Kauno apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2013 m. liepos 11 d. Kauno apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį,

2) 2016 m. gegužės 19 d. Jonavos rajono apylinkės teismo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 1 dalį,

3) 2018 m. vasario 19 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams laisvės atėmimo, bausmę atliko 2019 m. lapkričio 15 d.,

teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. J., atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) virtuvėlėje, 2018 m. lapkričio 27 d. apie 11 val. prie suoliuko stovinčiam nukentėjusiajam L. D. vieną kartą sudavė kumščiu į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešiniame ausies kaušelyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veikos kvalifikavimas

E. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. lapkričio 20 d. 7.00 val., atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) virtuvėlėje atvirai, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai grasindamas panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo L. D. atžvilgiu, t. y. grasindamas sumušti nukentėjusįjį taip smarkiai, kad išvežtų jį į ligoninę, reikalavo iš nukentėjusiojo L. D. 300 eurų, dėl to, kad pareigūnai rado ir paėmė L. D. patikėtą paslėpti mobilaus ryšio telefoną. Tokiais savo veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Kaip matyti iš kaltinamojo E. J. parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, jis kaltu pagal jam inkriminuotus nusikaltimus, prisipažino iš dalies, t. y. pripažino nukentėjusiajam sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau neigė iš jo prievartavęs pinigus. Kaltinamasis paaiškino, kad inkriminuotų veikų laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. jis atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) ir L. D. pažinojo kaip tame pačiame būryje, bet kitoje patalpoje, atliekantį bausmę. E. J. tvirtinimu, jis su nukentėjusiuoju nebendravo, jam negrasino, psichinės prievartos nenaudojo, kompromituojančių duomenų apie nukentėjusįjį nesiruošė paskelbti ir pinigų iš jo nereikalavo. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik dėl asmeninių nesutarimų, apsižodžiavę jie kartu apsistumdė, E. J. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam į dešinės ausies sritį, tačiau jo nespardė, lenta nuo katino namelio nedaužė.

Pagrindiniai duomenys, kuriais E. J. grindžiami kaltinimai, yra nukentėjusiojo L. D., liudytojų parodymai, duomenys iš banko sąskaitos, patvirtinančios pinigų pervedimus bei teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiojo sužalojimą.

Pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Kaip matyti iš E. J. pareikšto kaltinimo, jis buvo kaltinamas, kad grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, o vėliau jį ir panaudojęs, reikalavo iš L. D. 300 eurų, pervedant pinigus į nurodytą E. B. banko sąskaitą, dėl to, kad pareigūnai rado ir paėmė L. D. patikėtą paslėpti mobilaus ryšio telefoną. Kaltinamasis E. J. neigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, išskyrus vieno smūgio sudavimą nukentėjusiajam į ausį. Kiti (duomenys neskelbtini) nuteistieji teisme apklausti liudytojai S. A., D. B., T. Š., E. B. teisme neigė bet kokį kaltinamojo ir nukentėjusiojo konfliktą, aiškino nieko nežinantys apie telefono perdavimą paslėpti, pinigų reikalavimą, grasinimą panaudoti fizinį smurtą ir jo panaudojimą.

Byloje gauti duomenys iš E. B. banko sąskaitos tik patvirtina faktą, kad liudytojas T. I. 2018 m. lapkričio 23 d. pervedė 50 Eur, o liudytojo K. K. žmona I. K. 2018 m. lapkričio 27 d. pervedė taip pat 50 Eur į E. B. banko sąskaitą. Pats E. B. ikiteisminio tyrimo metu pagal liudytojo apklausos taisykles apklaustas nebuvo, tačiau įvyko neoficialus jo pokalbis su tyrėja, kuri apie pokalbio turinį nurodė savo tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 108). E. B. telefonu tyrėjai paaiškino, kad maždaug prieš vienerius metus savo banko sąskaitos numerį už užmokestį yra davęs keliems nepažįstamiems asmenims, tikslu į jo sąskaitą įnešti pinigus. E. B. teigė nežinojęs ir net nesidomėjęs, iš kur, kodėl į jo sąskaitą būdavo pervedami pinigai, ir kas tą pavedimą įvykdydavo, I. K. ir T. I. teigė nepažįstantis. Teismas šių E. B. parodymų nepripažįsta įrodymu, nes jų negalėjo patikrinti teisme, išnaudojus visas įmanomas pastangas nepavyko nustatyti E. B. gyvenamosios ar darbo vietos ir nebuvo galima apklausai jo iškviesti bei atvesdinti į teisiamąjį posėdį. Vertinama, kad ikiteisminio tyrimo metu šio asmens parodymai buvo gauti pažeidžiant liudytojo apklausos taisykles, neišsiaiškinus reikiamų duomenų apie jo asmenybę, neįspėjus E. B. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, neįvykdžius BPK 183 straipsnio reikalavimų. Tyrėjos tarnybiniame pranešime fiksuota informacija apie E. B. teismas savo nuosprendžio grįsti negali ir ją vertina tik kaip veiksnį, padedantį teismui formuoti savo vidinį įsitikinimą kitų įrodymų kontekste. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog į E. B. banko sąskaitą T. I. ir I. K. pervesti pinigai savo ruožtu dar būtų pervesti į kaltinamojo E. J. banko sąskaitą arba kad būtų išgryninti ir E. B. ar kitų asmenų perduoti kaltinamajam. Kitaip tariant, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie E. B. ir kaltinamojo sąsajas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepavyko patvirtinti nukentėjusiojo L. D. parodymų, jog E. B. sąskaitos duomenis jam perdavė būtent E. J.. Liko nepaneigti kaltinamojo paaiškinimai, jog E. B. pažinojo tik pats nukentėjusysis ir pervesti pinigus į to asmens sąskaitą dėl savo asmeninių poreikių prašė savo dėdės bei draugo. Be to, ir pats E. B. tyrėjai telefonu paaiškino, kad pavedimus atlikusių asmenų nepažįsta, o apie ryšį su E. J. net neužsiminė. Taigi, vien tik byloje užfiksuoti T. I. ir I. K. atliktų pinigų po 50 Eur pavedimų faktai nepagrindžia E. J. inkriminuoto kaltinimo dėl turto prievartavimo.

Liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo metu teigė nepastebėjęs, kad L. D. būtų išsigandęs ir kalbėjo normaliai. Visgi šio liudytojo apklausos protokole fiksuoti duomenys verčia abejoti parodymų patikimumu. Liudytojas T. I. apklausos metu teigė, kad L. D. jo paprašė 50 eurų, už tai, kad jį kažkas pataisos namuose sumušė ir reikalauja pinigų, nurodė banko sąskaitos numerį E. vardu, po ko liudytojas šią pinigų sumą į nurodytą sąskaitą iškart pervedė. Byloje nustatyta, kad šis liudytojo T. I. banko pavedimas iš savo sąskaitos į E. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko 2018 m. lapkričio 23 d. (2 t., b. l. 14). Tuo tarpu iš E. J. pareikšto kaltinimo matyti, kad jam inkriminuotas fizinis smurtas buvo padarytas gerokai vėliau, t. y. 2018 m. lapkričio 27 d. Tai reiškia, kad nukentėjęs L. D. pokalbio su liudytoju T. I. metu dar nebuvo patyręs jokių sužalojimų ir apie jų egzistavimą liudytojui melavo. Paneigti šios faktų eigos teisme nepavyko, nes išnaudojus įmanomas organizacines priemones liudytojo T. I. teisme apklausti nepavyko. Be to, liudytojo T. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisme buvo balsu perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. siekiant patikrinti kitus esamus įrodymus, o konkrečiai – faktui dėl 50 eurų pinigų pervedimo iš liudytojo banko sąskaitos į E. B. banko sąskaitą patikrinti. Tuo tarpu šie pagarsinti liudytojo T. I. parodymai nepagrindžia nei pinigų prievartavimo, nei grasinimo panaudoti fizinį smurtą, nei jo panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybių, t. y. nepagrindžia E. J. inkriminuoto kaltinimo dėl turto prievartavimo.

Vertindamas nukentėjusiojo L. D. ir liudytojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas pažymi, kad jais grįsti E. J. pareikšto kaltinimo dėl turto prievartavimo taip pat nėra pagrindo.

Liudytojas D. B., apklaustas teisme, paneigė E. J. inkriminuoto kaltinimo aplinkybes, teigė nieko nežinąs apie pinigų prievartavimą iš L. D., nukentėjusiajam išreikštus grasinimus fiziniu susidorojimu ar prieš L. D. panaudotą fizinį smurtą. Apie jokį mobilaus ryšio telefono turėjimą, pavedimą jį saugoti nėra girdėjęs, o ši ryšio priemonė įkalinimo įstaigoje apskritai uždrausta. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Liudytojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamajame posėdyje tirti nebuvo. Be to, jį, kaip kaltinimo liudytoją, apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, įtariamasis ar jo gynėjas nedalyvavo ir neturėjo galimybės užduoti jam klausimų. Dėl to patenkinus prokurorės prašymą dėl nuosprendžio grindimo ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme, duotais liudytojo D. B. parodymais, būtų grubiai pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojui, būtų pažeistos BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse įtvirtintos teisės ir būtų pažeistas rungimosi principas. Pažymėtina ir tai, kad teismas neanalizuoja liudytojo D. B. parodymų pakeitimo motyvų, nes parodymų pakeitimo priežasčių nustatymas yra ne teismo, o ikiteisminio tyrimo įstaigos kompetencija. Tačiau kadangi liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymus iš esmės pakeitė, tai apie D. B. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje dėl melagingų parodymų, praneština valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui (BPK 257 straipsnis).

Kaltinimo pagrįstumu verčia abejoti ir liudytojo H. B. parodymai. Nors jis ir paliudijo apie L. D. prašymą pervesti pinigus į E. B. sąskaitą, tačiau šis banko pavedimas nėra užfiksuotas E. B. AB Swedbank banko sąskaitos išklotinėje (2 t., b. l. 12-13). Iš liudytojo K. K. parodymų matyti, kad H. B. yra jo sūnus, kuris ir bendravo su L. D.. Būtent H. B. tėvui K. K. pranešė bausmę atliekančio giminaičio L. D. prašymą pervesti pinigus ir tai K. K. padarė, iš žmonos I. K. sąskaitos pervesdamas į L. D. nurodytą sąskaitą 50 eurų. Taigi, nustatytos aplinkybės rodo, kad liudytojas H. B. nebuvo tikrasis pinigų L. D. siuntėjas. Dar daugiau, iš šio liudytojo parodymų matyti, kad L. D. prašymas pervesti pinigus buvo nevienkartinis, ir pinigų gavėjai bei jų sąskaitos buvo skirtingos. Liudytojas parodė, kad L. D. yra prašęs pervesti pinigų ir į M. L. banko sąskaitą, tačiau dėl pinigų stygiaus tai nebuvo padaryta. Liudytojas H. B. teisme negalėjo prisiminti, kokiu tiksliai metu L. D. prašė liudytojo šios paslaugos (teigė, jog toks prašymas buvo 2018 m. arba 2019 m. pavasarį), nesiaiškino pinigų pervedimo tikrosios priežasties, patikėjo L. D. tikinimu, jog pinigų reikia cigaretėms ir drabužiams, bet L. D. nieko nesakė, jog iš jo kažkas jų reikalauja, o ir pats L. D. pokalbio metu neatrodė išsigandęs. Iš to teismas daro išvadą, kad liudytojo H. B. parodymai neturi jokios reikšmės E. J. pareikštam kaltinimui pagrįsti, H. B. vardu pinigų pavedimas inkriminuojamu laikotarpiu neužfiksuotas, galimo pavedimo kitu metu priežastis nenustatyta, o apie liudytojo parodymuose minimą M. L. byloje išvis nėra jokių duomenų. Būtent liudytojo H. B. parodymai apie nevienkartinį nukentėjusiojo telefonu išreikštą pinigų prašymą, apie L. D. duotus tai E. B., tai M. L. banko sąskaitų rekvizitus verčia abejoti paties nukentėjusiojo parodymais, jog E. B. buvo kaltinamojo patikėtinis ir kad būtent kaltinamasis L. D. davė E. B. banko rekvizitus. Liudytojo H. B. parodymų analizė visų byloje esančių įrodymų kontekste jų vertinimą nusveria kaltinamojo paaiškinimų tikėjimo link, jog pinigai į E. B. sąskaitą buvo pervesti ne E. J., o paties nukentėjusiojo L. D. iniciatyva.

Teismo vertinimu, nepasitvirtino ir kaltinamajame akte nurodytas E. J. pinigų prievartavimo motyvas – reikalavimas atlyginti žalą už tai, kad pareigūnai rado ir paėmė L. D. patikėtą paslėpti mobilaus ryšio telefoną. Pats kaltinamasis ir teisme apklausti liudytojai neigė bet kokį mobilaus telefono turėjimo faktą, nes šis daiktas yra uždraustas įkalinimo įstaigoje. Be to, apie neva E. J. priklausantį telefono turėjimo bei L. D. laikymo faktą byloje nėra jokių duomenų. Iš (duomenys neskelbtini) Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistės pažymos bei Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybinio pranešimo matyti, kad Pirmojo sektoriaus 10-ame būryje, kuriame bausmę atlikinėjo kaltinamasis ir nukentėjusysis, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. kratų metu buvo rasti ir paimti keturi mobilaus ryšio telefonai, tačiau jų savininkai ir naudotojai nenustatyti. Taip pat nėra galimybės nustatyti ir telefono numerių, kurie skambino į 10-ame būryje surastus telefonų aparatus (2 t., b. l. 19-20). Prokurorės E. J. inkriminuoto pinigų prievartavimo motyvo nepagrindžia ir įkalinimo įstaigos 1-o sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 14 d. protokolo Nr. 41-15249 dėl draudžiamų daiktų paėmimo kopija (2 t., b. l. 22). Šiame protokole užfiksuota, jog du pareigūnai 2018 m. spalio 14 d. 17.30 val. po įvykusio permetimo į 6-tą lokalinį sektorių atliko kratą 9-ame ir 10-ame būriuose. Kratos metu (duomenys neskelbtini) 5-toje gyvenamojoje patalpoje rado ir paėmė du mobilaus ryšio telefonus su nustatytais IMEI numeriais. Nors kaltinime inkriminuotu laikotarpiu nukentėjusysis ir kaltinamasis buvo paskirti bausmę atlikti būtent 10-ame būryje, vien ši aplinkybė nepagrindžia, kad bent jau vieną kratos metu surastą telefoną turėjo būtent E. J. arba L. D.. Pats kaltinamasis teisme paaiškino, kad gyveno (duomenys neskelbtini) 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kurioje tuo metu bausmę atliko šeši nuteistieji. Tuo tarpu krata buvo atlikta 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kaltinamasis negyveno. Taigi kratos metu rastus telefonus galėjo paslėpti bet kuris iš 5-oje patalpoje gyvenusių nuteistųjų. Nukentėjusysis teisme teigė, kad telefonas buvo surastas po grindimis slėptuvėje, tačiau ši aplinkybė kratos protokole nenurodyta. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu šių rastų telefonų priklausomybė net nebuvo nustatinėjama, kratos protokole pažymint, kad šie du rasti telefonai perduoti kitam įkalinimo įstaigos padaliniui, įvardintam „KPS“. Be to, už draudžiamo daikto (telefono) turėjimą nei nuteistajam L. D., nei nuteistajam E. J. nebuvo paskirta drausminė nuobauda. Minėtame kratos protokole buvo pažymėtos telefonų markės – „Gold Star BM-50“ bei „Samsung G850F“, tačiau nukentėjęs L. D. teisme negalėjo tiksliai nurodyti, kokios markės telefoną jam paslėpti neva perdavė E. J.. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatuoja, kad jų nepakanka kaltinime nurodytam inkriminuotų nusikaltimų motyvui pagrįsti.

E. J. turto prievartavimo iš nukentėjusiojo neįrodo ir L. D. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame ausies kaušelyje padaryta kietu buku daiktu ar paviršiumi, kuo galėjo būti kumštis ar koja, galimai vieno trauminio poveikio pasekoje. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytu metu, t. y. 2018 m. lapkričio 27 d. Kiti L. D. medicininiuose dokumentuose aprašyti odos paraudimai sužalojimais nevertinami (2 t., b. l. 26). Iš nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų matyti, kad jis paliudijo net apie 13 smūgių patyrimą, kurie ir buvo nurodyti E. J. pareikštame kaltinime: 1 smūgis iš kelio į krūtinę, 4 smūgiai iš kojos į galvą, 2 smūgiai katinui laipioti skirta medine lenta per kojas ir 6 smūgiai šia lenta per nugarą. Šie nukentėjusiojo parodymai aiškiai nesutampa su specialisto išvadoje nustatytu vienu smūgiu (trauminiu poveikiu). Teismas netiki nukentėjusiojo parodymų dalimi apie jo mušimą lenta, skirta katinui laipioti. Atlikus įvykio vietos apžiūrą, kaltinime nurodytoje vietoje – virtuvėlėje prie nuteistųjų (duomenys neskelbtini), aptiktas tik katinui skirtas namelis, tačiau lentos prie namelio nėra (1 t., b. l. 17) ir ji tyrimo metu net nebuvo ieškota. Dar daugiau, pareigūno tarnybiniame pranešime apie L. D. kreipimąsi ir 2018-11-27 d. 11:05 val. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje (1 t., b. l. 1-2) užfiksuotas nukentėjusiojo pranešimas apie tai, kad jį sumušė kitas nuteistasis. Šioje pažymoje jokia lenta nebuvo paminėta, joje tik aprašytas sužalojimų pobūdis – patinęs dešinės ausies kaušelis, susidariusi hematoma, nugaros odoje rausvi dryžiai, odos paraudimai kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje. Tą pačią dieną netrukus po medicininės apžiūros 11.30 val. protokole-pareiškime L. D. įvardijo jį sumušusį asmenį, t. y. E. J., paaiškino fizinio smurto panaudojimo skaičių, lokalizaciją (1 t., b. l. 5-6). Iš šių duomenų teismas sprendžia, kad nukentėjusysis nebuvo nuoširdus, dirbtinai hiperbolizavo sumušimo aplinkybes, todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra patikimi. Be to, pats kaltinamasis teigė sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, dešinę ausį, tačiau kitą nukentėjusiojo paminėtą fizinį smurtą neigė. Tokį smurtą paneigė ir teisme apklausti liudytojai. Nors teismo medicinos specialisto išvada ir patvirtinta buvus vieną trauminį poveikį nukentėjusiajam į dešinę ausį, dėl kurio kilo poodinė kraujosruva dešiniame ausies kaušelyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau vien šis sužalojimas nepatvirtina kvalifikuoto turto prievartavimo požymių, todėl E. J. veika iš BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalių perkvalifikuojama į BK 140 straipsnio 1 dalį. Būtent vieno smūgio sudavimą pripažino pats kaltinamasis, šie jo parodymai sutampa su sužaloto asmens medicininėje apžiūros pažymoje fiksuotais kūno sužalojimais, sutampa su specialisto išvadoje konstatuotu vienu trauminiu poveikiu į dešinės ausies kaušelį. Tuo tarpu nukentėjusiojo kūne fiksuoti odos paraudimai nugaroje ir kairėje šlaunyje pagal teismo medicinos specialisto išvadą sužalojimais nevertinami. Teismas tiki kaltinamojo parodymų dalimi, jog šie L. D. medicininiuose dokumentuose aprašyti odos paraudimai galėjo gautis kaltinamojo minimomis aplinkybėmis, o būtent nuo tarpusavio susistumdymo metu įvykusio atsitrenkimo į virtuvėlės spinteles. Iš šių įrodymų teismas sprendžia, kad E. J. nukentėjusiajam kumščiu sudavė tik vieną smūgį į kairę ausį, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu kiti E. J. inkriminuoti fizinio smurto veiksmai iš kaltinimo šalinami kaip neįrodyti, jų nepagrindus objektyviais duomenimis.

Taigi nagrinėjamoje byloje teismas negali konstatuoti E. J. kaltės dėl turto prievartavimo, nes priešingu atveju būtų grubiai ir iš esmės pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, sprendžia, kad byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad E. J. atliko turto prievartavimo veiksmus, abejones dėl šių nusikalstamų veikų aiškina kaltinamojo naudai ir daro išvadą, kad nepakanka įrodymų kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal jam inkriminuotą kaltinimą, todėl pasitvirtinus tik kaltinimo daliai dėl nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo, E. J. pripažįsta kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus – padarytos veikos pavojingumą (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), tiesioginės tyčios kaltės formą. Teismas E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Jam inkriminuoti kaltinimo dalies dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pripažinimas nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis neigė vartojęs fizinį smurtą prieš L. D. (2 t., b. l. 59), šią aplinkybę pripažino tik teisme, verčiamas įrodymų.

Vertinant kaltinamojo asmenybę, pažymėtina, kad yra nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, Lietuvos Respublikoje tris kartus teistas už turtinius nusikaltimus, ES valstybėse (Prancūzijoje, Danijoje, Nyderlanduose) taip pat tris kartus teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (2 t., b. l. 38-45), yra psichiatro įskaitoje, tačiau remiantis specialisto išvada yra pakaltinamas (2 t., b. l. 37, 31). (duomenys neskelbtini) administracijos charakterizuojamas neigiamai, nes bausmę atliko netinkamai, buvo tris kartus baustas drausmine tvarka, niekur nedirba, nesimoko (2 t., b. l. 34-35). Jis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi supaprastinta tvarka perduotas Nyderlandų Karalystei pagal Europos arešto orderį šios valstybės teismo nuosprendžiu už turtinį nusikaltimą, atitinkantį BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirtai 179 dienų laisvės atėmimo bausmei atlikti, tačiau prokurorės 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarimu faktinis jo perdavimas atidėtas iki baudžiamojo proceso šioje byloje pabaigos (2 t., b. l. 174-175). Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimo padarymo metu E. J. turėjo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, kilusį pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nuosprendį, kuriuo jis pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas) buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme ir kurią jis nusikaltimo padarymo metu atlikinėjo (duomenys neskelbtini). Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies nuostatas asmenys, nuteisti už tyčinį nusikaltimą ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turintys teistumą – bausmės atlikimo laikotarpiu. Taigi E. J. teistumas pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nuosprendį nebuvo išnykęs, nes kaltinamasis nusikalto bausmės atlikimo metu. Vadinasi, jis yra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. Nors ši aplinkybė kaltinamajam nebuvo nurodyta prokurorės kaltinamajame akte, teismas ją pripažįsta kaltinamojo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. 2K-304-648/2019 išaiškinta, jog prokuroro klaida kaltinamajame akte nenurodant ir teisiamojo posėdžio baigiamosiose kalbose neprašant pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tai negali užkirsti kelio teismui šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį. E. J. teistumai kaltinamajame akte buvo nurodyti, teismas juos irgi nurodo šiame nuosprendyje, nustatydamas aplinkybę, kad teistumas neišnykęs. Taigi, ši aplinkybė kaltinamajam nėra netikėta, todėl teismas E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

Atsižvelgęs į E. J. asmenybę, teistumą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertinęs E. J. nusikaltimo padarymą įkalinimo įstaigoje, atkreipus dėmesį į nukentėjusiojo L. D. teisme išsakytą poziciją, kad jis ieškinio nereiškia, griežtos bausmės kaltinamajam nesiekia ir prašo jį bausti kuo švelniau, teismas daro išvadą, kad tik reali, artima sankcijos vidurkiui terminuota laisvės atėmimo bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teismo vertinimu, teisingo nubaudimo principas šioje byloje gali būti pasiektas E. J. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę, atliktiną pataisos namuose. Nors kaltinamasis nukentėjusiojo L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė neatlikęs Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės, tačiau šiuo metu jis ją atlikęs (bausmės pabaiga 2019 m. lapkričio 15 d.), yra priimtas sprendimas dėl jo perdavimo pagal Europos arešto orderį Nyderlandų Karalystei 179 dienų laisvės atėmimo bausmei šioje šalyje atlikti. Kadangi šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, teismas netaiko BK 64 straipsnio nuostatų dėl bausmių bendrinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 303-308 straipsniais,

nusprendžia:

E. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 23 d.

Iki bausmės vykdymo pradžios E. J. pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą.

Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, įskaityti suėmime išbūtą laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui (suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos) per Kauno apygardos teismą.