- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-26
- Bylos Nr.
- I-887-484/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02992-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Ina Kirkutienė, Donatas Vansevičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Pareiškėjas
- „Dizarto reklama“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Lesto“
- Advokatai
- Julija Kirkilienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Daivai Gasiūnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės UAB „Dizarto reklama“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Lesto“).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Dizarto reklama“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinto 2014-01-24, ir prašė: priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 9 061,67 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Energetikos ministerija 2012-08-16 išdavė bendrovei leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – Leidimas plėsti) Nr. LP-1364 ir Nr. LP-1365. Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170, įsigaliojusius nuo 2013-02-01, kurie iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2011-05-12 Nr. XI-1375; toliau – AIEĮ ar Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – Skatinimo aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą, kurie turėjo esminės įtakos bendrovei. Nurodė, kad ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 str. 4 d. ir 7 d. buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - VKEKK) kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Taip pat VKEKK kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įgyvendindamas ankstesnę AIEĮ redakciją, Skatinimo aprašas nustatė, jog elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taikomas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojantis VKEKK nustatytas didžiausias fiksuotas tarifas (Skatinimo aprašo 8.2 p., 9 p.). Be to, ankstesnėje AIEĮ redakcijoje buvo nustatyta, jog numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (20 str. 8 d.). Tuo tarpu AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas įtvirtino naują reglamentavimą, kuriuo peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169; 20 str. 6 d.). Toks AIEĮ pakeitimas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.
Nurodė, kad Energetikos ministerija 2013-03-29 bendrovei išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-1554 ir Nr. LG-1555. Atsižvelgdama į pakeistą AIEĮ, buvo priversta su AB „Lesto“ sudaryti elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį visai kitomis sąlygomis, nei prieš tai nustatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Skatinimo aprašas, kuriuose, kaip minėta, buvo įtvirtina, jog bus taikomas fiksuotas elektros supirkimo tarifas, galiojantis leidimo plėsti elektros energijos gamybinius pajėgumus, dieną. Pareiškėjos teigimu, remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei VKEKK 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 pastačius elektros energijos jėgaines, naudojančias saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurių įrengtoji galia yra 0,03 MW, turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduoti 2012-08-16, t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, buvo pritaikytas tarifas, nustatytas VKEKK 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282 ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra mažesnė arba lygi 30 kW, t. y. 1,25 Lt/kWh.
Pabrėžė, jog gavusi leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, remdamasi šių leidimų metu galiojusia AIEĮ redakcija, turėjo teisėtą lūkestį, jog pastatytų elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinių pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012-02-06 nutarime Nr. O3-282 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Prašydama leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo, kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Tačiau Lietuvos Respublikos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją , priėmė AIEĮ įstatymo pataisas, kurios galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. bei teisinės valstybės principui, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Tokiais neteisėtais veiksmais padaryta žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama pagal ankstesnį AIEĮ reglamentavimą. Nurodė, kad Bendrovės įrengtos elektrinės, naudojančios saulės energiją, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 26 451 kWh. Elektrinės, naudojančios saulės energiją, modulių susidėvėjimo metinis procentas lygus 0,8 proc. Iš viso per 12 metų pareiškėja pardavusi elektros energiją už 1,44 Lt/kWh, iš vienos elektrinės būtų gavusi 437 447,52 Lt pajamų, tuo tarpu parduodama elektros energiją už 1,25 Lt/kWh tarifą - 379 728,75 Lt iš vienos elektrinės. Dėl sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo negautos pajamos per aštuonių mėnesių laikotarpį yra 9 061,67 Lt. Teigia, kad priimtos AIEĮ nuostatos nepagrįstai apribojo jos teisę nurodytu laikotarpiu gauti 68 677,92 Lt pajamų ir paneigė teisėtus lūkesčius dėl atsinaujinančių energijos išteklių rinkos reguliavimo stabilumo.
Atkreipė dėmesį į tai, jog Teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų (2013 m. sausio 7 d. „Dėl antrinės išvados teisės aktų projektams“ ), kuriose nurodoma, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento (patvirtintas 1994 m. rugpjūčio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 728) ir Vyriausybės teisėkūros taisyklių (patvirtintos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244) nustatytos tvarkos ir terminų, kadangi AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu yra keičiamas ūkio subjektų veiklos reglamentavimas, atsižvelgiant į Vyriausybės teisėkūros taisyklių 2.1 punkto nuostatą („dviejų įsigaliojimo datų taisyklę“), kuria ministrai įpareigoti „užtikrinti, kad, nustatant naują arba keičiant esamą ūkio subjektų veiklos reglamentavimą ir (ar) priežiūros teisinį reguliavimą, būtų nustatyta, jog toks reguliavimas įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, o teisės aktus, nustatančius tokį teisinį reguliavimą, paskelbti ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų įsigaliojimo“, todėl buvo siūloma nustatyti vėlesnę AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto bei AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projekto įsigaliojimo datą.
Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ pataisas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, ne tik galimai pažeidė Konstitucijos 69 str. 1 d. įtvirtintą nuostatą, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai, pažeidžiant lex retro non agit principą.
Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės Institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Siekdama įrodyti neteisėtus veiksmus šioje situacijoje, t. y. patikrinti priimto AIEĮ 20 str. 6 d. konstitucingumą, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. bei teisinės valstybės principui (b. l. 1-8, 104-105).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje išduodami vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522). Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d. nurodyta, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Energetikos ministerijos pareiškėjai išduotame leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos - vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, daro išvadą, kad pareiškėja, pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai išduotame Leidime gaminti nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Daro išvadą, kad pareiškėja laisva valia atliko visą eilę veiksmų, ir tik po to, apskaičiavusi neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą.
Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir viešojo intereso principo įgyvendinimo nurodė, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (toliau - Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) buvo parengtas siekiant užtikrinti sklandų Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Įstatymo įgyvendinimo įstatymo rengėjų nuomone, buvo būtina imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.
Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu - saulės šviesos energijos elektrinės.
Nurodė, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės; Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai).
Dėl lex retro non agit principo pažeidimo nurodė, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.
Pabrėžė, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų padarinių.
Atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėsti. Daro išvadą, kad nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.
Atsakovė prieštarauja pareiškėjos prašymui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei, remdamasi šio atsiliepimo teiginiais, daro išvadą, kad šie Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai ir teisinės valstybės principas nėra pažeisti ( b. l. 58-60, 119-120).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 1 dalimi ir Skatinimo aprašo 14.1 punktu, AB „Lesto“ elektros energijos gamintojo pageidavimu, privalomai turi supirkti elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011-05-24, eksploatuojamose, ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios, elektrinėse visą pagamintą elektros energiją. Bendrovė 2013-05-27 su pareiškėja sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas - 1,25 Lt/kWh, numatytas galiojančiuose teisės aktuose, t. y. patvirtintame VKEKK 2012-09-28 nutarime Nr. O3-282. Mano, jog bendrovė tinkamai vykdo Supirkimo sutartyje numatytus įsipareigojimus: už Supirkimo sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjos elektrinėje pagamintą ir patiektą į bendrovės elektros tinklus elektros energiją, o, sudarydama Supirkimo sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, neatliko (b. l. 55-56).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą bei skundo reikalavimus remdamasis juose pateiktais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-08-16 išdavė UAB „Dizarto reklama“ Leidimus plėsti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-1364 ir Nr. LP-1365, kuriuose nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 9, 10).
Pareiškėja su AB „Lesto“ 2013-02-22 sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr. NV-43590-12-1548 ir Nr. NV-43590-12-1550 (b. l. 71-83, 92-94).
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-03-20 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 14ĮP2-37488 patvirtina, kad UAB „Dizarto reklama“ fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 66).
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-03-20 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 14ĮP2-37489 patvirtina, kad UAB „Dizarto reklama“ fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 66, 89).
Pareiškėja 2013-03-25 pateikė prašymus gauti leidimus vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 62, 85).
Energetikos ministerija 2013-03-29 pareiškėjai išdavė Leidimus elektros energiją Nr. LG-1554 ir Nr. LG-1555, kuriuose nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimais reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (b. l. 96, 97).
Pareiškėja 2013-05-27 sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 13-14).
Pareiškėja turtinės žalos atsiradimą kildina iš naujos redakcijos AIEĮ taikymo. Reikalavimus pareiškėja grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, taip pat ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.
Pagal iki 2013-02-01 galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013-02-01 galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju Leidimai plėtrai pareiškėjai buvo išduoti 2012-08-16, t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013-02-01). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01, taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).
Pareiškėjai leidimai gaminti elektros energiją išduoti 2013-03-29, todėl jos atžvilgiu taikomas Komisijos 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282 nustatytas 1,25 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas.
Pažymėtina, kad remiantis nuoseklia Konstitucinio Teismo doktrina, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, o valstybės institucijos - vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo pasisakyta dėl ginčo santykiams aktualaus teisinio reglamentavimo, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavusi Leidimus plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektus, iš kurių naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjos turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos 23 straipsnį.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Šioje byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.
Pažymėtina ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje, kaip minėta, pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka. Pareiškėja jau gavusi šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi pareiškėjos argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjai nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos saulės jėgainės gamina elektrą ir iš to gauna pajamų. Taigi, duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.
Lex retro non agit principas suponuoja bendrą taisyklę, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams (kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo) netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12).
AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Minėta, kad Leidimus gaminti pareiškėja gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jos atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip minėtoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).
Pareiškėjos argumentai dėl tariamų teisėkūros reikalavimų pažeidimų, padarytų AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo procese, taip pat yra nepagrįsti. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas buvo viešai svarstomas, derinamas su kitų ministerijų atstovais – jam pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013-01-14 nutarimu Nr. 23, projekto rengimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisykles, patvirtintas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244). Be to, pareiškėja nenurodė teisėkūros subjektų įvykdytų teisės normų pažeidimų, priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurių nesant pareiškėjai nebūtų kilusi jos nurodyta žala, t. y., tokių pažeidimų, kurie tiesiogiai nulėmė aptariamos įstatymo nuostatos atsiradimą ir yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nurodyta žala. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai tiesiogiai nulėmė finansinių nuostolių atsiradimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatyta 2011-05-12 AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia proporcingumo principo. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjos atžvilgiu jos padėtį bloginantis įstatymas buvo pritaikytas atgal.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013-02-01 įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjos argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestini.
Pareiškėja reiškia prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Dizarto reklama“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.