Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. K., D. Š., R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-261-800/2012 pagal ieškovių V. K., D. Š., R. B. patikslintą ieškinį atsakovams R. K., S. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, tretiesiems asmenims notarei I. D., notarei E. J., J. J. dėl niekinių sandorių konstatavimo, apskrities viršininko sprendimų panaikinimo iš dalies ir dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu iš dalies, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- konstatuoti, kad 1998-11-11 D. Š. prašymas Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl jai atkuriamos nuosavybės dalies į E. K. nuosavybės teise priklausiusią, žemę įforminimo R. K. vardu yra niekinis sandoris;

konstatuoti, kad 1998-11-18 V. K. prašymas Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl jai atkuriamos nuosavybės dalies į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę įforminimo R. K. vardu yra niekinis sandoris;konstatuoti, kad 1998-11-18 A. B. prašymas Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl jai atkuriamos nuosavybės dalies į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę įforminimo R. K. vardu yra niekinis sandoris;Niekinių sandorių pagrindu priimtą neteisėtą Kauno apskrities viršininko 1999-05-17 įsakymo Nr. 02V5-2828 ir sprendimo Nr. 52/9893 dalį pripažinti negaliojančia nuo priėmimo momento, taikyti restituciją, sumažinant R. K. atkuriamos nuosavybės teisės į žemę plotą iki 1,74 ha, o piniginę kompensaciją- iki 629,50 Lt, tuo pačiu pripažįstant nuosavybės teisių atkūrimą natūra A. B. - į 0,58 ha, D. Š. - į 0,58 ha, V. K. - į 0,58 ha bei pinigais 209,83 Lt -A. B., 209,83 Lt - D. Š. ir 209,83 Lt V. K..

- 2007-09-24 R. K. ir S. K. sudarytą dovanojimo sandorį dėl 3,4288 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje pripažinti iš dalies negaliojančiu, sumažinant padovanotos žemės plotą iki 1,6888 ha.

Ieškovės nurodė, kad E. K. iki nacionalizacijos Kauno rajono (duomenys neskelbtini) turėjo 15,94 ha žemės. Į E. K. turėtos nuosavybės teisės į žemę atkūrimą pretendavo E. K. sūnaus K. K. įpėdiniai (D.-E. L., R. K., K. K., J. J., A. B., V. K., D. Š.) ir sūnaus J. įpėdinė J. V.. J. V. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 12,58 ha žemės. 1993-11-30 Lietuvos žemės ūkio ministerija sprendimu Nr. 11-905-26531 nusprendė atstatyti J. V. nuosavybės teises į 12,58 ha (grąžinant natūra 9 hektarus 6 arus ir išmokant kompensaciją už 3 hektarus 52 arus), Kauno rajono valdybos1994-01-05 potvarkiu tai ir buvo padaryta. 1993-12-13 likusieji įpėdiniai A. B., V. K., K. K., R. K., D. Š., E.-D. L., J. J. pasirašė susitarimą natūra atkurti nuosavybės teises į 3,36,ha žemės kiekvienam pretendentui po 0,48 ha žemės. 1995-12-20 R. K., K. K., A. B., D.E. L., V. K., D. Š., J. K. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiu jų 1993-12-13 susitarimą, anuliuoti Kauno rajono valdybos 1994-01-05 potvarkį ir nustatyti, kad ieškovams priklauso nuosavybės teisės atstatymas į 7,97 ha E. K. turėtos žemės, teismas susitarimą ir potvarkį panaikino, o reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo paliko nenagrinėtą. 1999-01-12 Kauno rajono žemėtvarkos skyrius išdavė pažymą, kad J. V. turi teisę į 10,62 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytus E. K.. 1998-11-11 D. Š., 1998-11-17 V. K., 1998-11-16 A. B. pateikė prašymus Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriui, kad joms atkuriamos nuosavybės dalys į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, būtų įformintos R. K. vardu. 1998-02-24 ir 1998-12-15 R. K., atstovaujamas J. J., pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl atkūrimo nuosavybės teisių atitinkamai į 3,48 ir į 1,07 ha žemės sklypus, 1998-12-15 D.E. L., atstovaujama J. J., pateikė prašymą dėl 0,59 ha žemės sklypo suteikimo (duomenys neskelbtini) ir kompensacijos išmokėjimo už 0,18 ha žemės sklypą.1999-01-12 Kauno rajono žemėtvarkos skyrius išdavė pažymas Nr. 2 ir Nr. 3 apie tai, kad R. K. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 4,55 ha, o D.E. L. - į 0,77 ha. Kauno apskrities viršininkas 1999-05-17 priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į 4,55 ha žemės, iš kurių 3,48 ha - natūra ir 1,07 ha - išmokant kompensaciją pinigais. Ieškovės nurodė, kad jų 1998-11-11, 1998-11-16 ir 1998-11-17 prašymai yra vienašaliai sandoriai, neatitinkantys 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo ir įstatymo nuostatų ir dėl to turi būti laikomi niekiniais. Įstatymo leidėjas numatė, kad atsisakant teisės į nuosavybės teisių atkūrimą turi būti sudaryta sutartis. Sutartyje būtinai turi dalyvauti bent dvi šalys ir turi būti aptarti vienos ir kitos šalies įsipareigojimai. Iš šių prašymų (vienašalio sandorio) negalima aiškiai spręsti ar D. Š., V. K., A. B. atsisakė turtinės teisės. Kadangi D. Š., V. K. ir A. B. su R. K. nesiejo sutartiniai santykiai, liko neišspęsta, kokius įsipareigojimus už gaunamą žemę prisiima R. K.. Kadangi minėti sandoriai yra niekiniai, jų pagrindu negalėjo būti priimami administraciniai aktai, todėl ieškiniu prašė konstatuoti, kad ieškovių prašymai yra niekiniai sandoriai, pripažinti negaliojančiais atitinkamų institucijų aktus bei R. K. dovanojimo sandorį, kuriuo jis 3,4288 ha žemės sklypą padovanojo savo sūnui S. K..

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš V. K., D. Š., R. B. atsakovų S. K. ir R. K. naudai 1000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, įvalstybės biudžetą po 56,05 Lt. t.y. viso 168,15 Lt. turėtų išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Taip pat priteisė iš V. K., D. Š., R. B. po 46 Lt. J. J. naudai, viso 138,00 Lt kelionės išlaidų. Teismas pažymėjo, kad ieškovės buvo aktyviai dalyvaujančios nuosavybės teisių atkūrimo procese, jos kreipėsi į notarą bei išreiškė savo valią, atkuriamos nuosavybės teisę įforminti brolio, R. K. vardu“. Šis veiksmas buvo sąmoningas, jos visos, kartu ir tretysis asmuo J. J. suprato, kad nuosavybės teisė į žemę bus atkurta jų brolio R. K. vardu. Atsakovės nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, jog apie pažeistas savo teises sužinojo 2007 m. kaip nurodo ar 2010 m. kai kreipėsi į teismą. Šią aplinkybę teismas laikė kaip patvirtinančią atsakovų argumentus, kad visą laiką nuo nuosavybės teisių atkūrimo R. K. ieškovėms buvo žinoma, kad jos nėra žemės sklypų dalių savininkės. Teismas darė išvadą, kad ieškovėms nebuvo teisinio pagrindo pranešti (siųsti) apie priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo R. K. vardu, tačiau joms tai tapo žinoma 2007 m, todėl teismas nurodė, kad terminas pradedamas skaičiuoti nuo jų sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovės praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą. Ieškovės prašė pripažinti pasirašytus notarinius prašymus negaliojančiais remdamiesi 1964 m. CK 47 str. 1 d. kaip sandorius neatitinkančius imperatyvių įstatymo normų reikalavimų, tačiau teismas pažymėjo, jog ieškovų pasirašyti prašymai nėra sandoriai, todėl jie negali būti ginčijami nei LR CK 47 str. 1 d. ( CK 1964m. redakcija), nei dabartinio CK 1.80 str. pagrindu. Tiek ieškovės, tiek atsakovas R. K. turėjo teisę į žemės nuosavybės atkūrimą, bei susitarę, kad nuosavybė bus atkuriama vienam R. K., pateikė notariškai patvirtintus savo prašymus, atitinkančius įstatymo reikalavimus t.y. patvirtintus notariškai. Teismas pažymėjo, jog ieškovės nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl jos nusprendė pakeisti savo valią, o nurodytos aplinkybės dėl žodinių susitarimų tarp ieškovių ir atsakovo dėl žemės realizavimo laikotarpio bei atsiskaitymo už žemę termino, nėra pagrindas naikinti administracinius aktus, bei dovanojimo sandorį, todėl teismas atsisakė tenkinti ieškinį.

Ieškovės V. K., D. Š., R. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-05-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantės nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino dalies byloje surinktų įrodymų, priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas dėl neteisingo materialinės teisės normų taikymo. Sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, todėl vadovaujantis šia nuostata, teismas negalėjo konstatuoti ieškovių 1998 m. lapkričio prašymus nesant sandoriais. Minėti pareiškimai neatitiko įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, todėl notarai jų netvirtino kaip sandorių ir apsiribojo parašų patvirtinimu pareiškimuose. Tokiu būdu šie sandoriai neturi būtinos notarinės formos ir turi būti laikomi negaliojančiais nuo pasirašymo momento. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. nurodė, kad teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime panaudojo dabar galiojančią normos redakciją, o ne tą, kuri galiojo pareiškimų surašymo momentu. Be to, teismas neteisingai traktavo sąvoką sutartis. Sutartis reiškia dar bent vienos šalies dalyvavimą sandoryje ir šalių valios suderinimą. Valios išreiškimas vienašaliu pareiškimu neatitiko teisės normų reikalavimų. Pareiškimas, kad pareiškėjo nuosavybės teisė turi būti įforminta R. K. vardu savaime nereiškia nuosavybės teisės atsisakymo. Pareiškimų pagrindu Apskrities viršininko administracija neturėjo pagrindo įforminti nuosavybės teisių atkūrimo R. K. vardu. Teismas laikė, kad ieškovių teisės negali būti ginamos, nes jos praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. nustatytą terminą, tačiau teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Šio termino taikymas būtų svarbus, jei byloje būtų nagrinėjamas nuginčijamų sandorių galiojimas ar negaliojimas, o šioje byloje ieškinio reikalavimai kyla dėl niekinių sandorių egzistavimo. Niekinis sandoris negalioja nepriklausomai nuo to, ar yra tai konstatuojantis teismo sprendimas.

Atsakovai R. K. ir S. K. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-261-800/2012 palikti nepakeistą, priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai pažymėjo, jog apeliantės niekuo nepagrindė savo teiginio, kad teismas iš viso nevertino dalies byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, ieškovių pateiktus įrodymus vertino kartu su visais kitais byloje pateiktais įrodymais, analizuodamas visą jų turinį ir vadovaudamasis bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ieškovės, prašydamos pripažinti jų prašymus negaliojančiais, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą 1964 m. CK. Apeliantės nepagrįstai nurodo, jog jų valios išreiškimas vienašaliu pareiškimu neatitiko teisės normų reikalavimų. Pretendentai, perleidžiantys jiems priklausančią teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kitiems pretendentams, savo valią išreiškia pasirašydami susitarimą, o jų parašus patvirtina notaras. Todėl teismas teisingai taikė tuo metu galiojusias materialinės teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovas R. K. turėjo teisė į žemės nuosavybės atkūrimą bei, susitarę, kad nuosavybės teisė bus atkuriama vienam pretendentui, pateikė prašymus, atitinkančius įstatymo reikalavimus, t. y. ieškovių parašai buvo patvirtinti notaro. Byloje nesant įrodymų apie ieškovių valios pasikeitimą ar valios ydingumą, nėra pagrindo ieškovių prašymus dėl nuosavybės teisės įforminimo R. K. vardu pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Kauno rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas ieškovių reikalavimą pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, pagrįstai vadovavosi LAT suformuota praktika ir taikė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. nustatytą 30 dienų sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Ieškovės žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie nuosavybės teisių atkūrimą atsakovo R. K. vardu, tačiau dėl tuo metu galimai pažeidžiamų jų teisių gynimo nesikreipė, todėl ieškinio senaties terminą praleido. Atsakovo R. K. nuosavybės teisė į ginčo žemę yra įregistruota 2002-03-13 turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės pagrindu, tačiau ieškovės šios sutarties neginčijo. Kadangi nesprendžiamas R. K. vardu įgytos žemės teisėtumo klausimas, teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti ir vėliau sudarytų sandorių, t. y. 2007-09-24 dovanojimo sutarties, pagrįstumo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovių 1998 m. prašymai neprieštaravo LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms. Šie prašymai atitiko ir 1997-09-29 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ tvarką. Ieškovės, pasirašydamos prašymus, išreiškė savo valią, jos neteikė, neginčijo iki dabar, brolio naudai atsisakė priklausančių žemės dalių. Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prašė taikyti ieškinio senaties terminą, teismas taip ir padarė: pritaikė 3 metų ieškininės senaties terminą. Pasibaigus šiam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą. Be to, ieškovės neginčijo Kauno apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr.02-05-2828, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos R. K. vardu, grąžinant 3,48 ha žemės natūra ir už 1,07 ha išmokant kompensaciją pinigais, todėl vien 1999-05-17 įsakymo Nr. 52/9893 panaikinimas nesukeltų joms jokių teisinių pasekmių. Vis dėl to, ABTĮ 33 str. 1 d. numato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šio senaties termino pradžią atsakovas laikė 2010-12-15, kuomet teismas informavo ieškoves ir jų atstovą apie būtinybę ginčyti Kauno apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr.02-05-2828. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės praleido 30 dienų senaties terminą, numatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme.

Tretysis asmuo J. J. atsiliepimu prašė apeliacinio skundo netenkinti, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012-05-07 sprendimą palikti nepakeistą. Tretysis asmuo atsiliepime pažymėjo, jog apeliacinis skundas neatitinka jam CPK keliamų reikalavimų: nėra nurodyta ginčijama suma, nėra skundo pagrindo, dalyko, nėra priedų sąrašo, skundas nepasirašytas ieškovių. Kartu su prašymu panaikinti niekinius sandorius, nepateikti minėti sandoriai. Apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai jokiais įrodymais, nemotyvuoti, klaidingai nurodomos teisės normos. Ieškovės praleido senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai taikė. Tretysis asmuo pažymėjo, kad V. K. ir D. Š., būdamos atsakovo R. K. seserys, jo augintos, išmokytos, visą laiką materialiai remiamos, gerai suprato savo pareiškimų padavimo reikšmę ir pasekmes, nes po jų padavimo per visą ieškinio senaties terminą nesirūpino nei žemės nuosavybės įforminimu, nei jos priežiūra, nei išlaikymu, nei pareiškė kokias noras pretenzijas R. K., jei kreipėsi dėl žemės perleidimo ar kompensacijos iki ieškinio padavimo.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia naikintina ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas ieškovių ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str.1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad E. K. iki nacionalizacijos Kauno rajono (duomenys neskelbtini) turėjo 15,94 ha žemės (T. 1, b. l. 111). Į E. K. turėtos nuosavybės teisės į žemę atkūrimą pretendavo E. K. sūnaus K. K. įpėdiniai (D.-E. L., R. K., K. K., J. J., A. B., V. K., D. Š.) ir sūnaus J. įpėdinė J. V.. 1998-10-20 J. V. kreipėsi į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama suteikti 10,62 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir išmokėti kompensaciją už 2,49 ha žemės sklypą į kurį nuosavybės teisės natūra neatkuriamos (T 1, b. l. 173-174). 1998-02-24 R. K., atstovaujamas J. J., pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 3,48 ha žemės sklypą ir kompensacijos išmokėjimo už 1,07 ha žemės (T. 1, b. l. 176-177). 1998-12-15 D. E. L., atstovaujama J. J., pateikė prašymą dėl 0,59 ha žemės sklypo suteikimo (duomenys neskelbtini) ir kompensacijos išmokėjimo už 0,18 ha žemės sklypą (T. 1, b. l. 178-179). 1998-11-11 D. Š., 1998-11-17 V. K., 1998-11-16 A. B. pateikė prašymus Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriui, kad joms atkuriamos nuosavybės dalys į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, būtų įformintos R. K. vardu (T. 1 b. l. 182-188). Kauno apskrities viršininko administracija 1999-05-17 priėmė įsakymą Nr. 02V5-2828 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės sklypų suteikimo R. K., J. V. ir D. E. L. (T.1, b.l. 188). Kauno apskrities viršininkas 1999-05-17 priėmė sprendimą Nr. 52/9893 dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į 4,55 ha žemės, iš kurių 3,48 ha - natūra ir 1,07 ha - išmokant kompensaciją pinigais (T. 1, b. l 191). 2007-09-24 R. K. 3,4288 ha žemės sklypą padovanojo savo sūnui S. K. (T. 2, b. l. 7-9).

Įstatymų leidėjas 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1 straipsnio 2 dalyje nustatė nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kuriuos gali pasirinkti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Vienas jų – turto grąžinimas natūra. Šį įstatymą 1997-07-09 pakeitė Piliečių nuosavybės teisių, išlikusių į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo įstatymas. Ieškovės D. Š. 1998-11-11, V. K. 1998-11-17 ir A. B. 1998-11-16 prašymais, kurių parašų tikrumas patvirtintas notarės A. P., nurodė joms atkuriamos nuosavybės dalį į E. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno rajono, įforminti brolio R. K. vardu.

Ieškovės ieškinyje pareiškė reikalavimus konstatuoti, kad jų 1998 m. lapkričio prašymai yra niekiniai sandoriai, kadangi jie yra vienašaliai ir neatitinka 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 ir Atkūrimo įstatymo nuostatų, pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko 1999-05-17 įsakymo ir sprendimo dalį, taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia 2007-09-24 R. K. ir S. K. sudarytą Dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovių reikalavimų ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos sprendimo dalimi dėl atsisakymo pripažinti niekiniais ieškovių prašymus bei pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 1999-05-17 įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau vadovaujantis kitais motyvais.

Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. numatė, kad „piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.“ Apeliantės, pateikdamos prašymus Kauno apskrities viršininko administracijai, išreiškė savo valią joms atkuriamos nuosavybės dalis įforminti R. K. vardu. Ieškovės pagrįstai nurodė, kad jos neatsisakė nuosavybės teisių atkūrimo ir jų neperleido broliui R. K.. Atsakovas R. K. pirmosios instancijos teismo 2012-04-12 teismo posėdžio metu patvirtino, kad su sesėmis buvo sutarę, jog močiutės E. K. žemė bus patikima R. K., parduodama, o gautos lėšos pasidalijamos (T. 2, b. l. 157). Nuosavybės teisės perleidimas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. turi būti išreiškiamas aiškiai ir nekelti abejonių, t. y. pretendentas privalo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti savo teisės į atkuriamą žemę kurio nors kito pretendento naudai. Šiuo atveju ieškovių vienašaliai prašymai joms priklausančią žemę įforminti brolio vardu buvo ne nuosavybės teisės atsisakymas ar perleidimas R. K., bet visų su nuosavybės teisių į žemę susijusių reikalų tvarkymo perleidimas atsakovui R. K. (T.1, b.l. 28-35). Kadangi ieškovių skundžiami jų 1998 m. prašymai Kauno apskrities viršininko administracijai iš esmės išreiškė jų tikrąją valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o parašų tikrumas buvo patvirtintas notariškai, šių sandorių panaikinti ar pripažinti niekiniais, negaliojančiais ar netinkamos formos nėra pagrindo. Kauno apskrities viršininko 1999-05-17 įsakymas ir sprendimas atkurti nuosavybės teisę R. K. vardu buvo priimti remiantis teisėtais ir galiojančiais ieškovių prašymais ir taipogi atitiko D. Š., V. K. ir A. B. išreikštą valią bei interesus, todėl pagrindo naikinti šių Kauno apskrities viršininko priimtų individualių teisės aktų taip pat nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti minėti ieškinio reikalavimai, pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Ieškovės reikalavimus dėl joms priklausančių nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą ar kompensacijos už žemę piniginių sumų dalies šią žemę pardavus, turi teisę reikšti tiesiogiai atsakovui R. K., o nepavykus susitarti neteismine tvarka, turi teisę kreiptis į teismą dėl šių klausimų išsprendimo. Tačiau pažymėtina, kad prašymas naikinti ar pripažinti niekiniais 1998 metų ieškovių prašymus, 1999 m. Kauno apskrities viršininko aktus yra netinkamas ieškovių nuosavybės teisių gynybos būdas.

Ieškovės, išreiškusios valią įforminti atkuriamas nuosavybės teises į E. K. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemę brolio R. K. vardu, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad atsakovas ginčo žemę valdys, naudos ir disponuos sutarta tvarka ir sąlygomis su ieškovėmis. Atsakovas patvirtino, jog netekus galimybės žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, atstatyti tėviškės, buvo nuspręsta žemę parduoti ir gautas lėšas pasidalinti tarpusavyje. Kol atsakovas R. K. valdė perduotą žemę pagal su ieškovėmis sutartomis sąlygomis, toks žemės valdymas atitiko ieškovių valią ir interesus, tačiau R. K. 2007-09-24 Dovanojimo sutartimi žemę perleidus sūnui atsakovui S. K., buvo pažeistas D. Š., V. K. ir A. B. ir R. K. susitarimas dėl žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo, be to, ieškovės prarado realią galimybę įgyvendinti savo teises į šią žemę ar reikšti reikalavimus R. K., kadangi R. K. žemė nebepriklausė, o naujojo žemės savininko S. K. nesaisto su ieškovėmis joks susitarimas dėl ginčo žemės pardavimo ir gautų sumų pasidalijimo. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad R. K. neturėjo teisės be seserų ieškovių sutikimo perleisti 3,4288 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 5247-0009-0229, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) , todėl Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo dalis dėl dovanojimo sutarties galiojimo naikintina ir priimtinas naujas sprendimas šioje dalyje ieškinį tenkinti. 2007-09-24 Dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija: 3,4288 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 5247-0009-0229, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė grąžintina R. K. (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 1 d.).

Keičiant pirmosios instancijos sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus vieną ieškinio reikalavimą ir keturis reikalavimus atmetus, darytina išvada, jog ieškinys tenkinamas 20 proc., todėl iš V. K., D. Š., R. atsakovų S. K. ir R. K. naudai priteistina 800,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patirta 168,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl 20 proc. šių išlaidų (33,63 Lt) priteistina iš atsakovų S. K. ir R. K., o 134,52 Lt priteistini iš V. K., D. Š., R. B. valstybės naudai. Tretysis asmuo J. J. turėjo 138 Lt kelionės išlaidų, kurios atitinkamai paskirstytinos: iš S. K. ir R. K. po 13,80 Lt, iš V. K., D. Š., R. B. po 36,8 Lt kelionės išlaidų J. J. naudai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2007m. rugsėjo 24d. Dovanojimo sutarties dalies panaikinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pripažinti negaliojančia 2007m. rugsėjo 24d. sudarytą Dovanojimo sutartį (Notarinio registro Nr. 74V-6242) kuria R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) padovanojo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 3,4288 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 5247-0009-0229, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) vietovėje, esantį Kauno r. sav.,(duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją – 3,4288 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 5247-0009-0229, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) grąžinti R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) asmeninėn nuosavybėn.

Priteisti iš V. K. a. k (duomenys neskelbtini) D. Š. a. k (duomenys neskelbtini) R. B. a. k (duomenys neskelbtini) atsakovų S. K. a. k (duomenys neskelbtini) ir R. K. a. k (duomenys neskelbtini) naudai po 400,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš V. K., D. Š., R. B. valstybei po 44,84 Lt, o iš R. K. ir S. K. po 16,82 Lt. turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš V. K., D. Š., R. B. po 36,8 Lt, o iš S. K. ir R. K. po 13,80 Lt J. J. a. k (duomenys neskelbtini) naudai viso 138,00 Lt kelionės išlaidų.

Likusią Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.