Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-17 · Administracinė byla Nr. I-9031-968/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2017-01-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-17
Bylos Nr.
I-9031-968/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02784-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9031-968/2015Proceso Nr. 3-61-3-02784-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui T. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas T. G. su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad atskirais laikotarpiais nuo 2011-05-18 iki 2015-02-05 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodo, kad įvairiais laikotarpiais gydėsi LAVL. Pareiškėjo teigimu, palatos LAVL buvo nuolat perpildytos, jose buvo tarakonų, tualetai kamerose buvo atviri. LAVL pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. LAVL konstrukcijose yra asbesto, kuris kenkia sveikatai. Dėl pareiškėjo laikymo tokiomis nežmoniškomis sąlygomis buvo pažeistas jo orumas, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jo skundą tenkinti. Pažymėjo, kad anksčiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai nebuvo išverti į lietuvių kalbą. Be to, žmogaus teisė į orumą esą yra absoliuti, todėl jai negali būti taikomi jokie apribojimai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 13–15) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2011-05-18 iki 2011-06-01 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengta 10 lovų; nuo 2011-06-07 iki 2011-06-13 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengta 10 lovų; nuo 2013-12-19 iki 2014-01-23 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 9 lovos; nuo 2014-03-06 iki 2014-03-20 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2014-03-27 iki 2014-04-03 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 9 lovos; nuo 2014-04-24 iki 2014-05-15 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 9 lovos; nuo 2014-12-11 iki 2014-12-29 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2015-01-19 iki 2015-02-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos; 2015-01-23 perkeltas į Chirurgijos skyriaus palatą Nr. 1, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 9 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.

LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

Atsiliepimas

Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 7 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis atskirais laikotarpiais nuo 2011-05-18 iki 2015-02-05 LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties

2. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2011-05-18 iki 2011-06-13. LAVL atsiliepime daliai pareiškėjo reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011-05-18 iki 2011-06-13, tačiau skundą teismui pareiškėjas surašė tik 2015-04-18 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, laikotarpiu iki 2011-06-13 galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.

Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad jo laikymo sąlygos LAVL buvo nežmoniškos, žeminančios orumą ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė didelius dvasinius skausmus. Tačiau, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai, kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo argumentai, kad EŽTT sprendimai, susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio aiškinimu, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeistos, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina kankinimo draudimą, o EŽTT jurisprudencijoje detalizuojami kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatomas minėto draudimo pažeidimas, tačiau kalinimo sąlygos Lietuvos laisvės atėmimo vietose yra nustatomos atitinkamų Lietuvos Respublikos teisės aktų. Tai, kad pareiškėjas negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą išverstais EŽTT sprendimais, susijusiais su Konvencijos 3 straipsnio aiškinimu, nereiškia, kad pareiškėjas nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises, t. y. kad jis yra kalinamas ar gydomas LAVL netinkamomis sąlygomis (žr., pvz., LVAT 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2011-06-13 atmestina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

3. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2013-12-19 iki 2015-01-23.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

4. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013-12-19 iki 2014-01-23 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m²; nuo 2014-03-06 iki 2014-03-20 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m²; nuo 2014-03-27 iki 2014-04-03 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m²; nuo 2014-04-24 iki 2014-05-15 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 m²; nuo 2014-12-11 iki 2014-12-29 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m²; nuo 2015-01-19 iki 2015-02-05 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m², 2015-01-23 perkeltas į LAVL kameros tipo palatą Nr. 1, kurios plotas 32,6 m².

Taigi, matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-12-19 iki 2015-01-23 LAVL buvo gydomas 118 dienų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11⁴ punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 1 yra įrengtos 9 lovos, kameros tipo palatoje Nr. 2 – 7 lovos, o kameros tipo palatoje Nr. 23 – 4 lovos. Taip pat neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiais neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad nuo 2013-12-19 iki 2015-01-23, pareiškėjui gydantis LAVL, 118 dienų buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

6. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis pažemino jo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, pablogėjo jo sveikata. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 118 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Kita vertus, LAVL atsiliepime nurodoma, jog Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiais buvo sudaryta papildoma judėjimo laisvė, galėjusi bent iš dalies kompensuoti mažą palatų plotą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

7. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tualetai palatose nebuvo įrengti atskiroje patalpoje.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi, matyti, kad teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema.

LAVL atsiliepime į T. G. skundą neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, t. y. kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros patalpoje, nėra nuo jos atskirtas, neturi atskiros vėdinimo sistemos. Šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, t. y. kad LAVL neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

8. Skunde taip pat nurodoma, kad LAVL palatose buvo tarakonų.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto nuostatomis, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją).

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezincekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

Pagrįsdama savo teiginius, LAVL pateikė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2014-01-02 sudarytą sutartį Nr. 57-1/500 (b. l. 34–36). Šios sutarties pagrindu UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, be kita ko, įsipareigojo atlikti LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Byloje taip pat pateikti atliktų darbų aktai (b. l. 102–126), kurie patvirtina, kad 2013 m. sausio-spalio ir gruodžio mėnesiais bei 2014 m. sausio-gruodžio mėnesiais LAVL Chirurginiame skyriuje, kuriame ginčo laikotarpiais periodiškai buvo laikomas pareiškėjas, bei kitose patalpose buvo atliekama graužikų ir vabzdžių kontrolė. Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro LAVL atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs patikrinimus LAVL kamerose graužikų ar kitų buitinių parazitų neaptiko. Visi šie oficialūs dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo LAVL palatose.

9. Pareiškėjas teigia, kad LAVL konstrukcijose yra asbesto.

Šiuos savo argumentus pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė, taip pat nenurodė, kokiais duomenimis remiantis teigia, kad LAVL sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, o apsiribojo tik abstrakčiu fakto konstatavimu, todėl šie skundo argumentai vertintini kritiškai.

10. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad LAVL jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio nuostatas, nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų (1 dalis). Nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais (4 dalis).

Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reguliavimą, matyti, kad LAVL ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui galėjo būti keičiami į trumpalaikius. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų siekęs pasinaudoti jam suteikta teise vieną ilgalaikį pasimatymą pakeisti trimis trumpalaikiais, taip pat nenustatyta, kad LAVL ar jos pareigūnai jam būtų kliudę tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad LAVL jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise į ilgalaikius pasimatymus atmestini kaip nepagrįsti.

11. Skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata.

Šių savo teiginių įrodymais (medicininiais dokumentais) pareiškėjas nepagrindė, nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas. Byloje taip pat nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriems galėjo turėti įtakos jo laikymo LAVL sąlygos. Šiuos duomenis įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog kalinimo sąlygos LAVL nulėmė kokių nors negrįžtamų pareiškėjo sveikatos sutrikimų atsiradimą.

12. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad LAVL pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus asmeniui tenkančio palatos ploto užtikrinimo bei sanitarinio mazgo įrengimo. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas LAVL nebuvo laikomas nuolat, atskiri jo laikymo LAVL laikotarpiai nebuvo ilgi, o pareiškėjo buvimo LAVL metu jam buvo sudaryta papildoma judėjimo laisvė, taip pat kad daugiau teisės aktuose įtvirtintų kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. G. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas