Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4633-375/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verslo Aljansas“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Teismas sprendime vertino tik tarp šalių pasirašytos sutarties specialiosios dalies 2.1.3.2 punkto laikymosi aplinkybes, nors ieškovė savo reikalavimus grindė visa eile pagrindų – 2.1.3.3., 2.1.4. punktais ir svarbiausia 1.1 punktu, kad atsakovė prisiėmė įsipareigojimus ne tik pagal sutartį, bet ir pagal visus darbuotojų saugą ir sveikatą Lietuvos Respublikoje reglamentuojančius teisės aktus, todėl bet kurio įpareigojimo, kuri numato teisės aktas, reglamentuojantis darbuotojų saugą ir sveikatą, pažeidimas reiškia ir atsakovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, būtent dėl to atsakovo sutartinė atsakomybė yra akivaizdi. Teismas neanalizavo visos sutarties turinio nukrypo nuo sutarčių aiškinimo principų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas perdavė vykdyti atsakovei. Tuo tarpu teismo argumentas pasiremiant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau - DSSĮ) 12 straipsnio 5 dalimi, jog darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos ir darbdavio tarpusavio įsipareigojimai nustatomi tarnybos ir darbdavio sutartyje dėl tokių paslaugų teikimo, negali būti vertinamas susiaurintai ir atskirai nuo viso sutarties turinio.

Sutartimi šalys susitarė, kad bendrųjų konsultacijų teikimas yra tik vienas iš atsakovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, kuris įtvirtintas 2.1.1. punkte, todėl bylos aplinkybių vertinimas apsiribojant tik šiuo kriterijumi akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, ieškovė net nekelia atsakovės atsakomybės klausimo tuo pagrindu.

Teismas aptarė tik vieną nelaimingo atsitikimo riziką – teritorijos aptvėrimą ir įspėjamąjį ženklinimą, tačiau visiškai neaptarė kitų nurodytų rizikų.

Teismas be pagrindo aptarė pačios ieškovės įsipareigojimus pagal sutartį, kurie nieko bendra su profesinės rizikos vertinimu neturi.

Teismas nepagristai konstatavo, kad sutartimi atsakovei nebuvo priskirtos saugos ir sveikatos prevencinių priemonių koordinatorės funkcijos. Atsižvelgiant į tai, kad saugos ir sveikatos koordinatorius privalomai turėjo būti paskirtas, o nei vienas iš ieškovės darbuotojų negalėjo tokių funkcijų vykdyti, kadangi teisės aktų numatyta tvarka neturėjo įgiję tokios teisės, akivaizdu, jog saugos ir sveikatos koordinatoriumi buvo paskirta atsakovė. Tą patvirtina ir atsakovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 1730. Tuo tarpu statybos darbų vadovas D. B. neturėjo statybos saugos ir sveikatos koordinatoriaus pažymėjimo, todėl negalėjo perimti saugos ir sveikatos koordinatoriaus funkcijų.

Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurių dydžiai ženkliai viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatytus maksimalius dydžius.

Teismas teisingai nusprendė, kad nėra sąlygų atsakovės sutartinei atsakomybei kilti. Ieškovės vykdyti šviesduobės demontavimo darbai, sukėlę nelaimingą atsitikimą, nebuvo atsakovės žinioje, už specialiuosius saugos ir sveikatos reikalavimus statybvietėje ieškovės įsakymu atsakingu buvo paskirtas statybos darbų vadovas. Šis asmuo gerai žinojo rizikos veiksnius, kurie sukėlė nelaimingą atsitikimą, šie veiksniai buvo numatyti iš anksto, tačiau numatytų apsaugos priemonių statybos darbų vadovas pats netaikė. Statybos darbų vadovas, organizuodamas statybos darbus, su atsakove savo veiksmų nekoordinavo. Nėra jokių atsakovės veiksmų ar neveikimo, dėl kurių galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas ir nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ar neveikimo bei nelaimingo atsitikimo.

Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų visuma ir jų tarpusavio ryšiais. Teismas aiškino sutarties turinį sistemiškai, atsižvelgdamas į konkrečius duomenis apie tarp šalių susiklosčiusį bendradarbiavimą, į atsakovės (Paslaugų gavėjo) veiklos specifiką, galiojančių teisės aktų reikalavimus statybos darbų srityje. Šiuo pagrindu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo įsipareigojimai pagal sutartį buvo bendro, konsultacinio pobūdžio, nesusiję su specifinėmis nelaimingo atsitikimo aplinkybėmis.

Bendrieji darbdavio atsakomybės principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatose bei kituose teisės aktuose, neatleidžia darbdavio nuo pareigos vykdyti saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimą statybvietėje net ir tuo atveju, kai yra pasamdyta darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Atitinkamai bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. vykdant darbus statybų objekte buvo sužalotas ir mirė ieškovės darbuotojas G. V.. Ieškovė mirusiojo artimiesiems atlygino laidojimo išlaidas, taip pat išmokėjo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl įvykio buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kuriame 2015 m. vasario 23 d. specialistas davė išvadą, jog objekte nebuvo imtasi tinkamų saugumo priemonių ir saugių darbo metodų bei tvarkos, buvo dirbama ne pagal šviesduobės ardymo darbų technologinę kortelę. Ieškovė vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas bendrovėje 2014 m. sausio 13 d. sutartimi Nr. VL/140113/1 buvo pavedusi atsakovei UAB „Verslo Aljansas“. Šia sutartimi šalys buvo susitarę, kad atsakovė teiks ieškovei paslaugas pagal sutarties specialiojoje dalyje numatytas sąlygas. Sutarties specialiojoje dalyje atsakovei nustatytos tokios pagrindinės pareigos: organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijos priemonių rengimą; instruktuoti darbuotojus darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų ir įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų nustatyta tvarka, jei reikia, mokyti darbuotojus saugių darbo metodų, dalyvauti mokyme, organizuoti sveikatos mokymus; organizuoti ir koordinuoti profesinės rizikos vertinimą įmonėje; sudaryti darbo vietų ar kitų rizikos objektų, kur turi būti vertinama rizika, sąrašus; organizuoti rizikos veiksnių tyrimus, pagal tyrimus nustatyti darbo vietas, kuriose privalo būti įgyvendinamos prevencinės priemonės, ir kartu su darbdavio įgaliotais asmenimis, padalinių vadovais, rengti technines, organizacines ir kitas prevencines priemones nelaimingiems atsitikimams darbe, profesinėms ligoms bei avarijoms išvengti; kontroliuoti prevencinių priemonių įgyvendinimo terminų laikymąsi; kontroliuoti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymąsi įmonėje.

Ieškovė, manydama, kad atsakovė netinkamai įgyvendino savo pareigas, aptartas tarp šalių sudarytoje sutartyje, kas įtakojo nelaimingo atsitikimo kilimą, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės su įvykusiu nelaimingu atsitikimu susijusią žalą. Ieškinį grindė sutartine atsakovės atsakomybe (2014 m. sausio 13 d. sutartimi Nr. VL/140113/1 3.1., 3.3. p., specialiąja sutarties dalimi, 1.1., 2.1.2.1., 2.1.3.2., 2.1.3.3., 2.1.4 ir kitais punktais). Teismas atmetė ieškovės reikalavimus pažymėdamas, kad atsakovė nebuvo įsipareigojusi teikti daugiau paslaugų ieškovei nei jos apima bendrąsias konsultacijas darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių aktų vykdymo ir taikymo klausimais ir sprendė, kad nesant atskiro susitarimo dėl statybos saugos ir sveikatos koordinatoriaus funkcijų atlikimo objekte, atsakovė nebuvo atsakinga už specifinius statybos darbams taikomus saugos ir sveikatos reikalavimus bei numatyti visus nuolat kintančius rizikos veiksnius. Su tokiu sprendimu nesutinka apeliantė (ieškovė) apeliacinį skundą iš esmės grįsdama netinkamu sutarties nuostatų aiškinimu, kadangi, jos vertinimu, teismas neįsigilino į visą sutarties turinį ir jos esmę, be to, nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų argumentų, kuriais buvo grindžiamas ieškinys. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė savo reikalavimus atsakovei grindė tarp šalių sudarytos sutarties specialiojoje dalyje numatytų pareigų nevykdymu, kurios apėmė ne tik 2.1.2.3. punktą, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau ir daugelį kitų (1.1., 2.1.1. ir šį punktą sudarančius papunkčius, 2.1.2. ir šį punktą sudarančius papunkčius, 2.1.3., 2.1.4. ir kt.). Be to, iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė išdėstė argumentus apie tai, kad: 1) teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nebuvo tinkamai aptverta ir paženklinta, dėl ko pašalinis asmuo darbuotojas G. V. laisvai į ją pateko, patyrė sužalojimus ir žuvo. Tokiu būdu ieškovės vertinimu atsakovė privalėjo nustatyti, kad tokios pavojingos zonos atitvėrimas nėra pakankamas ir imtis prevencinių priemonių parengimo bei užtikrinti tokių priemonių įgyvendinimą; 2) atsakovė privalėjo imtis prevencinių priemonių, kurios užtikrintų, kad darbo metu nepasitaikytų atvejų, kai darbo metu dirba apsvaigę darbuotojai. Parengta iš įmonės išvažiuojančių ir grįžtančių iš reisų vairuotojo sveikatos patikrinimų dėl neblaivumo tvarka buvo nepakankama priemonė sumažinti rizikai (kuri atsakovės net nebuvo nustatyta) ir užtikrinti bendrovės vidinę kontrolę; 3) teisinis reguliavimas numato imperatyvų draudimą pradėti statinio ar konstrukcijos griovimo ar ardymo / demontavimo darbus be objekto vadovo žinios. Šiuo atveju buvo nustatyta nepakankama vidinė kontrolė, tačiau jokios konkrečios priemonės šalinti ir mažinti profesinę riziką nebuvo numatytos, be to buvo pažeisti ir neva nustatytų priemonių įgyvendinimo terminai. Nebuvo atnaujintas joks rizikos vertinimas; 4) atsakovei atlikus profesinės rizikos vertinimą nebuvo vertinami rizikos veiksniai dėl laikino konstrukcijų nestabilumo ar netvirtumo, nors įvertinti visus rizikos veiksnius buvo atsakovės pareiga tiek remiantis sutartimi, tiek nuostatais; 5) mokyti darbuotojus saugių darbo metodų buvo išimtinai atsakovės sutartinė pareiga. Remiantis šia sutartimi atsakovė privalėjo ne tik nustatyti riziką dėl laikinų konstrukcijų nestabilumo ir parengti reikiamas prevencines priemones, bet ir kontroliuoti darbuotojų saugos ir sveikatos aktų reikalavimų laikymąsi. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nei dėl vieno iš šių argumentų teismas nepasisakė.

Pažymėtina, kad CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Nurodytina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio ribos, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ieškinio ribas apibrėžia teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Kaip jau aptarta nutarties 10 punkte, byloje ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo išdėstė savo argumentus - faktinį ieškinio pagrindą, – dėl kokių priežasčių ji laiko už padarytą žalą atsakinga atsakovę ir tie argumentai susidėjo iš tam tikrų sutartinių nuostatų pažeidimo (netinkamo jų vykdymo). Tokiu būdu buvo apibrėžtos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos. Tačiau teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl vienos sutartimi atsakovei kylančios pareigos tinkamo įgyvendinimo – 2.1.3.2. punkto (organizuoti rizikos veiksnių tyrimus, pagal tyrimus nustatyti darbo vietas, kuriose privalu būti įgyvendinamos prevencinės priemonės ir kartu su darbdavio įgaliotais asmenimis, padalinių vadovais rengti technines, organizacines ir kitas prevencines priemones nelaimingiems atsitikimams darbe, profesinėms ligoms bei avarijoms išvengti), pagal kurį sprendė, kad atsakovė turėjo pareigą teikti tik bendro pobūdžio konsultacijas. Tačiau pažymėtina, kad liko neįvertinti visi kiti ieškovės argumentai ir visos sutarties turinys, pagal kurį galima daryti išvadas, kad atsakovė turėjo žymiai platesnius įsipareigojimus, nei tik teikti konsultacijas, pavyzdžiui, 1.1. punktas – atsakovė įsipareigoja įmonėje vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas pagal galiojančius įstatymus ir jos pareigos plačiai išdėstytos sutarties kituose punktuose (nuo 2.1.1. iki 2.2.5.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje esančius duomenis nėra nustatyta esminė aplinkybė dėl atsakovės atsakomybės už įvykusį nelaimingą atsitikimą pagal tarp šalių sudarytą sutartį ir atitinkamai ieškinio pagrįstumo. Neįvertinus visų ieškovės argumentų dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių ir atsakovės padarytų sutarties pažeidimų nėra galimybės spręsti, ar už įvykusį nelaimingą atsitikimą yra atsakinga būtent atsakovė. Taigi, skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nebuvo atskleista bylos esmė.

Pirmosios instancijos teismui sprendime pasisakius tik dėl vienos iš atsakovei numatytų pareigų vykdymo ir jos priežastinio ryšio su įvykusiu nelaimingu atsitikimu, konstatuotina, kad dėl kitų tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujais pirmosios instancijos teismo netirtais aspektais, nors apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė į apeliaciją. Nurodytos aplinkybės reiškia pagrindo konstatuoti bylos esmės neatskleidimo pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindo perduoti bylą nagrinėti iš naujo, egzistavimą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas panaikinti visą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes šias aplinkybes iš naujo tirs ir vertins pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.