Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2023-04-18 · Administracinė byla Nr. I1-770-428/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-04-18
Bylos Nr.
I1-770-428/2023
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01193-2021-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I1-770-428/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01193-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 18 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (Marijampolės pataisos namų teisių perėmėja po reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (Marijampolės pataisos namų teisių perėmėja po reorganizacijos), 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime (b. l. 1–4; 22–25) nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, 5 būrio 519 patalpoje, kurioje kaupėsi pelėsis ir jo kvapas jautėsi drabužiuose, patalynėje. Šios aplinkybės pareiškėjui kėlė nerimą dėl galimos įtakos jo sveikatos būklei. Pareiškėjas pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų administracija jokių veiksmų nesiėmė, patiems nuteistiesiems gyvenamųjų patalpų remontuoti neleido. Nurodė, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreiptis neturėjo galimybių. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų jis jautė kankinimą, garbės ir orumo žeminimą, sutriko jo sveikata bei psichika. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir atsakovė, Marijampolės PN) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 9–17) pažymėjo, jog Marijampolės PN pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d., t. y. po to, kai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. Pripažinimo tinkamais naudotis aktu ir 2006 m. birželio 14 d. Pripažinimo tinkamais naudotis aktu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.4 papunktyje numatyta, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Pažymėjo, jog Marijampolės PN šie reikalavimai buvo užtikrinami, t. y. sienų danga lygi ir atitinkanti visus numatytus reikalavimus. Taip pat paminėjo, jog patalpų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl pelėsio skundžiamu laikotarpiu nebuvo. Remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Nurodė, jog sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, jog gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Pažymėjo, jog patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ir pelėsio. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Atitinkamai teigė, jog švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas priklauso ne tik nuo pataisos namų, bet ir nuo pareiškėjo bei kitų nuteistųjų valios.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri pareiškėjui buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. gegužės 26 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki kreipimosi į teismą dienos, kadangi jis buvo laikomas 519 gyvenamojoje patalpoje, kurioje vizualiai matėsi pelėsis, jautėsi jo kvapas drabužiuose, patalynėje.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (aktuali redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.).

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė 2021 m. birželio 3 d. ir 2022 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimis (b. l. 6–7; 58) buvo įpareigotas pateikti teismui išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei informaciją apie sienų būklę minėtoje gyvenamojoje patalpoje ir tokią informaciją patvirtinančius įrodymus, pareiškėjo pateiktus skundus (pretenzijas) dėl sienų būklės 519 patalpoje ir į juos pateiktus atsakymus. Teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 9–13) atsakovė pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie buvusį pelėsį neigė, teigdamas, jog nuolat atliekami patalpų einamieji remontai, kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per langus, todėl pelėsio skundžiamu laikotarpiu nebuvo. 2022 m. gruodžio 13 d. atsakovės atstovė teismui pateikė duomenis, susijusius su pareiškėjo sveikata ginčo laikotarpiu.

Atsakovės atstovė į bylą pateikė patalpos, apstatytos dviaukštėmis lovomis, nuotrauką (b. l. 13), kitų įrodymų, kurie atspindėtų ginčo patalpos būklę (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų ir pan.) nepateikė, nors teismas du kartus įpareigojo atsakovės atstovę pateikti visus duomenis, aktualius ginčui (b. l. 6; 58). Teismo vertinimu, atsakovės atstovės pateikta viena įkalinimo įstaigos nuotrauka nėra pakankamas įrodymas pareiškėjo nurodytai aplinkybei dėl buvusio pelėsio paneigti. Nuotraukoje nenurodyta faktinių aplinkybių fiksavimo data, būrio ir brigados duomenys. Į bylą taip pat atsakovės atstovė nepateikė jokių duomenų apie atsiliepime nurodytus nuolat atliekamus patalpų einamuosius remontus. Byloje esantys pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi nugaros, kojų skausmais, sutrikusiu regėjimu, alergija (b. l. 65–87).

Nors pareiškėjas skunde ir atsikirtime nurodė, jog dėl pelėsio fakto užfiksavimo kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir į bylą pateikė šios įstaigos 2021 m. liepos 29 d. atsakymą (b. l. 37), tačiau iš jo turinio matyti, kad pareiškėjas skundą Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui teikė tik 2021 m. birželio 28 d., taigi, ne aktualiu ginčui laikotarpiu. Duomenų, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. gegužės 26 d.) būtų teikęs skundą Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, pareiškėjas į bylą nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) jurisprudencijoje pažymima, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovei teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje matėsi pelėsis, jautėsi jo kvapas drabužiuose, patalynėje.

Minėtų bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovė pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl buvusio pelėsio jo gyvenamojoje patalpoje nepaneigė, todėl teismas šią aplinkybę vertina pareiškėjo naudai ir mano, kad yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovė ginčo laikotarpiu pažeidė Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizines ir dvasines kančias, emocinę depresiją, pažeminimą, tačiau iš byloje pateiktų jo sveikatą atspindinčių duomenų nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis stipriais emociniais išgyvenimais, jam būtų sutrikęs kvėpavimas, miegas ir pan.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. gegužės 26 d.) dėl besikaupiančio pelėsio pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas patyrė sunkius padarinius. Iš esmės tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Tiek skunde, tiek atsikirtime pareiškėjas išgyvenimus siejo su baime dėl ateityje galimai kilsiančių padarinių sveikatai, tačiau konkrečių patirtų negalavimų neįvardijo. Jų taip pat nematyti ir byloje esančioje asmens sveikatos istorijoje. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, atsakovei nepaneigus pareiškėjo nurodomų aplinkybių, abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl pelėsio buvimo jo gyvenamojoje patalpoje yra nepaneigti.

Tačiau, sprendžiant dėl neturtinės žalos kilimo masto, atsižvelgtina ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama galimybė vėdinti patalpas per pravirus langus, nebuvo išduotos priemonės tvarkytis gyvenamoje patalpoje, mechaninė vėdinimo sistema butų buvusi sugedusi ir netaisoma. Todėl spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos atitinkamos sąlygos išvengti pelėsio kaupimosi ant gyvenamosios patalpos sienų. Be to, Higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, gali sąlyginai kontroliuoti pelėsio kaupimąsi ant paviršių. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl vertintina, jog, atsakovei neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti (nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų užtikrinimu), pareiškėjui tam tikru laikotarpiu kilę nepatogumai, patirto diskomforto dydžiai yra mažareikšmiai. Nors ir konstatuoti atsakovės atstovės neteisėti veiksmai, tačiau šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. B. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė