Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-09-12 · Civilinė byla Nr. 2S-690-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-12
Bylos Nr.
2S-690-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Danutė Kutrienė, Neringa Švedienė
Atsakovas
G.Koženevski
Ieškovas
A. M.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-690-467/2008Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.3.; 122.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),kolegijos teisėjai Danutė Kutrienė , Neringa Švedienė,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G.Koženevski personalinės įmonės „Irgris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui G.Koženevski personalinei įmonei „Irgris“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo, prašydamas priteisti iš atsakovo G.Koženevski personalinės įmonės „Irgris“ 61803,39 Lt skolos, šešių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą 61803,39 Lt sumai. Prašymą motyvavo tuo, kad, atsižvelgiant į labai didelę ieškinio sumą, yra reali grėsmė, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimas gali pasidaryti neįmanomas, nes atsakovas, siekdamas apsunkinti išieškojimą, gali turtą paslėpti ar realizuoti. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą prašė vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugpjūčio 28 d nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-322/2003.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi areštavo atsakovo G.Koženevski personalinės įmonės „Irgris“ nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas 61803,39 Lt sumai, leisdamas atsakovui iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu pareikšto reikalavimo – 61803,39 Lt ribose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, konstatavo, jog ieškinio suma yra ženkli ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas G.Koženevski personalinė įmonė „Irgris“ prašo nutartį panaikinti arba spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo tvarkos ir būdo pakeitimo – ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti G.Koženevski personalinės įmonės „Igris“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo neužtekus, areštuoti pinigines lėšas, taip pat sustabdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki bus išnagrinėtas atskirasis skundas. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugpjūčio 28 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-322/2003 yra dėl turto, kurio vertė sudaro 9000000 Lt ir ji neturi precendentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje dėl 61803,39 Lt ieškinio. Be to nėra nurodyta vieno iš pagrindų, numatytų Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje - realios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tokios grėsmės buvimą bei įrodymų, kad atsakovas atsisako arba vengia atlyginti nuostolius. Teismas nutartyje nenurodė nei jokių išimtinių motyvų, nei juridinio pagrindo, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas nepranešus atsakovui. Teismas negalėjo objektyviai vertinti situacijos, nes ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo apie reikšmingas aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartyje Nr. 3K-3-146/2002 suformuluotą taisyklę dėl šalių teisėtų interesų pusiausvyros ir pažeidė proporcingumo, ekonomiškumo principus. Atsakovo įmonės specifika reikalauja didelių apyvartinių lėšų, todėl piniginių lėšų, esančių atsiskaitomosiose sąskaitose, areštas, nenurodant teismo nutartyje leidimo atlikti su jomis operacijas, reikalingas normaliai įmonės ūkinei veiklai vykdyti, per trumpą laiką sutrikdys šią veiklą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. M. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti nutartį nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. rugpjūčio 28 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-322/2003 suformavo principą, kad didelė ieškinio suma yra vienas iš preziumuojamų pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet nepasisakė, kokia ieškinio suma laikytina didele. Ieškinio sumos dydis yra vertinamasis kriterijus, nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. 61803,39 Lt suma ieškovo atžvilgiu yra itin didelė. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo turtą, iš kurių būtų galima spręsti, ar tokia suma atsakovui yra didelė, ar būsimas teismo sprendimas galėtų būti įvykdomas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas neturi galimybės pateikti teismui duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Įvertinant atsakovo veiklos pobūdį – pervežimus ir šiame sektoriuje vykstančius ekonominius procesus, akivaizdu, kad yra reali ir didelė grėsmė, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, net nevertinant ieškinio sumos dydžio, teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas atsižvelgė į objektyviai egzistuojančias aplinkybes apie galimą grėsmę, jeigu atsakovas bandytų nuslėpti savo turtą, todėl pagrįstai nutarė skundžiamą nutartį vykdyti skubiai, nepranešus atsakovui. Atsakovas, reikšdamas prašymą pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių objektą ir pirmiausia areštuoti nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, nenurodė, kokį konkrečiai turtą reikėtų areštuoti. Patenkinus atsakovo prašymą areštuoti ne pinigines lėšas, o suvaržytą kilnojamąjį turtą, nebūtų pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas, jame būtina nurodyti kitą, visais atžvilgiais lygiavertį, nesuvaržytą, konkretų turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Be to šiuo atveju atsakovas, nurodydamas kitą areštuotiną turtą, galėjo kreiptis į antstolį su prašymu dėl turto aprašo pakeitimo. Šia galimybe atsakovas nepasinaudojo, neskundė antstolio sudaryto turto aprašo ir antstolio veiksmų, taip patvirtindamas, kad laikinosios apsaugos priemonės yra tinkamos ir nepažeidžia jo turtinių interesų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis ir atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo apskųstai teismo nutarčiai panaikinti arba pakeisti.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti riziką, jog būsimo teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nagrinėjamu atveju ieškovas - fizinis asmuo pareiškė atsakovui - juridiniam asmeniui turtinio pobūdžio ieškinį, kurio suma 61803,39 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra personalinė įmonė, užsiimanti privačia komercine veikla - krovinių pervežimu, 61803,39 Lt suma jo atžvilgiu laikytina didele suma. Todėl akivaizdu, jog vien dėl šios aplinkybės, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę, kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamai objektyvių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį ir jo mokumą. Pažymėtina, kad apeliantas ir su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį – finansinės atskaitomybės dokumentų, duomenų apie turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir kt., kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, jog ieškovo nurodoma suma apeliantui nėra didelė ir jos išieškojimas, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, yra galimas ir nekelia abejonių.

Įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, vadovaujantis įstatymu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimas, pirmiausiai įvertinant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, ginčo suma yra pakankamai didelė, pagrįstai tenkino ieškovo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl realios grėsmės bei pakankamo pagrindo nebuvimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo principais, t.y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą. Tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šiuos principus konkrečiu atveju pažeidė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto areštas, uždraudžiant turtu disponuoti, neatima iš jo teisės minėtais daiktais naudotis. Be to teismas leido atsakovui iš atsiskaitomosios sąskaitos atlikti atsiskaitymus su ieškovu pareikšto reikalavimo ribose.

Pažymėtina, kad šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas turi teisę motyvuotai prašyti teismo pritaikyti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl nurodytų priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams ir nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo bei nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t.y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo dydį ir areštuoto turto mąstą, ekonomiškumo principas šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs jam apie tokio prašymo nagrinėjimą, nenurodęs argumentų ir juridinio pagrindo dėl būtinumo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai. CPK 148 straipsnio 1 dalis, kuria vadovavosi teismas nutartyje, leidžia teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Minėta teisės norma leidžia teismui spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.

Remiantis teismų praktika, jeigu teismas nustato teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neturi esminės įtakos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti nutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškinio suma yra didelė, be to atsakovas gali turimą turtą paslėpti ar realizuoti, siekdamas apsunkinti išieškojimą. Tokias išimtines aplinkybes nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, o jas paneigiančių argumentų ir įrodymų apeliantas atskirajame skunde nepateikė.

Apelianto prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos preimones ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti G.Koženevski personalinės įmonės „Igris“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo neužtekus, areštuoti pinigines lėšas yra atmestinas. Visų pirma, teismo nutartyje nurodyta arešto eiliškumo tvarka - taikyti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą 61803,39 Lt sumai – sutampa su apelianto prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tvarka. Antra, atsakovas net nenurodė, kokį konkretų jam (atsakovui) priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą reikėtų areštuoti pirmiausia. Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, nurodo, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Tokiame prašyme turi būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios prašymo dalyką ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (CPK 111 str. 4 d.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, turi įvertinti prašyme pateiktus argumentus, tačiau tokių argumentų konkrečiu atveju apeliantas nenurodė ir nepateikė prašymą pagrindžiančių įrodymų.

Apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sustabdymo iki bus išnagrinėtas atskirasis skundas taip pat atmestinas, nes Civilinio proceso kodekso 151 straipsnio 3 dalyje numatyta imperatyvi norma, kad atskirojo skundo dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas nesustabdo nutarties vykdymo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo G.Koženevski personalinės įmonės „Irgris“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo tvarkos ir būdo pakeitimo bei prašymą sustabdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki bus išnagrinėtas atskirasis skundas atmesti.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Danutė Kutrienė Neringa Švedienė