Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančio per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui V. T. dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2017 m. birželio 10 d. ieškovas ir atsakovas sudarė įprastinę transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės SKODA OCTAVIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė (el.b.l. 39-40). 2017 m. rugsėjo 15 d. Anykščių r. sav., Domeikių k., įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. KR (duomenys neskelbtini). Atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl 2017 m. rugsėjo 15 d. eismo įvykio ir jam buvo paskirta nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį – Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus šiame kodekse numatytuosius (el.b.l. 33).

Ieškovas teigia, kad dėl 2017 m. rugsėjo 15 d. įvykio metu apgadintų transporto priemonių OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo 5734,36 Eur draudimo išmoką, kurią atgręžtinio reikalavimo tvarka prašo priteisti iš atsakovo, nes jis vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TVPCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę arba neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinamos pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos naudoti tam tikrą transporto priemonę.

Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtas išmokas, yra bendrosios taisyklės išimtys, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu. Aiškinant specialiąją teisės normą, pirmenybė teiktina pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Taigi pirmenybė tokiais atvejais turi būti suteikiama specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei. Atitinkamai tokia norma neturi būti taikoma santykiams, kurių teisės normos tekstas neapima. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas.

Teisės vairuoti transporto priemones suteikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - SEAKĮ) 22 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai (SEAKĮ 22 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi iki 2017-12-21)). Vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos (SEAKĮ 2 straipsnio 92 punktas).

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas nepagrįstai prilygina teisę vairuoti transporto priemones su šią teisę patvirtinančio dokumento, o būtent vairuotojo pažymėjimo turėjimu. Asmeniui yra suteikiama teisė vairuoti transporto priemonę, o šios teisės turėjimą patvirtinantis dokumentas yra vairuotojo pažymėjimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis, kuriuo sukeltas eismo įvykis, priklauso atsakovui, kuris turėjo teisėtą pagrindą vairuoti šią transporto priemonę. Taip pat atsakovas turėjo teisę vairuoti šios rūšies transporto priemonę, todėl nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį. Vien galiojančio vairuotojo pažymėjimo neturėjimas nepanaikina teisės vairuoti transporto priemones, o ieškovas neįrodė, kad teisė vairuoti transporto priemones atsakovui buvo atimta.

Sutiktina su atsakovo išdėstyta pozicija, kad SEAKĮ 22 straipsnio nuostatos reglamentuoja teisės vairuoti suteikimą, bet nereglamentuoja ir nenumato teisės vairuoti praradimo keičiant vairuotojo pažymėjimą, kuomet teisė vairuoti jau buvo suteikta ir nebuvo atimta. Atitinkamai ir jokiame kitame teisės akte nėra įtvirtinta, kad pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimui, asmuo netenka teisės vairuoti transporto priemones. Keičiant vairuotojo pažymėjimą (pvz., pasibaigus jo galiojimui) teisė vairuoti neprarandama, todėl tokioje situacijoje vairuotojo pažymėjimo neturėjimas nelemia teisės vairuoti praradimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nurodytos SEAKĮ nuostatos, numatančios, jog vairuotojo pažymėjimas patvirtina teisės vairuoti suteikimą, nėra aktualios nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina ir tai, kad administracine tvarka atsakovas buvo nubaustas tik pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, t. y. už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus šiame kodekse numatytuosius. Utenos apskrities Anykščių r. PK 2017 m. rugsėjo 15 d. administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punktą (galiojančio vairuotojo pažymėjimo nepateikimas), 126 ir 127 punktus (saugaus atstumo nesilaikymas iki priešais važiavusios transporto priemonės ir saugaus greičio nepasirinkimas), ir buvo nubaustas 5 Eur bauda. Taigi atsakovas buvo nubaustas ne už transporto priemonės vairavimą neturint teisės jos vairuoti, o tik už galiojančio vairuotojo pažymėjimo nepateikimą. Tos pačios aplinkybės nurodytos ir Utenos apskrities Anykščių r. PK 2017 m. rugsėjo 28 d. rašte draudimo bendrovei Compensa, t. y. kad V. T. turi teisę vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę (el.b.l. 54-55). Tai tik dar kartą patvirtina, kad teisę vairuoti transporto priemones eismo įvykio metu atsakovas turėjo.

Be to, nors ieškovas nurodo, kad iš Regitros vairuotojų pažymėjimo duomenų patikros matyti, kad atsakovo vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo negaliojantis, tačiau iš minėtos patikros taip pat matyti, kad apribojimai atsakovui vairuoti B kategorijos transporto priemones nebuvo taikomi (el.b.l. 65).

CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu. Vertinant ieškovo ieškinyje nurodytą teismų praktiką, negalima sutikti, kad jo nurodytose bylose yra šioje nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės sutampa. Nesutampant bylų faktinėms aplinkybėms jose pateikti teismų išaiškinimai, nėra privalomi nagrinėjant šią civilinę bylą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2017 m. rugsėjo 15 d. eismo įvykio atsakovas nebuvo praradęs teisės vairuoti transporto priemones, todėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata netaikytina, o ieškovo reikalavimas atsakovui grąžinti sumokėtas draudimo išmokas nepagrįstas ir atmestinas.

Taip pat sutiktina ir su atsakovo pozicija, kad ieškovas neįrodė ir kitų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovo nurodyta aplinkybė dėl galiojančio vairuotojo pažymėjimo neturėjimo, nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala. Kaip jau buvo minėta, eismo įvykio metu atsakovas turėjo teisę vairuoti transporto priemones. Vien tai, kad eismo įvykio metu jis nebuvo pasikeitęs vairuotojo pažymėjimo (neturėjo naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimo), nėra niekaip susiję su įvykusiu eismo įvykiu ir jo metu kilusia žala. Galiojančio vairuotojo pažymėjimo neturėjimas nesumažino vairuotojo stažo ir kvalifikacijos. Be to, ieškovas neįrodė ir 3437,10 Eur draudiminės išmokos dydžio, nepagrindė jo jokiais įrodymais.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė duomenis, jog patyrė 1160 Eur išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą (prieštaravimo, atsiliepimo parengimą, atstovavimą teisme). Teismo vertinimu, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Nauja redakcija nuo 2015-03-20, Nr. 1R-77) nurodytus maksimalius dydžius, į atsakovo atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad šis bylinėjimosi išlaidų dydis nėra per didelis ir neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142, 270, 441 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančio per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, į. k. 300665654, atsakovo V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1160 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.