Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-510-343/2009, iškeltoje pagal ieškovo G. A. V. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas taip pat nenustatė atsakovų kaltų veiksmų, be to, nenustatė ir priežastinio ryšio tarp ieškovo pateiktų pažymų apie jo sutuoktinės pablogėjusią sveikatą ir restitucijos taikymo. Apelianto nuomone, ieškovo sutuoktinės sveikata buvo prasta dėl senyvo amžiaus ir jos pablogėjimas nesusijęs su išnagrinėtais klausimais užbaigtoje byloje.

2. Teismas, nustatęs ieškovo didelį neatsargumą dėl jo pareikšto reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, turėjo reikalavimą atmesti arba sumažinti. Nagrinėjamu atveju ieškovas pats elgėsi itin neapdairiai, jo kaltės forma bei rūšis – didelis neatsargumas. Tokia išvada darytina remiantis teisės norminių aktų reikalavimais, pagal kuriuos asmuo, siekiantis įgyti nuosavybę į sklypą, turi įsitikinti, kad nėra kliūčių pirkti šį sklypą. Ieškovas žinojo, iš ko pirko sodybą ir kad jo asmeniniam ūkiui buvo suteikta žemė, į kurią nuosavybės teises siekia atkurti sodybos pardavėjai.

3. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovas yra nesąžiningas sklypo įgijėjas. Tai, kad išnagrinėtoje byloje kasacinis teismas pripažino ir ieškovo nepakankamą atidumą, gali būti tik pagrindas sumažinti žalą ieškovui, bet neeliminuoja žalos apskritai. Ieškovas, siekdamas įgyti žemę asmeniniam ūkiui, ne kartą teiravosi apie tokią galimybę atsakovų darbuotojų, tačiau šie nenurodė jokių kliūčių. Ieškovas neturėjo pagrindo nepasitikėti šia informacija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija civilinėje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valdžios institucijų atsakomybės už turtinę ir neturtinę žalą klausimas.

Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Žalą, atsiradusią dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė ar savivaldybė iš valstybės ar savivaldybės biudžeto nepaisant institucijos darbuotojų kaltės. Viešosios civilinės atsakomybės subjekto ypatumai lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumą, pasireiškiantį tuo, kad šio delikto padarymas suponuoja atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijų atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Taigi ieškovas, reikalaudamas taikyti valdžios institucijų civilinę atsakomybę, turi įrodyti valdžios institucijų neteisėtą aktą, priežastinį ryšį ir žalą (CK 6. 246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas G. A. V. nuo 1982 metų naudojosi 1,5 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Raudondvario apylinkės deputatų tarybos 1994 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 681 šis žemės sklypas ieškovui buvo suteiktas naudotis asmeniniam ūkiui. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 05-1595 102 punktu ieškovui buvo leista šį žemės sklypą pirkti, kurį jis iš valstybės išpirko 1996 m. spalio 17 d. sutartimi, sudaryta su Kauno apskrities valdytojo administracijos Kauno rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba. Civilinėje byloje Nr. 2-0255-358/2006 pagal R. Ž. ir J. Ž. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Z. F. , A. A. , G. A. V. , Kauno rajono savivaldybei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu panaikino įsakymo dalį, kuria leista ieškovui pirkti nurodytą žemės sklypą, o jo pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, pritaikė restituciją – ginčo žemės sklypą grąžino valstybei, o G. A. V. iš Kauno apskrities viršininko administracijos priteisė 5 539 Lt. Apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad dar 1991 metais ieškovai buvo pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) senelių turėtą 9,21 ha žemės sklypą, kurios dalis – 1,50 ha 2004 m. balandžio 15 d. tarybos sprendimu buvo suteikta G. A. V. asmeniniam ūkiui, paženklinta dar vėliau, o 1996 m. balandžio 22 d. įsakymu leista ją išpirkti ir tais pačiais metais išpirkta iš valstybės. Pagal teismų formuojamą praktiką laikomasi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. 1991 m. liepos 25 d. redakcijos Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pagal apylinkių tarybos pateiktą žemės poreikio pagrindimą žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje gali būti numatytas žemės ploto rezervas gyventojų asmeniniam ūkiui. Išperkama žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms, arba numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje (1994 m. balandžio 15 d. galiojusio Įstatymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 12 str. 1 d. 3 p.). Pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio, LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 nuostatas žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta asmeniniam ūkiui, nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 2004 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Teismai, išanalizavę tuo metu galiojusį piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir asmeninio ūkio žemės suteikimo teisinį reglamentavimą bei atsižvelgę į suformuotą teismų praktiką, įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ginčo žemė negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme, kol neišspręstas pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, kad po 2004 m. sausio 1 dienos žemė G. A. V. asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus, ir padarė išvadą, kad neteisėtai asmeniniam ūkiui suteiktos žemės išpirkimas iš valstybės taip pat yra neteisėtas, todėl ginčo žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia.

Nagrinėjamoje žalos atlyginimo byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi aptartoje civilinėje byloje teismų konstatuotomis aplinkybėmis ir sprendė, kad atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtų aktų dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir jos pardavimo priėmimu. Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliantai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007, pateiktais turto įgijėjo sąžiningumo išaiškinimais, teigia, kad nagrinėjamoje žalos atlyginimo byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nes įrodinėdamas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą, ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovai jį suklaidino, nuslėpdami informaciją, o neteisėtais veiksmais galėjo būti pripažintas informacijos neteikimas ar klaidinimas. Vienodos teismų praktikos formavimą reglamentuoja CPK 4 straipsnis. Civilinėje teisėje ir civilinio proceso teisėje galiojantis šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad nagrinėjant civilinius ginčus teisme vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, tai yra toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas aiškinti ir taikyti reikia vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedento ir ratio decidendi doktrinos. Teismo precedento doktrina yra įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia ankščiau sprendžiant analogiškas bylas. Apeliantų nurodytose civilinėse bylose nagrinėjimo dalykas buvo sandorių, kuriais įgytos nuosavybės teisės į žemę, taikant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei asmeninio ūkio žemės suteikimo teisinį reglamentavimą, teisėtumas ir jose buvo sprendžiamas klausimas dėl turto įgijėjo nesąžiningumo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas žalos, atsiradusios dėl savivaldos institucijų neteisėtų aktų, kurie pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, atlyginimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-0255-358/2006, kurioje neteisėtai suteiktos G. A. V. asmeniniam naudojimui valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nustatytu savivaldos institucijos akto neteisėtumu. Šioje byloje nebuvo sprendžiamas turto įgijėjo G. A. V. nesąžiningumo klausimas. Tad akivaizdu, kad apelianto nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje faktinė situacija nėra tapati, bylos nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos remtis minėtose bylose suformuluota galimybės pripažinti turto įgijėją nesąžiningu, kai asmuo civilines teise ir pareigas įgyja iš neteisėto administracinio akto, taisykle tokioje situacijoje, kai nustačius valdžios institucijos akto, kuriuo asmeniui suteikiama valdymo teisė, prieštaravimą įstatymų reikalavimams nebuvo sprendžiama dėl valdymo teisę įgijusio asmens nesąžiningumo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Civilinę bylą Nr. 2-0255-358/2006 kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 25 d. nutartyje, pasisakydamas dėl tinkamo restitucijos taikymo pažymėjo, kad asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn, tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių žemės sklypui pirkti, ar nagrinėjamo ginčo atveju į perkamą žemės sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nepakankamas pirkėjo atidumas taip pat lėmė neteisėto sandorio dėl žemės sklypo sudarymą. Tokia kasacinio teismo išvada nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovų priimtų aktų neteisėtumo ir neįrodo ieškovo nesąžiningumo. Kasacinio teismo konstatuotą aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino spręsdamas dėl šalių kaltės dydžio. Įvertinus apeliantų argumentus, kad nagrinėjamoje žalos atlyginimo byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovai jį suklaidino, nuslėpdami informaciją, o neteisėtais veiksmais galėjo būti pripažintas informacijos neteikimas ar klaidinimas, būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes. Informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę disponavo ir pagal žemės reformos bei nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesų teisinį reglamentavimą kompetenciją spręsti valstybinės žemės suteikimo bei nuosavybės teisių atkūrimo klausimus turėjo atsakovai bei jų struktūriniai padaliniai - agrarinės reformos tarnybos, vėliau – žemėtvarkos skyriai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas G. A. V. paaiškino, kad 1981 metais Didvyrių kaime nusipirko sodybą, kurioje apsigyveno, naudojosi prie sodybos esančiu žemės sklypu; 1991 metais pateikė prašymą suteikti naudojamą žemės sklypą; 1991-1992 metais iš buvusių sodybos savininkų sužinojo apie jų ketinimą atkurti nuosavybės teises į žemę; siekdamas išsiaiškinti, ar dėl to nebus kliūčių įgyti iki tol naudotą žemę, ne kartą kreipėsi į kompetentingus atsakovų žemėtvarkos darbuotojus, kurie patikinę tokių kliūčių nebuvimu, teigė, kad ginčo žemė yra „žaliojoje zonoje“ ir yra išperkama, nurodydavo pasirašyti jų paruoštus dokumentus. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra būdą, ieškovo žiniomis, pretendentai pasirinko tik tuomet, kai pakilo žemės kaina; apie tai jis sužinojo prasidėjus pretendentų inicijuotam sandorių nuginčijimo teisminiam procesui (b. l. 110, 167). Atsakovų atstovai šių ieškovo paaiškinimų nepaneigė. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis šalies paaiškinimais nustatyti faktiniai duomenys yra įrodymai civilinėje byloje ir jais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalies reikalavimus, buvimą (CPK 185 str.). Suprantama, kad paaiškinimuose nurodytų aplinkybių ieškovas negali pagrįsti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., rašytiniais įrodymais, dėl tokių įrodymų nebuvimo, nes iš valdžios institucijų darbuotojų gavusiam patikinimą dėl jam palankaus ginčo žemės statuso, senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, gyvenančiam kaime ieškovui nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti valdžios atstovais, reikalauti atsakymų raštu ar kreiptis teisinių konsultacijų į advokatus žemės įgijimo klausimu. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis spręstina, kad byloje nustatyta, jog ieškovas buvo suklaidintas atsakovų žemėtvarkos specialistų, o dėl užsitęsusio žemės suteikimo proceso ginčo žemės sklypas asmeniniam ūkiui ieškovui buvo paskirtas galiojant tokiam teisiniam reglamentavimui, pagal kurį ginčo žemės sklypo suteikimas nebuvo galimas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo pagrindas konstatuoti, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, neveikė taip, kaip pagal įstatymą šios institucijos ar jų darbuotojai turėjo veikti, ieškovui padaryta neturtinė žala, tarp kurios ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, o apeliacinių skundų argumentai tokių išvadų nepaneigia.

Minėta, kad civilinėje byloje Nr. 2-0255-358/2006 kasacinės instancijos teismas konstatavo ieškovo nepakankamą atidumą, iš dalies lėmusį neteisėto sandorio dėl žemės sklypo sudarymą. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovo teisės yra neginamos, nes dėl teismo nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų padaryta žala gali būti atlyginama. Juolab kad minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš kaltų asmenų.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalą sudaro asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėta, kad pareiga įrodyti žalą tenka ieškovui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl 287 799 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro 2008 m. kovo 27 d. nustatytos ginčo žemės sklypo vidutinės 293 338 Lt rinkos vertės ir Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia restitucijos pagrindu priteistų 5 539 Lt skirtumas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kuriais atsakovai ginčija ieškovo pasirinktą turtinės žalos atlyginimo būdą. Skųsdamas žemesnių instancijų teismų sprendimus civilinėje byloje Nr. 2-0255-358/2006 kasacine tvarka, ieškovas kėlė klausimą dėl netinkamai taikytos restitucijos, motyvuodamas tuo, kad grąžinus jam sandorio sudarymo metu jo sumokėtų investicinių čekių perkamąją galią, nekompensuojamas realus turto praradimas, todėl, kasatoriaus nuomone, jam turėjo būti kompensuota realia prarasto turto rinkos verte. Šių ieškovo argumentų kasacinės instancijos teismas nepripažino pagrįstais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemės sklypą ieškovas įsigijo lengvatinėmis sąlygomis, nepaneigta ieškovo galimybė ir šiuo metu tokiu pat būdu įgyti žemės sklypą, tačiau ieškovas jo nepageidauja dėl jam nepriimtino žemės sklypo atstumo nuo gyvenamosios vietos. Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypą ieškovas ketino parduoti, kad jame vykdė ūkinę veiklą ir iš jos gavo pajamas, kad dėl žemės įgijimo aktų panaikinimo patyrė išlaidų. Priešingai, ieškovas įrodinėjo, kad žemę naudojo šeimos reikmėms maisto produktams auginti, o jos įsigijimą pripažinus neteisėtu tokios galimybės neteko. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teise ieškovas turi namų valdai priskirtą žemės sklypą. Kitokių nuostolių, išskyrus žemės sklypo rinkos vertės kompensaciją, ieškovas neįrodinėjo. Taigi ieškovas reikalauja vidutine turto rinkos verte kompensuoti jo prarastą lūkestį naudotis valdytu ginčo žemės sklypu. Teisėjų kolegijos nuomone, toks turtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu, nes ginčo žemės sklypo valdymo teisę ieškovas įgijo, nenusprendus dėl nuosavybės teisių į jį atkūrimo, o pretendentams nuosavybės teises atkūrus natūra, ieškovas nebūtų įgijęs teisės valdyti, tuo pačiu ir naudotis, ginčo žemės sklypu. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovų ieškovui prašomą turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Įstatymas įtvirtina, kad kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, tai žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 str. 1 d.). Kasacinės instancijos teismo konstatuotą ieškovo nepakankamą atidumą, iš dalies lėmusį neteisėto sandorio dėl žemės sklypo sudarymą, pirmosios instancijos teismas laikė pagrindu mažinti priteistinos žalos dydį, nustatydamas 20 proc. ieškovo ir 60 proc. atsakovų kaltę dėl atsiradusios žalos. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismo nustatytas šalių kaltės dydis, kolegijos nuomone, yra teisingas. Nustačius, kad byloje nėra paneigta ieškovo sąžiningumo prezumpcija, nėra pagrindo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentais atmesti žalos atlyginimo reikalavimą pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Apeliantai neginčija teismo taikytos atsakovų solidarios atsakomybės, todėl kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą numato Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, CK 6. 250 straipsnio 2 dalis, 6.271 straipsnis. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertintas pinigais. Kitaip tariant, neturtine žala yra laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialinėms vertybėms – asmens garbei, orumui, privačiam gyvenimui ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinių skundų argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovo šeimos pragyvenimo šaltiniu buvo iš asmeniniam ūkiui naudotos žemės gaunamos gėrybės, ieškovas laikė gyvulius, kuriems buvo reikalinga ganykla, o netekus ilgą laiką naudotos žemės pablogėjo ieškovo sveikata, jo sutuoktinė patyrė insultą. Nustatytos aplinkybės duodą pagrindą išvadai, kad kaimo vietovėje gyvenantis ir ilgą laiką žemdirbyste besiverčiantis senyvo amžiaus ieškovas, netekęs galimybės naudotis žeme, ją dirbti ir tokiu būdu save realizuoti, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, kurie sukėlė jo ir sutuoktinės sveikatos pablogėjimą bei sąlygojo gyvenimo kokybės pasikeitimus neigiama linkme. Nurodytus neigiamus ieškovo gyvenimui padarinius sąlygojo ilgą laiką naudotos žemės netekimas dėl byloje nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir neturtinės žalos. Byloje liudytoju apklauso ieškovo sūnaus G. V. parodymai, priešingai nei teigia vienas iš apeliantų, nepaneigia žemės netekimo neigiamos įtakos ieškovo ir jo sutuoktinės sveikatai (b. l. 111-112). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagrįstai nustatė 10 000 Lt atlygintos neturtinės žalos dydį, kurį sumažino pagal šalių kaltės dėl atsiradusios žalos laipsnį.

Teismų nutartimis bylos šalys yra iš dalies atleisto nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 53, 154, 155), jų sumokėto mokesčio dydžiai ( b. l. 6, 147, 152) iš esmės atitinka patenkinto ir atmesto reikalavimų proporcijas, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstytinos (CPK 93, 96 str.). Byloje nėra duomenų, kad advokato suteiktas teisines paslaugas ieškovas yra apmokėjęs (b. l. 163-164), todėl jų atlyginimas pagal CPK 98 straipsnį nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės ieškovui G. A. V. priteisti 230 239,20 Lt turtinei žalai atlyginti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.