- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-113-856/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00117-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- D. N.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plenonis“
- Kategorijos
- 2.6.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4297-1065/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plenonis“ ieškinį atsakovui ūkininkui D. N. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Plenonis“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo ūkininko D. N. priteisti 12 160,50 Eur skolą, 1 044,80 Eur palūkanų iki ieškinio padavimo dienos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (1-2, 24-26 b. l.).
2. Ieškovė nurodė, kad pagal žodinį atsakovo užsakymą 2016 m. gruodžio 31 d. perdavė atsakovui 1500 kg kmynų už 6,70 Eur/kg kainą, viso 12 160,50 Eur su PVM, pirkimo-pardavimo sutartis, kaip atskiras dokumentas, nebuvo surašyta, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos buvo nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje. Atsakovas PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu, t. y. 2017-01-30, neatsiskaitė. Rašytiniuose paaiškinimuose papildomai paaiškino, jog 2016 m. pavasarį užsienyje nupirko kmynų ir 2016 m. kovo 29 d. tris paletes, kurių svoris 1500 kg, pristatė atsakovui, tačiau atsakovas kmynus priimti atsisakė, motyvuodamas netinkama jų kokybe. Šalių susitarimu ieškovė organizavo ir atliko kmynų kokybės tyrimą, gavus teigiamą atsakymą, atsakovui buvo pasiūlyta juos pasiimti. Atsakovui delsiant kmynus atsiimti, ieškovės direktoriui žodžiu suderinus su atsakovu, ieškovė 2016 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, patvirtinančią 1500 kg kmynų už 6,70 Eur/kg pardavimą, viso už 12 160,50 Eur su PVM. Atsakovas su šia PVM sąskaita faktūra sutiko, joje pasirašė. Grynaisiais pinigais taip pat sąskaitos neapmokėjo. Kadangi atsakovas tinkamai neatsiskaitė, ieškovei nuo 2017 m. sausio 30 d. atsirado teisė į palūkanas, kurias ieškovė paskaičiavo pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, t. y. iš atsakovo prašo priteisti 1 044,80 Eur palūkanų, paskaičiuotų taikant 8 procentų dydžio palūkanų normą.
Atsiliepimas
3. A. D. N. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (18-19 b. l.). Nurodė, jog minėti kmynai jam buvo perduoti tik 2017 m. balandžio mėnesį, ir PVM sąskaita faktūra 12 160,50 Eur sumai jam buvo pateikta 2017 m. balandžio 19 d., kurią jis 2017 m. balandžio mėnesį ir įtraukė į apskaitą, todėl sąskaitoje nurodyta data neatitinka tikrovės, nes 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimo dėl prekių pirkimo nebuvo, prekės nebuvo perduotos atsakovui, todėl sąskaita ir negalėjo būti išrašyta. Atsakovas, pasirašydamas sąskaitą, neatkreipė dėmesio į šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą atgalinę datą. 2017 m. balandžio mėnesį ieškovei perdavus atsakovui kmynus, buvo susitarta dėl atsiskaitymo už juos, ieškovės prašymu atsakovas sumokėjo ieškovės direktoriui 7500 Eur ir 2400 Eur grynais pinigais, kuriuos ieškovės direktorius gavo ir turėjo įnešti į bendrovės kasą. Pinigų perdavimo momentu kartu su ieškovės atstovu ir atsakovu dalyvavo liudytojas. Likusi 2 260,50 Eur suma nebuvo sumokėta, nes 2017 m. rugpjūčio mėnesį kooperatyvas „Ž. grūdai“ (bendrovė, susijusi su ieškovės atstovu, kuris yra šios bendrovės vadovas ir dalininkas) iš atsakovo įsigijo rapsus, už kuriuos neatsiskaitė. Nesutinka su ieškovės paskaičiuotomis 1 044,80 Eur palūkanomis pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, teigdamas, jog minėtas įstatymas netaikomas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartims, be to, palūkanos galėtų būti skaičiuojamos tik po to, kai atsakovui buvo perduotos prekės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2018 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ūkininko D. N. 12 160,50 Eur skolą, 759,61 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (12 920,11 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018-03-07 iki teismo sprendimo įvykdymo ir 1221,08 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Plenonis“ (108-114 b. l.).
5. Teismas vertino, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė sutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nes vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, todėl ieškovei perdavus atsakovui prekes, o atsakovui prekes gavus, atsakovui atsirado pareiga už jas sumokėti. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų duomenų, sprendė, jog atsakovas savo prievolės atsiskaityti su ieškove už užsakytas ir perduotas prekes tinkamai neįvykdė, jokių rašytinių įrodymų, kad prievolė, kaip jis teigia, iš dalies yra įvykdyta ir liko nesumokėta tik dalis skolos – 2 260,50 Eur, nepateikė, aplinkybes dėl 7500 Eur ir 2400 Eur sumų, perduotų tiesiogiai ieškovės direktoriui grynaisiais pinigais, įrodinėjo išimtinai liudytojų parodymais. Teismas pažymėjo, kad iš esmės nė vienas iš liudytojų grynųjų pinigų perdavimo fakto, taip atsiskaitant su ieškove už parduotus kmynus, nepatvirtino, o liudytojais byloje buvo atsakovo draugai, sutuoktinė ir ūkio darbuotojai, t. y. asmenys, su kuriais atsakovą sieja artimi šeiminiai, draugiški ar darbiniai santykiai, todėl tokius asmenis vertino kaip suinteresuotus liudyti atsakovo naudai.
6. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą su ieškove, o atsakovo teiginius apie 2017 m. birželio mėnesį įvykdytus dalinius mokėjimus už ieškovės parduotus kmynus pagal ieškovės 2016 m. gruodžio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą PLN Nr. 59 paneigia 2018 m. sausio 24 d. ieškovės pateiktas atsakovui aktas dėl skolų suderinimo, dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas prievolę įvykdė, todėl ieškovės reikalavimą dėl atsakovo nesumokėtos 12 160,50 Eur skolos tenkino.
7. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie šalių susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio, jei prievolė nebus įvykdyta laiku, todėl palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio klausimus sprendė pagal įstatymo nuostatas. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje keliamus reikalavimus ir remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju turi būti taikomos ne Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, o Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, nes atsakovas yra ūkininkas, pirkęs žemės ūkio veiklai vykdyti skirtas prekes. Teismas nurodė, jog Europos centrinio banko viešais duomenimis, ieškovės kreipimosi į teismą dieną galiojusi vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma sudarė 0,00 procentų, todėl ieškovė turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo 8 procentų dydžio procesines palūkanas (Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovės nurodomas palūkanų dydis neviršijo Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymu nustatytos palūkanų normos, teismas nagrinėjamu atveju jį taikė, tačiau pažymėjo, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties, nėra neginčytinų duomenų ir apie šalių susitarimą dėl atsiskaitymo terminų, abi šalys pripažino ir ginčo nėra, kad atsakovas PVM sąskaitą faktūrą iš ieškovės už kmynų pardavimą gavo anksčiau negu žemės ūkio produkciją – kmynus, kuriuos atsakovas pasiėmė 2017 m. balandžio mėnesį. Todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju atsakovui prievolė mokėti ieškovei pavėluoto mokėjimo palūkanas atsiranda praėjus 30 kalendorinių dienų nuo perkamos žemės ūkio produkcijos gavimo dienos, konstatavo, jog kmynus atsakovas iš ieškovės atsiėmė ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 20 d., todėl prašomas priteisti palūkanas teismas skaičiavo nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki ieškinio teismui padavimo dienos, t. y. už 285 dienas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei 759,61 Eur palūkanų. Taipogi teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas atmetė atsakovo prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymą motyvuodamas tuo, jog atsakovas nepagrindė tokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti sprendimo įvykdymą, juolab, nepateikė jokių prašymą dėl skolos sumokėjimo išdėstymo pagrindžiančių duomenų (pvz. sąskaitose esančias lėšas ar pinigų srautus, sutartis su pirkėjais, atsiskaitymo su jais terminus ir pan., iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo finansinės padėties specifiškumą).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
9. A. D. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimą – iš dalies tenkinti ieškovės UAB „Plenonis“ ieškinį ir priteisti 2 260,50 Eur skolos, 141,20 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, proporcingai priteistai sumai mažinti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje (116-119, 141-144 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Byloje ginčas kilo tik dėl atsiskaitymo už parduotas prekes, t. y. ieškovė nepripažįsta, jog apeliantas jai dalį apmokėjimo – 9900 Eur – perdavė grynaisiais pinigais. Atsakovas savo pozicijos negali pagrįsti jokiais šį faktą patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, nes grynieji pinigai ieškovės atstovui buvo perduoti asmeniškai, be pašalinių žmonių dalyvavimo, automobilyje, tačiau pabrėžia, jog ir ieškovės atstovas taip pat negali pagrįsti savo pozicijos jokiais objektyviais įrodymais, jog apelianto minėta pinigų suma nebuvo jam perduota. Nors pirmosios instancijos teismas kaip pakankamą ieškovės atstovo poziciją pagrindžiantį įrodymą nurodė 2018-01-24 UAB „Plenonis” aktą dėl skolų suderinimo, tačiau šis dokumentas negali būti laikomas patikimu įrodymų, kadangi minėtas skolų suderinimo aktas yra tik UAB “Plenonis” buhalterinis dokumentas, kurio turinys nebuvo derinamas su ūkininku D. N., jo nepasirašytas. Be ieškovės atstovo paaiškinimų ir jokios įrodomosios reikšmės neturinčio 2018-01-24 UAB „Plenonis” pateikto skolų suderinimo akto, ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų ir nenuginčijo atsakovo nuoseklios pozicijos apie pinigų perdavimą.
9.2. Iš ieškovės teiktų ir neva jos poziciją grindžiančių įrodymų matyti, kad jie nėra patikimi, todėl ieškovės reikalavimas yra tik deklaratyvus teiginys, kurį paneigia apelianto pateiktų įrodymų visuma - jo paties paaiškinimai, liudytojų I. N., A. L., S. P., S. Ž. parodymai, bankomato kvitai apie išgrynintus pinigus. Apeliantas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas teisme paaiškinimą nuosekliai teigė, kokiomis aplinkybėmis jis pinigus perdavė ieškovės atstovui A. N., pateikė pinigų paėmimo iš bankomato kvitus, kartu važiavęs teisme apklaustas liudytojas A. L. patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, todėl visuma surinktų įrodymų patvirtina atsakovo poziciją. Pirmosios instancijos teismas buvo neteisus skundžiamajame sprendime vertindamas liudytojų I. N., A. L., S. P., S. Ž. paaiškinimus kaip nepatikimus, šališkus ir pateiktus artimais santykiais saistytų asmenų, kadangi visi liudytojų paaiškinimai tarpusavyje neprieštarauja ir yra patvirtinami rašytiniais įrodymais - bankomato kvitais - ir jų pagrindu matoma įvykių seka sudaro nuoseklią grandinę, kuria galima remtis atmetant ieškovės ieškinį.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Plenonis“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, skirti atsakovui 5 000 Eur baudą, pusę šios baudos skiriant ieškovei, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (129-130 b. l.).
11. Atsiliepime nurodė, jog ieškovo argumentai, neva jis sumokėjęs ieškovės atstovui 9 900 Eur sumą, nepatvirtinti jokiais įrodymais, išskyrus paties atsakovo paaiškinimus. Kadangi atsakovas laikytinas verslininku, pagal savo veiklos pobūdį nuolat sudaro didelės vertės sandorius, pats organizuoja savo veiklą, todėl išmano sandorių bei atsiskaitymo pagal juos įforminimą. Atsakovas proceso pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad supranta, jog nėra jokių įrodymų, kad jis galėjo sumokėti ieškovės atstovui ir kad tokio tariamo mokėjimo paskirtis galėjo būti atsiskaitymas už ieškovės parduotus kmynus. Tai, kad atsakovas, būdamas įsitikinęs, jog byloje nėra jokių įrodymų apie tariamą atsiskaitymą už kmynus ir nepateikdamas jokių naujų įrodymų, padavė apeliacinį skundą, patvirtina, kad atsakovas siekia užvilkinti teismo sprendimo įsiteisėjimą, ką patvirtina aplinkybė, jog atsakovas baigiamosiose kalbose prašė teismo išdėstyti priteistą sumą. Tokiu būdu atsakovas piktnaudžiauja procesine teise ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl, konstatavus piktnaudžiavimą procesu, atsakovui skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
A. D. N. apeliacinis skundas netenkinamas.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs tik dėl atsiskaitymo už parduotas prekes (kmynus), atsakovui D. N. teigiant, jog jis ieškovės UAB „Plenonis“ atstovui A. N. perdavė 9 900 Eur grynaisiais pinigais, todėl teismas pasisako tik dėl šio apeliacinio skundo argumento, plačiau neanalizuodamas nei tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, nei parduotų prekių kokybės ar kainos.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl to nėra, jog PVM sąskaita faktūra PLN Nr. 59 (5 b. l.), pagal kurią atsakovas iki 2017 m. sausio 30 d. turėjo sumokėti 12 160,50 Eur už 1500 kg kmynų, buvo išrašyta 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas D. N. minėtą sąskaitą gavo tik 2017 m. balandžio 19 d., po ko minėta sąskaita ir buvo įtraukta į ūkininko buhalterinę apskaitą, o kmynus atsakovas pasiėmė 2017 m. balandžio 20 d. Kad minėta sąskaita buvo įtraukta į ūkininko D. N. buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2017-03-01 – 2017-03-31, patvirtina Pirkimų PVM atskaita (su grąžinimais) (57 b. l.). Šią aplinkybę paliudijo ir atsakovo buhalterinę apskaitą tvarkiusi R. K., kuri taipogi teismo posėdžio metu nurodė, jog negali pasakyti, ar apskaitoje yra rodoma, kad ūkininkas iki šios dienos yra skolingas UAB „Plenonis“ (2018-05-24 vykusio teismo posėdžio 13.55 minutė).
15. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Apeliantas, teigdamas, kad jis apmokėjo didžiąją dalį skolos, t. y. 9 900 Eur, pagal PVM sąskaitą faktūrą PLN Nr. 59 grynaisiais pinigais, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius minėtas aplinkybes, tačiau tokių įrodymų apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kaip minėta, UAB „Plenonis“ išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į ūkininko buhalterinę apskaitą, todėl nagrinėjamu atveju įrodymas, patvirtinantis apelianto nurodomas aplinkybes apie dalinį skolos sumokėjimą, galėjo būti apskaitos duomenys apie minėtos skolos buvimą ar nebuvimą, tačiau atsakovas tokių buhalterinės apskaitos duomenų nepateikė. Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
16. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas: „Pinigų apskaitos dokumentas yra popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 12 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis)“. Taigi, atsakovui neva sumokant ieškovei nemažą sumą grynaisiais pinigais, atsakovui, kaip ūkininkui, kuris prilyginamas verslininkui, kuriems keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, neabejotinai turėjo būti žinoma, jog atliekant operacijas grynaisiais pinigais turi būti išrašomi kasos pajamų/išlaidų orderiai, juolab, kad visos finansinės operacijos turi būti atspindėtos buhalterinėje apskaitoje. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nesant jokių ūkinę operaciją patvirtinančių buhalterinių dokumentų, visa rizika dėl iš to kylančių pasekmių tenka apeliantui.
17. Nors apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas kaip pakankamą ieškovės atstovo poziciją pagrindžiantį įrodymą nepagrįstai nurodė 2018-01-24 UAB „Plenonis” aktą dėl skolų suderinimo ir šis dokumentas negali būti laikomas patikimu įrodymų, nes yra tik UAB “Plenonis” buhalterinis dokumentas, kurio turinys nebuvo derinamas su ūkininku D. N., jo nepasirašytas, teismas pažymi, jog nors minėtas dokumentas ir nepasirašytas atsakovo, tačiau šis dokumentas ieškovės atstovo buvo išsiųstas atsakovui 2018 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu (7 b. l.), prašant susitikrinti minėtą dokumentą ir pasirašytą grąžinti atgal, atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog būtų išreiškęs nesutikimą su minėtu dokumentu, jog būtų reiškęs pretenzijas dėl jo nepagrįstumo. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto teiginius apie dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais paneigia ir 2018 m. sausio 24 d. ieškovės pateiktas atsakovui aktas dėl skolų suderinimo.
18. Nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojų I. N., A. L., S. P. ir S. Ž. paaiškinimų įvertinimu, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog iš esmės nė vienas iš liudytojų nepatvirtino grynųjų pinigų perdavimo ieškovės atstovui fakto, o liudytojais byloje buvo atsakovo draugas, sutuoktinė ir ūkio darbuotojai, t. y. asmenys, su kuriais atsakovą sieja artimi šeiminiai, draugiški ar darbiniai santykiai.
19. Pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; ir kt.).
20. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas D. N. grynųjų pinigų (dalies skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą) perdavimo ieškovės atstovui faktą įrodinėjo asmeniniu liudijimu bei liudytojų I. N., A. L., S. P. ir S. Ž. parodymais. Liudytoja I. N. yra atsakovo sutuoktinė, A. L. – atsakovo draugas, liudytojai S. P. ir S. Ž. – asmenys, kurie dirba pas atsakovą. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, visi minėti liudytojai susiję su atsakovu šeiminiais, draugystės ar darbo ryšiais. Taigi, tokie asmenys teismo pagrįstai buvo vertinami kaip suinteresuoti liudyti atsakovo naudai. Be to, teisėjų kolegija, išklausiusi minėtų liudytojų parodymus (2018-05-24 vykusio teismo posėdžio 26.40, 35.55, 45.35 ir 58.55 minutės), pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog iš esmės nei vienas iš liudytojų grynųjų pinigų perdavimo fakto nepatvirtino, t. y. A. L. tik spėjo, jog atsakovas perdavė pinigus ieškovo atstovui, liudytojai I. N. vyras (atsakovas) tik buvo pats sakęs, jog perdavė grynuosius pinigus, o liudytojai S. P. ir S. Ž. aplinkybių apie pinigų perdavimą išvis nenurodė.
21. Kolegija taipogi pažymi, jog banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog atsakovas 2017-06-26 išgrynino 7500 Eur (59 b. l.), dar neįrodo, jog minėti pinigai buvo perduoti ieškovės atstovui, juolab, kad tą pačią dieną kooperatyvas „Ž. grūdai“ (atsakovas nurodė, jog tai su ieškovės atstovu susijusi bendrovė, nes jis yra šios bendrovės vadovas ir dalininkas (18 b. l.)) pervedė į atsakovo sąskaitą 10 000 Eur už rapsą, kas leidžia teigti, jog labiau tikėtina, kad atsiskaitymai tarp šalių vykdavo ne grynaisiais pinigais.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų padarė įvertinęs įrodymų visumą, o tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nesudaro pagrindo išvadai dėl netinkamo surinktų įrodymų įvertinimo.
23. Ieškovė UAB „Plenonis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti atsakovui D. N. 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų paskirtos baudos dydžio iš atsakovo priteisiant ieškovei.
24. Teisėjų kolegija sprendžia, jog naudojimasis įstatyme numatytomis procesinėmis teisėmis per se (savaime) nereiškia piktnaudžiavimo jomis, net ir tais atvejais, kai ne visi šalies procesiniai prašymai yra tenkinami ar ne visi jos argumentai yra pagrįsti. Piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti būtina nustatyti šalies neteisėtą ir nesąžiningą elgesį procese. Tokių aplinkybių sudėties byloje nenustačius, ieškovės prašymas dėl baudos skyrimo atsakovui D. N. netenkinamas.
25. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui (atsakovui) nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).
27. Ieškovė, nors ir prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, jog ji jas patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.