Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1284-816/2022

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-07
Bylos Nr.: eI3-1284-816/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03614-2021-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jovita Einikienė (pirm.)
Pareiškėjas: UAB KEKA
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-1284-816/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03614-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.5.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Keka“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Keka“ skunde prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. S-78; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (21.222MR) FR0682-96 ir mokestinį ginčą grąžinti VMI nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Nurodo, kad VMI ir MGK sprendimai yra priimti neįvertinus visų aplinkybių, neatlikus visų privalomų veiksmų bei neatsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Mano, kad tiek MGK, tiek VMI sprendimai neturėtų būti palikti galioti ir turėtų būti panaikinti, o teismas turėtų gražinti VMI visą patikrinimo medžiagą, kad VMI papildomai atliktų privalomus veiksmus ir vertinimus. Pvz., vien ta aplinkybė, kad pareiškėja vykdė, vykdo prekybą ir su kitais mokesčių mokėtojais, ne vien tik su VMI akcentuotomis ir nurodytomis kaip neteisėtą veiklą vykdančiomis įmonėmis UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“. Pareiškėja tuo pačiu VMI nurodytu laikotarpiu, t. y. 2018 metų pabaiga ir 2019 metai, vykdė veiklą ir su UAB „Geloma“, UAB „Vitanika“ ir daugeliu kitų įmonių.

Pareiškėjos įsitikinimu, VMI patikrinimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 6, 7, 8, 9 bei 12 straipsnių). Mokesčių administratorius nevykdė pareigos objektyviai ir visapusiškai įvertinti visas apmokestinimui reikšmingas aplinkybes. Be to taikė netinkamą būdą įvertinti mokestines prievoles bei jas apskaičiuoti. Iš VMI parengto patikrinimo akto turinio, jo priedų ir sprendimų, veiksmų, išvadų matyti, kad šiuo konkrečiu atveju tiesioginis mokesčių apskaičiavimo būdas neturėjo būti taikomas, o turėjo būti įvertinta galimybė taikyti netiesioginį (MAĮ 69 straipsnį, 70 straipsnį) mokesčių apskaičiavimo būdą, nes pati VMI savo akte nurodo eilę aplinkybių, kurios suponuoja, kad, VMI įsitikinimu, pareiškėjos pateikti ir turimi apskaitos dokumentai nėra pripažįstami VMI, kadangi ūkinės operacijos, pasak VMI, buvo vykdomos siekiant nuslėpti tam tikras ūkines operacijas. Taigi, pareiškėjos nuomone, VMI turėjo taikyti netiesioginį mokesčių apskaičiavimą, tačiau to nepadarė ir MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatų netaikė. Ir nors kompleksiškai neištyrė visų aplinkybių ir VMI akte nurodė, kad neturi visų dokumentų / visų sandorių ir su jais susijusių dokumentų (nepavyko apklausti, surasti, atlikti kontrolės veiksmų - UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“). VMI įvertino pavienius epizodus / sandorius, kurie negali būti nagrinėjami atsietai vienas nuo kito, todėl, jei VMI siekia vertinti sandorius iš dalies dokumentų ir pateikti sandorių vertinimą įvertinus tik dalį jų, tai privalu vadovautis MAĮ 69 straipsnio bei 70 straipsnio nuostatomis.

Nurodo, kad pareiškėja, kuri nėra operatyvinės veiklos subjektas, nebūdama administravimo įgaliojimus turinti įstaiga, neturi jokių galimybių tikrinti ar taikyti kitų kontrolės veiksmų įmonių atžvilgiu, iš kurių įsigijo prekes. Tai įrodo, kad VMI naudojasi teisės aktų nuostatomis, kurios yra palankios VMI, tad lygiateisiškumo principas, atliekant mokestinį patikrinimą, nebuvo paisomas. Dėl to VMI pažeidė ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles.

Pažymi, kad vien tos aplinkybės, kad apskaitos dokumentuose buvo numeracijos klaidų ir nors VMI pati pabrėžia kad yra visi privalomi rekvizitai, tačiau “pasigedo” prekių detalizacijos, dar nesuponuoja, kad sandoriai nebuvo vykdomi ar buvo siekiama tokiomis ūkinėmis operacijomis neteisėtos mokestinės naudos.

Pažymi, kad svarbi aplinkybė yra ta, kad tiek UAB „Portorožas“, tiek UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ VMI nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašuose atsirado jau po to, kai pareiškėja turėjo su jais prekybos sandorius, todėl pareiškėja jokiu būdu negalėjo disponuoti informacija apie šių įmonių nepatikimumą ar kitokią neteisėtą veiklą. Pareiškėja nėra operatyvinės veiklos subjektas ar administracinius įgalinimus turinti įstaiga, kaip VMI, Sodra, policija ir kitos valstybinės įstaigos. Pati VMI nedisponavo informacija apie UAB „Portorožas“, tiek UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ neteisėtą veiklą. Šie ūkio subjektai turėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) kodus, vykdė veiklą, nebuvo įtraukti ir į nepatikimų mokesčių mokėtojų registrą tuo metu kuomet pareiškėja vykdė sandorius su jomis. Ta aplinkybė, kad iš PVM registro išregistruota UAB „Portorožas“ tik 2019 m. liepos 18 d. VMI akte ir sprendime nurodyta, kad ūkinės operacijos, kurios kelia įtarimų VMI ir kurias VMI nepripažino kaip teisėtomis, įvyko dar 2018 m., t. y. „2018 m. 12 mėn., 2019 m. 1, 3-5 mėn. ir 2019 m. 8 mėn., į atskaitą įtraukė 38 199 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, žinodamas arba turėdamas galimybę žinoti, jog šios įmonės sukčiauja PVM“.

Pažymi, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti savo sprendimus, tačiau to nepadarė. Nurodo, kad VMI faktiškai visas aplinkybes ir faktus, kaip šiuo atveju dėl apskaitos dokumentų turinio, nuomos sutarčių nebūvimą su turgavietės administratoriumi, suvokia kaip tiesioginius įrodymus, kad pareiškėjos siekis buvo PVM neteisėta atskaita. Mano, kad VMI nepagrįstai apriboja galimybe pasinaudoti pareiškėjai teise į PVM atskaitą, nes pagrindinė ir būtina sąlyga, t. y. priežastinio ryšio buvimas tarp mokesčio mokėtojo įsigyjamų prekių ir vykdomo PVM apmokestinamo pardavimo. Tuo tarpu požymių, dėl kurių gali būti PVM atskaita ribojama, nėra.

Atkreipia dėmesį, kad ir ankščiau pareiškėjos atžvilgiu VMI darbuotojai vykdė patikras ir kontrolės veiksmus. Šių patikrų metu pareiškėjos atžvilgiu jokių pastabų dėl galimai netinkamo mokestinių prievolių vykdymo ir mokestinių sankcijų pareiškėjos atžvilgiu taikoma nebuvo. Pareiškėjos įsitikinimu, šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjos veikla buvo ir yra teisėta.

Pažymi, kad pareiškėja, kuri nori pasinaudoti teise į PVM atskaitą, turi apmokestinamojo asmens, kaip tai suprantama pagal PVMĮ ir Šeštąją direktyvą, statusą. Pareiškėja faktiškai gavo prekes – telefonų dėklus ir kitus telefonų aksesuarus ir priedus ir geromis kainomis, kurios buvo nurodytas UAB „Portrožas ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ išrašytose sąskaitose faktūrose. Pareiškėja už prekes sumokėjo ir šias prekes naudojo PVM apmokestinamajai veiklai. Mokesčių administratorius neginčijo minėtų aplinkybių, t. y. neginčijo, kad nagrinėjamoje byloje yra PVMĮ įtvirtintos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant PVMĮ normos, aiškinant jas kartu su Šeštosios direktyvos nuostatomis, įtvirtino mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtent teisę atskaityti prekių pirkimo PVM, priešingai nei teigia VMI patikrinimo akte.

Pažymi, kad Lietuvos Respublika jau senokai yra Europos Sąjungos sudėtyje ir jau kurį laiką yra laisvo judėjimo zonoje su kitomis ES, tad nepagrįstas argumentas, nurodytas VMI kaip vienas iš įrodymų, kad prekės nebuvo tiekiamos į kitas šalis, t. y. kad nėra fiksuotas sienos kirtimas.

Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. spalio 22 d. sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 pažymėjo, kad: „apmokestinamojo asmens“ sąvoka apibrėžta plačiai, remiantis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis apmokestinamasis asmuo – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas (Sprendimo 34 p.). ESTT Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 aplinkybes dėl galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės įprastos buveinės, transportavimo, sandėliavimo sąlygų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, vertino kaip nepaneigiančias apmokestinamojo asmens statuso ir vykdytos ekonominės veiklos. MGK sprendime neįvertinta ši aplinkybė.

Teigia, kad mokesčių administratoriaus nurodomos aplinkybės dėl to, kad prekių tiekėjai nesumokėjo mokesčio, nesudaro pagrindo paneigti mokesčio mokėtojo teisės į PVM atskaitą. ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui (sumokėtas į valstybės biudžetą), neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. ESTT padarė minėtas išvadas dėl mokesčio sumokėjimo reikšmės, nagrinėjęs klausimą dėl galimybės atskaityti PVM pagal sąskaitą faktūrą, pateiktą subjekto, neturinčio teisės ją pateikti (pvz., neįregistruoto PVM mokėtoju) (2006 m. sausio 12 d. Sprendimas sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd, C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52-54 p.). Tad šiame mokestiniame ginče yra svarbu akcentuoti , kad mokesčių administratorius nukrypo nuo ESTT formuojamos praktikos, kurios privalu laikytis mokesčių administratoriui, vykdant savo funkcijas.

Pažymi, kad ESTT 2015 m. spalio 22 d. Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 taip pat sprendė, kad tiekėjo galimas neturėjimas teisės teisėtai disponuoti prekėmis, negali paneigti šių prekių tiekimo, kai prekės faktiškai perduotos pirkėjui, kuris jas naudojo savo apmokestinamiesiems sandoriams (44 p.). Kaip buvo nurodyta aukščiau, ginčo, kad prekės nebuvo perduotos / patiektos pareiškėjai, nėra. VMI pateikė informaciją, kad dviejų įmonių buveinės vietose neranda, negali atlikti privalomų kontrolės veiksmų ir pan. Tačiau VMI argumentas, kad nenustatyti asmenys, iš kurių pareiškėja įgijo prekes, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tiekimas neįvyko ir dėl to nėra sąlygų pripažinti teisės į PVM atskaitą. Be to, kitų asmenų nustatymo ar nenustatymo faktas nekeičia vertinimo dėl teisės disponuoti turtu perdavimo pirkėjui, todėl nekeičia ir išvadų dėl to, ar įvyko tiekimas toks, kaip jis yra apibrėžiamas PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje.

Pažymi, kad LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimu byloje Nr. A-438- 1097/2009 konstatavo, kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas.

Pareiškėjos įsitikinimu, mokesčių administratorius nesurinko faktinių duomenų, t. y. neįrodė, kad apmokestinamasis asmuo pats sukčiauja mokesčių srityje arba apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų, dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Priešingai, visa pareiškėjos veikla rodo, kad pareiškėja vykdo veiklą teisėtai, realiai vykdo veiklą, realiai gavo prekes ir jas panaudojo savo veikloje, išlaidos buvo faktiškai patirtos ir visos ūkinės operacijos buvo patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais.

Teigia, kad mokesčio administratorius patikrinimo metu ex officio privalėjo nustatyti tikrąsias faktines sandorių sudarymo aplinkybes, kuriomis įvyko / teikimas paslaugos buvo. Tuo arpu mokesčių administratorius tikrųjų faktinių aplinkybių nenustatinėjo ir apsiribojo vien prielaidomis ir priėmė tik tas aplinkybes, kurios yra palankios VMI, visiškai ignoruodami priešingais VMI pozicijai esančias aplinkybes – realiai nebuvo galimybė turėti informacijos, kad šios dvi įmonės vykdo neteisėtą veiklą, nes abi buvo PVM mokėtojais, jokių sankcijų iš VMI pusės jos neturėjo. Įmonė vykdė sandorius pirkimo pardavimo ir su kitais ūkio subjektais, tačiau šią aplinkybę VMI nevertino kaip įrodymo, kaip ir to, kad iš esmės įmonė vykdo veiklą teisėtais, sukčiavimo ir pan. schemose nedalyvauja.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad, UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ dalyvavo sukčiavime PVM srityje ir ūkinės operacijos su pareiškėja neįvyko tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kurios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šią išvadą pagrindžia mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kurios detaliai aprašytos skundžiamuose sprendimuose. Patikrinimo akte konstatuota, kad buvo nustatyti faktai ir surinkti įrodymai, ribojantys pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, t. y. nustatyta: 1. jog prekių tiekėjai – UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ – sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM srityje ir pareiškėja, įformindamas sandorius su PVM sukčiavusiomis įmonėmis, elgėsi nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja su PVM sukčiavimu susijusiuose sandoriuose. Mokesčio administratoriaus vertinimu, pareiškėja, įsigydama prekes ir žinodama arba turėdama galimybę žinoti, jog UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ sukčiauja PVM srityje ir nesumokės PVM, nepagrįstai atskaitė PVM, atliko ūkines operacijas ir toks pareiškėjos elgesys negali būti pripažintas sąžiningu. Pareiškėja, žinodama arba turėdama galimybę žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo (UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“) bendrininku.

VMI įsitikinimu, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų tikslu identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir jiems atstovaujantį asmenį, nors turėjo tam galimybes. Nustatyta, jog sandoriai nebuvo vienkartiniai ir tęsėsi 8 mėnesius, ko pareiškėjas ir neginčijo nei mokestinio patikrinimo metu, nei teikdamas pastabas. Pareiškėjui turėjo sukelti abejonių prekių kilmė, nes UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ atstovavo tas pats asmuo, tačiau PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos skirtingų asmenų, dalis PVM sąskaitų faktūrų ir dalis KPO įforminti pirmadieniais, kai VP „Gariūnai“ nedirba. Pareiškėja neatliko jokių veiksmų, kad įsitikintų, jog vienas ir tas pats asmuo, atstovaujantis skirtingoms įmonėms, turi įgaliojimus joms atstovauti, įmonių buveinėse neapsilankė, tiekimo sutarčių nesudarė (tiekimai iš ES įforminti kelionės lapais), atsiskaitė grynais pinigais (su ES tiekėjais atsiskaitymai vyko bankiniais pavedimais). Kaip jau minėta aukščiau, dalies su UAB „Portorožas“ KPO numeracija nenuosekli, PVM sąskaitos faktūros įformintos skirtingomis datomis nei atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu prekes Lietuvoje įsigijo tik iš ginčo kontrahentų ir šių įsigijimų vertė buvo daugiau nei du kartus didesnė nei įsigijimai iš ES tiekėjų, tačiau pareiškėja nesielgė apdariai bei rūpestingai ir nesidomėjo savo kontrahentais. Sutinka su patikrinimo akto išvada, jog pareiškėjos vadovas, kuriam keliami aukšti reikalavimai, būdamas atsakingas, rūpestingas ir elgdamasis sąžiningai, įsigydamas pagrindines veiklos prekes – telefonų dėklus ir aksesuarus, turėjo įsitikinti, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, nėra susiję su sukčiavimu PVM srityje, tačiau to nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė jokių duomenų apie kontrahentus atstovaujantį asmenį, kas rodo pareiškėjos nerūpestingumą atliktų operacijų atžvilgiu.

VMI įsitikinimu, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, jog pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, kad prekes įsigyja dalyvaudama sandoriuose, susijusiuose su tiekėjo ar kito ūkio subjekto atliekamu sukčiavimu PVM srityje.

Šalies argumentai

Atkreipia dėmesys, jog pareiškėjas pateiktame skunde teismui nurodo, kad teismas turėtų grąžinti VMI visą medžiagą, kad VMI papildomai atliktų privalomus veiksmus ir vertinimus. Pvz., vien ta aplinkybė, kad pareiškėja vykdė, vykdo prekybą ir su kitais mokesčių mokėtojais, ne vien VMI akcentuotomis ir nurodytomis kaip neteisėtą veiklą vykdančiomis įmonėmis (UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“). Atsakant į šiuos teiginius VMI pažymi, jog neginčija šių aplinkybių. Priešingai, kiti pareiškėjo sudaryti sandoriai su kitais kontrahentais VMI įtarimų nesukėlė, todėl dėl jų vykdyti sandoriai ir nėra kvestionuojami šiame mokestiniame ginče.

Pažymi, jog pareiškėjos minimo patikrinimo akto 9 psl. yra nurodytas teiginys, jog „<...pagal „Lietuvos Respublikos sienų kirtimai“ duomenų bazę V. M. Lietuvos sienos laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. kirtimų nenustatyta...>“. Primena, jog kalba eina apie V. M., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o (duomenys neskelbtini), kaip žinoma, nėra ES narė, todėl kirtimai tarp (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos yra fiksuojami, todėl šis pareiškėjos teiginys vertintinas kaip klaidinantis teismą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuotas PVM bei su juo susijusios sumos, VMI paneigus pareiškėjos teisę į PVM atskaitą pagal tiekėjų UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ir MGK sprendimo, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjos skundas ikiteismine tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. ir 2022 m. kovo 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222Mr) FR0680-79. VMI, išnagrinėjusi pateiktas pastabas ir patikrinimo aktą, 2021 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (21.222Mr) FR0682-96 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 38 199 Eur PVM prievolę, apskaičiavo 2 975,07 Eur PVM delspinigių ir skyrė 7 640 Eur PVM baudą. Mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai 2018 m. 12 mėn., 2019 m. 1, 3–5 mėn. ir 2019 m. 8 mėn. į atskaitą įtraukė 38 199 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, žinodamas arba turėdamas galimybę žinoti, jog šios įmonės sukčiauja PVM srityje.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK. MGK, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjos skundą, 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. S-87 patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėja, nesutikdama su MGK sprendimu, pateikė skundą teismui. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neteisingai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą prielaidas bei įgyvendinimo tvarką pirmiausia reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ). Kadangi PVMĮ priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVMĮ 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVMĮ nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią ESTT praktiką. PVMĮ 58 straipsnis numato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVMĮ nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) reikalavimus. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo duomenys: PVM mokėtojo kodas, pavadinimas arba vardas, pavardė ir buveinė. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų duomenys: pavadinimas, tiekiamos prekės paslaugos vieneto kaina (be PVM), tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas, PVM suma nacionaline valiuta, t. y. prekių duomenys, leidžiantys nustatyti prekių kiekį bei rūšį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

Kadangi nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis PVM direktyvos nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant ESTT suformuotomis taisyklėmis (pavyzdžiui, LVAT 2013-02-05 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, 2013-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, 2013-02-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-421/2013, 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-371/2013, 2015-06-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-704-602/2015 ir kt.).

Plėtojant teisminę praktiką dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo pagrindų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, apibendrindama Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (angl. abuse; abusive practice; vok. Missbrauch, missbräuchliche Praxis, pranc. pratique abusive) (žr., pvz., jau minėtą sprendimą byloje Halifax, 86 p.) arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT; vok. Mehrwertsteuerhinterziehung, pranc. fraude la TVA), net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2012-12-06 sprendimą byloje Bonik C-285/11, 38-40 p.; sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; sprendimą byloje Mahagében ir David, 45, 46 p.). Tad LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

LVAT 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 atkreipęs dėmesį į ESTT praktikoje formuluojamas taisykles, pažymėjo, jog ne apmokestinamasis asmuo, o mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus ūkio subjektų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje, ir taikyti sankcijas ūkio subjektui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus <...>. Mokesčių institucijos negali versti apmokestinamojo asmens, siekiančio neprarasti teisės į atskaitą, atlikti sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip de facto perduodamos jam savo tyrimo funkcijas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Portorožas“ vardu pareiškėjai laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. iš viso išrašytos 12 PVM sąskaitų faktūrų 140 573,38 Eur vertei plius 29 520,45 Eur PVM, kurį pareiškėja įtraukė į PVM atskaitą. UAB „Portorožas“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintas telefonų dėklų, aksesuarų (nedetalizuota, kokių) pardavimas. Ant kiekvienos PVM sąskaitos faktūros yra parašas prie sąskaitą išrašiusio asmens, tačiau vardas, pavardė nenurodyti. Už prekes buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal UAB „Portorožas“ išrašytus KPO, kuriuose prie „paimta iš UAB „Keka“ direktoriaus“ yra parašas ir prie „Kasininkas“ nurodyta A. S. ir yra parašas. Pagal UAB „Portorožas“ pateiktas deklaracijas įsiskolinimas valstybės biudžetui pareiškėjos patikrinimo akto surašymo dieną (2021 m. kovo 16 d.) sudarė 145 874 Eur PVM, kuris susidarė už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. (kaip minėta, sandoriai su pareiškėju fiksuoti nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.). UAB „Portorožas“ nuo 2019 m. liepos 18 d. mokesčių administratoriaus sprendimu išregistruota iš PVM mokėtojų registro, o 2019 m. rugsėjo 4 d. buvo iškelta bankroto byla. Šioje bendrovėje 2018 m. gruodžio 31 d. įforminti darbuotojų atleidimai ir nuo 2019 m. sausio 1 d. UAB „Portorožas“ faktiškai dirbusių darbuotojų nebuvo. Ši bendrovė pateiktose mėnesinėse pajamų mokesčių deklaracijose už 2019 m. 1–6 mėn. deklaravo nulines reikšmes išmokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais bei išskaičiuoto GPM, tačiau su pareiškėja sandoriai buvo sudaromi. Pareiškėjos vadovo teigimu, sandorius su šiuo kontrahentu sudarinėjo VC „Gariūnai“, tačiau dalis PVM sąskaitų faktūrų ir dalis KPO surašyti pirmadieniais, kai VC „Gariūnai“ nedirba, be to, mokesčių administratorius nustatė, jog su VC „Gariūnai“ administruojančiomis įmonėmis UAB „Portorožas“ ar jos vadovai nebuvo sudarę patalpų nuomos sutarčių. 2019 m. sausio 8 d. UAB „Portorožas“ vadove ir vienintele akcininke įforminta A. S. ((duomenys neskelbtini) pilietė), kuri nebuvo įdarbinta, tačiau nuo 2018 m. 12 mėn. pasirašinėjo ant pareiškėjai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir KPO. Nustatyta, jog UAB „Portorožas“ buhalterinę apskaitą tvarkė asmenys, kurie taip pat tvarkė apskaitą įmonėms įtrauktoms į sukčiavimą PVM srityje arba buvo teisti dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo. Pasikeitus šios bendrovės akcininkui ir vadovui, nuo 2018 m. pabaigos pradėti sudaryti pirkimo / pardavimo sandoriai su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, iš kurių daugelis nerandamos, išregistruotos iš PVM mokėtojų registrų, nevykdo mokestinių prievolių ar dalyvauja PVM sukčiavimo schemose. Pareiškėjo buvęs vadovas G. K. paaiškino, kad UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ buvo tas pats atstovas, tik sąskaitos buvo išrašytos UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu. UAB „Portorožas“ deklaravo Inspekcijos i.SAF gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registruose duomenis apie gautas PVM sąskaitas faktūras iš užsienio apmokestinamųjų asmenų (Lenkijos įmonių), kurie pagal Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis nerandami, arba pagal pateiktus duomenis įsigijo kitos rūšies prekes, nei UAB „Portorožas“ išrašytose pareiškėjai PVM sąskaitose faktūrose, arba Lenkijos mokesčių administratoriui kilo pagrįstų abejonių, jog deklaruoti prekių tiekimai buvo realūs, arba keliose išrašytose sąskaitose faktūrose yra nurodyti telefonų dėklų, laikiklių tiekimai, tačiau PVM sąskaitos faktūros išrašytos 2019 m. 4 mėn., kuriose minėtų prekių sumos mažareikšmės. Pareiškėja atsiskaitė pagal UAB „Portorožas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo įformintas grynaisiais pinigais ir mokesčių administratorius nenustatė, kad UAB „Portorožas“ banko mokėjimais atsiskaitė už prekes, kurių tiekimas buvo įformintas pareiškėjai. Nuo 2018 m. pabaigos UAB „Portorožas“ atsiskaitymai už prekes ir paslaugas bankiniais pavedimais nebuvo vykdomi. Inspekcijos Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos elektroninių važtaraščių posistemio (i.VAZ) duomenimis, UAB „Portorožas“ nepateikė duomenų apie išrašytus važtaraščius ir kiti PVM mokėtojai nepateikė duomenų apie šiam pareiškėjos kontrahentui vežtas prekes nei kaip gavėjai, nei kaip siuntėjai.

UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ pareiškėjai laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. iš viso išrašė 9 PVM sąskaitas faktūras 41 322,32 Eur sumaia plius 8 677,68 Eur PVM mokesčio, kurį pareiškėja įtraukė į PVM atskaitą. UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintas telefonų dėklų ir apsauginių stiklų pardavimas. Ant PVM sąskaitų faktūrų yra sąskaitą išrašiusio asmens vardas, pavardė – V. M. ir parašas. Atsiskaitymas už prekių pardavimą vyko grynaisiais pinigais pagal išrašytus KPO, kuriuose nurodyta, kad pinigai paimti iš UAB „Keka“ vadovo (jo parašo nėra), prie „Kasininkas“ nurodytas V. M. ir yra parašai. Pagal UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ pateiktas deklaracijas įsiskolinimas valstybės biudžetui sudarė 14 179,15 Eur (437,48 Eur PVM su delspinigiais ir 13 741,67 Eur PM su delspinigiais) už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Ši bendrovė, kaip nustatė mokesčių administratorius, deklaravo pardavimo PVM artimą pirkimo PVM arba didesnį pirkimo PVM, todėl neapskaičiavo arba apskaičiavo mažas mokėtino į biudžetą / grąžintino iš biudžeto PVM sumas, faktiškai PVM į biudžetą nemokėjo. 2019 m. spalio 15 d. mokesčių administratoriaus sprendimu UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Bendrovė po išregistravimo iš PVM registro pateikė 2019 m. 8–10 mėn. PVM deklaracijas, kuriose deklaravo įsigijimus iš Lenkijoje registruotų įmonių ir pardavimus Lietuvoje registruotoms įmonėms, kurios dalyvavo PVM sukčiavimo schemose. 2019 m. 7 mėn. PVM deklaracijos nepateikė, nors i.SAFįrašė duomenis apie įsigijimus iš Lenkijoje registruotų įmonių. VMI sprendime pažymėta, kad nors bendrovė deklaravo PVM apmokestinamus sandorius, tačiau prašymo pakartotinai įregistruoti į PVM mokėtojų registrą neteikė. UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ deklaravo sandorius su Lenkijoje registruotomis įmonėmis, kurios pagal Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis nerandamos, prašomos informacijos nepateikė arba Lenkijos mokesčių administratoriui kilo abejonių, jog deklaruoti prekių tiekimai buvo realūs, arba pateikti duomenys neatitinka UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ pateiktų ir deklaruotų duomenų. Bendrovės akcininku ir vadovu JAR įregistruotas V. M. ((duomenys neskelbtini) pilietis, akcininkas nuo 2019 m. liepos 16 d., vadovas nuo 2019 m. rugsėjo 21 d.), tačiau laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nebuvo fiksuotas šio asmens Lietuvos Respublikos sienos kirtimas. Minėtas asmuo, nebūdamas vadovu, pasirašė pareiškėjai 2019 m. 08 mėn. įformintose PVM sąskaitose faktūrose ir KPO. Sandorių su pareiškėja sudarymo laikotarpiu buvo įdarbintas vienas darbuotojas – R. S., tačiau jam darbo užmokestis nebuvo mokėtas. Nebuvo gauti šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir suvestiniai registrai, su mokesčių administratoriumi atstovai nebendradarbiavo. Pareiškėjos buvęs vadovas G. K. mokesčių administratoriui teigė, kad UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ buvo tas pats atstovas, tik sąskaitos buvo išrašytos UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vardu. Nustatyta, jog šios bendrovės vardu 2019 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APS1908002 ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. KPO Nr. KAS19 įforminti pirmadieniais, kai VC „Gariūnai“ nedirba, atsiskaitymas pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras vyko grynaisiais pinigais. Nustatyta, kad su VC „Gariūnai“ administruojančiomis įmonėmis UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ nebuvo sudariusi patalpų nuomos sutarčių. Šio pareiškėjos kontrahento buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „Finita“ 2019 m. 6 mėn. nutraukė bendradarbiavimą ir apskaitą nuo 2019 m. 7 mėn., t. y. sandorių sudarymo su pareiškėja metu, tvarkė fizinis asmuo L. B., kuris, kaip nustatė mokesčių administratorius, apskaitą tvarkė ir kitoms į PVM sukčiavimą įtrauktoms įmonėms. Skundžiamame sprendime Inspekcija nurodo, kad, pasikeitus akcininkui (2019 m. 7 mėn.), o vėliau (2019 m. rugsėjo 21 d.) ir vadovui, pradėti vykdyti pirkimo / pardavimo sandoriai su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, kurios išregistruotos iš PVM mokėtojų registrų, nevykdo mokestinių prievolių ar dalyvauja PVM sukčiavimo schemose. Taip pat mokesčių administratorius nenustatė UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ bankinių mokėjimų už prekes, kurių tiekimas vėliau buvo įformintas pareiškėjui (bankinės operacijos nuo 2019 m. 7 mėn. nėra vykdomos). Nustatyta, kad banko sąskaitose UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ neturėjo lėšų vykdyti pirkimus iš Lenkijos Respublikoje registruotų juridinių vienetų, su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, dokumentų nepateikė. Kaip nurodo Inspekcija, i.VAZ duomenimis įmonė nepateikė duomenų apie išrašytus važtaraščius. Kiti PVM mokėtojai taip nepateikė duomenų apie UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ vežtas prekes nei kaip gavėjai, nei kaip siuntėjai.

Pareiškėja skunde teigia, kad mokesčių administratorius surinko ne visus įrodymus. Mokestinį patikrinimą atliko nevisapusiškai.

Teismas pažymi, jog VMI surinko pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog prekių tiekėjai UAB „Portorožas“ ir UAB „Apsaugos sistemų platinimo centras“ – sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM srityje (jų vardu fiziniai asmenys pateikė pareiškėjai PVM sąskaitas faktūras aiškiai suvokdami, jog PVM į biudžetą nebus sumokėtas). VMI surinko pakankamai įrodymų pagrindžiančių ir kitą ribojančios pareiškėjos teisę į PVM atskaitą sąlygą, t. y. tai, kad pareiškėja, esant nustatytoms neaiškioms faktinėms prekių tiekimo aplinkybėms, sudarydama sandorius su PVM sukčiavusiomis įmonėmis, elgėsi nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja su PVM sukčiavimu susijusiuose sandoriuose. Pažymėtina, jog VMI pareiškėjos veiksmuose nustatė akivaizdų neatsakingumą, nerūpestingumą, nesąžiningo elgesio elementus. Pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų identifikuoti ūkinių operacijų partneriai ir jiems atstovaujantis asmuo; abi įmones atstovavo fizinis asmuo, tačiau PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos skirtingų asmenų, dalis PVM sąskaitų faktūrų ir dalis KPO įforminti pirmadieniais, kai VP „Gariūnai“ nedirba, atsiskaitydamas išimtinai grynaisiais, šie sandoriai truko tęstinį laikotarpį (8 mėn.). Be to, pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas prekes Lietuvoje įsigijo tik iš nurodytų PVM sukčiavime dalyvavusių įmonių ir šių įsigijimų vertė daugiau nei du kartus buvo didesnė nei įsigijimai iš ES tiekėjų, nepaisant to, didelę dalį įsigijimų sudarančių kontrahentų atžvilgiu (esant aukščiau nurodytoms įtartinoms faktinėms aplinkybėms) pareiškėjas nesielgė pakankamai atidžiai ir apdairiai. Tad, nepaisant skunde nurodytų argumentų, pareiškėja teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad, sudarydama sandorius, juos tęsdama tęstinį laikotarpį, domėjosi kontrahentais, tikslinosi dėl jai pateiktų sąskaitų turinio, nors kartą paprašė fizinio asmens įmonių atstovavimo pagrindą pagrindžiančių dokumentų, nesiderėjo dėl kitų atsiskaitymo už prekes būdų, apart grynųjų pinigų. Vien pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, kad ji negalėjo patikrinti, kad ji nematė pagrindo tikrinti, jai tai nekėlė įtarimų, - nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus. Taikant vidutinio protingo ir atidaus verslininko standartą, įvertinus nustatytų įtartinų aplinkybių visumą ir pobūdį, pagrįstai atsakovas laikė pareiškėją kaip galėjusią ir turėjusią žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavimo sandoriuose ar schemose.

Remiantis minėtomis aplinkybėmis ir išdėstyta teismų praktika, laikytina, kad mokesčių administratorius iš esmės įvertino kiekvieną tiekimą atskirai pareiškėjos sąžiningumo aspektu; identifikavo ir aiškiai įvardijo, kokios aplinkybės turėjo sudaryti prielaidas pareiškėjai įtarti, jog ji dalyvauja į sukčiavimą įtrauktame sandoryje; nurodė, kokių konkrečių priemonių pareiškėja turėjo ir galėjo imtis galimoms abejonėms dėl kontrahentų galimai daromų pažeidimų ar sukčiavimo PVM srityje išsklaidyti. Darytina išvada, kad nėra nustatyta mokestinio patikrinimo trūkumų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

Pareiškėja skunde teigia, jog VMI mokesčius pareiškėjai turėjo apskaičiuoti vadovaudamasi MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatomis.

MAĮ 69 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismo įsitikinimu, nėra jokio teisinio pagrindo mokesčių administratoriui taikyti turinio viršenybės principą bei jį įgyvendinančią MAĮ 69 straipsnio 1 dalies normą, byloje nėra tikslo atkurti formaliai sudarytais sandoriais iškreiptas aplinkybes. Tokių aplinkybių pareiškėja ir skunde nenurodo. Mokestinio patikrinimo metu, kaip jau minėta, anksčiau nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, jei būtų elgusis elementariai apdairiai, kad prekes įsigyja dalyvaudama sandoriuose, susijusiuose su tiekėjo ar kito ūkio subjekto atliekamu sukčiavimu PVM srityje.

Pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Byloje yra kilęs ginčas dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, todėl šiems santykiams kaip jau minėta anksčiau yra taikomas PVMĮ. VMI ir MGK teisingai taikė ir aiškino ginčo teisiniams santykiams taikytinas PVMĮ normas, laikėsi LVAT praktikos.

Tai, kad aptariamos įmonės dalyvavusios PVM sukčiavime, VMI buvo įtrauktos vėliau į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašus, neduoda pagrindo kitaip vertinti aptariamos byloje faktinės situacijos PVM teisinio reguliavimo srityje, kadangi pirmiausia sandorių šalys ir turi turėti minimalius būtinus duomenis apie kontrahentą, įvertinti, ar nėra dalyvaujama įtartinuose sandoriuose ar galimai PVM sukčiavimo schemoje ir pan., siekdamos pagrįsti savo teisę į PVM atskaitą.

Pareiškėjo argumentai, kad nėra įvertintos aplinkybės, jog pareiškėjas vykdo ir daugiau sandorių, su kitais ūkio subjektais, neįtakoja skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pagal su kitais ūkio subjektais sudarytus sandorius ir nebuvo papildomai priskaičiuota PVM ir su juo susijusių mokėtinų sumų, nenustačius kitų sandorių įtartinumo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Pareiškėjo argumentai, susiję su MAĮ tam tikrų nuostatų taikymu (pvz., apmokestinimo teisinio reglamentavimo principai, teisinio aiškumo principas, mokesčių įstatymo aiškinimas ir panašiai), nesusiejus teisės normų ar principų su konkrečiomis mokestinio ginčo aplinkybėmis, savaime neduoda pagrindo abejoti skundžiamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog MGK ir VMI tinkamai ir teisingai mokestiniam ginčui taikė materialinės teisės normas, tinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos UAB „Keka“ skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė