- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-115/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- Z. A., D. A.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų D. A. , Z. A. , nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. epizoduose dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteista iš S. B. Z. A. ir D. A. 310000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis iki 2003 m. birželio 13 d., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. atžvilgiu psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t.y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausiusias 100 procentų UAB (duomenys neskelbiami) akcijų jo vardu ir 2003 m. birželio 13d. (duomenys neskelbiami), UAB (duomenys neskelbiami) kontoros patalpose, privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų, 10000 litų nominalios vertės UAB (duomenys neskelbiami) akcijų jo nurodyto pil. A. Š. vardu ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 300000 litų vertės UAB (duomenys neskelbiami) turtą.
S. B. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. tuo, kad laikotarpiu nuo 2002 m. birželio iki 2003 m. balandžio mėnesio, Panevėžio m., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiojo Z. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasindamas Z. A. smurtu, atvirai grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, už tariamą apsaugą - ,,stogą“, savo naudai vertį Z. A. ateityje, kas mėnesį perduoti jam ir jo bendrininkams jo nurodytas pinigų sumas ir 2002 m. birželio bei liepos mėnesiais, tiksliai nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbiami), iš Z. A. gavo po 400 Lt, o nuo 2002 m. rugpjūčio mėnesio iki 2003 m. balandžio mėnesio, tyrimo nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbiami), bet dar kartą (duomenys neskelbiami), iš Z. A. gavo po 1000 Lt kas mėnesį, tai yra per vienuolika kartų neteisėtai iš nukentėjusiojo gavo 9800 Lt.
Be to, S. B. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. tuo, kad jis 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą datą, (duomenys neskelbiami), UAB (duomenys neskelbiami) kontoros patalpose, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiojo Z. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. skolos raštelį 50 000 Lt sumai ir taip suteikti jam turtinę teisę į 50 000 Lt vertės nukentėjusiojo turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuosprendžiu S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. epizoduose dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teismo nuosprendyje tai motyvuota tuo, kad byloje, be pačio nukentėjusiojo parodymų, nėra kitų neginčijamų įrodymų, leidžiančių teismui daryti kategorišką išvadą, jog S. B. padarė šias nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, S. B. epizoduose dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., taip pat perkvalifikuoti S. B. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. S. B. nuteisti laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš S. B. D. A. ir Z. A. naudai 509 800 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išspręsti kiti klausimai.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai S. B. išteisinimo dėl 50 000 Lt prievartavimo. Mano, kad teismas šioje dalyje neteisingai įvertino liudytojos B.O.K. parodymus ir rėmėsi jais, kaip paneigiančiais S. B. kaltę. Apelianto teigimu, minėtos liudytojos parodymai, vertinant juos sąryšyje su kita bylos medžiaga, priešingai, leidžia daryti išvadą, kad S. B. padarė jam inkriminuotą veiką. Netikėti liudytojos B.O.K. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie visada buvo nuoseklūs ir jos parodymuose nurodytos aplinkybės dėl to, kada ir kur įvyko S. B. ir Z. A. pokalbis, pinigų sumos, raštelio atitinka nukentėjusiojo Z. A. parodymus. Be to, analogiškus, liudytojos B.O.K. ir nukentėjusiojo parodymams, davė ir liudytoja A. P. , nurodydama ir tai, kad ji matė S. B. atsineštą raštą, kuris buvo rašytas Z. A. ranka ir jame buvo nurodyta 50 000 Lt suma. Apelianto teigimu, kadangi liudytojos A. P. parodymai atitinka O. K. ir Z. A. parodymus, negalima, motyvuojant tuo, jog liudytoja A. P. yra Z. A. sesuo ir yra suinteresuotas asmuo, atmesti pastarosios parodymus. Apeliantas skunde taip pat prašo sprendžiant šioje dalyje dėl S. B. kaltės įvertinti liudytojo V. G. parodymus, kurie patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes dėl raštelio.
Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvadomis, kad S. B. ne prievartavo UAB (duomenys neskelbiami) turtą, o nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, tai yra padarė savavaldžiavimą, ir liudytojų parodymų, kuriais teismas rėmėsi grįsdamas šias išvadas, vertinimu. Apeliantas skunde teigia, kad liudytojo R. P. parodymai yra abejotini, nes liudytojas visose apklausose nurodė skirtingas aplinkybes. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų dėl R. P. suinteresuotumo bylos baigtimi, o iš telefonų pokalbių negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog liudytojas parodymus apie UAB (duomenys neskelbiami) įsteigimą ir ją įsteigusius asmenis davė paprašytas S. B. . Mano, kad telefono pokalbių išklotinėse užfiksuoti S. P. ir S. B. , šio žmonos pokalbiai, priešingai, leidžia teigti, kad S. P. davė S. B. naudingus parodymus, jog padėtų pastarajam išvengti atsakomybės. Apeliantas skunde nesutinka ir su liudytojo M.K. duotų parodymų vertinimu. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB (duomenys neskelbiami) buvo įsteigta 2001m. liepos 13 d., leidžia abejoti liudytojo parodymais, kad UAB steigimui S. B. pinigus Z. A. davė 2002 metais. Apelianto teigimu, liudytojas M.K., kaip ir S. P. , yra suinteresuotas bylos baigtimi (palaikė ryšius su S. B. , J. B. , per jį buvo aptariamos visos apklausų detalės) ir parodymus davė suderindamas juos S. B. . Apeliantas teigia, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojos B.O.K. parodymus. Prokuroro manymu, tai, kad liudytoja teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jau nurodė, kad 2001 m. Z. A. jai S. B. pristatė kaip bendrasavininką, o ne kaip galimą bendraakcininką, leidžia daryti išvadą, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Prokuroras skunde taip pat mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojų Š., K. parodymais dėl S. B. tarpininkavimo išnuomojant UAB (duomenys neskelbiami) patalpas. Prokuroro manymu, tarpininkavimas dėl pastatų nuomos neįrodo tai, kad UAB (duomenys neskelbiami) priklausė S. B. ar šis buvo bendrovės dalininkas. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors liudytojai Š., K. nurodė skirtingai, kam priklausė patalpos, teismas neišsiaiškino tikrųjų patalpų savininko.
Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, kad S. B. veiksmuose yra turto prievartavimo sudėtis. Iš UAB steigimo, įregistravimo ir kitų dokumentų matyti, jog UAB (duomenys neskelbiami) steigėja ir vienintelė akcininkė buvo D. A. , o direktorius – Z. A. . Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. G. . Byloje duomenų, kad būtų daugiau bendrasavininkų ar bedraakcininkų, nėra. Prokuroras mano, kad S. B. nusprendė perimti Z. A. verslą ir iš to pasipelnyti po to, kai įmonė pradėjo sėkmingai dirbti. Prokuroro teigimu, net jeigu S. B. ir davė Z. A. 10 000 Lt, kuriuos šis panaudojo steigiant UAB (duomenys neskelbiami), S. B. pretenzija perimti visą įmonės verslą ir turtą, kuris keliasdešimt kartų viršija S. B. investiciją, yra kaip turto prievartavimas prisidengus tariama investicija į bendrą verslą.
Prokuroro teigimu, byloje surinktai įrodymai yra nustatyta, kad Z. A. turtą prievartavo, atvirai reikalavo perduoti S. B. , o paimti pinigus atvažiuodavo pastarojo atsiųsti žmonės. Tačiau, prokuroras mano, kad S. B. reikalavimas buvo vienas, - mokėti už ,,stogą“. Po to, S. B. reikalavimas išaugo ir šis liepė Z. A. dar parašyti paskolos raštelį 50 000 litų sumai. Parašius minėtą skolos raštą, buvo reikalaujama, kad Z. S. B. sumokėtų arba 50 000 Lt, arba perrašytų UAB (duomenys neskelbiami) akcijas. Ir galiausiai, Z. A. buvo priverstas perrašyti visas 100 procentų turimo bendrovės akcijas. Nukentėjusysis Z. A. , bijodamas, kad S. B. išsakyti grasinimai, jog šis susidoros ne tik su juo, bet ir su jo šeimos nariais, gali būti įvykdyti, sutiko mokėti S. B. pastarojo nurodytas pinigų sumas, parašyti paskolos raštelį bei vėliau perrašyti visas akcijas. Prokuroras skunde prašo, įvertinus visas šias jo paminėtas aplinkybes, S. B. veiką kvalifikuoti kaip didelės vertės turto prievartavimą, padarytą bendrininku grupe, panaudojant nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasinant smurtu, nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti.
Prokuroras skunde taip pat mano, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turi būti patenkintas pilnai, nes nukentėjusieji patyrė tiek moralinę, tiek turtinę žalą. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas UAB (duomenys neskelbiami) turto vertės nustatymo ataskaita, o moralinė – patirtais išgyvenimais, darbo ir padėties visuomenėje netekimu.
Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. A. , Z. A. apeliaciniais skundais prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, perkvalifikuoti S. B. nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir jį pripažinti kaltu padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Priteisti iš S. B. 509 800 Lt, tame tarpe ir po 100 000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai nustatė neturtinės žalos dydžius.
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose mano, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes besąlygiškai patikėjo S. B. teiginiais ir šio iškeltomis versijomis, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taip pat neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Apeliantai tvirtina, kad S. B. nebuvo Z. A. ir šio šeimos draugas, o byloje įrodymų, išskyrus S. B. teiginius, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra. Apeliantai mano, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojų R. P. , Kiškio parodymus, nes jie skirtingai nurodė kokiomis aplinkybėmis S. B. davė Z. A. 10000 Lt, ir tai leidžia abejoti jų parodymu teisingumu. Apeliantai mano, kad vertinant Kiškio parodymus, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog Kiškis (taip pat kiti S. B. naudai paliudiję asmenys) yra pavaldus S. B. žmonai ir bijo duoti teisingus parodymus. Apeliantai skunde abejoja taip pat S. B. parodymais apie priežastis, dėl kurių jis davė pinigų Z. A. (spauda rašė apie S. B. , kaip buvusį nusikaltėlį, todėl šis tariamai negalėjo akcijų užrašyti savo vardu). Mano, kad teismas, patikėdamas tokiais S. B. parodymais, turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, jog šiuo metu įmonės akcijas valdo S. B. žmona ir jas užrašyti žmonai niekas S. B. nesutrukdė. Apeliantai mano, kad negalima tikėti ir S. B. teiginiais, jog, būtent, jis susitarė su pastatų savininkais dėl panaudos, o pradėjo kištis į Z. A. vadovaujamos įmonės reikalus, kaip į savo, kai Z. A. pradėjo girtuokliauti ir įmonė atsidūrė prie bankroto ribos, nes jie yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra įrodyta, kad Z. A. tuo metu negirtuokliavo, o įmonė atsidūrė prie bankroto tada, kai S. B. pradėjo kištis į jos reikalus, trukdė jos veiklai. S. B. , teigdamas, kad Z. A. girtuokliavo, buvo nusikaltėlis, artimai bendravo su prokurore, ir ieškodamas tai galinčių patvirtinti liudytojų, tokiu būdu siekė sukompromituoti Z. A. ir apsiginti. Apeliantų teigimu, tai, kad S. B. nebuvo jų įmonės savininkas ir negalėjo savavaldžiauti įmonę atimant, rodo ir S. B. veiksmai: S. B. liepia nuvažiuoti ir nufotografuoti įmonės įrenginius ir pastatus, nes jam netinka jų įvertinimas, pasiruošęs sumokėti turto vertintojui, kad šis įmonę įvertintų taip, kaip reikia jam, S. B. moko M.K., R.P., Š., kaip reikia liudyti prieš Z. A. ir kt. Apeliantai mano, kad teismas turėtų vadovautis O. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmesti jos teisme S. B. naudai duotus parodymus, nes ji neoficialiai dirba B. įmonėje buhaltere ir todėl yra suinteresuotas, bijantis darbdavės sankcijų, asmuo šioje byloje. Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad minėta liudytoja iš anksto žinojo, kokios parodymus duos M.K. ir kiti liudytojai.
Apeliantai skunde mano, kad teismas nepagrįstai patenkino jų civilinį ieškinį tik iš dalies, priteisdamas neturtinės žalos po 10 000 Lt. Apeliantai skunduose prašo atsižvelgti į jų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, S. B. veiksmų pasekmes (sugadinta reputacija, liko be darbo, neturi jokio uždarbio, pakenkė sveikatai ir kt.), S. B. dabartinę turtinę padėtį, padarytos žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 43 išdėstytais išaiškinimais, baudžiamosios teisės teorija apie turto prievartavimą ir savavaldžiavimą, teigia, kad teismo išvados, jog jo veiksmuose yra minėto nusikaltimo sudėtis, yra nepagrįstos.
Apeliantas tvirtina, kad jis psichinės prievartos nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo. Mano, kad tai, jog teismas padarė priešingą išvadą, lėmė, kad buvo nepagrįstai sureikšmintas A. išvykimas iš Panevėžio ir tariamą slapstymąsi, ir neatkreipta dėmesio į tai, jog liudytojo V. G. nurodytų aplinkybių dėl dviejų BMW automobilių atvykimo į liudytojo bendrovės teritoriją, susieti su juo ar su Z. A. neįmanoma.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat mano, kad teismas neteisingai vertina ir jo nesutarimus su Z. A. dėl bendrovės (duomenys neskelbiami) valdymo, dėl šios perspektyvos ir galimybių išlikti rinkoje, kaip jo tikros teisės realizavimą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Skunde apeliantas prašo teismo, tikrinant ar jis savo teises realizavo nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, atsižvelgti į tai, jog D. A. niekada nenurodė, kad jos atžvilgiu jis vartojo kokią nors prievartą ar neleistinus veiksmus, D. A. akcijas perleido įstatymų nustatyta tvarka, Z. A. nebuvo bendrovės (duomenys neskelbiami) akcininkas ir negalėjo perleisti ar neperleisti akcijų, ar bendrovės turto, Z. A. akcijų judėjimas, kaip samdomam bendrovės direktoriui, jokios žalos padaryti negalėjo, be to, pasikeitus akcijų savininkui, pats Z. A. atsisakė toliau dirbti bendrovėje, o turtinio pobūdžio pretenzijas gynė teismuose civilinio proceso nustatyta tvarka, liudytojai ir Z. A. , kreipdamasis į STT, nenurodė, jog D. A. akcijas perleido prieš savo valią.
Apeliantas skunde taip pat mano, kad teismas negalėjo svarstyti klausimo dėl civilinio ieškinio priteisimo A., nes UAB (duomenys neskelbiami) atlikti skaičiavimai, kuriais teismas rėmėsi, iš esmės skiriasi nuo kitų turto vertintojų išvadų. Be to, apelianto teigimu, UAB (duomenys neskelbiami) skaičiavimai kelia ir didelių abejonių, nes UAB (duomenys neskelbiami) turto vertintojai tokį vertinimą atliko pirmą kartą, neatsižvelgė į visą eilę svarbių aplinkybių, tai yra, kad įrengimai yra specifinės paskirties, jų specifiškumas, nustatant jų rinkos kainą, įtakojo įrengimų kainos mažėjimą. Apeliantas taip pat mano, kad teismui nustačius, kad bendrovę (duomenys neskelbiami) įsteigė trys asmenys, turėtos Z. A. pretenzijos negalėjo apimti R. P. ir jo dalių.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis S. B. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniu skundus atmesti, nuteistojo S. B. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, - prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų prašymą S. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį dėl 9800 Lt prievartavimo atmesti, taip pat atmesti nuteistojo S. B. apeliacinį skundą, nukentėjusieji Z. A. , D. A. bei jų atstovas prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro, nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. ir nuteistojo S. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Nukentėjusiojo Z. A. parodymais yra nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kad S. B. reikalavo iš nukentėjusiojo Z. A. , jog šis perleistų jam UAB (duomenys neskelbiami) akcijas ir bendrovės turtą. Šių aplinkybių iš esmės niekada neginčijo ir pats nuteistasis S. B. . Tačiau tiek nukentėjusysis Z. A. , tiek S. B. nurodė skirtingas UAB (duomenys neskelbiami) akcijų ir bendrovės turto reikalavimo aplinkybes: nukentėjusysis Z. A. visada aiškino, kad nuteistasis S. B. nebuvo UAB (duomenys neskelbiami) bedraakcininkas ar bendrasavininkas ir neturėjo teisėto pagrindo reikalauti UAB (duomenys neskelbiami) akcijų ir bendrovės turto, nes UAB (duomenys neskelbiami) steigėja ir vienintelė akcininkė buvo jo žmona D. A. , S. B. , priešingai, kad reikalauti iš Z. A. bendrovės akcijų jis turėjo teisę, nes steigiant bendrovę jis investavo pinigus ir buvo vienas iš bendrovės bendrasavininkų. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kolegijai nėra pagrindo netikėti šioje dalyje S. B. parodymais. Šių S. B. parodymų teisingumą patvirtina liudytojo R. P. parodymai. Liudytojas R. P. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad su UAB (duomenys neskelbiami) steigimu buvo susijęs ne tik Z. A. , bet ir nuteistasis S. B. . Pagal liudytojo R. P. parodymus, S. B. kartu su Z. A. ir R. P. 2001 metais sprendė dėl UAB (duomenys neskelbiami) įsteigimo, - įsteigti UAB buvo visų jų trijų idėja, taip pat pasiūlė UAB įsteigimui reikalingus 10 000 Lt, nes nei jis, nei Z. A. pinigų tam neturėjo, dalyvavo tariantis dėl įmonės akcijų registravimo, Z. A. pasiūlius pritarė, jog visos 100 procentų UAB (duomenys neskelbiami) akcijų bus registruotos vieno žmogaus vardu (UAB steigimo dokumentuose, kaip vienintelė akcininkė buvo nurodyta D. A. , o direktorius, Z. A. ), o vėliau akcijas po lygiai jie pasidalins. Nukentėjusieji ir prokuroras apeliaciniuose skunduose nurodo, kad R. P. yra suinteresuotas padėti S. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir duoda S. B. naudingus parodymus, tačiau R. P. parodymus patvirtina ir liudytojų O. K. , A. Š. , V. K. parodymai. O. K. , dirbusi UAB (duomenys neskelbiami) buhaltere, apklausta apie jai žinomas aplinkybes, aiškino, kad jai 2001 metais S. B. buvo pristatytas, būtent, kaip vienas iš UAB (duomenys neskelbiami) bendrasavininkų ar bendraakcininkų. Analizuojat liudytojų A. Š. , V. K. parodymus matyti, kad jie S. B. įvardino taip pat, kaip vieną iš UAB (duomenys neskelbiami) akcininkų, nurodydami ir tokias aplinkybes, jog, būtent, S. B. rūpinosi įvairiais susijusiais su UAB (duomenys neskelbiami) veikla klausimais, - dėl mokesčių sumokėjimo, pastatų panaudos iš įmonės ,,Panevėžio aviacija“. Be to, tas aplinkybes, kad UAB (duomenys neskelbiami) buvo įsikūrusi įmonės ,,Panevėžio aviacija“ patalpose, už kurias nuomos nemokėjo, ir sudarant šių patalpų panaudos sutartį tarpininkavo S. B. , duodamas parodymus pripažino ir pats nukentėjusysis Z. A. . Prokuroras ir nukentėjusieji, nesutikdami su išvada, kad S. B. keliamos turtinės pretenzijos Z. A. buvo teisėtos, remiasi UAB (duomenys neskelbiami) steigimo, įregistravimo dokumentuose užfiksuotais duomenimis, pagal kuriuos UAB (duomenys neskelbiami) steigėja ir vienintelė akcininkė yra D. A. , o direktorius Z. A. . Tačiau, kolegijos nuomone, šiems UAB (duomenys neskelbiami) steigimo, įregistravimo dokumentuose užfiksuotus duomenimis, kaip tai daro apeliantai, negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų, - liudytojų, nuteistojo, nukentėjusiojo parodymų, kitų dokumentų. Kaip matyti iš anksčiau paminėtų liudytojų parodymų, kurie byloje nėra paneigti, gretinant juos tarpusavyje, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad S. B. ir Z. A. siejo bendras verslas, į kurį S. B. investavo tam tikrą pinigų sumą, ir S. B. , jo suvokimu, turėjo teisę kelti turtines pretenzijas Z. A. . S. B. tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto užvaldymą, o į jo, kaip jis pats suprato, pažeistų interesų gynimą, siekiant atgauti investuotus pinigus.
Nuteistojo S. B. apeliacinio skundo dalis, kuria jis prašo išteisinti, nurodydamas, kad jokios psichinės prievartos nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. atžvilgiu nevartojo, nukentėjusiesiems negrasino, atmetama. Neteisėtus S. B. veiksmus įrodo nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. , liudytojų V. G. , A. A. , M. A. parodymai. Z. A. parodė, kad S. B. , reikalaudamas atiduoti UAB (duomenys neskelbiami), grasino. Dėl šių grasinimų jis su žmona išvyko iš Panevėžio ir slapstėsi keletą mėnesių. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir nukentėjusioji D. A. , taip pat iš dalies ir liudytojai A. A. , M. A. , nurodę, kad jų tėvas Z. A. liepė jiems nesirodyti namuose, o patys keletą mėnesių buvo išvykę iš Panevėžio. Apie tai, kad S. B. grasino Z. A. ir dėl S. B. grasinimo Z. A. ir D. A. buvo išvykę iš Panevėžio patvirtino ir liudytojas V. G. . Kolegijos nuomone, minėtų įrodymų pakanka įrodyti, kad S. B. , reikalaudamas iš Z. A. , jog jis perleistų jam UAB (duomenys neskelbiami) akcijas ir UAB (duomenys neskelbiami), tiesiogiai bei užuominomis grasino prieš Z. A. ir jo šeimą panaudoti fizinį smurtą ar kitaip fiziškai susidoroti.
Byloje, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, surinkta pakankamai įrodymų, su kurių vertinimu S. B. D. A. kolegija sutinka. Šių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui pripažinti kaltu ir nuteisti S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, už tai, jog jis savo turtines pretenzijas įgyvendino neteisėtu būdu, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, tai yra savavaldžiavo.
Ikiteisminio tyrimo metu S. B. taip pat buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. skolos raštelį 50 000 Lt sumai ir taip suteikti jam turtinę teisę į 50 000 Lt vertės nukentėjusiojo turtą. S. B. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. , liudytojų O. K. , A. P. parodymais. Nagrinėjant šios kategorijos bylas įrodinėjimo procese ypač svarbus yra vertimo elgtis prieš asmens valią fakto užfiksavimas. Kaltininko kaltė gali būti įrodoma tik esant nuoseklių ir neprieštaringų įrodymų visetui. Šiuo atveju skolos raštelis 50 000 Lt sumai nesurastas. Byloje nėra neginčijamų neabejotinų įrodymų, kad S. B. vertė Z. A. elgtis prieš šio valią ir S. B. naudai parašyti skolos raštelį 50 000 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas teisingai suabejojo nukentėjusiojo Z. A. parodymais, kad jis S. B. grasinant parašė tokį skolos raštelį. Byloje, išskyrus Z. A. parodymus, nėra jokių kitų neginčijamų įrodymų - nei skolos raštelio, nei jokių kitokių dokumentų, liudytojų parodymų, įrodančių, kad Z. A. galėjo parašyti raštelį 50 000 Lt sumai. Prokuroras ir nukentėjusieji, nurodydami, kad S. B. privertė Z. A. parašyti 50 000 Lt tariamos skolos raštelį, šią savo apeliacinio skundo dalį grindžia liudytojų O. K. , A. P. ir nukentėjusiosios D. A. parodymais. Tačiau, kolegijos nuomone, šių liudytojų ir nukentėjusios parodymų, kaip tai daro apeliantai, negalima suabsoliutinti ir aiškinti plečiamai. Liudytojos O. K. , A. P. ir nukentėjusioji D. A. savo parodymuose mini skolos raštelį. Pagal liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus, 2003 metais tarp Z. A. ir S. B. buvo pokalbis apie skolos raštelį. Tačiau šių liudytojų ir nukentėjusios parodymai tik patvirtina, kad S. B. ir Z. A. tarpusavyje bendravo. Nei liudytojos O. K. , A. P. , nei nukentėjusioji D. A. nežino ar toks skolos raštelis egzistavo iš tikrųjų, ar S. B. vertė Z. A. prieš šio valią jo naudai parašyti tokį raštelį, - liudytojos ir nukentėjusioji niekada neparodė mačiusios, kaip Z. A. parašė tokį skolos raštelį, kad S. B. būtų Z. A. grasinęs. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių ne tik tai, kad S. B. privertė Z. A. parašyti 50 000 Lt tariamos skolos raštelį, bet ir tą faktą, jog S. B. būtų iš Z. A. reikalavęs sumokėti jam 50 000 Lt. Byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad S. B. be UAB (duomenys neskelbiami) akcijų perleidimo būtų atlikęs kokius nors dar neteisėtus veiksmus, nukreiptus siekiant realizuoti Z. A. minimą tariamos skolos S. B. raštelį.
Kadangi nuteistasis S. B. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o, priešingai, byloje surinkti įrodymai turėtų neginčytinai patvirtinti S. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesant tokių neginčytinų ir neabejotinų įrodymų visumos, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai S. B. išteisino dėl 50 000 Lt prievartavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išteisino S. B. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį dėl 9800 Lt prievartavimo. Byloje, išskyrus nukentėjusiojo Z. A. parodymus, nėra kitų įrodymų, kad S. B. būtų prieš Z. A. valią vertęs jį mokėti jam 9800 Lt sumą už tai, kad nieko blogo nukentėjusiajam ir jo šeimai neatsitiktų. Pats nuteistasis S. B. visą laiką – tiek parengtinio tyrimo metu, tiek teisme neigė reikalavęs iš Z. A. pinigų, tvirtino, kad jis su Z. A. tokiu klausimu niekada nekalbėjo. Pinigų perdavimo S. B. faktai nėra užfiksuoti. Asmenų, kuriuos Z. A. įvardino ir nurodė, kad jis įteikdavo jiems pinigus, atžvilgiu bylos nutrauktos. Apkaltinamojo nuosprendžio remiantis tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti byloje įrodymai, kolegija negali priimti. Nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. apeliacinis skundas šioje dalyje prašant S. B. pripažinti kaltu ir nuteisti dėl 9800 Lt prievartavimo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad S. B. privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų, 10 000 Lt nominalios vertės UAB (duomenys neskelbiami) akcijų ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 300 000 Lt vertės UAB (duomenys neskelbiami) turtą, už ką jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. A. ir D. A. šiais nusikalstamais S. B. veiksmais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, todėl jis ir turėtų tą žalą atlyginti. Kolegijos nuomone, ši teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta, to savo apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčija ir nukentėjusieji Z. A. , D. A. . Apeliantai skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydžiu, aiškina, kad jis yra neadekvatus padarytos žalos dydžiui. Nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. civilinis ieškinys buvo iš dalies patenkintas remiantis UAB (duomenys neskelbiami) turto vertės nustatymo ataskaita, kurioje konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbiami) vertinamo turto rinkos vertė 200300 Lt, o likvidacinė vertė 120000 Lt (t.5, b.l. 17-35). Apklaustas teismo posėdyje liudytojas V. P. paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbiami) vertinamas turtas buvo specifinės paskirties, Lietuvoje nėra daugiau tokių įrengimų analogų ir jis tokio turto vertinimą atliko pirmą kartą. Turtas buvo įvertintas ne pagal rinkos vertę, o naudojant atkuriamosios vertės metodą, buvo skaičiuojamas ekonominis ir funkcinis nusidėvėjimas (t.9, b.l. 59-62). Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje be minėtos UAB ,,Liturta“ turto vertinimo ataskaitos, yra kitų turto vertimo firmų, - S. Š. ,,Nekilnojamojo turto firmos Saudora“ ataskaitų, kurių skaičiavimai skiriasi nuo UAB ,,Liturta“ atliktų skaičiavimų. Esant tokiems nevienodiems duomenis, įvertinus UAB (duomenys neskelbiami) vertinamo turto specifiką, neatidedant bylos nagrinėjimo, negavus papildomų dokumentų ir nepakvietus kompetentingų specialistų, kurie galėtų duoti išvadas dėl (duomenys neskelbiami) turto vertės apskaičiavimo teisingumo, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad dalį padarytos žalos Z. A. ir D. A. yra galimybė atlyginti natūra. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies, priteisiant iš S. B. Z. A. ir D. A. 310000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, naikinama ir civiliniams ieškovams – Z. A. ir D. A. - pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies, priteisiant iš S. B. Z. A. ir D. A. 310000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Pripažinti Z. A. ir D. A. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.