Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-06 · Administracinė byla Nr. A-438-587-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-06
Bylos Nr.
A-438-587-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės “Aškinė”, uždarosios akcinės bendrovės “Aukšta”
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-587/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.4; 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovams R.A.J., N.K.,atsakovių atstovei J.O.,

apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės “Aškinė” ir uždarosios akcinės bendrovės “Aukšta” apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės “Aškinė” ir uždarosios akcinės bendrovės “Aukšta” skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos UAB „Aukšta“ ir UAB „Aškinė“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-19 sprendimą Nr.2007/03-4R-54 bei įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę pareiškėjoms atlyginti 1 Lt neturtinę žalą, bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjos nurodė, jog AB „Aukšta“, atstovaujama viceprezidentės V.Kemežaitės ir A.Kovėros, veikdama kaip nepelno organizacijos „Vilties šeima“ patikėtinė sudarė sutartį dėl keturių bažnytinių vargonų pasaugos bei padėjo paminėtą prekę saugojimui į AB „Aukšta“ sandėlį. Vykdant ikiteisminį tyrimą dėl Nemenčinės klebono R.J. nusikalstamos veikos 1997-02-28 Vilniaus m. VPK ENTS jaunesnysis inspektorius D.Petkevičius atliko keturių bažnytinių vargonų poėmį bei įpareigojo AB „Aukšta“ vadovę V.Kemežaitę saugoti minėtus vargonus. 1997-03-08 Vilniaus miesto 3-iam apylinkės teismui priskirtą teritoriją aptarnaujantis antstolis J.Kolyško minėtus keturis bažnytinius vargonus areštavo. Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato tardytojas M.Švanas 1997-05-29 pratęsė minėtų vargonų areštą, įpareigodamas AB„Aukšta“ vadovybę juos saugoti bei būti materialiai atsakingiems už šių daiktų išsaugojimą. Pareiškėjos taip pat paaiškino, kad šiuo metu UAB „Aukšta“ ir UAB „Aškinė“ yra AB „Aukšta“ teisių perėmėjos.

Pareiškėjos akcentavo, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003-07-04 nuosprendyje (baudžiamojoje byloje Nr. 1-170-20/03) konstatavo, jog nurodyti vargonai negali būti pripažinti A.Kovėros nuosavybe vargonų perdavimo sutarties pagrindu, nes ši sutartis pažeidžia kitų asmenų interesus. Teismas, užtikrindamas kitų asmenų turtinių interesų gynimą bei siekdamas užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius paliko areštą minėtiems vargonams, t. y., anot pareiškėjų, nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Pareiškėjų teigimu, teismas neišsprendė nei vargonų nuosavybės klausimo, nei nustatė UAB „Aukšta“ vaidmens minėtoje baudžiamojoje byloje, nei perdavė jos žalai atlyginti konkretiems asmenims, nei priteisė turto išsaugojimo atlyginimą UAB „Aukšta“. Pareiškėjos nurodė, kad tokiu būdu teismas, neišsiaiškinęs kas yra šių areštuotų daiktų savininkas, kokių būtent asmenų ir kokius konkrečiai interesus pažeidžia sutartis bei kas turėtų atsakyti už pareiškėjų patirtus nuostolius, padarė esminį pažeidimą.

Be to, pasak pareiškėjų, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2004-10-28 raštu Nr. (14.1.3-14)-3-2-30697 atsisakė pripažinti šį turtą bešeimininkiu, todėl minėti vargonai tebesaugomi UAB „Aškinė“. Tuo tarpu Viešojo administravimo įstatyme sakoma, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustato viešojo administravimo principus bei sritis. Minėto įstatymo 42 straipsnis nustato, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodoma, kad žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Taigi, įstatymų leidėjas įtvirtino absoliutų deliktinės atsakomybės taikymo principą pripažintai žalai atlyginti. Kadangi teisingumą vykdanti institucija - Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas - neveikė įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko padarė žalą UAB „Aukšta“ ir UAB „Aškinė“, valstybei atsiranda pareiga spręsti savo įsteigtos institucijos atsakomybės klausymą. Tokiose ginčuose valstybę atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Civilinio kodekso 6.273 straipsnis). Tačiau į pareikštą 2006-10-29 pretenziją dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo neveikimo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakė formaliai ir 2007-01-29 sprendimu faktiškai atsisakė ištirti skunde išdėstytus faktus. Todėl, pareiškėjų manymu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neveikė įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjų skundo reikalavimais nesutiko.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos nenurodė jokių motyvų, dėl kurių turėtų būti panaikintas 2007-03-19 sprendimas, todėl sudėtinga atsikirsti į pareiškėjų skundą šioje dalyje. Minėtame sprendime visiškai pagrįstai konstatuota, jog praleistas atsakovo atsakymo apskundimo terminas ir žalos atlyginimo klausimas yra nepriskirtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Atsiliepime buvo nurodyta, jog teikdamos pakartotinę 2006-10-27 pretenziją Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pareiškėjos prašo spręsti klausimą dėl padarytos 480 000 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „Aukšta“ ir išspręsti klausimą dėl padarytos 512 400 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „Aškinė“. Tuo tarpu teikdamos skundą teismui pareiškėjos suformuluoja visai kitokį reikalavimą - dėl neturtinės 1 Lt žalos atlyginimo, taigi kelia atsakovei visiškai naują reikalavimą.

Atsiliepime akcentuota, jog pareiškėjos prašo teismą išspręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu. Ginčus remiantis šiuo pagrindu, t.y. dėl žalos, padarytos valstybės ar savivaldybės veiksmais viešojo administravimo srityje, nagrinėja administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Skunde nurodoma, kad žala atsirado dėl to, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003-07-04 nuosprendyje (baudžiamojoje byloje Nr. 1-170-20/03) yra padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Tačiau žala, padaryta teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso srityje, atlyginama pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį ir šiuos ginčus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, pareiškėja bylą šioje dalyje prašė nutraukti, dėl to, kad ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Dėl pareiškėjų ginčijamo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-19 sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo teismas konstatavo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Iš pareiškėjų 2005-11-22 bei 2006-10-25 prašymų turinio Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai darytina išvada, jog jie yra identiški, o juose keliami reikalavimai tie patys – išspręsti klausimą dėl pareiškėjoms padarytos turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjoms į jų nurodytuose raštuose keliamus reikalavimus buvo atsakyta dar Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006-02-28 raštu, tuo tarpu skundas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai buvo paduotas 2007-03-05. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjų 2005-11-22 bei 2006-10-25 prašymų reikalavimai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai yra identiški bei tai, kad pakartotinis kreipimasis į institucijas tuo pačiu klausimu neduoda pagrindo iš naujo skaičiuoti skundo padavimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka terminą, teismas nusprendė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagrįstai nustatė, jog nagrinėjimu atveju yra praleistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas skundo padavimo terminas.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo 1 straipsnyje sakoma, jog šiuo įstatymu nustatoma bendra ikiteisminė skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarka, o 9 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetenciją nurodoma, kad ji nesprendžia: 1) Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų; 2) administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Teismo nuomone, iš 2007-03-01 skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai motyvų darytina išvada, kad pareiškėjos patirtą žalą kildina iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003-07-04 nuosprendžio (baudžiamoji byla Nr. I-170-20/03) ta prasme, jog minėtu nuosprendžiu teismas neišsprendė vargonų perdavimo klausimo bei šį turtą paliko areštuotą. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą atlygina valstybė visiškai, jei žala atsirado dėl teisėjo ar kito pareigūno kaltės. Taigi, įvertinęs pareiškėjų reikalavimų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pobūdį, teismas padarė išvadą, kad kilęs ginčas nagrinėtinas ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme, ir tai yra savarankiškas pagrindas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kaip ikiteisminei ginčų dėl teisės viešojo administravimo srityje institucijai, nutraukti bylą pagal pareiškėjų 2007-03-01 skundą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-19 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl kito pareiškėjų reikalavimo, susijusio su neturtinės žalos atlyginimu, teismas konstatavo, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civilinio kodekso nuostatose, o šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę; padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Tačiau siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala dėl valstybės institucijos neteisėtų aktų atlyginama neatsižvelgus į darbuotojų kaltę. Neturtinės žalos samprata pateikta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismo manymu, pareiškėjos savo skunde nenurodo jokių aplinkybių bei argumentų, kuriais būtų grindžiama joms padaryta neturtinė žala, todėl joms padarytos neturtinės žalos faktas neįrodytas ir reikalavimas priteisti 1 Lt neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas. Kadangi pareiškėjų skundo reikalavimai buvo atmesti, teismas nepriteisė ir jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir gražinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinį skundą pareiškėjos grindžia skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai paaiškina kad šiuo skundu jos neprašė atlyginti žalą ar tirti jos padarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas jų skundo iš esmės neištyrė ir byla atitinkamai turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir savo sprendime nepasisakė dėl tarp pareiškėjų ir atsakovių susiklosčiusių sutartinių santykių, t. y. neįvertino sekvestracijos (pasaugos) sandorio buvimo (pagal šį sandorį pareiškėjoms buvo perduoti saugoti keturi bažnytiniai vargonai). Būtent dėl valstybės organų (pareigūnų) veiksmų ar neveikimo šis sandoris tęsiasi iki šiol, o valstybė, faktiškai pati sudariusi specialios pasaugos sandorį, atsisako jį pripažinti ir vykdyti savo įsipareigojimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai paaiškina, kad apeliantės be jokio pagrindo teigia, jog teismas turėjo įvertinti ar tarp pareiškėjų ir atsakovo susiklostė turtiniai santykiai. Pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui motyvai buvo susiję su deliktinės civilinės atsakomybės pritaikymu atsakovo atžvilgiu dėl to, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m. liepos 4 d. nuosprendyje neišsprendė klausimų, susijusių su vargonų areštu šie vargonai toliau tebesaugomi pareiškėjoms priklausančiose patalpose. Tačiau nei prašymuose ministerijai, nei skunde Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir teismui nebuvo keliamas klausimas dėl sutartinių santykių buvimo ir nebuvimo ir sutarties nevykdymo, sutartinės atsakomybės pritaikymo. Nesant tokio reikalavimo, jis, atsakovės nuomone, ir negalėjo būti pritaikytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pagrindinis pareiškėjų reikalavimas išdėstytas jų skunde teismui buvo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-19 sprendimą Nr.2007/03-4R-54 bei įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę atlyginti 1 Lt neturtinę žalą (b.l. 23).

Pareiškėjos šiuos savo reikalavimus grindė tuo, kad atsakingos valstybės institucijos neveikė įstatymų nustatyta tvarka ir atsisakė spręsti klausimą dėl turtinės žalos, pareiškėjoms padarytos Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2003-07-04 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-107-20/03 (b.l. 32). Pareiškėjų nuomone, ši žala atsirado nurodytoje nepagrįstai ir neteisėtai pavedus joms saugoti keturis bažnytinius vargonus, kurie buvo areštuoti tiriant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. I-107-20/03 dėl R.J. nusikalstamos veikos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Iš šios administracinių teismų kompetenciją apibrėžiančios teisės normos matyti, jog administraciniams teismams yra pavesta nagrinėti tik tokias bylas dėl žalos atlyginimo, kuomet žala yra padaryta valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu būtent viešojo administravimo srityje. Kartu pažymėtina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti atitinkamų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Tuo tarpu, kaip jau ir buvo minėta, pareiškėjos savo reikalavimus administraciniam teismui iš esmės kildina ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, bet iš teisinių santykių, susijusių su baudžiamosios bylos Nr. I-107-20/03 tyrimu ir nagrinėjimu, šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo priimtų procesinių sprendimų, susijusių su bažnytinių vargonų poėmiu bei areštu, vykdymu. Dėl nurodytos priežasties tokie pareiškėjų reikalavimai negali būti tenkinami ir nagrinėjami administraciniame teisme.

Be to, iš pareiškėjų skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai matyti, jog šiuo skundu pareiškėjos prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją veikti įstatymų nustatyta tvarka – išspręsti klausimą dėl baudžiamojoje byloje Nr. I-107-20/03 padarytos 480 000 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „Aukšta“ ir išspręsti klausimą dėl 512 400 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „Aškinė“ (Vyriausios administracinių ginčų komisijos byla, b.l. 2). Teisėjų kolegijos nuomone, toks pareiškėjų skundas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, negalėjo būti laikomas skundu (prašymu) dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kurį pavesta nagrinėti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnis). Todėl Komisija ginčijamu 2007-03-19 sprendimu Nr.2007/03-4R-54 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą.

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas buvo atmestas, yra teisėtas, o pagrindų tenkinti pareiškėjų apeliacinius skundus nenustatyta.

Todėl pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės “Aškinė” ir uždarosios akcinės bendrovės “Aukšta” apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas