Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-11-17 · Byla Nr. Ik-3280-189/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-3280-189/2011Sprendimas · 2011-11-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-02-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-11-17
Bylos Nr.
Ik-3280-189/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01468-2011-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Liuda Arlauskienė, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
UAB „ M. B. K.“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai
Jonas Zaronskis
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3280-189/2011Proceso Nr. 3-61-3-01468-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5., 9.8.2.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjo UAB „ M. B. K.“ atstovui advokato padėjėjui Jonui Zaronskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „ M. B. K.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Inspekcija, Vilniaus apskrities VMI), atlikusi UAB „ M. B. K.“ (toliau - pareiškėjas, Bendrovė) PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 surašė 2010-06-01 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-16 (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) byla, b. l. 108-120)). Bendrovė Inspekcijai pateikė pastabas, kurias išnagrinėjusi Inspekcija 2010-08-02 sprendimu Nr. (21.26)-256-208 (Komisijos byla, b. l. 85-91) pakeitė patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei sumokėti į biudžetą 92001 Lt PVM, 13612,59 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 27600 Lt (30 proc.) PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2010-10-07 sprendimu Nr.69-262 (Komisijos byla, b. l. 16-29) patvirtino Inspekcijos sprendimą. Komisija 2011-05-23 sprendimu Nr. S-115(7-311/2010) (Komisijos byla, b. l. 214-237) patvirtino VMI prie LR FM sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutikdamas su minėtais sprendimais su skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-05-23 sprendimą Nr. S-115 (7-311/2010);

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2010-10-07 sprendimą Nr. 69 – 262;

3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-08-02 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-208, kuriuo nurodyta į biudžetą sumokėti 92001 Lt PVM, 13612,59 Lt PVM mokesčio delspinigių ir 27600 Lt PVM baudos.

Nurodė, jog mokestinis ginčas kilęs dviem aspektais, t.y. dėl pareiškėjo maitinimo įstaigoje taikytų nuolaidų realumo bei dėl teisės į PVM atskaitą. Nesutiko su atsakovo argumentais, jog nuolaidos 50 proc. ir 90 proc., klientams buvo taikomos fiktyviai, tokiu būdu neapskaitant dalies gautų pajamų ir išvengiant mokėtinų mokesčių, taip pat dėl to, jog sandoriai buvo vykdomi tarp susijusių įmonių, todėl pareiškėjas turėjo galimybes žinoti, kad ateityje kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius nenustatė 2004-05-24 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės) 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių. Be to, su šia išvada skundžiamame sprendime sutiko ir Komisija. Todėl neįvykdžius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 70 str. 1 d. ir Taisyklių 4 punkte nurodytų reikalavimų, mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti minėto MAĮ straipsnio ir nustatyti mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Nurodė, jog Komisija skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl 90 proc. nuolaidų taikymo realumo, tačiau plačiau nenagrinėjo 50 proc. nuolaidų taikymo, apie ją tik užsiminė, todėl nėra aišku, kokių argumentų pagrindu Komisija konstatavo šios nuolaidos (50 proc.) taikymo nebuvimą.

Pažymėjo, jog tiek Inspekcija, tiek atsakovas, tiek Komisija kaip vieną iš esminių įrodymų, jog nuolaidos klientams nebuvo realiai taikomos, nurodė tai, kad vienintelio pareiškėjo akcininko UAB „duomenys neskelbtini“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo bei poveikio pajamoms, nors jo 2009-03-27 sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema, kurioje buvo numatyta 50 proc. bei 90 proc. nuolaidų pagal nuolaidų kuponus taikymo galimybė. Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo įpareigotas patvirtinti aukščiau nurodytų nuolaidų taikymo taisykles, derinti jas su toje pačioje srityje veikiančiais verslo partneriais, taip pat bendradarbiauti kuriant vienodo dizaino kaupiamąsias ir MAKRO ID korteles, nuolaidų ar dovanų kuponų dizainą. Tačiau, kadangi nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo deleguotas pačiam pareiškėjui ir jos administracijai, todėl A. P., būdamas tiesiog pareiškėjo akcininko savininku, negalėjo paaiškinti praktinių nuolaidų sistemos įgyvendinimo aplinkybių. Pažymėjo, jog buvo neįvertinta ir tai, kad už nuolaidų taikymo taisyklių priėmimą bei įgyvendinimą atsakinga bendrovės direktorė savo paaiškinime tiksliai apibūdino, kaip ir už ką taikomos atitinkamo dydžio nuolaidos.

Nesutiko su mokesčių administratorių sprendimų argumentais, jog bendrovės ir kitų grupės įmonių darbuotojai nesugebėjo paaiškinti konkrečių nuolaidų taikymo aplinkybių. Pažymėjo, jog pareiškėjo (ir kitų grupės įmonių) padavėjos ir negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, kadangi už jos taikymą bendrovės direktorės įsakymu buvo atsakinga administratorė. Tą savo paaiškinimuose patvirtino bendrovės darbuotojos.

Inspekcija, atsakovas ir Komisija neteisūs, nurodydami aplinkybę dėl ilgo stalų neuždarymo laikotarpio bei pinigų buvimo pas padavėjas, kaip įrodymą, motyvuojantį nuolaidų sistemos taikymo aktyvumą. Pažymėjo, jog šios aplinkybės gali būti vertinamos nebent kaip kasos aparato naudojimo taisyklių pažeidimas, bet ne pagrindas išvadai dėl nuolaidų sistemos buvimo ar nebuvimo picerijoje. Dėl Komisijos argumentų, jog nuolaidų kuponų pavyzdžių buvimas nepagrindžia nuolaidų taikymo realumo, nes „byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, ar pareiškėjas apskritai turėjo tokius nuolaidų kuponus iki 2009 m. liepos mėn. vidurio“ nurodė, jog tokiu būdu Komisija pati patvirtino, kad pareiškėjas pateikė realaus nuolaidų kuponų egzistavimo įrodymą - kuponų pavyzdžius. Be to, pareiškėjas yra pateikęs atsakingų asmenų įsakymus dėl nuolaidų sistemos taikymo, pačią tvarką, todėl nėra aišku, kokiais dar įrodymais galėtų būti įrodinėjamas nuolaidų kuponų taikymas klientams.

Pažymėjo, jog pareiškėjo nuolaidų sistemos taikymas yra versliškai logiškas, t.y. nuolaidų sistemos taikymas buvo būtinas tam, kad išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujus, išliekant konkurencingu rinkoje ir siekiant uždirbti daugiau pajamų, kas ir yra pirminis ir pagrindinis bendrovės tikslas. Todėl nėra aišku, kuo remdamasis mokesčių administratorius ir Komisija vertina nuolaidų kuponų sistemą kaip tinkamą ar netinkamą, reikalingą ar ne marketinginę priemonę, kadangi tokiu būdu minėtos institucijos peržengė savo kompetencijos ribas.

Dėl 17801 Lt PVM atskaitos nurodė, bei kaip teigė viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, jog kontrahentas šiuo atveju nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. O tuo atveju, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, mokesčių administratorius turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą - įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Mokesčių administratorius bei Komisija neneigia, jog minėtos ūkinės operacijos įvyko. Todėl pareiškėjo teisė į atskaitą, gali būti paneigta tik nustačius jo nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą.

Pažymėjo, jog neneigia sąsajumo tarp bendrovių, tačiau atkreipia dėmesį, jog joks sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi yra įvykdytos visos sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o nesąžiningumas bei sukčiavimas PVM srityje nėra įrodytas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus motyvus, papildomai paaiškino, kad Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, vadovavosi savo nuomone ir prielaidomis, nepateikė jokių įrodymų. Inspekcija vadovavosi liudytojų parodymais, tariamai nuolaidos nebuvo taikomos, tačiau nei vienas liudytojas to neparodė.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 119-126) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog iš surinktos medžiagos nustatyta, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų (šių aplinkybių Bendrovė neginčija). Tokio pobūdžio ūkinės operacijos buvo vykdytos sąmoningai, t.y. vykdomi verslo perkėlimo į kitus, naujai įsteigtus tų pačių akcininkų ūkio subjektus, veiksmai, į Bendrovę perėjo iki tol buvę UAB „M. F.“ darbuotojai, ji ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose, jos buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri vėlgi ėmė dirbti naujai įsteigtoje UAB „M. F.“. Bendrovė perėmė UAB „M. F.“ įsiskolinimus. Iš jų matyti, kad buvo perimti įsiskolinimai tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą, nes įsiskolinimo valstybės biudžetui nei Bendrovė, nei kiti ūkio subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei neperėmė. Bendrovės kontrahento PVM nepriemoka nuo 2008 m. pabaigos didėjo, nuo 2009 m. balandžio mėnesio šis mokėtojas nebeteikė PVM deklaracijų. Todėl akivaizdu, kad įvertinant Bendrovės ir jos kontrahento sąsajumą, veiklos ypatybes matyti, kad Bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. F.“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad pastarojo kontrahentas PVM nesumokėjo dėl finansinių sunkumų, dėl ko, Bendrovei negali būti ribojama PVM atskaita nurodė, jog Bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų, tuo labiau, kad Bendrovė su kontrahentu pagal ginčo sąskaitas yra atskaičiusi, atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais (dalis mokėta bankiniais pavedimais). Iš mokestiniam ginčui pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovės kontrahento PVM mokestinė nepriemoka ėmė didėti nuo 2008 m. tačiau jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, t.y. nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad Bendrovės kontrahentas dėjo kokias nors pastangas spręsti savo finansinius sunkumus. Priešingai, nuo 2009 m. pradžios buvo steigiami nauji ūkio subjektai (UAB „M. B.“, UAB „M. G.“). Tokiu būdu buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, minėti ūkio subjektai veiklą pradėjo vykdyti tose pačiose patalpose naudodamiesi tuo pačiu prekiniu ženklu, į naujai įsteigtus ūkio subjektus perėjo dirbti Bendrovės kontrahento darbuotojai, buvo perimami įsiskolinimai bei perkamos prekės, turtas iš UAB „M. F.“. Tokiu būdu visi Bendrovės skunde nurodomi jos kontrahento veiksmai rodo, kad jais nebuvo siekiama stabilizuoti UAB „M. F.“ veiklą, iš gautų pajamų dengiant įsiskolinimus valstybės biudžetui, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi.

Dėl Bendrovės taikytų 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų nurodė, jog įvertinus Bendrovės mokestinio patikrinimo metu pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiamos suteikiamos nuolaidos, Bendrovės darbuotojų paaiškinimus bei kitą turimą informaciją, Inspekcija konstatavo, kad fiksuojant tariamas klientams suteikiamas 90 proc., 50 proc., nuolaidas, kurios realiai klientams nebuvo taikomos, Bendrovėje buvo neapskaitomos visos realiai gautos pajamos, t.y. Bendrovė į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, dėl ko, Inspekcijos teigimu, ir buvo pagrindas Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti taikant specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, t.y. Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas Bendrovės vienintelio akcininko UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-03-27 sprendimas, kuriame yra patvirtinta Bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Įvertinus 2009-04-27 bendradarbiavimo sutarties nuostatas dėl vieningos nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo ir prie jos pridėtas patvirtintas nuolaidų kortelių formas ir joms taikomas nuolaidas, taip pat dovanų kuponų naudojimo sąlygas, buvo nustatyta, kad šiuo susitarimu buvo patvirtintos nuolaidų kortelių formos bei dovanų kuponų pavyzdinės formos, t.y. šiame susitarime nebuvo patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos. Minėtoje bendradarbiavimo sutartyje nėra jokių nuostatų apie tariamai viešojo maitinimo tinkle naudotus nuolaidų kuponus bei nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (90 proc., 50 proc.) įvedimo ar jų taikymo.

Apie tai, kad kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 proc. ar 50 proc. nuolaida nebuvo realiai dalijami, o pagal juos nebuvo taikomos Bendrovės nurodomos nuolaidos galima spręsti ir iš Bendrovės darbuotojų (V. V., J. M., V. M., G. S., Ž. K.) pateikiamų paaiškinimų.

Pažymėjo, jog Inspekcija patikrinimo metu surinko informaciją, iš kurios matyti, kad tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža, šių aplinkybių Bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms. Tokia faktinė situacija rodo, kad tokios tariamos nuolaidos buvo fiksuojamos dėl tų priežasčių, kad Bendrovėje buvo naudojama kompiuterinė kasos sistema su restoranų valdymo sistema „duomenys neskelbtini“, kurių funkcinės savybės leido klientams atsikaičius už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, išduoti nefiskalines sąskaitas, kurių vėliau galima atsisakyti įtraukiant į atsiskaitymų tipą pvz. „nemokėtojai“, o šie duomenys nepatenka į elektroninio kasos aparato ar kompiuterinės kasos sistemos nepanaikinamą elektroninę atmintį. Todėl tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais pagal pateiktą nefiskalinę sąskaitą (pre-čekį), būdavo atvaizduojamos taikytinos 50 proc. ir 90 procentų nuolaidos, kurių faktiškai klientai negaudavo. Nurodė, jog Inspekcija surinko pakankamai duomenų, kurie rodo, kad čekiuose fiksuojamos 90 proc. ir 50 proc. nuolaidos buvo tariamos, t.y. realiai klientai atsiskaitydavo grynais pinigais pagal taip vadinamą „pre čekį“ ir sumokėdavo visą mokėtiną sumą, tačiau Bendrovėje apskaitoje buvo fiksuojama tik 10 proc. arba 50 proc. realiai gautų pajamų, priklausomai nuo tariamai taikytos nuolaidos dydžio. Nustatyta, jog Bendrovėje dirbusios padavėjos iš klientų paimtus grynus pinigus laikė pas save, o ne kasos aparate (EKA).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 117) išdėstytais argumentais nurodė, jog Mokesčių administratorių priimti skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos bei trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis).

Liudytoja R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad prieš kelerius metus, kai šalyje buvo ekonominė krizė, Bendrovė nusprendė vykdyti akciją, taikyti nuolaidų kuponus. Buvo nuspręsta neįdėti pinigų į reklamą televizijoje, radijuje ir spaudoje, o tuos pinigus įdėti į kuponus. Vieni kuponai buvo su 90 proc. nuolaida, kiti – su 50 proc. nuolaida. Kuponus dalinome lojaliems klientams. Kuponus administratorė padalindavo laisvu nuo darbo metu prekybos centre. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu per visus objektus dirbo apie 30 padavėjų. Galėjo būti, kad kai kurie padavėjai ir nežinojo apie 90 proc. nuolaidų kuponus, nes šį akciją buvo taikyta neilgą laiką. Pasitaikė atvejų, kad padavėjai piktnaudžiavo nuolaidų kuponais ir pasisavindavo dalį pinigų. Todėl buvo įvesta apskaitos sistemą ir apskaityti nuolaidas galėjo tik administratorė. Kai svečias pavalgęs gaudavo prie-čekį prie jo pridėdavo nuolaidų kuponą. Jeigu administratorė būdavo darbo vietoje, ji iš karto apskaitydavo kuponą, tačiau tais atvejais, kai nebūdavo administratorės, padavėja pritaikydavo nuolaidą, o į kasos aparatą administratorė apskaitydavo vakare. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpio metu bendrovėje neapskaitytų pinigų faktas nenustatytas.

Liudytoja Z. B. teismo posėdžio metu parodė, jog dirbo marketingo vadove ne pareiškėjo tinkle. Pas pareiškėją nedirbo nuo š. m. liepos mėnesio. Pažymėjo, jog jų įmonė teikė marketingo paslaugas UAB „ M. B. K.“. Kadangi 2009 m. šalyje prasidėjo ekonominė krizė, buvo sugalvota pritraukti klientus, dalinant nuolaidų kuponus. Nuolaidų kuponų principas buvo toks, kad ateina klientas, papietauja už 50 Lt, gauna 90 proc. nuolaidų kuponą, ir kitą kartą, papietavęs už 50 Lt, jis sumokės 5 Lt. Per du kartus gaunasi 55 Lt. Vakare direktorė suskaičiuodavo kuponus.

Liudytojas M. E. teismo posėdžio metu parodė, kad dirba UAB „duomenys neskelbtini“ veiklos vadovu. Prižiūri įmonių veiklą, konsultuoja įmones taupymo klausimais. Pažymėjo, jog minimos nuolaidos buvo taikomos tam tikrą laikotarpį. Nuolaidų kuponus pasiūlė jų marketingas ir

tai pasiteisino.

Kiti pareiškėjo nurodyti ir kviečiami liudytojai į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių (sunki materialinė padėtis; b.l. 147, 149).

Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

1. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).

Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t.y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).

1.1. Pareiškėjas skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais motyvais ir bylos įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

2. Argumentuota ginčijamuose sprendimuose ir patikrinimo ataskaitoje pozicija (atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens), jog pareiškėjui nepašalinus Mokesčių administratoriaus pagrįstų abejonių dėl 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų realaus taikymo ir teisės į VM atskaitą, pareiškėjo pateikti įrodymai nėra laikomi patvirtinančiais prašomų skundžiamų sprendimų panaikinimui.

Ikiteisminių mokestinių institucijų (Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) sprendimuose įrodymų, faktinių aplinkybių įvertinimas adekvatus juose paminėtiems teisės aktams.

3. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo maitinimo įstaigoje taikytų nuolaidų (50 proc., 90 proc.) realumo bei dėl teisės į PVM atskaitą, o taip pat dėl Komisijos 2011-05-23 sprendimo Nr. S-115 (7-311/2010), VMI 2010-10-07 sprendimo Nr. 69 - 261 ir Vilniaus apskrities VMI 2010-08-02 sprendimo Nr. (21.26)-256-208, kuriuo pareiškėjui mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuota 17801 Lt PVM ir 2459,85 Lt PVM delspinigių, pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuota 74200 Lt ir 11153 Lt PVM delspinigių, bei skirta 27600 Lt PVM bauda teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė ar Mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė dėl papildomai apskaičiuoto PVM (papildomai apskaičiuotas PVM dėl mokesčių administratoriui nepripažinus Bendrovės teisės į 17801 Lt pirkimo PVM atskaitą už įsigytus gėrimus – alų, maisto produktus ir suteiktas reklamos ir ryšio paslauga bei mokesčių administratoriui papildomai apskaičiavus 74200 Lt pardavimo PVM nuo patikrinimo metu MAĮ 70 str. pagrindu nustatytų 2009 kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpiu nedeklaruotų 464728 Lt pardavimo pajamų).

4. Ginčo išsprendimui (priėmę sprendimus mokesčių administratoriai) teisingai ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymą (2002-03-05 Nr. IX-751), Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymą (2004-04-13 Nr. IX-2112) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatas.

5. Vilniaus apskrities VMI atliko Bendrovės PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31. Patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė 2009 m. kovo – balandžio mėn. į PVM atskaitą įtraukė 17801 Lt pirkimo PVM už įsigytus maisto produktus, gėrimus (alų) bei suteiktas reklamos, ryšio paslaugas pagal UAB „M. F.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. UAB „M. F.“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėn. deklaruoto mokėtino PVM nesumokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėn. PVM deklaracijų VMI neteikė.

Patikrinimo metu Mokesčių administratorius konstatavo, jog Bendrovė elgėsi nesąžiningai ir atlikdama ūkines operacijas prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, kadangi ji turėjo galimybę žinoti, jog pagal UAB „M. F.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įsigytas prekes PVM ankstesnėse tų prekių apyvartos stadijoje nebus sumokėtas. Taip Bendrovė neįgijo teisės į PVM atskaitą.

6. Sandorio šalis elgiasi nesąžiningai, kai mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-27 nutartis Nr. A-1-355/2004)

Nagrinėjamu atveju analizuojant susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik tuomet, jei bus nustatytas pareiškėjo nesąžiningumas, tai yra nustačius, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie kitos sandorių šalies, šiuo atveju – UAB „M. F.“ veiklos neteisėtumą. Mokesčių administratoriui, siekiančiam paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, privalu pateikti įrodymus (juridinius faktus) apie tai, jog UAB „M. F.“ už parduotas prekes nesumokėjo PVM mokesčio bei įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu.

7. Nustatant, mokestiniam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt.

7.1. Bylos medžiaga nustatyta, kad ūkinės operacijos tarp šalių (pareiškėjo ir UAB „M. F.“) yra realiai įvykusios. Ginčo šioje dalyje nėra.

7.2. Vertinant pareiškėjo nesąžiningumą pažymėtina, jog Mokesčių administratoriai pagrįstai sprendimuose analizavo ir vertino ginčo faktines aplinkybes pagrįstai rėmėsi nurodytais teisės taikymo išaiškinimais bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika.

Bylos medžiaga nustatyta, jog ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad Bendrovė perėmė sutartinius įsipareigojimus iš UAB „M. F.“, Bendrovės akcijas (100 proc.) valdo UAB „duomenys neskelbtini“, kurios vadovas yra A. P., A. P. yra vienintelis UAB „duomenys neskelbtini“ akcininkas, Bendrovė savo veikloje naudoja prekinį ženklą UAB „ M.“, kurį iki tol naudojo UAB „M. F.“, prekinio ženklo savininkė yra V. P. (A. P. mama), kuri neatlygintinai suteikė teisę bendrovei naudoti prekės ženklą „ M.“, naudojosi tomis pačiomis patalpomis.

Pareiškėjo teigimu Bendrovė negali būti atsakinga už tai, kad kontrahentas šiuo atveju nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo, tačiau, nors ir neneigdama sąsajumo su UAB „M. F.“, įrodinėja, kad įvykdžiusi sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikiantis asmenims teisę naudoti PVM atskaitą, teigia, jog Bendrovės nesąžiningumas PVM srityje šiuo atveju nėra įrodytas. Atsakant į tai, pažymėtina, jog mokesčio administratorių nustatytų aplinkybių visuma, nelaikytina vien tik faktinių aplinkybių konstatavimu, tačiau nustatytų ir paminėtų aplinkybių tarpusavio ryšys yra akivaizdus ir tai suponuoja išvadą, kad tai yra pakankamas pagrindas teigti, kad pareiškėjas sudarydamas sandorius su UAB „M. F.“ žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad kontrahentas nevykdys savo mokestinės prievolės valstybei, susijusios su ginčo ūkinėmis operacijomis. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu mokesčių mokėtoju ir nepripažino jam teisės į PVM atskaitą.

8. Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių, spręstina, kad mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovei apskaičiavo papildomai mokėtiną 17801 Lt PVM sumą remiantis PVMĮ 123 str. 2 d., taip pat remiantis PVMĮ 123 str. 1 d. ir MAĮ 96 str. 1 d. 2 p., pagrįstai apskaičiuoti 2471,62 Lt PVM delspinigiai.

9. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo taikyti MAĮ 70 str. nuostatas ir mokesčius Bendrovei nustatyti pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą teisėtumu ir pagrįstumu. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė taikyti MAĮ 70 str. nuostatas - mokesčio administratoriui patikrinimo metru iškilusi abejonė susijusi su 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų taikymu (ar nuolaidos buvo taikomos realiai, ar į apskaitą buvo įtrauktos visos iš pirkėjų gautos pajamos).

9.1. MAĮ 70 str. taikymas numatytas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Tokiu atveju mokesčių administratorius mokėtiną mokesčio sumą apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus atliekamo įvertinimo tvarką nustato Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103. Remiantis Taisyklių 4 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (4.1 punktas).

10. Mokesčių administratorius paskaičiuodamas PVM nustatė, jog Bendrovėje taikyta nuolaidų (50 proc., 90 proc.) sistema yra tik tariama (nuolaidos realiai klientams nebuvo taikomos), todėl Bendrovė apie ūkines operacijas į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Mokestinio patikrinimo metu pateiktas 2009-03-27 Bendrovės vienintelio akcininko UAB „duomenys neskelbtini“ sprendimas, kuriame patvirtinta Bendrovėje taikoma nuolaidų sistema. Bendrovės direktorės 2009-03-27 įsakymu Nr. 09-03-27/2 buvo patvirtintos nuolaidų kuponų taikymo taisyklės, bei pavyzdžiai (Komisijos byla, II t. b. l. 46-50). Picerijos „M. P.“ nuolaidų kuponų taisyklės (2009-03-27 Priedas Nr. 1, 2 prie įsakymo dėl nuolaidų kuponų) reguliuoja 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų pritaikymą tik picerijos lankytojams pateikusiems atitinkamos nuolaidos kuponus. Bendrovė 2009-01-01 Generalinės paslaugų sutarties pagrindu nuolaidų korteles bei dovanų kuponus gaudavo iš UAB „duomenys neskelbtini“ (bendrovė pareiškėjui teikusi rinkodaros paslaugas, dizaino ir spaudos darbus). Mokesčių administratorius atlikęs priešpriešinį patikrinimą, kurio tikslas buvo nustatyti UAB „duomenys neskelbtini“ (bendrovė atlikusi UAB „duomenys neskelbtini“ nuolaidų kuponų spausdinimo darbus) nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 vykdytus sandorius su UAB „duomenys neskelbtini“ nustatė, kad nuolaidų kuponai su 90 proc. nuolaida buvo atspausdinti tik pagal 2009-07-15 UAB „duomenys neskelbtini“ sukurtą maketą. Tai patvirtina 2009-07-17 PVM Sąskaita faktūra serija GG Nr. 00657 (Komisijos byla II t. b. l. 103-106). Kortelių (90 proc.) buvo atspausdinta 4 vnt. blokų po 32 vnt. iš viso 128 vnt. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad kortelės buvo pagamintos tik vieną kartą o toks maketas anksčiau nebuvo gaminamas. UAB „duomenys neskelbtini“ marketingo skyriaus vadovė 2010-04-26 paaiškinime Nr. (21.26)-339-1300 (Komisijos byla II t. b. l. 165-166) patvirtino, jog kuponų (50 proc. ir 90 proc.) spausdinimo darbai buvo užsakyti pas UAB „GG7“, kurie buvo atlikti 2009 m. birželio, liepos mėn. UAB „duomenys neskelbtini“ marketingo skyriaus vadovė tame pačiame paaiškinime taip pat nurodė, jog 90 proc. nuolaidos buvo pradėtos taikyti nuo picerijų įsteigimo dienos o kuponai su 90 proc. nuolaida buvo perimti iš UAB „duomenys neskelbtini“, tačiau pagal kokius dokumentus nuolaidų kuponai buvo perimti nenurodė, nes nežinojo. Vertinant aplinkybę dėl nuolaidų kuponų perėmimo iš UAB „duomenys neskelbtini“ pažymėtina, jog byloje pareiškėjas nėra pateikęs tai patvirtinančių įrodymų, kas šio ginčo atveju galėtų būti įrodymu apie realiai taikytas nuolaidas nuo picerijų atidarymo pradžios. Duomenų, kas ir kada atspausdino 50 proc. kuponus, nenustatyta.

Apibendrinant spręstina, jog kadangi pagal nuolaidų kuponų taisykles nuolaidos gali būti pritaikomos tik picerijos lankytojams pateikusiems atitinkamos nuolaidos kuponą, tačiau kadangi bylos medžiaga patvirtina, kad nuolaidų kuponai realiai buvo pagaminti tik 2009 m. birželio, liepos mėn. o apie tai, kad Bendrovė anksčiau pagamintus nuolaidų kuponus yra perėmusi iš UAB „duomenys neskelbtini“ byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad Bendrovė realiai negalėjo disponuoti minėtais nuolaidų kuponais, kadangi jos tikrinamu laikotarpiu nuolaidų kuponai nebuvo pagaminti (MAĮ 67 str. 1, 2 dalys).

Pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja, jog tai, kad nuolaidų kuponai realiai buvo, patvirtina jų pateikti pavyzdžiai, tačiau teismas sutinka su mokesčių administratoriaus išvada, jog tai yra tik pavyzdžiai ir jie nepatvirtina jų realaus egzistavimo.

Patikrinimo metu apklaustų Bendrovėje dirbusių darbuotojų paaiškinimuose taip pat matyti, jog padavėjos negalėjo paaiškinti apie 90 proc. nuolaidos pritaikymą, kadangi tokių nuolaidų nėra pritaikiusios ir nedalinusios. Abejonę dėl realaus nuolaidų pritaikymo kelia ir tai, kad nuolaidos buvo taikomos tik klientams, kurie atsiskaitydavo tik grynais pinigais ir jiems nebūdavo apskaičiuojama grąža, tačiau realiai klientams nuolaidos nebūdavo pritaikytos. Be to, Bendrovės vidaus dokumentuose nėra nurodyta, jog 90 proc. nuolaidą galima taikyti būtent grynais pinigais atsiskaičiusiems klientams (prieduose Nr. 1, 2 prie įsakymo dėl nuolaidų kupono apibrėžtas asmenų ratas, kuriems nuolaidų kuponai gali būti dalinami: įmonės darbuotojams, akcininkams, su bendrove susijusiems asmenims, prekių tiekėjams, lojaliems klientams).

Iš liudytojų parodymų, teiktų 2011-11-07 teismo posėdžio metu, negalima daryti išvados apie nuolaidų taikymo realumą, kadangi tokie paaiškinimai nėra adekvatūs rašytiniams įrodymams.

Tiek liudytojų M. E., R. P. ir Z. B. parodymai duoti teismo posėdžio metu vertintini kaip suinteresuotų asmenų Bendrovės naudai.

Apibendrinant liudytojų parodymus, darytina išvada, jog jų parodymų turinys nepatvirtina pareiškėjo skunde išreikštos pozicijos ir nurodytų faktinių aplinkybių dėl taikytų nuolaidų realumo fakto.

Analizuojant byloje esančius faktus susijusius su aplinkybėmis apie tai, jog ilgą laiko tarpą „neuždaromi“ stalai, todėl į vieną sąskaitą yra įtraukiami keliasdešimt patiekalų ir taip vienos dienos pritaikytų nuolaidų suma viršija dienos pajamas, bei tai, kad nuolaidos buvo taikomos tik atsiskaitant grynais pinigais, suponuoja išvadą, jog klientams nuolaidos realiai nebūdavo pritaikytos o Bendrovė apskaitoje fiksuodavo tik dalį (priklausomai nuo pritaikytos nuolaidos) realiai gautų pajamų.

11. Iš ikiteisminių mokestinių institucijų skundžiamų sprendimų ir patikrinimo akto darytina išvada, jog buvo įvertinti visi pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai bei aplinkybės susijusios su nuolaidų pritaikymu. Pareiškėjo pateiktos informacijos visetas nepatvirtino, kad pritaikytų nuolaidų realumo o pareiškėjas objektyviais duomenimis nepaneigė, jog institucijos, nagrinėjusios ginčo klausimus, neobjektyviai, formaliai ar paliko neišanalizuotus klausimus, susijusius su nagrinėjimo dalyku.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta naikinti skundžiamus sprendimus pareiškėjo skundo argumentais negalima dėl šiame sprendime ir Mokesčio administratorių sprendimuose išdėstytų motyvų. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

atmesti UAB „ M. B. K.“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Liuda ArlauskienėVioleta BalčytienėBronius Januška