomis (CK 1.78 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis). Apeliantė neįrodinėjo, kad sutartis įmonei nesukuria teisių ir pareigų bei kad apeliantei nebuvo suteiktos paslaugos iš ieškovės (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280). Pažymėtina, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis.

Šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis, o tai akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (Sutarčių 4 dalys, CK 6.160 straipsnio 1 dalis, CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Apeliantė tik abstrakčiai kalba apie tai, jog ieškovė neteisingai nustatinėjo kainas jos neinformuodama, nenurodė, kiek už paslaugas atsakovė sumokėjo ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė tik viską neigia, prieštarauja, tačiau savo konkrečių skaičiavimų, duomenų ar įrodymų – už kokį konkrečiai laikotarpį už suteiktas paslaugas ieškovė skaičiavo neteisingai ar nepagrįstai, jau nekalbant apie savo, jos nuomone, teisingus skaičiavimus, nepateikė (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Priešingai, byloje yra pateikta ieškovės pažyma–skaičiuotė (b. l. 4, 5, 41), suvartojimo analizės kortelė, jas kompleksiškai vertinant matyti, kad visos įmokos nurodytos su PVM mokesčiu, kokia apeliantei ir už ką yra suskaičiuota suma už energijos tiekimo paslaugas bei kiek apeliantė yra sumokėjusi (b. l. 42–43). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantė sutarčių galiojimo metu – nuo 2005-11-01 – būtų pateikusi ieškovei pretenzijų dėl paslaugų kokybės ar kitų sutarties pažeidimų (CK 6.386 straipsnis).

Apeliantė neteisingai supranta ir tai, kad ieškovės su apeliante sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo yra vartojimo sutartis (nors pavadinime toks žodis yra nurodytas), todėl vadovaujasi vartojimo sutarties nuostatomis. Teisėjų kolegija primena, jog CK 6.383 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus. Nagrinėjamu atveju apeliantė yra ne fizinis asmuo, o įmonė, teikianti paslaugas, todėl skunde apeliantės naudojamos CK 6.188 straipsnio ir kitos nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos.

Apeliantė teigia, kad Lietuvos metrologijos inspekcija, neturėdama įrodymų, kad ieškovė turi įrengtus karšto vandens apskaitos prietaisus, negalėjo patikrinti prietaisų kokybės. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą. Byloje pirmosios instancijos teismui buvo pateikti 2011-06-02 bei 2011-07-15 Lietuvos metrologijos tarnybos patikros sertifikatai (b. l. 60–62), kuriuose nurodyta, kad šilumos skaitikliai tinkami naudoti (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Tai, kad apeliacinis skundas paremtas vien tik prielaidomis ir spėlionėmis, įrodo ir kitas apeliantės argumentas, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą dėl, jos nuomone, už procesines palūkanas priteistą ieškovės naudai žyminį mokestį (b. l,. 138). Apeliantė cituoja CK komentarą, tačiau lieka neaišku, kokią sumą pagal apeliantę pirmosios instancijos teismas neteisėtai už procesines palūkanas priteisė, nes apeliantė jokių savo skaičiavimų nepateikė (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka, kad procesinės palūkanos žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamos ir nurodo, jog šioje byloje to padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apeliantės priteisė žyminį mokestį atsižvelgdamas į skolos dydį (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau, toks apeliantės teiginys nėra suprantamas, nes ieškovė procesinių palūkanų priteisti neprašė, o pirmosios instancijos teismas jų nepriteisė (CK 6.37 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.