- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- A-525-3313-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- Lietuvos, M. K. R. G.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus, Lietuvos politinių kalinių sąjungos, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. K., pareiškėjos atstovui advokatui Oskarui Silevičiui, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams J. L. ir P. G.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 pagal pareiškėjų M. K. R. G., Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus, Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos ir M. K. R. G. skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos politinių kalinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija (toliau – ir Draugija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ (toliau – ir Įsakymas).
Šalies argumentai
Pareiškėja M. K. R. G. skundu (T 4, b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Įsakymo 2.1, 4 ir 5 punktus bei įpareigoti atsakovą atkurti jai nuosavybės teises bei perduoti Pastatus (2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksais 1B2p ir 3v2p), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į Draugijos skundą (T 2, b. l. 3–7) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius atsiliepimu į Draugijos skundą (T1, b. l. 123) prašė skundą tenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga atsiliepimu į Draugijos skundą (T1, b. l. 125) prašė skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus atsiliepime į Draugijos skundą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į M. K. R. G. skundą (T 4, b. l. 43–47) prašė skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu (T 10, b. l. 50‑58) pareiškėjo Draugijos skundą patenkino iš dalies. Panaikino Įsakymo 2.2, 3 punktus bei 4 punkto dalį, kurioje numatyta, kad Įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą ir bylą šioje dalyje grąžino atsakovui, įpareigojant priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. K. R. G. būdo. Likusią pareiškėjo Draugijos skundo dalį atmetė. Pareiškėjos M. K. R. G. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja M. K. R. G. pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 66–70), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą ir atmesti Draugijos skundą.
Pareiškėjas Draugija pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 83–86), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria Draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 4 punkto, išskyrus jo dalį dėl pastato, nurodyto šio Įsakymo 1.2 punkte, išskyrimo iš įtrauktino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaiton nekilnojamojo turto sudėties, bei Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo atmesta, ir šią skundo dalį patenkinti, taip pat panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta Įsakymo 4 punkto dalis, numatanti, kad Įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 162–165), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus, kad būtų galima įgyvendinti Vyriausybės Potvarkio 2 dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniame skunde.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 173–176), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus, kad būtų galima įgyvendinti Vyriausybės Potvarkio 2 punkto antrąją dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos apeliacinį skundą patenkino. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinius skundus tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis numatanti, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą, bei kuria buvo atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, ir šioje dalyje pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundą tenkino bei panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 ir 6.2 punktus. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą, o pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą atmetė.
Teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, tame tarpe dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pacitavęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2003 m. spalio 14 d. straipsnio redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 76.2 punktą, teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl teisės iš esmės nėra, tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas nurodytas Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatas supranta ir aiškina vienareikšmiai, taip pat byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos M. K. R. G. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje ginčas iš esmės koncentruojasi į faktų klausimus, t. y. šalys nesutaria kokia dalimi ginčo statiniuose yra pakeistos pagrindinės konstrukcijos bei kiek sukurta naujo ploto, atitinkamai kilęs ginčas dėl galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant ginčo pastatus natūra.
Nutartyje pažymėta, jog atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pastatai, į kuriuos skundžiamu Įsakymu pareiškėjai M. K. R. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 1.1 ir 1.2 punktais pareiškėjai M. K. R. G. atkūrė nuosavybės teises į pastatus, 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksais 1B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei šį nekilnojamąjį turtą išperkant ir kompensuojant vienu iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 punkte numatytu būdu, ir pastatą 2V2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais Iv2p ir 2v2p grąžinant natūra (T 1, b. l. 23).
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad siekiant išsamiai įvertinti statinių konstrukcijas bei nustatyti pastatų konstrukcijų pakeitimo (pertvarkymo) procentą, byloje buvo paskirtos ir atliktos dvi ekspertizės. Byloje atlikus pastato konstrukcijų pakartotinę ekspertizę (T 1, b. l. 29 – 153), kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta, kad: 1) nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p; 2) nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p; 3) nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p; 4) nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Atitinkamai, ekspertizės akte padaryta galutinė išvada, kad visuose statiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai (duomenys neskelbtini), nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pertvarkytas taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, kai visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, todėl Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, nurodyti pastatai yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į Įsakyme nurodytus pastatus pareiškėjai M. K. R. G. natūra negali būti atkurtos.
Taip pat pažymėta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 6.2 punktu nustatė, kad šis įsakymas yra pagrindas pilietei M. K. R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) įstatymų nustatyta tvarka valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale įregistruoti nuosavybės teises į šio įsakymo 1.2 punkte nurodytą pastatą (T 1, b. 1. 23). Atkreiptas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės į Įsakyme nurodytus pastatus turi būti atkurtos kitais būdais, o ne natūra, tačiau pareiškėjo Draugijos skundo dalį dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo atmetė. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, kadangi nagrinėjamu atveju neegzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjai M. K. R. G. įregistruoti nuosavybės teises į Įsakyme nurodytus pastatus. Todėl daryta išvada, kad pirmosios instancijos sprendimas keistinas ir Įsakymo 6.2 punktas, kuris įtvirtina pareiškėjos teisę įregistruoti nuosavybės teisę į pastatus, į kuriuos nuosavybės teisė negali būti atkurta natūra, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Taip pat vertinta tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėja M. K. R. G. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl byloje esančių ekspertizės aktų patikimumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, nesutiko su pareiškėjos M. K. R. G. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ekspertizės aktuose esant pateiktoms priešingoms išvadoms, buvo privaloma vadovautis S. M. atlikta pirmine ekspertize, kadangi ekspertas yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, todėl turi tinkamą ekspertizei atlikti kvalifikaciją bei žinias.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad teismo ekspertizės skyrimo metu (2008 m. birželio 13 d.), 2006 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-457 S. M. buvo suteikta teisė atlikti statinio projekto ekspertizę bei statinio dalinę ekspertizę (T 7, b. l. 115), tuo tarpu J. G. išduotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kvalifikacijos atestatas Nr. 4465 (T 9, b. l. 149), kuriame nurodyta, kad jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio dalies ekspertizės vadovo pareigas, kai priklausančios statinių grupės yra gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, o projekto dalis – konstrukcijos. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ekspertas S. M. konstrukcijų pakeitimo procentą išvedė remdamasis 1979 m. kadastro duomenyse nurodyta konstrukcijų verte ir pateiktais dokumentais, kai, tuo tarpu, ekspertas J. G. pakeistų konstrukcijų procentą bei naujai sukurtą plotą apskaičiavo atlikęs natūrinius tyrimus bei įvertinęs ginčo statinių atkūrimo statybos darbų sąmatas.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi ir atmetė pareiškėjos M. K. R. G. argumentus dėl to, kad teismas neturėjo teisės pavesti ekspertizę atlikti į teismo ekspertų sąrašą neįrašytam ekspertui. Atsižvelgiant į tai, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis J. G. atlikta papildoma ekspertize, kadangi nurodytas ekspertas turi reikiamą kvalifikaciją, specializuojasi pastatų konstrukcijų ekspertizės srityje, be to, priešingai nei S. M., papildomai atliko natūrinius matavimus, t. y. ne tik vertino rašytinius dokumentus, tačiau taip pat savarankiškai buvo nuvykęs išsamiai apžiūrėti ir įvertinti pastato konstrukcijų.
Dėl pareiškėjos M. K. R. G. argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių nesutinka su pirminės S. M. atliktos ekspertizės išvadomis bei laiko būtina skirti pakartotinę ekspertizę, teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodyta pareiškėjos M. K. R. G. pozicija, pabrėžė, kad kvalifikacijos atestatas nesuteikia S. M. teisės atlikti ypatingo statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizės ir ypatingo statinio projekto konstrukcijų ekspertizės. Todėl, kaip spendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ginčo esmę, t. y. į tai, kad nagrinėjamu atveju reikėjo nustatyti pastatų konstrukcijų pertvarkymo (pakeitimo) procentą, eksperto J. G. kvalifikacija labiau atitiko ginčo teisinį santykį bei ekspertizės atlikimo specifiką, todėl teismas pagrįstai nusprendė vadovautis papildomoje ekspertizėje pateiktomis išvadomis. Be to, pareiškėja M. K. R. G. nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis abi atliktos ekspertizės būtų laikomos nepagrįstomis ir jų išvadomis nagrinėjamu atveju teismas negalėtų vadovautis. Atitinkamai pareiškėjos M. K. R. G. argumentai dėl būtinybės byloje paskirti trečią ekspertizę kolegijos vertinti kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinis skundas netenkintas.
Teismas pasisakė ir dėl Draugijos apeliacinio skundo argumento, kad ginčo pastatui įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą nėra jokio teisinio pagrindo, nes objektas jokiu dokumentui nebuvo perduotas savivaldybei.
Byloje nustatyta, kad Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti Draugijai pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudotis (T 1, b. l. 34). Vykdydama šį nurodymą, Vilniaus miesto valdyba 1992 m. birželio 4 d. potvarkiu Nr. 1042V įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valdybą perduoti nurodytą pastatą į Draugijos balansą (T 1, b. l. 35).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punktu, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentą per mėnesį nuo Įsakymo pasirašymo dienos įtraukti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išskyrus pastatą, nurodytą šio įsakymo 1.2 punktu, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdomą patikėjimo teise (T 1, b. 1. 23).
Pabrėžta, jog valstybės turtas gali būti perduotas savivaldybėms valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tik esant Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. straipsnio redakcija) numatytiems pagrindams.
Byloje pateiktas Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p patvirtina, kad juo remiantis Vyriausybė tik pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti pareiškėjui Draugijai pastatą neatlygintinai naudotis. Be to, pažymėta, kad aukščiau nurodyti Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkis Nr. 1042V nei pakeisti, nei panaikinti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. atliktą pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją, pastatas liko valstybės nuosavybėje. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad pastatas Vilniaus miesto savivaldybei priklausė nuosavybės ar patikėjimo teise, darytina išvada, kad nurodytas pastatas yra valstybės turtas, todėl nėra teisinio pagrindo pastatą įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priimtas sprendimas iš dalies keistinas, o skundžiamo Įsakymo 4 punktas naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pareiškėjo Draugijos apeliacinis skundas tenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas keistinas – sprendimo dalis, kuria panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis, kurioje numatyta, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą bei atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo dalis tenkintina, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius ir Lietuvos politinių kalinių sąjunga savo apeliaciniais skundais iš esmės palaikė pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos poziciją, trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.
Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas keistinas, tenkinant pareiškėjo Draugijos skundo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 ir 6.2 punktų panaikinimo.
II.
Pareiškėjas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija 2014 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą dėl 2011 m. spalio 10 d. teismo nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 (XI t., b. l. 104), kuriuo prašo, pasiremdami Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (1.40.)7R-6263 Draugijai, paaiškinti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis, kurioje teismas konstatavo, kad visuose statiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendrojo ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai (duomenys neskelbtini), nėra, suteikia Vyriausybės institucijoms aukščiau minimą objektą įteisinti Draugijai nuosavybės teise, o ne panaudos teise (T 11, b. l. 104).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamas pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos prašymas išaiškinti, ar 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011, suteikia Vyriausybės institucijoms atitinkamą objektą įteisinti pareiškėjui nuosavybės teise, o ne panaudos teise.
Teismo sprendimo išaiškinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalies norma, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, jog, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, nekeisdamas jo turinio.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal minėtos procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, skiriami atvejai, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., p. 315–318).
Pareiškėjas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija pateikė prašymą išaiškinti 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį tuo aspektu, ar minėta LVAT teismo nutartis, administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011, suteikia Vyriausybės institucijoms atitinkamą objektą, t. y. visus statinius, esančiuos adresu (duomenys neskelbtini), įteisinti pareiškėjui nuosavybės teise, o ne panaudos teise.
Minėta, kad ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai kyla abejonių dėl sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis 2011 m. spalio 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad teisėjų kolegija tenkinto pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos apeliacinį skundą, o trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinius skundus tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis numatanti, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą, bei kuria buvo atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, ir šioje dalyje pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundą tenkino bei panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 ir 6.2 punktus. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą, o pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą atmetė. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties rezoliucinė dalis yra aiški, teisėjų kolegija neturi pagrindo ją išaiškinti.
Pareiškėjo prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį, kaip matyti iš prašymo turinio, pateiktas ne dėl to, kad pareiškėjui yra neaiški minėtos teismo nutarties rezoliucinė dalis, o prašant teismo išaiškinimo (konsultacijos), ar Vyriausybės institucijos, vadovaudamosi minėta nutartimi, visus statinius, esančiuos adresu (duomenys neskelbtini), galėtų/ turėtų įteisinti pareiškėjui nuosavybės ar panaudos teise. Tokio pobūdžio prašymas neatitinka ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatytų teismo sprendimo išaiškinimo instituto taikymo sąlygų, todėl netenkinamas.
Papildomai pažymėtina tai, jog pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos prašomu išaiškinti klausimu teisėjų kolegija nepasisakė ir jo nenagrinėjo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Atmesti pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos prašymą išaiškinti 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011.
Nutartis neskundžiama.