Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2016-08-22 · Administracinė byla Nr. A-127-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-22
Bylos Nr.
A-127-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00251-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
G. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 69.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-127-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00251-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 69.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius, atsakovas) 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. N3-706 (toliau – ir Sprendimas Nr. N3-706) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4987 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1) I-4987).

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. N3-706 netenkino jos prašymo ir neskyrė motinystės (tėvystės) pašalpos 2014 m. vasario 8 d. gimusio vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. (kol vaikui sueis 2 metai). Atsakovas Sprendime Nr. N3-706 nurodė, kad pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, o išimtys, numatytos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 19 straipsnio 2 dalyje ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir LMSD pašalpų nuostatai) 43.4 punkte jai netaikomos, nes pareiškėja neatitinka sąlygos, reikalaujančios, kad apdraustuoju asmeniu turi būti tampama tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Pareiškėja atsakovo sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4987 teritorinio skyriaus Sprendimą Nr. N3-706 paliko nepakeistą. Pareiškėja pažymėjo, kad ji neginčija aplinkybės, jog neįgijo reikalaujamo stažo motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, tačiau teigė, kad jai turi būti taikoma išimtis, numatyta LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje bei LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punkte. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą administracinių teismų praktiką, ta aplinkybė, jog asmuo įsidarbino anksčiau, negu jam buvo įteiktas mokslo baigimą patvirtinantis diplomas, nėra pagrindas neskirti motinystės pašalpos (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-304-2010, Nr. A502-777-2010, Nr. A146-141-2011).

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 26–29, 44–47) atsakovai paaiškino, kad vadovaujantis LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d. ir taikoma nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms) ir LMSD pašalpų nuostatų 43 punkto nuostatomis, nereikalaujant ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, motinystės (tėvystės) pašalpą turi teisę gauti apdraustieji asmenys iki 26 metų (vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas), kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo stažo dėl to, kad nurodytu laikotarpiu mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2014 m. kovo 28 d., t. y. jau galiojant naujos redakcijos LMSDĮ 19 straipsnio 2 daliai, kreipimosi metu (2014 m. kovo 31 d.) dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo pareiškėja buvo 21 metų amžiaus (gim. duomenys neskelbtini)), nuo 2013 m. balandžio 6 d. buvo pradėjusi dirbti kasininke-pardavėja MAXIMA LT, UAB (Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos, t. y. iki 2014 m. kovo 28 d., yra 11 mėnesių 9 dienos); Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinės mokyklos kvalifikacijos pažymėjimą Nr. 008678 pareiškėja gavo 2013 m. birželio 28 d. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, laikytina, kad pareiškėja neatitiko LMSD įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos – tapti apdraustąja tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo. Atsakovų nuomone pareiškėjos nurodyta LVAT praktika šio ginčo atveju nėra aktuali, nes ji suformuota aiškinant iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusią LMSDĮ redakciją, kuri ginčo atveju netaikytina. Šio ginčo atveju pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir neatitinka LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje ir LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punkte nustatytų sąlygų visumos, kadangi apdraustąja tapo dar besimokydama Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 59–64) pareiškėjos G. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje administracinis ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. N3-706, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d., ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4987, kuriuo VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 28 d. mokėsi Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje, kurioje įgijo vidurinį išsilavinimą ir apskaitininko kasininko kvalifikaciją. Mokslo baigimą įrodantis dokumentas – Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinės mokyklos kvalifikacijos pažymėjimas (toliau – ir Kvalifikacijos pažymėjimas) pareiškėjai išduotas 2013 m. birželio 28 d. Pareiškėja pagal 2013 m. balandžio 3 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 118656 nuo 2013 m. balandžio 6 d. įsidarbino Maxima LT, UAB. 2014 m. vasario 8 d. pareiškėjai gimė vaikas. Pareiškėjai nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. kovo 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. vaiko priežiūros atostogos. Pareiškėja 2014 m. kovo 31 d. padavė prašymą VSDFV Panevėžio skyriui skirti motinystės pašalpą nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. už 2014 m. vasario 8 d. gimusį vaiką. VSDFV Panevėžio skyrius 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. N3-706 pareiškėjai neskyrė motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. nurodydamas, kad pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (jos stažas yra 11 mėnesių 9 dienos), o išimtis, numatyta LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje ir LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punkte jai netaikoma, nes pareiškėja neatitinka sąlygos, kad apdraustuoju asmeniu turi būti tampama tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Pareiškėja atsakovo sprendimą skundų išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė Fondo valdybai, kuri 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4987 VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl šių aplinkybių: pareiškėja patenka į amžiaus grupę iki 26 metų (gimusi 1993 m. spalio 25 d.); dėl mokyklos baigimo datos pagal mokslo baigimą įrodantį Kvalifikacijos pažymėjimą (2013 m. birželio 28 d.); pareiškėja įsidarbino nebaigusi mokyklos (nuo 2013 m. balandžio 6 d.); dėl pareiškėjos dirbto laikotarpio iki nėštumo ir gimdymo atostogų (nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d.); dėl pareiškėjos vaiko gimimo 2014 m. vasario 8 d. fakto; dėl pareiškėjai suteiktų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio (nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. kovo 27 d.); dėl pareiškėjai suteiktų vaiko priežiūros atostogų laikotarpio nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d.; dėl pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, kuris iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos yra trumpesnis, negu 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius.

Nustatęs, kad nėra ginčo dėl minėtų faktinių aplinkybių, teismas konstatavo, kad ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija įsigaliojusi 2013 m. liepos 1 d.) 19 straipsnio 2 dalies ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (bylai aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 966 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 43.4 punkto nuostatos.

LMSDĮ 1 straipsnyje nustatyta, kad šis Įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, pagal kurias apdraustasis asmuo – fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Taip pat numatyta savarankiškai dirbančių asmenų ar asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, socialinio draudimo stažo nustatymo tvarka ir nurodyta, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę gauti motinystės pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių)ar globėjas, kuris: 1) apdraustas pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 6, 7 ir 8 dalyse; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą, ar antraisiais vaiko auginimo metais bei atvejus numatytus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse; 3) per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato išimtį iš bendros šio straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės. Pagal LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, jeigu jie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punktas taip pat nustato, kad teisę gauti motinystės(tėvystės) pašalpą turi asmenys, jeigu jie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios yra iki 26 metų ir šių Nuostatų 43.3 punkte nurodyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo neįgijo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą ir aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijus LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo gali būti skiriama esant šių sąlygų visumai: 1) apdraustojo amžius yra iki 26 metų; 2) LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas iki vaiko priežiūros atostogų pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą; 3) apdraustuoju tampama tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Teismas nustatė, kad pareiškėja iki vaiko priežiūros atostogų pradžios atitiko pirmąją ir antrąją sąlygas, tačiau neatitiko trečiosios sąlygos, nes apdraustąja tapo ne po mokslo baigimo, o besimokydama Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje (nuo 2013 m. balandžio 6 d. įsidarbino Maxima LT, UAB). Teismas konstatavo, kad LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalis galėtų būti taikoma tik tuomet, jei pareiškėjos situacija atitiktų visas šioje teisės normoje numatytas sąlygas. Nustatęs, kad pareiškėja neatitinka vienos (trečiosios) sąlygos, teismas nusprendė, kad kitų sąlygų atitikimas nėra pakankamas pagrindas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų dėl būtinumo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodytose LVAT nutartyse buvo aiškinama ir taikoma LMSDĮ redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d. Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies redakcija (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) todėl aiškinant naujos šio įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, yra svarbu nustatyti įstatymo leidėjo pakeista teisės norma įgyvendinamus paketinimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1475 teikdama Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 24(1) straipsniu projektą (toliau – ir LMSDĮ pakeitimo ir papildymo projektas), kuriame siūloma nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusi 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-284 priimta LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies redakcija, kartu pateikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aiškinamąjį raštą „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 6, 8, 9, 15, 16, 18, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 24(1) straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 77(2) straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 65(1) straipsniu įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų“ (toliau – ir Aiškinamasis raštas) (žr. www.lrs.lt). Aiškinamajame rašte nurodoma, kad LMSD įstatymo projekto pagrindinis tikslas, atsižvelgiant į teismų praktiką, tobulinti ligos ir motinystės socialinio draudimo sistemą bei užtikrinti aiškesnį Ligos ir motinystės įstatymo nuostatų įgyvendinimą praktikoje. Aiškinamojo rašto 4 dalies 2.2. punkte nurodyta, kad pagal iki teikiamo LMSD įstatymo projekto galiojusią LMSDĮ redakciją teisę gauti ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpą turi apdraustieji iki 26 metų (vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas), jeigu jie, atitinkamai iki laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo reikalaujamo stažo dėl to, kad nurodytuoju laikotarpiu mokėsi nustatyta tvarka įregistruotose bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose pagal dieninę mokymo formą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais asmenimis, neviršija 3 mėnesių. Vadovaujantis šia nuostata numatytas 3 mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo mokslo pabaigos (pagal tai įrodantį dokumentą) iki asmens įsidarbinimo. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad LMSD įstatymo projekte siūlomu nauju reglamentavimu siekiama sukonkretinti nuostatą dėl teisės gauti socialinio draudimo išmoką tais atvejais, kai asmuo neturi reikalaujamo stažo atitinkamai socialinio draudimo išmokai gauti, todėl aiškiai suformuluotos trys sąlygos teisei gauti socialinio draudimo išmokas (pirma, amžius iki 26 metų; antra, mokymasis pagal bendrojo ugdymo programą arba profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą; trečia, tapimas apdraustaisiais baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)), kad nesudarytų prielaidų skirtingai interpretuoti teisės normų (Aiškinamojo rašto 4 dalies 2.2. punktas). Išanalizavęs minėtą LMSDĮ pakeitimo ir papildymo projektas, jo Aiškinamąjį raštą ir priimtą LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjo ketinimai, nustatant sąlygas teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgyvendinimui, buvo ne tik užtikrinti socialines garantijas tiems apdraustiesiems iki 26 metų, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, o apdraustaisiais tapo tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), bet ir aiškiai suformuluoti minėtas nuostatas naujos redakcijos teisės normoje. 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcijos LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies teisės normos formuluotė yra aiški ir nedviprasmiška, kadangi joje yra nurodyta, jog tam, kad apdraustiesiems asmenims būtų taikoma išimtis iš bendrojo ligos ir motinytės socialinio draudimo stažo nustatymo taisyklės, yra svarbu tai, kad dėl objektyvių aplinkybių, tai yra dėl mokymosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą asmenys iki 26 metų neįgiję būtino stažo, reikalingo gauti motinystės (tėvystės) pašalpai, apdraustaisiais tapo tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcijos LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies teisės norma konkrečiai apibrėžia trečią sąlygą, kurią, be kitų dviejų jau minėtų sąlygų, nustatytų šioje teisės normoje, būtinai turi atitikti apdraustieji, kad galėtų gauti motinystės (tėvystės) pašalpą – jeigu jie apdraustaisiais tapo tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos. Taikydamas minėtą teisės normą, teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamoje byloje taikoma teisės norma nėra tapati teisės normai, kuri galiojo iki 2013 m. liepos 1 d. ir buvo taikoma bei aiškinama pareiškėjos skunde nurodytose LVAT nutartyse. Iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusioje teisės normoje nebuvo aiškiai suformuluota, kad, be kitų sąlygų, yra svarbi sąlyga, jog asmenys apdraustaisiais tapo tik baigę atitinkamas mokyklas. Be to naujai buvo suformuluotas LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punktas (Vyriausybės 2013 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 966 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.), kuris apdraustųjų teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą išimties tvarka reglamentuoja analogiškai kaip LMSD įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neatsižvelgia į pareiškėjos nurodytą LVAT praktiką, pažymėdamas, kad nagrinėjamoje byloje taikomos pakeistos redakcijos įstatymas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. N3-706 priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pripažinęs, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. N3-706 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas, remdamasis tais pačiais motyvais, nurodė, kad nėra pagrindo naikinti ir išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (Fondo valdybos) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4987, kuriuo VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas buvo paliktas galioti.

III.

Pareiškėja G. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 66–75) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. liepos 1 d.) nuostatas. Teismo sprendime minimame Aiškinamajame rašte konkrečiai nenurodoma, kaip skirtingai interpretuojamos įstatymo nuostatos, kokia teismų praktika, kokio konkretaus tikslo, keičiant įstatymo nuostatas, yra siekiama, apsiribojant bendro pobūdžio frazėmis. Aiškinant LMSDĮ 19 straipsnio nuostatas ir šio straipsnio 2 dalies pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2013 m. liepos 1 d., prasmę, atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėto straipsnio 1 dalis nustato sąlygas motinystės (tėvystės) pašalpai gauti (bendroji taisyklė), o 2 dalis nustato išimtis (specialioji taisyklė), kuomet tokia pašalpa mokama, nors subjektas neatitinka 1 dalies sąlygų. Apeliantės nuomone, įstatymų leidėjo ketinimas buvo senos redakcijos 2 dalyje nustatyti lengvatas, kuomet jaunas asmuo iki 26 metų negalėjo įgyti reikalaujamo stažo dėl to, kad nustatyta tvarka mokėsi ir, nors pradėjo dirbti ne vėliau kaip per 3 mėnesius po mokslo baigimo, tačiau vis tiek nesuspėjo įgyti reikiamo stažo. Taigi minėto 3 mėnesių termino prasmė buvo tokia, kad asmuo, kuris stengėsi ir sugebėjo įsidarbinti per minėtą terminą, turi lengvatinę teisę į pašalpą. Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kad LMSDĮ pakeitimu siekiama apriboti mokymosi metu įsidarbinusių jaunų asmenų teisę į pašalpą, nes toks ketinimas neatitiktų protingumo principo. Be to, naujos redakcijos LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies norma sukonstruota analogiškai, t. y. stažo skaičiavimo prasme blogesnėje padėtyje atsiduria asmenys, kurie besimokydami įsidarbino ir tapo apdraustaisiais, palyginus su tais, kurie įsidarbino vėliau, t. y. per 3 mėnesius po mokslo baigimo. Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, kad esminių LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies pakeitimų nebuvo padaryta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada esą negalima vadovautis jos skunde nurodyta nuoseklia LVAT praktika analogiškose bylose, nepagrįsta (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A756-340/2010, Nr. A502-777/2010, Nr. A146-1417/2011). Pagal šią LVAT praktiką asmens teisės gauti socialinio draudimo išmoką nesieja su įgyta kvalifikacija ar mokymosi pasiekimais, kuriuos patvirtina nustatyta tvarka išduotas diplomas. Apeliantė sutinka, kad atsakovui priimant sprendimą neskirti motinystės (tėvystės) pašalpos ji turėjo mažesnį negu 12 per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, tačiau akcentuoja, kad ji atitiko amžiaus sąlygą (asmuo iki 26 metų amžiaus) ir priežasčių kodėl neturi reikalaujamo stažo sąlygą (stažo skaičiavimo laikotarpiu mokėsi Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinėje mokyklos dieniniame skyriuje nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 28 d.), o pertrauka nuo mokslo baigimo iki ji tapo draudžiamąja neviršija 3 mėnesių, t. y. ji įsidarbino anksčiau (2013 m. balandžio 3 d.) nei baigė mokslus.

Šalies argumentai

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (b. l. 82–85, 88–90) atsakovai remiasi argumentais, kuriuos buvo išdėstę atsiliepimuose į pareiškėjos skundą, pateiktuose pirmosios instancijos teismui. Atsakovų nuomone, teismas materialiosios normas taikė tinkamai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu galėtų būti prieita prie priešingų išvadų. Atsakovų nuomone, įstatymų leidėjas, priešingai nei teigia apeliantė, siekdamas užtikrinti socialines garantijas pradėjusiems dirbti asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių (visą savo laiką skiria mokymuisi ar studijoms) negalėjo užsiimti darbine veikla ir būti apdraustaisiais, o po mokslo baigimo įsidarbinę per tris mėnesius negali įgyti reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, numatė išimtį, kuri sudaro palankesnes sąlygas tokiems asmenims gauti motinystės pašalpas. Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje LMSDĮ redakcijoje išdėstyta 19 straipsnio 2 dalies formuluotė aiški ir nedviprasmiška: joje nurodyta, jog tam, kad apdraustiesiems asmenimis būtų taikoma išimtis iš bendrosios ligos ir motinystės stažo nustatymo taisyklės, yra svarbu tai, kad dėl objektyvių aplinkybių, tai yra dėl mokymosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, asmenys iki 26 metų neįgiję būtino stažo, reikalingo gauti motinystės (tėvystės) pašalpai, apdraustaisiais tapo per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Pareiškėjos siekis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaiko priežiūros atostogų neįgijus LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, netaikant LMSDĮ įtvirtintų sąlygų visumos, o būtent – trečiosios sąlygos (apdraustąja tapti tik baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėja inicijavo nesutikdama su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. N3-706, kuriuo Fondo valdybos teritorinis skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014 m. kovo 31 d. prašymą skirti nuo 2014 m. kovo 28 d. motinystės (tėvystės) pašalpą 2014 m. vasario 8 d. gimusio vaiko priežiūrai kol vaikui sueis 2 metai, atsisakė tenkinti šį prašymą. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4987, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir konstatavus, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius Sprendimu Nr. N3-706 pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos.

VSDFV teritorinis skyrius, kuriam pritarė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, pareiškėjos prašymo netenkino taikydamas šio individualaus administracinio akto priėmimo metu galiojusias LMSDĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. liepos 1 d.) bei LMSD pašalpų nuostatų (Vyriausybės 43.4 punktą (Vyriausybės 2013 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 966 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.), į kurį perkeltos LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) nuostatos.

ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, t. y. išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija netampa ginčo šalimi. Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą atkreipė teismo dėmesį į tai, kad ji šioje byloje negali būti atsakovas. Iš bylos medžiagos ir teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nesprendė dėl Fondo valdybos procesinės padėties byloje. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl Fondo valdybos procesinės padėties byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundžiamus sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Bylai aktualus teisinis reguliavimas, kuris galiojo pareiškėjai pateikiant 2014 m. kovo 31 d. prašymą skirti jai nuo 2014 m. kovo 28 d. motinystės (tėvystės) pašalpą 2014 m. vasario 8 d. gimusio vaiko priežiūros atostogų metu kol vaikui sueis 2 metai, ir atsakovui priimant 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. N3-706 dėl šio pareiškėjos prašymo.

Įstatymo lygmenyje bylai aktualus Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. liepos 1 d.) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo numatyta teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. Minėtos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris: 1) apdraustas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 6, 7 ir 8 dalyse; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą, ar antraisiais vaiko auginimo metais bei atvejus, numatytus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse; 3) per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę kokias sąlygas atitinkantis apdraustasis turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. Aptariamo straipsnio 2 dalis nustato išimtį iš šios bendrosios taisyklės, suteikiančią teisę apdraustiesiems, atitinkantiems nurodytas sąlygas, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui neįgijus LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytos trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Nagrinėjamo ginčo atveju aktuali LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi apdraustieji asmenys iki 26 metų (vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas), kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytu laikotarpiu mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Pagal šią įstatymo normą teisei gauti motinystės (tėvystės) pašalpą neturint įstatyme nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo buvo nustatytos 3 sąlygos: 1) apdraustajam nebuvo sukakęs 26 metų amžius; 2) šio amžiaus asmenys nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo nebuvo įgiję dėl to, kad įstatyme nurodytais laikotarpiais mokėsi minėtoje įstatymo normoje išvardytose mokyklose; 3) nurodyti asmenys tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pagrįstai konstatavo, kad tarp bylos šalių nėra ginčo tuo aspektu, kad pareiškėja (apdraustoji), kuriai 2014 m. vasario 8 d. gimė vaikas (nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. jai suteiktos vaiko priežiūros atostogos), pateikdama atsakovui 2014 m. kovo 31 d. prašymą gauti motinystės pašalpą iki vaikui sueis 2 metai, LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies reikalavimų kontekste atitiko amžiaus (iki 26 metų) ir priežasčių, kodėl iki vaiko priežiūros atostogų pradžios ji neįgijo ne trumpesnio kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 28 d. mokėsi Panevėžio M.Rimkevičaitės technologinės mokyklos dieniniame skyriuje pagal bendrojo lavinimo ir formaliojo profesinio mokymo programą apskaitininko ir kasininko specialybės).

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. N3-706 neskyrė pareiškėjai motinystės pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui kol vaikui sueis 2 metai (nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d.). Atsakovas, kuriam pritarė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja teisės į motinystės pašalpą pagal LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalį įgijimui neatitiko trečiosios sąlygos (tuo pačiu ir analogiškos LMSD pašalpų nuostatų 43.4 punkto sąlygos) - ji apdraustąja tapo anksčiau (2013 m. balandžio 6 d.) nei baigė (2013 m. birželio 28 d.) mokslą (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu teisės normų taikymu nesutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. kovo 5 d. nutarime be kita ko yra pažymėjęs, kad asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad apdraustasis asmuo savo darbu sukuria atitinkamas vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas.

Panevėžio M.Rimkevičaitės technologinės mokyklos 2014 m. balandžio 17 d. pažymoje (b.l.13) nurodyta, kad G. Z. (pareiškėjos pavardė iki santuokos sudarymo) nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 14 d. buvo baigiamoji praktika. Darbo sutartis Nr.118656 tarp G. Z. ir įmonės Maxima LT,UAM dėl jos priėmimo nuo 2013 m. balandžio 6 d. (neterminuotai su 3 mėn. bandomuoju laikotarpiu) į kasininkės – pardavėjos pareigas parduotuvėje X040 Maxima (Žaliųjų ežerų g.138, Vilniuje) sudaryta 2013 m. balandžio 3 d. Pareiškėjai Panevėžio M.Rimkevičaitės technologinės mokyklos baigimą ir apskaitininko kasininko kvalifikacijos suteikimą patvirtinantis dokumentas išduotas 2013 m. birželio 28 d. (b.l.31-33). Byloje nustatyta, kad pareiškėja tapo apdraustąja 2013 m. balandžio 6 d. atlikdama baigiamąją praktiką, kai ir iki mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) buvo likę mažiau nei 3 mėnesiai (2 mėnesiai ir 22 dienos). Tapusi apdraustąja pareiškėja mokėjo apdraustajam priklausančias mokėti įmokas į Fondo biudžetą ir savo įnašais prisidėjo prie socialinio draudimo lėšų fondo kaupimo. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjos darbo santykiai pagal minėtą darbo sutartį nenutrūko ir po to, kai ji gavo mokslo baigimą patvirtinantį dokumentą (pareiškėjai vaiko priežiūros atostogas kol vaikui sueis 2 metai suteikė minėtas darbdavys).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu sąlygas apdraustajam neįgijus įstatyme nurodyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (ne trumpesnio kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius) iš esmės analogiškas tos pačios įstatymo redakcijos įstatymo redakcijos 16 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nustatytam teisiniam reguliavimui, kuris nustato teisę apdraustojo teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu neturint tokio pat stažo. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija), nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad toms pačioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punktas (2013 m. spalio 23 d. redakcija), kuriame buvo nustatytas analogiškas teisinis reguliavimas kaip ir LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia situacija, kai tie apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie dirbti pradėjo vėliau (t. y. tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)), atsidūrė palankesnėje padėtyje nei tie, kurie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi, tačiau įsidarbino anksčiau (t. y. dar prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas: tiek tie asmenys, kurie įsidarbino prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą, tiek tie, kurie įsidarbino jau jį gavę (per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo), išeidami nėštumo ir gimdymo atostogų, buvo apdraustieji (dirbantys), tačiau nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti nebuvo įgiję dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą. Tai, ar asmuo įsidarbino turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar dar jo negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Įstatymų leidėjas, Įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatęs, jog teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi tik tie apdraustieji, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), netinkamai įgyvendino Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę kurti inter alia motinystei palankią aplinką ir jos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti dirbančioms motinoms garantuojamų mokamų atostogų tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo suteikimo sąlygas, taigi pažeidė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamoje administracinėje byloje LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) netaikytina, tačiau Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir šio ginčo atveju, nes įstatymų leidėjas minėtos redakcijos įstatymu teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (LMSDĮ 16 str. 2 d.) ir teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu (LMSDĮ 19 str.2 d.) neįgijus įstatymu nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo nustatė tas pačias sąlygas, tarp jų nagrinėjamam ginčui aktualią trečiąją sąlygą –tapti apdraustuoju per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Ginčo atveju dėl pašalpos skyrimo vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui kol vaikui sueis 2 metai kreipėsi vaiko motina (apeliantė G. G.) po to, kai jai baigėsi nėštumo ir gimdymo atostogos, todėl byloje yra aktualūs būtent motinystės (o ne tėvystės) pašalpos skyrimo sąlygos vaiko priežiūrai aspektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp LMSDĮ (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) 16 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies taikymo apdraustajai (vaiko motinai) skirtumas tik tas, kad skiriasi laikotarpio pradžia, kuriai turi būti nustatytas minėtoje įstatymo normose nurodytų sąlygų buvimas: 16 straipsnio 2 dalyje – iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios, o 19 straipsnio 2 dalyje – iki vaiko priežiūros atostogų pradžios. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus būtų socialiai neteisinga teisės į motinystės pašalpas aspektu nevienodai traktuoti padėtį tų įstatymu nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo neįgijusių apdraustųjų, kurios kreipėsi dėl motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui (LMSDĮ 16 str.2 d.) ir tų, kurios pasibaigus minėtoms atostogoms kreipėsi dėl motinystės pašalpos skyrimo vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui (LMSDĮ 19 str.2 d.). Jei apdraustoji neįgijo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios dėl to, kad mokėsi, ji tokio stažo negalėjo įgyti ir per minėtas atostogas, t.y. iki to paties vaiko priežiūros atostogų pradžios.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, be kita ko, atliko LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimų lyginamąją analizę. Palyginęs 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakciją su 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija konstatavo, kad įstatymų leidėjas šiuo LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies pakeitimu (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) siekė sukonkretinti teisės gauti motinystės pašalpą trečiąją sąlygą, t.y. kad šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas 3 mėnesių terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo mokslo pabaigos pagal tai įrodantį dokumentą, t. y. aiški trečioji sąlyga motinystės pašalpai neįgijus nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo gauti yra „tapimas apdraustaisiais baigus atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos“.

Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcija), palyginus jį su vėlesne šių įstatymo straipsnių redakcija (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) pažymėtina, kad pirmosios dvi sąlygos išdėstytos analogiškai, o trečiąją sąlygą nustatančios nuostatos ( <...ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais, neviršija 3 mėnesių.> (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija); <... jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).>) yra tos pačios (trečiosios) sąlygos teisei gauti motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu kitoks (konkretesnis) išdėstymas redakcine prasme. Dėl šio įstatymo pakeitimo trečiosios sąlygos esmė liko ta pati – tapti apdraustuoju būtent po mokslo baigimo per nurodytą terminą (ne ilgesnį kaip 3 mėnesiai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta LVAT praktika, kuri buvo formuojama panašiose administracinėse bylose aiškinant LMSDĮ normas, nustatančias apdraustojo teisę į motinystės pašalpą neįgijus įstatymu nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcija) nėra praradusi aktualumo ir pagal ginčui aktualios redakcijos LMSDĮ (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija). LVAT savo jurisprudencijoje (LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-340/2010, 2010 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-777/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1417/2011), kuri paminėta ir Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei asmuo, atitikęs kitas Įstatymo normoje (LMSDĮ 16 str.2 d.) nurodytas sąlygas, įsidarbindavo anksčiau, nei jam buvo įteikiamas mokslo baigimą patvirtinantis dokumentas, ši aplinkybė negalėjo būti pagrindas neskirti motinystės pašalpos pagal tą Įstatymo nuostatą. Priešingas Įstatymo normos aiškinimas būtų nelogiškas ir prieštaraujantis bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, nes susidarytų tokia situacija, kad praktiškai baigęs studijas, tačiau diplomo dar negavęs ir įsidarbinęs asmuo turėtų mažesnes socialines garantijas už asmenį, kuris apdraustuoju tapo (įsidarbino) vėliau, t. y. tik po to, kai oficialiai gavo mokslo baigimą patvirtinantį dokumentą.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime be kita ko pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 39 straipsnio 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; šio principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Minėta lyginamoji LMSDĮ nustatyto teisinio reguliavimo analizė, be kita ko atsižvelgiant į minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose ir ypač 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegijai suteikia pagrindą išvadoms, kad vertinimas pareiškėjos situacijos dėl teisės į motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui taip, kaip ją vertino 2014 m. balandžio 8 d. sprendime Nr.3-706 atsakovas, ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir pirmosios instancijos teismas, reikštų, kad pareiškėjai (apdraustajai) atimama teisė gauti motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui būtent dėl to, kad ji, atitikdama LMSD įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas amžiaus, priežasčių dėl kurių iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo įstatyme nurodyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (ne trumpesnio kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius) sąlygas, tapo apdraustąją (įsidarbino) likus 2 mėnesiams ir 22 dienoms iki mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), o ne per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). LVAT panašiose administracinėse bylose, be kita ko yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas asmens teisę gauti motinystės pašalpą sieja ne su įgyta kvalifikacija ir mokslo pasiekimais, kuriuos patvirtina atitinkamas mokslo baigimą patvirtinantis dokumentas, o su tapimu apdraustuoju, t.y. asmeniu, kuris moka ar už jį mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. LMSDĮ 19 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėja nėra praleidusi 3 mėnesių termino tapti apdraustąja po mokslo baigimo. Priešingai, ji įsidarbino anksčiau. Tai, ar asmuo įsidarbino turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar dar jo negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi (Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas).

Toks LMSD įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) aiškinimas ir taikymas, kuris išdėstytas pirmosios instancijos teismo, ginčo nagrinėjimo nei teismo tvarka institucijos ir atsakovo sprendimuose, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, reikštų nepaisymą įstatymuose įtvirtintos valstybės priedermės sudaryti motinystei palankią aplinką ir valstybės paramą prasme, nes pareiškėja, kuri įsidarbino (tapo apdraustąja) paskutiniais mokslo baigimo mėnesiais (būdama baigiamojoje praktikoje) atsidurtų nevienodoje ir nelygiavertėje (blogesnėje) padėtyje nei tie tos pačios amžiaus grupės asmenys, kurie įsidarbino per 3 mėnesius po to, kai gavo mokslo baigimo pažymėjimą, nors visa minėtų asmenų grupė įstatymo nustatyto ligos ir motinystės stažo neįgijo dėl tos pačios priežasties (mokėsi) ir minėtų asmenų grupės (įskaitant apeliantę) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą (blogesnę) pareiškėjos padėtį teisės į motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui aspektu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos teisė į motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. (kol vaikui sueis 2 metai) turi būti ginama. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir patenkinant pareiškėjos skundą bei panaikinant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. N3-706 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4987.

Pareiškėja pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškusi reikalavimo įpareigoti atsakovą paskirti jai motinystės pašalpą už vaiko priežiūros laikotarpį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama teismo sprendimą ir priimdama naują sprendimą, pasisakyti šiuo klausimu neturėjo pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimams, kuriuo panaikintas VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. N3-706 pareiškėjai yra pagrindas reikalauti, kad atsakovas dėl jos 2014 m. kovo 31 d. prašymo priimtų sprendimą paskiriant motinystės pašalpą už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos G. G. skundą patenkinti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. N3-70 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4987 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasDalia Višinskienė