- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-25
- Bylos Nr.
- A-556-127-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00482-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- T. N.
- Atsakovas
- Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Kategorijos
- 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. skundą atsakovui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (teisių perėmėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčo apimtyje) dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. N. (toliau – ir pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 3-7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. lapkričio 9 d. turto arešto aktą Nr. 8-28-7020, kuriuo areštuotas jai nuosavybės teise priklausantis turtas, turto arešto mastas – 78 146 Lt. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Pareiškėja nurodė, kad turto arešto aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis jos teises. Paaiškino, kad pareiškėjai, kaip T. N. individualios įmonės savininkei, atsakovo iniciatyva buvo iškelta baudžiamoji byla Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėja buvo kaltinama nesumokėjusi 78 146 Lt pelno mokesčio, byloje Inspekcija pareiškė civilinį ieškinį aukščiau nurodytai sumai. Minėta baudžiamoji byla Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 nutartimi buvo nutraukta suėjus senaties terminui, o civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Ši nutartis buvo apskųsta Panevėžio apygardos teismui, kad būtų priimtas sprendimas baudžiamąją bylą nutraukti pareiškėją išteisinant, nes savo kaltės padarius jai inkriminuojamus nusikaltimus pareiškėja nepripažino. Panevėžio apygardos teismas 2010-02-04 nutartimi skundą atmetė, konstatuodamas, kad suėjus senaties terminui baudžiamoji byla besąlygiškai turi būti nutraukta, nesvarstant patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės klausimo, be to, konstatavo, kad nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o civilinio ieškinio pareiškimo klausimas gali būti sprendžiamas ieškovo iniciatyva civilinio proceso tvarka įrodinėjant ieškinio pagrįstumą ir dydį. Atsakovas civilinio ieškinio dėl minėto mokesčio nesumokėjimo civilinio proceso tvarka pareiškėjai nepareiškė. Jau pasibaigus teisminiam procesui (t. y. po 2010-02-04), pareiškėjai pradėjus rinkti dokumentus pensijai gauti bei kreipusis į atsakovą dėl T. N. įmonės likvidavimo, ji sužinojo, kad atsakovas rengėsi atlikti T. N. individualios įmonės patikrinimą ir tik po jo spręsti klausimą dėl įmonės likvidavimo. Pareiškėja buvo informuota, kad 2010-11-02 pradedamas patikrinimas, o jau 2010-11-10 ji gavo turto arešto aktą, pagal kurį areštuoto turto mastas nurodytas toks pat, koks buvo civiliniame ieškinyje baudžiamojoje byloje (78 146 Lt). Pareiškėjos manymu, iš pareiškėjos siekiama išieškoti ne ginčo tvarka pelno mokestį už laikotarpį nuo 2002-11-06 iki 2003-12-31, nors už minėtą laikotarpį išieškojimas nebegalimas dėl senaties, juolab, kad už 2008-2009 m. laikotarpį jokių pažeidimų nenustatyta. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad T. N. įmonės patikrinimas buvo sustabdytas, o 2010 m. vėl atnaujintas, kadangi pareiškėja su jokiais dokumentais nebuvo supažindinta, ji buvo tik informuota, kad 2010-11-02 pradedamas patikrinimas. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad Inspekcijos patikrinimų skyriaus darbuotojos tarnybinis pranešimas Nepriemokų skyriui dėl T. N. įmonei patikrinimo metu galimų apskaičiuotų sumų buvo surašytas 2010-10-20, t. y. tuomet, kai įmonės mokestinis patikrinimas dar nebuvo atnaujintas, todėl tai laikytina procedūriniu pažeidimu, nes pagal nustatytas patikrinimų atlikimo taisykles jokie patikrinimo veiksmai negali būti atliekami tuo metu, kai patikrinimas yra sustabdytas. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 3-4 dalis, mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas patikrinimo metu, jei yra pagrįsta rizika manyti, kad mokesčių mokėtojas gali tokį turtą realizuoti, parduoti ar kitaip paslėpti, tačiau atsakovas įrodymų, kad pareiškėja galėtų parduoti, įkeisti ar kitaip paslėpti savo turtą, nepateikė. Pareiškėja pabrėžė, kad areštuotas visas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį ji valdo kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, tačiau turtas nebuvo įkainotas rinkos kainomis, taip pat nenustatyta jai priklausanti bendro su sutuoktiniu turto dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 26-30) prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija atliko T. N. individualios įmonės patikrinimą. Mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2003 m. spalio mėnesį ir sustabdytas, nes patikrinimo medžiaga buvo perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – ir FNTT), buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas bei nagrinėjama baudžiamoji byla. Pasibaigus teisminiams procesams, mokestinis patikrinimas buvo pratęstas. Inspekcijos darbuotoja, atlikusi T. N. įmonės mokestinį patikrinimą, apie numatomą priskaičiuoti sumą informavo Nepriemokų išieškojimo skyrių ir 2010-11-09 buvo surašytas turto arešto aktas Nr. 8-28-7020, kuriuo buvo apribota disponavimo teisė T. N. priklausančiu turtu. Turto arešto akte buvo nurodyta, kad turtas areštuotas būtent patikrinimo metu, siekiant užtikrinti, kad šis turtas mokesčių mokėtojo niekur nebūtų paslėptas, parduotas, ar kitokiu būdu iššvaistytas (MAĮ 101 str. 4 d.). Areštuojant šį turtą, buvo atsižvelgta į tai, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl T. N. individualios įmonės ir kad baudžiamoji byla buvo baigta dėl senaties termino. Inspekcijos civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, todėl Inspekcijai liko teisė atlikti T. N. įmonės mokestinį patikrinimą ir būtent mokestinio patikrinimo metu nusistatinėti mokestines prievoles. Nepagrįstai pareiškėja ginčija sumų dydį, jų pagrįstumą, kadangi tai nėra šio ginčo objektas. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog šiuo metu surašytas T. N. įmonės patikrinimo aktas, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 171 617 Lt papildomai apskaičiuotą sumą. Atsakovas taip pat nurodė, jog nepagrįstai pareiškėja traktuoja, kad yra suėjęs senaties terminas mokesčiui išieškoti, kadangi pagal MAĮ 107 straipsnį mokesčio išieškojimo senatis atsiranda, pradedama skaičiuoti nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką. Šiuo atveju, kol dar nėra įsiteisėjęs sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, senatis nėra pradėta skaičiuoti. Mokesčių administratoriui yra suteikta teisė taikyti mokesčių sumokėjimo užtikrinimo priemones, šia teise Inspekcija pasinaudojo surašydama turto arešto aktą, kuriuo buvo apribota pareiškėjos disponavimo teisė, t. y. pareiškėja gali naudotis jai priklausančiu turtu, tik negali pakeisti šio turto teisinio statuso – negali jo parduoti ar jo įkeisti. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad areštuotas turtas nebuvo vertintas, kadangi mokesčių administratorius šiuo atveju pareiškėjos turtą įkainojo remdamasis nekilnojamojo turto kadastro nustatytomis turto vertėmis. Be to, taip pat buvo įvertinta, kad areštuojamas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, todėl areštuota ½ turto vertės, išskyrus butą, kadangi butas yra asmeninė pareiškėjos nuosavybė, todėl jis areštuotas visas.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu (T 3, b. l. 135-139) pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Inspekcijos 2010-11-09 turto arešto aktą Nr. 8-28-7020. Teismas priteisė pareiškėjos naudai 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų iš Inspekcijos.
Teismas nustatė, kad, vykdant 2003-10-09 pavedimą tikrinti Nr. 001-7-03-10-469, buvo atliktas pareiškėjos individualios įmonės patikrinimas: kompleksinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2003-12-31, pridėtinės vertės mokesčio patikrinimas nuo 2000-07-25 iki 2002-01-01, nuo 2002-11-01 iki 2003-12-31, taip pat pelno mokestis patikrintas laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31, gyventojų pajamų mokestis - už 2009 metus. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2003-11-04 iki 2005-02-21, pratęstas nuo 2005-02-21 iki 2005-04-29, sustabdytas nuo 2005-04-18 iki 2005-12-13, pratęstas nuo 2005-12-14 iki 2005-12-30, sustabdytas nuo 2005-12-30, pratęstas nuo 2010-11-02 iki 2010-11-30. Tikrinimo rezultatai buvo užfiksuoti 2010-11-30 patikrinimo akte Nr. 7.28-18. Pareiškėjai buvo papildomai priskaičiuota 180 022 Lt mokestinės nepriemokos (75 481 Lt pelno mokesčio ir 64 216,35 Lt šio mokesčio delspinigių, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą 1 848 Lt pelno mokesčio ir 1 444 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 591 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 2 452 šio mokesčio delspinigių, 127 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 52 Lt šio mokesčio delspinigių, 123 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 119 Lt šių įmokų delspinigių, 21 046 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei paskirta 10 523 Lt šių įmokų bauda). Patikrinimo akte taip pat užfiksuota, jog, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, pareiškėjai gali būti paskirta nuo 10 iki 50 procentų priskaičiuoto mokesčio sumos dydžio bauda. Inspekcija 2010-11-09 turto arešto aktu Nr. 8-28-7020 areštavo oficialiai registruotą ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 16 525 Lt. Turto arešto aktas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 34 straipsniu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi, šio turto arešto akto pagrindas – 2010-10-20 tarnybinis pranešimas Nr. (21.29)-7.31-136. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjos atžvilgiu FNTT Utenos apskrities skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-090007-04 pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje, kurioje pareiškėja buvo įtariama apgaulingai tvarkiusi įmonės buhalterinę apskaitą bei suklastojusi dokumentus. Baudžiamoji byla Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 nutartimi buvo nutraukta, suėjus senaties terminui. Nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Teismas konstatavo, kad byloje kyla ginčas dėl turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1, 4 dalimis. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamu atveju aktualūs MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje išvardyti atvejai, nustatantys, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas. Iš šios teisės normos matyti, kad joje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar buvo teisiniai pagrindai, nurodyti minėtoje teisės normoje, pareiškėjos turto, registruoto turto registruose, areštui, taikytam ginčijamu turto arešto aktu. Teismas konstatavo, kad atsakovas turto arešto akte nenurodė visiškai jokių argumentų antrai privalomai sąlygai (pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų) pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas turto arešto akte nenurodė visiškai jokių argumentų šiai sąlygai pagrįsti, o tik perrašė teisės normos turinį ir išvardino areštuojamą (atitinkamo turto registre registruotą) turtą. Kadangi atsakovo sprendimas areštuoti pareiškėjos turtą, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis (t. y. jame nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai), jis negali būti vertinamas kaip teisėtas, ir vien šios aplinkybės pakanka tokį aktą panaikinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tvirtinimus dėl pagrįstos rizikos, jog pareiškėja, siekdama išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja nuo mokestinio patikrinimo pradžios (t. y. nuo 2003-10-09), taip pat mokestinio patikrinimo sustabdymo metu (t. y. laikotarpiu nuo 2003-11-04 iki 2010-11-02), bei mokestinio patikrinimo metu po mokestinio patikrinimo pratęsimo (t. y. laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2010-11-30) kokį nors nekilnojamąjį turtą pardavė ar kitaip realizavo. Nors FNTT Utenos apskrities skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-090007-04 ir šio tyrimo metu buvo laikinai apribotos T. N. nuosavybės teisės į nutarime nurodytą jos vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą, tačiau baudžiamoji byla Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 nutartimi buvo nutraukta, laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikintas. Inspekcija taip pat nepateikė įrodymų, kad pareiškėja laikotarpiu nuo Utenos rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo panaikintas laikinas T. N. nuosavybės teisių apribojimas, priėmimo iki mokestinio patikrinimo užbaigimo kokį nors turtą pardavė ar kitaip realizavo. Teisminio nagrinėjimo metu jokių įrodymų, pagrindžiančių riziką, kad turtas bus realizuotas, taip pat nenustatyta. Dėl išdėstytų motyvų teismas atsakovo 2010-11-09 turto arešto aktą Nr. 8-28-7020 panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą, kadangi jame atsakovas nenurodė argumentų, pagrindžiančių riziką, kad pareiškėja (mokesčių mokėtoja) jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, be to, nepateikė įrodymų, patvirtinančių MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nurodytų galimų neigiamų arešto netaikymo pasekmių realumą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pats turto arešto akto pagrįstumas ir teisėtumas, o ne patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų pagrįstumas, šių sumų išieškojimo galimumas ir leistinumas, todėl pareiškėjos argumentai dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytos mokestinės nepriemokos už 2002-2003 m. išieškojimo negalimumo dėl senaties termino šioje byloje nenagrinėtini ir nevertintini. Teismas taip pat priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 1, 2, 6 d.).
III.
Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 143 – 146) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 678 straipsnis detaliai reglamentuoja turto arešto akto turinį, t. y. kas turi būti nurodyta turto arešto akte, ir pagal šio straipsnio nuostatas nėra reikalaujama turto arešto akte nurodyti aplinkybių, kuriomis remiantis mokesčių administratorius areštuoja turtą. Surašytas turto arešto aktas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija) ,,Dėl formų patvirtinimo“ patvirtintus turto arešto akto turinio ir formos reikalavimus.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-944/04 pasisakė dėl MAĮ įtvirtinto turto arešto pagrindo. Teismas konstatavo, kad vertinant lingvistiniu aspektu minėtą turto areštavimo sąlygą, matyti, jog ji sukonstruota tokiu būdu (turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius), jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui. Taip pat remiasi LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-249/2011.
3. Vien tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo Utenos apylinkės teismo nutarties, kuria buvo panaikintas laikinas T. N. nuosavybės teisių apribojimas, priėmimo iki mokestinio patikrinimo užbaigimo savo vardu registruoto turto nepardavė ar kitaip nerealizavo, nepanaikina rizikos (pavojaus), jog mokesčių mokėtoja gali atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Be to, pareiškėjos individualios įmonės mokestinis patikrinimas buvo pratęstas 2010 m. lapkričio 2 d., įmonės savininkė apie tai informuota 2010 m. lapkričio 8 d.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 157 – 162) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad turto arešto aktas naikintinas MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Turto arešto akte nurodyta suma visiškai sutampa su civilinio ieškinio suma, todėl atsakovas rengiasi ne ginčo tvarka išieškoti iš jos pelno mokestį už laikotarpį nuo 2002-11-06 iki 2003-12-31. Pareiškėjos teigimu, mokestinės prievolės išieškojimo senatis pasibaigė prieš kelerius metus, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų. Jokios priverstinės mokesčių išieškojimo procedūros bet kuriuo įstatymo numatytu būdu (MAĮ 106 str.) jos atžvilgiu iki ginčijamo turto arešto akto surašymo nebuvo pradėtos, o pakartotinai inicijuoti išieškojimo procedūras pasibaigus senaties terminui draudžia įstatymas (MAĮ 112 str. 2 p. ir 107 str. 5 d.). Pažymi, kad visi papildomai apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir baudos taip pat yra skaičiuojami už tą patį pareiškėjos nurodytą laikotarpį. Pareiškėjos nuomone, dokumentas, kurio pagrindu jos turtas buvo areštuotas, t. y. 2010 m. spalio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21.29)-7.31-136, nėra ir negali būti tinkamu pagrindu surašyti turto arešto aktą, juolab, kad atsakovas iš tikrųjų negalėjo pagrįsti, kad yra kokia nors reali grėsmė, jog jis negalės išieškoti iš jos mokesčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 9 d. turto arešto akto Nr. 8-28-7020, kuriuo areštuotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas, turto arešto mastas – 78 146 Lt, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pareiškėjos pateikto skundo, pareiškėjos atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu, savo nesutikimą su skundžiamu turto arešto aktu pareiškėja grindė ir tuo, kad dokumentas, kurio pagrindu jos turtas buvo areštuotas, nėra ir negali būti tinkamu pagrindu surašyti turto arešto aktą. Turto arešto akte nurodyta, kad dokumentai, duomenys, aplinkybės, kuriais remiantis areštuojamas turtas, yra 2010 m. spalio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21.29)-7.31-136. Pareiškėjos teigimu, ji nebuvo informuota ir supažindinta su 2010 m. spalio 20 d. tarnybiniu pranešimu. Pareiškėja nurodė, kad surašytas be jokio teisinio pagrindo dokumentas pažeidžia jos teises.
Taigi analizuojant ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamu atveju būtina išsamiai įvertinti šio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) įtvirtintiems reikalavimams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556?336/2011) mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais (pvz., žr. 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003; 2010 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-252/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010). Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų (2005 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14?131/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-158/2008; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575?851/2011), inter alia įstatymo viršenybės (pvz., 2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-127/2007) bei objektyvumo (pvz., 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-502/2010; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-830/2009) principų.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo (yra) detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybę, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus.
Vien ta faktinė aplinkybė, kad atsakovo surašytas turto arešto aktas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija) ,,Dėl formų patvirtinimo“ patvirtintus turto arešto akto turinio ir formos reikalavimus, neleidžia pripažinti (preziumuoti), kad ginčo individualus administracinis aktas tenkina aptariamus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556?336/2011 pažymėjo, kad mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikiama teisė nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. MAĮ 34 straipsnio (mokesčių administratoriaus veiksmų įforminimas) nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Pastarųjų sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamas priimamų sprendimų pagrindimas yra tiesiogiai susijęs su mokesčių administratoriui tenkančios pareigos bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju vykdymu, taip padedant pastarajam naudotis jo teisėmis ir vykdyti pareigas (MAĮ 27 str. 1 d. 5 p.). Todėl priešingas vertinimas, t. y., kad net minėtų turinio reikalavimų neatitinkantis mokesčių administratoriaus priimtas individualus administracinis aktas laikytinas teisėtu, jei atitinka centrinio mokesčių administratoriaus patvirtintą (tipinę) formą ir jos pildymo tvarkos formaliuosius reikalavimus, ne tik sudarytų prielaidas mokesčių administratoriui piktnaudžiauti savo teisėmis, bet ir nepagrįstai apribotų mokesčių mokėtojų (trečiųjų asmenų) galimybes tinkamai realizuoti MAĮ garantuojamas teises, taip pat būtų nepaisoma vieno iš pagrindinių mokestinių santykių teisinio reglamentavimo ir taikymo – apmokestinimo aiškumo – principo (MAĮ 6, 9 str.).
Byloje nustatyta, kad skundžiamas turto arešto aktas priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktu, 34 straipsniu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsniu, Civilinio proceso kodeksu. Sprendimo dėl turto arešto pagrindu nurodytas 2010 m. spalio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21.29)-7.31-136.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. lapkričio 9 d. lydraščiu Nr. (8.10)-4.2-11652 (T 1, b. l. 8) pareiškėjai buvo išsiųstas tik ginčijamas Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 9 d. turto arešto aktas Nr. 8-28-7020. 2010 m. spalio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21.29)-7.31-136, taip pat kita papildoma dokumentacija prie skundžiamo akto nebuvo pridėti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja buvo informuota ir supažindinta su 2010 m. spalio 20 d. tarnybiniu pranešimu. Be to, nustatyta, kad pareiškėjos turtas areštuotas 2010 m. lapkričio 9 d., t. y. dar nesurašius 2010-11-30 patikrinimo akto Nr. 7.28-18 ir jo nepatvirtinus sprendimu. Todėl papildomos dokumentacijos, kuri pripažįstama sudėtinė ginčijamo sprendimo dalimi, nebuvimas, lemia, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Ginčijamame turto arešto akte nėra pateikiama aiškios informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu imamasi mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą priverstinio laikino apribojimo priemonių.
Taigi atlikus individualaus administracinio akto įvertinimą mokesčių mokėtojo požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą, galima daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės negalėjo akivaizdžiai suvokti (suprasti) dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas turto arešto aktas. Atitinkamai šios aplinkybės konstatavimas, vadovaujantis šiame teismo akte pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, nagrinėjamu atveju įgalina aptartą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės vertinti kaip esminį, sudarantį savarankišką ir pakankamą pagrindą ginčijamą atsakovo aktą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.
Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės atitinka aptartą formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.