Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Daina Vaidachavičienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00110-2014-4

Procesinio dokumento kategorija 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2014 m. sausio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 22 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, apiplėšė nukentėjusiąją M. K. – būdamas kambaryje bei iš nugaros pusės dešine ranka laikydamas nukentėjusiąją už peties, o kaire ranka apkabindamas nukentėjusiosios M. K. kaklą ir ją smaugdamas bei tuo sukeldamas fizinį skausmą, palaužė nukentėjusiosios M. K. valią saugoti savo nuosavybę ir atėmė galimybę priešintis, po ko dešinę ranką pakišęs po nukentėjusiosios vilkėtu megztiniu, ištraukė po megztiniu laikytą piniginę ir iš piniginės pagrobė svetimą – M. K. priklausantį turtą, pinigus – keturias 100 Lt nominalo kupiūras, tris 20 Lt kupiūras, viso pagrobė nukentėjusiosios turto bendrai 460 Lt sumai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde neneigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neginčija jos kvalifikacijos, tačiau tvirtina, kad nusikaltimą padarė ne vienas, o bendrininkų grupėje su A. S., E. G. ir A. Č., kurie turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Be to teisiamojo posėdžio metu apeliantas prašė jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d., tačiau šis prašymas negali būti nagrinėjamas, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės papildyti paduoto apeliacinio skundo nei raštu, nei žodžiu teisminio nagrinėjimo metu.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas.

Apeliacinio skundo argumentas, kad plėšimas padarytas bendrininkų grupės, yra nepagrįstas. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi, bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis.

Byloje nėra duomenų, kad apeliaciniame skunde minimi asmenys – tai A. S., E. G. ir A. Č. būtų bendrininkavę M. K. apiplėšime. Apeliantas G. M. pirmosios instancijos teismui teigė, kad visiems keturiems svečiuojantis pas M. K., apiplėšti ją pasiūlė A. S., kuris matė, kad ji pinigus užsikišo už megztinio. Teigė, kad jis tik prilaikė nukentėjusiąją, kai A. S. atėmė iš jos pinigus. Kokiais veiksmais pasireiškė E. G. ir A. Č. bendrininkavimas plėšime, G. M. nenurodė nei ikiteisminio tyrimo (2 t., b.l. 111-113, 118-120, 126), nei teisiamojo posėdžio metu. Deklaratyvią ir neparemtą jokiais įrodymais versiją, kad nusikaltimas padarytas visų keturių bendrininkų, veiksmais, nuteistasis iškėlė tik apeliaciniame skunde. Tačiau ši versija paneigiama byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiosios M. K., liudytojų A. S., E. G., A. Č. parodymais, kitais byloje esančiais įrodymais. M. K. parodė, kad ji pažinojo G. M., todėl 2014 m. vasario 22 d. įsileido, kai šis atėjo pas ją į namus su trimis draugais. Viso proceso metu M. K. teigė, kad G. M. jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, viena ranka laikydamas jos rankas, kad ji nesipriešintų, kita ranka smaugė kol ši prarado sąmonę. Atgavusi sąmonę, ji pamatė, kad piniginėje nebėra pinigų, kad sudaužytas jos telefonas, atjungta elektra. Tiesioginis įvykio liudytojas buvo A. S., kuris tuo metu buvo M. K. name ir patvirtino, kad matė, kaip G. M. smaugė M. K.. A. S. teigė, kad bandė atitraukti G. M. nuo nukentėjusiosios, tačiau G. M. jį nustūmė. G. M. jam padavė 70 litų, kad niekam nepasakotų apiplėšimo aplinkybių, o parduotuvėje padavė dar 100 litų, kad nupirktų degtinės. Kad parduotuvėje atsiskaitydamas už prekes A. S. padavė 100 litų kupiūrą, patvirtino parduotuvėje buvę liudytojai A. P. ir J. M.. Liudytojai E. G. ir A. Č. parodė, kad nematė, kaip G. M. smaugė nukentėjusiąją, nes tuo metu buvo išėję į kiemą, tačiau liudytojas E. G. patvirtino, kad grįžęs iš kiemo pamatė, kad G. M. sėdi apkabinęs moteriškę, todėl paragino A. Č. “dingti” iš čia. Taigi, byloje nėra jokių duomenų apie bendrininkavimą, t.y. nėra duomenų kad A. S., E. G. ir A. Č. drauge su G. M. susitarę atliko M. K. atžvilgiu kokius nors veiksmus, siekdami pagrobti jos pinigus. Priešingai, paminėtais įrodymais nustatyta, kad nusikalstamą veiką padarė G. M., o jo minimi asmenys - A. S., E. G. ir A. Č. buvo pasyvūs stebėtojai, kurie nepritarė G. M. veiksmams (A. S. bandė jį nuo nukentėjusiosios atitraukti, o E. G. ir A. Č. nutarė pasišalinti iš įvykio vietos). Šių ištirtų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui davė pagrindą išvadai, kad G. M., panaudodamas fizinį smurtą, apiplėšė nukentėjusiąją M. K., tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d.

Nuteistojo skunde minimi liudytojai S. J. ir A. K. tiesiogiai įvykio nematė: S. J. parodė, kad prie parduotuvės matė keturis vyriškius, iš kurių pažinojo E. G., A. Č. ir G. M., o A. K. parodė, kad šiuos vyrus pavežė į Katinų kaimą. Todėl šiais liudytojų parodymais negali būti paneigtos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės.

Nustačius, kad BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą G. M. padarė vienas, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad civilinis ieškinys turėjo būti priteistas iš visų bendrininkų solidariai.

Apeliantas nesutinka ir su paskirta bausme, nes, jo manymu, neatsižvelgta į tai, kad jis po nusikalstamos veikos padarymo pats atvyko į policijos komisariatą. Šiuo skundo argumentu negali būti švelninama pirmosios instancijos teismo paskirta teisinga bausmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. M. buvo laikinai sulaikytas 2014-02-25 (2 t., b.l. 107), t.y. trečią dieną nuo nusikaltimo padarymo dienos. Kaltu prisipažino tik iš dalies – dalį kaltės bandė perkelti kitiems asmenims. Tokio dalinio prisipažinimo teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Individualizuodamas bausmę, teismas įvertino BK 54 str. 2 d. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t,y, atsižvelgė į tai, kad G. M. padarytas tyčinis savanaudiškas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Nusikaltimo padarymo metu BK 27 str. prasme G. M. buvo laikomas neteistu (teistumas išnykęs), tačiau jį neigiamai charakterizuoja tai, kad praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus net šešis kartus, nuosprendžiais skirtomis griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į veikos brutalumą, kurios metu sveikas ir darbingo amžiaus vyras, panaudojo smurtą garbingo amžiaus senolės atžvilgiu ir atėmė pragyvenimui skirtus pinigus. Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kolegija, atsižvelgusi į nusikalstamos veikos pobūdį, nusikaltimo motyvus, sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę, daro išvadą, kad G. M. už nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai (BK 41 str.) ir savo dydžiu negali būti laikoma per griežta.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria iš jo priteistos proceso išlaidos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad iš nuteistojo valstybei priteista 80 Lt už dokumentų įteikimą bei 240 Lt už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą. BPK 105 str. 1 d. numatyta, kad priimdamas nuosprendį, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Vadovaudamasis minėta teisės norma, teismas pagrįstai proceso išlaidas priteisė iš nuteisto asmens.

Minėtomis aplinkybėmis skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.